Rimantas Šavelis. Benedikto Januševičiaus nuotraukaRomano fragmentas

 

 

28

 

Prakeiktas rūkas! Nesuprasi – dabar diena ar naktis?! Ir vieškelis kažkur prapuolė! Regis, tik peršoko griovį, kad tūpteltų už krūmelio, ir nebėr! Tiesą pasakius, ir jokio reikalo nebuvo. Kada jis paskutinį kartą valgė? Ar tik ne ligoninėje? Tai ko tam skrandžiui streikuoti?

Liknora galutinai įniršo. Jau kad nesiseka, tai nesiseka! Ir laiką sugaišo, ir kelią pametė. Kas čia tame pasaulyje atsitiko? Pareini namo – tavęs neįsileidžia, o kad trinkteli koja į duris, tai būtinai reikia kam nors nualpti ir vaidinti numirėlį. Ne ant tokio pataikė... Vėlgi perversmas kontoroje!.. Nejau su rajono žinia? Ir Arkadijus Ivanovičius būtų leidęs? Ne, čia kažkas ne taip. Išsiaiškinsim. Surasiu kaltuosius – ir prie sienos! Vo taks!.. Gaila, kad taip sumautai išėjo su „Volga“. Jau seniai būtų sėdėjęs pas Arkadijų Ivanovičių. Tai ne. Benzino užteko vos dviem kilometrams. Tyčia, vadinasi, taip padaryta! Organizuotai! Ir Kazimierą, gyvatės, nudaigojo! Atkeršijo vis dėlto Valiukas už mylimąją, nutaikė progą! Ni chera, tarybų valdžia išaiškins! Nepraeis fašistų tankai!

Bet kol išaiškins, pravartu būtų ir pačiam išsiaiškinti – kur aš, po velnių, esu?

Petras Liknora sustojo, apsidairė. Mėlynas rūkas tvyrojo aplink. Kodėl, po velnių, mėlynas? Gal akims kas negerai? Maitino ligoninėje, reikia pasakyti, tik dėl juoko: mėlyna balanda, mėlyna manų košė, net pienas – ir tas atrodė pamėlynavęs. Gal todėl ir akyse dabar mėlynuoja? Ir nieko daugiau. Nė gyvos dvasios. Kur eiti? Ko šauktis?

Šuo! Liknora sukluso. Tikrai. Kažkur netoliese lojo šuo. Liknora paknopstom pasileido šuns balso pusėn. Kad tik tas šunėkas nenutiltų! Kur šuo, ten ir žmogus, nesvarbu – priešas ar draugas, Liknora bus dabar gudresnis, nesileis taip kvailai įviliojamas į spąstus.

Iš rūko išniro nuogi sodybos medžiai, sodas, pulkelis avilių, raudonu šiferiu dengta klėtis ir tokiu pat stogu apynaujė troba, mūrinis dviejų durų tvartas. Sočiai gyvena, rupūžės, kažkodėl pyktelėjo Liknora, nors pykčiui tarytum nebuvo jokių priežasčių, išskyrus jo paties alkį ir nuovargį. Bet kieno gi čia kiemas?

– Raminkis! – pabandė sudrausti išpuolusį iš kiemo rudą aviganį. – Kam sakau!

Iš trobos, nešina milžtuve, išėjo juodbruvė moteris.

– Trezorai! – pašaukė ji šunį, ir tas kaipmat užsičiaupė, pabrukęs uodegą nubidzeno tvarto link. – Ko tamsta ieškot?

Liknorai pakirto kojas. Šitą balsą jis būtų galėjęs atskirti iš tūkstančio. Gal jam tik pasigirdo? Bet kad ir akys, ir juodų antakių verpetai!.. Ir rankos mostas... Toks pažįstamas, tiek kartų matytas, ir drauge – visai svetimas!.. Iš kur ji ištraukė tokius drabužius? Kas čia per maskaradas, velniai griebtų!

– Regina?! Tu čia... ar ne tu?

Jis matė, kaip suapvalėjo moters akys, išblyško veidas.

Žiūrėk, ir šitoji išgrius! Kas čia joms pasidarė?

Moteris paleido milžtuvę, sumojavo rankomis – lyg ketindama žegnotis, lyg nuo kažko gindamasi. Liknora spėjo sugriebti ją už pažastų, pasodino ant suoliuko palei trobos langus. Kaip ji čia atsidūrė, sukosi Liknoros galvoje, ir kodėl ji tokia... pasenusi, ar ką? Jis dar sykį apžvelgė kiemą, trobą, šulinį su svirtimi. Kas čia per monai? Reginai dabar derėjo būti visai kitur – dviaukščiame geltonai dažytame name, kuris kažkada vadinosi geležinkelio stotimi. Kai į Patilčius pagaliau ėmė kursuoti autobusai ir valdžia ryžosi panaikinti siauruką, tas pastatas atiteko ūkiui. Stovėjo jis tarp vieškelio į Kvetkus ir geležinkelio tilto per Verpetą, atokiau nuo miestelio, ir, iš tolo žiūrint, atrodė panašus į kokio nors pasiturinčio ūkininko vienkiemį. Tada Liknora nusprendė įkurti čia vaistinę. Patilčius tokia žinia, aišku, nudžiugino. Ačiū Dievui, nebereikės dėl menkiausio nieko trenktis į Žvarbėnus. Kai kas, tiesa, stebėjosi, kad vaistinei vedėjauti pasišovė girininko žmona Brigita, iki tol dirbusi ūkyje melžėja ir su medicina neturėjusi jokių reikalų. Patiltiečiai greitai apsiprato su naująja vaistine, parsinešdavo ne tik tablečių nuo danties ar galvos skausmo, bet ir apkalbų apie pačią vedėją. Mat Brigita taip uoliai ėmėsi tarnybos, kad atsikraustė į vaistinę su manta, apstatė buvusios stoties kambarius baldais, suremontavo vidų ir išorę, žodžiu, pasirūpino savo darbo ir gyvenimo sąlygomis. Namiškiai ją matydavo tik vėlų vakarą ir sekmadieniais. Visos kitos dienos prapuldavo vaistinėje, pasodybiniame sklype, kurį išskyrė ūkio valdyba vaistinės papuošimui. Ir salone. Šis, beje, tapo pagrindine vaistinės darbo vieta, nes jam reikėdavo skirti didžiausią dėmesį. Nebūdavo dienos, kad Brigitos salone neapsilankytų rajono instruktorius ar bazės vedėjas, atsakingas įstaigos darbuotojas ar net pats Arkadijus Ivanovičius. Liknora iš salono išvažiuodavo paskutinis, o kartkartėm, kaip spėjo patirti smalsūs piliečiai, pasilikdavo ir nakvoti. Aišku, Brigitos priežiūroje, nes tik ji viena galėjo žinoti, kur padėti vaistai nuo kraujospūdžio, o kur tabletės nuo viduriavimo. Girininkui Bysturiui tokia žmonos tarnyba, žinoma, nebuvo prie širdies. Visa laimė, kad jis turėjo pažįstamų rajone, pasiprašė perkeliamas į kitą girininkiją, ir Liknorai teko atsisveikinti su Brigita. Vaistinė liko be vedėjos.

– Kaip tau patinka Labeikytė? – kartą paklausė Liknora savo buhalterio ir partinės organizacijos sekretoriaus Kazimiero.

– Graži merga! – atsiduso buhalteris. – Gal net per graži tokiam miesteliui. Bus tėvams vargo.

– Taigi. Gaila tėvų, – pritarė Liknora. – Reikėtų jiems padėti.

– Tu iš proto išsikraustei, Petrai? – pašiurpo Kazimieras.

– Tu ne taip mane supratai, – pasakė Liknora.

– Kaip ne taip? Tu gi nori iš jos padaryti vaistinės vedėją!

– Teisingai. Bet tik vedėją. Ir jokių salionų. Vo taks!

Buhalterio Kirstuko veidas ištįso. Jis gerai pažinojo Liknorą. Bet, matyt, ne iki galo.

– Tu... rimtai?

– Rimčiausiai. Aš irgi žmogus, Kazy, tarybų valdžia nedraudžia būti žmogumi. Aš už tą valdžią kraują liejau.

Buhalteris sutriko: ką jis turėjo sakyti? Beje, Liknora panašiai kalbėjo ir apie girininko Brigitą, kai atsirado problema dėl vaistinės vedėjos kėdės. O kas iš to išėjo? Kita vertus, bala nematę tos Brigitos, moteris iki tol buvo pagarsėjusi savo naktiniais žygiais, bet čiagi vienturtė Labeikių dukra! Lengvai Labeikis jos neatiduos. Tuo labiau jei Valiukas čia pat ratus suka.

– Tavim dėtas, palikčiau mergiotę ramybėj, – išdrįso patarti Kazimieras.

– Tai dėl ko? – pastatė akis Liknora.

– Ne mano daržas, Petrai... Bet viena ausim esu girdėjęs – mergaitė yra susižadėjusi su Valiuku.

– Kaip... su Valiuku? Ar tu supranti, ką kalbi! Kaip tai galėjo atsitikti?

– Matyt, atsitiko.

Naujiena Liknorai nepatiko. Netgi labai nepatiko. Juknos Valiukas, buvęs miškinių vadas, nedavė ramybės šiose apylinkėse. Respublikiniai laikraščiai rašė, kad paskutinis miško brolis žuvo prieš dešimtį metų. Tai kas dabar Juknos Valiukas? Jau ne miškinis, ne liaudies priešas? Tik šiaip sau pabalda plėšikas? Anot Kazimiero, išeitų, kad Valiukas dažnai vaikšto ir Patilčių gatvėmis. Tiesiog Liknoros panosėje. Ir dar, suprantate, žieduojasi su pačia dailiausia miestelio panele! Panele, kuri Liknoros širdyje užima kur kas rimtesnę vietą negu visas Patilčių ūkis. Kada gi Labeikytė krito jam į akį, galėtų paklausti tūlas smalsuolis. Liknora ir pats nežino. Gal tada, kai per Žolinės atlaidus pamatė ją miestelio aikštėje būryje savo draugių? Buvo pavakarė, tvyrojo kaitra, vėjas gainiojo po gatves šventadienio šurmulį, odekolono, alaus ir saldainių kvapus. Liknoros krūtinę ūmai užplūdo keistas skausmas, kažkas negrįžtamai tolo šią giedrą sekmadienio pavakarę – su girtom dainom, su vežimų trinksėjimu dulkėtu vieškeliu, su moterų balsais tuose vežimuose. Angeliškai skaistus mergaitės veidas ir nevaikiškai liūdnos akys. O gal dar vėliau, kai vėl pamatė ją kultūros namų scenoje deklamuojančią eilėraštį apie kažkokius išskridusius ir negrįžusius sakalus. Štai ir dabar Liknora mato ją su raina suknele, juodomis kasomis, iššaukiančiai pūpsančiomis ant mergaitiškos krūtinės, skaisčiai baltu veidu su juodais antakių verpetais.

– Nuo rytojaus kad man Labeikytė Regina dirbtų vaistinėje! – įsakė tada Liknora Kazimierui.

Kur prapuolė anas veidas? Kas jam atsitiko?

– Ar aš... Aš... nesapnuoju?

– Dar ko užsimanė! Vidury dienos! – pasiuto Liknora. – Kaip čia atsidūrei? Kieno čia namas? Ir ką čia veiki, a?

– Gyvenu... – vos girdimai sušnabždėjo Regina.

– Gyveni?! Čia? Nuo kada? Kaip tą suprasti, aš klausiu? Kas tavo veidui? Tu sergi?

– Bet iš kur... Iš kur tu atsiradai? Ne... Man pasimaišė... Man vaidenasi... Juk tavęs nėra! Seniai nėra! Tave išvežė. Uždarė į beprotnamį. Tu numirei!

– Norėtum! – sugriežė dantimis Liknora. – Visi šito, pasirodo, laukė! O aš imu ir prisikeliu! Che, che!.. Kieno čia kiemas? – griežtai paklausė.

– Viešpatie!.. – Regina suvaitojo, įtraukė krūtinėn oro. – Viplento. Čia mano namai... O Bronius – mano vyras. Kas čia keista?

– Vyras?!. Kaip tai – vyras?!. Pasiust galima! Koks dar Viplentas? – Liknoros balsas atšalo. – Iš kur jis atsirado... tas vyras? Kada?.. Ne, šitaip tikrai netoli iki durnių namų! Kada tu suspėjai?

– Suspėjau, – pasakė Regina. – laiko buvo.

– Buvo? Laiko?!. – Liknora nežinojo – juoktis ar verkti? Kas čia, po velnių, darosi? Kas? Kodėl iki šiol visi tylėjo? Kur slėpėsi Kazimieras? Kodėl jo neaplankė ligoninėje? Niekas neaplankė! – Tu iš manęs tyčiojiesi, ką? Kalė! Šliundra tu! – Liknora sugriebė Reginą už gerklės.

Į Liknoros riksmą atsiliepė Trezoras. Urgzdamas, šiepdamas iltis kaipmat atsidūrė prie svečio kojų.

– Paleisk!.. – nelauktai pasipriešino Regina, nublokšdama geibias Liknoros rankas. – Jeigu tu iš ano pasaulio ar dar iš kur... Man nusispjaut! Ačiū Dievui, tavo laikai praėjo!

– Oho! – apstulbo nuo tokio Reginos tono Liknora. – Nežinojau, kad tu ir šitaip moki... Tai, sakai, ėmė ir praėjo. Žiūrėk tu man! Iš kur visi tokie gudrūs!.. Nu, gyvatės, įvesiu tvarką! Taip nebus! Jeigu priešas nepasiduoda, jis sunaikinamas! Vo taks!

– Ko tau iš manęs reikia? – pakilo nuo suolelio moteris, pastatė apvirtusį kibirą.

– Teismas bus žiaurus, – pasakė Liknora. – Pasigailėjimo nelauk. O dabar – marš namo!

– Kur... namo? – nesuprato moteris.

– Vaistinėn, kur daugiau. Ir kad man niekur nė kojos, kol aš negrįšiu!

– Viešpatie!.. – sumurmėjo išblykšdama Regina, apsidairė lyg tikėdamasi pagalbos. – Trezorai, varyk iš kiemo šitą šmėklą! Pui, Trezorai! Pui!

Moteris šastelėjo priemenėn, užšovė iš vidaus skląstį.

– Ak, tu, gyvate! – suriko gerkliniu švokščiančiu balsu Liknora, žvalgėsi apdujusiomis akimis kokio įnagio, bet aviganio būta žvėriškos prigimties – taip smeigė iltimis svečiui į šlaunį, kad tas vienu šuoliu atsidūrė kitame kiemo gale ir, nelaukdamas, kol šuo pakartos antpuolį, putodamas iš pykčio, maišydamas su visais pragarais pasaulį, prapuolė rūke.

 

 

29

 

Išvažiavęs iš Žvarbėnų ligoninės kiemo ir pasukęs Patilčių link, Algirdas Pamačnys nusigavo į juos tik... kitą rytą. Per tą laiką jis spėjo pabuvoti Aukštadvaryje, Kvetkuose, Papilyje, net Biržuose ir vėl Žvarbėnuose. Jūs tikriausiai manote, kad milicijos leitenantas turėjo tuose kraštuose kokių nors neatidėliotinų reikalų? Nė velnio! Vieškelis Žvarbėnai–Patilčiai nuo polaidžio buvo taip sumuręs, kad Pamačnys vylėsi rasiąs geresnį kelią važiuodamas į Patilčius pro Aukštadvarį. Viltis nepasiteisino. Dar blogiau – įkliuvęs į rūką, leitenantas pasiklydo. Pamačnys! Žmogus, kuris šitose apylinkėse žinojo kiekvieno šuns taką!

Alkanas, piktas, pajuodusiu it zimagoro (1) veidu milicijos leitenantas pagaliau įtapnojo į Patilčių apylinkės būstinę.

– Kokios naujienos? – pasiteiravo.

– Kokios čia bus. Tos pačios... – pakilo iš užstalės apylinkės pirmininkas Puteckas, su užuojauta nužvelgdamas purviną nuo galvos iki kojų pareigūną. – Jėgi, jėgi... Tos pačios. Laidotuvėms va ruošiamės.

– Laidotuvių pas jus netrūksta. Krikštynų kažkaip negirdėt. Gal vyrai į kitą rajoną laksto?

– Kodėl? Pasitaiko ir krikštynų, – nesutiko Puteckas. – Tik be jų, žinoma, galima apsieti. O nuo laidotuvių niekur nepabėgsi. Lyg tyčia – senųjų kapinių greitai nebeturėsim.

– Kaip tai... nebeturėsit?

– Išsikels.

– Išsikels? Kapinės? – dar labiau nustebo Pamačnys. – Kur... išsikels?

– Vienus jau išsikasė ir išsivežė giminės. Aha... Kas jų turėjo... Kiti, aišku, pasiliko amžiams.

– Amžiams? – kilstelėjo antakius Pamačnys. – Nesupratau.

– Ko čia nesuprasti? Matot, leitenante, visuotiniu prisikėlimu aš nelabai tikiu.

Teisybė! Ir Pamačnys tą žinojo – laikraštyje buvo skaitęs. Už savaitės kitos hidroelektrinės statytojai žadėjo galutinai užtvenkti Verpetą. Darbų nestabdė ir naktimis.

– Liknorienę laidosim naujose kapinėse, – pasakė apylinkės pirmininkas. Pasakė, aišku, sau. – Pirmoji gyventoja, taip sakant. Jėgi, jėgi... Tik niekaip nesutariam su Damušaičiu dėl orkestro... Mat čia naujų aplinkybių atsirado...

– Kas nutiko tam mokytojui? – pertraukė leitenantas Putecką.

– Ogi taip ir yra, – atsiduso Puteckas, perbraukė delnu plikę. – Parėjo...

– Iš kur?

– Lyg ir iš ten... Aha. Aš pats jo dar nemačiau... Parėjo, sako, ir vėl išėjo. Jėgi, jėgi...

Leitenanto galvoje akimirksniu atsivėrė apokaliptinis vaizdas. Turbūt dėl nuovargio.

– Kur... išėjo? Jeigu parėjo!

Puteckas patraukė pečiais. Bet tai nebuvo joks atsakymas.

– Šiuolaikinėse šeimose, draugas Pamačny, visko pasitaiko. Ai, velnias, ką aš čia?.. Tiek metų pažįstami. Algirdai, tu pats žinai... Ir apylinkės taryba, ir partinė, suprask, organizacija, aiškina ir aiškina. O vis tiek šūdas. Tai todėl, kad mūsų įstatymai, Algirdai, yra nežmoniškai švelnūs. Nežmoniškai, aha...

– Įstatymus leidžia vyriausybė, – griežtai nutraukė Putecko kalbą leitenantas. – Man rūpi, kur šiuo metu yra mokytojas Vėlius?

– Klausimas į klausimą. Gal žinai, ką šią minutę veikia Italijos prezidentas?

Leitenantas suprato paslydęs. Atsiminė turįs kišenėje cigarečių. Pasiūlė ir Puteckui.

Italijos dangus išsigiedrino.

– Vakar jį matė mokykloje, – išpūtė dūmą Puteckas. – Paskui, sako, buvęs prie užtvankos.

– Vadinasi, namuose jo nėra? – taip nieko ir nesuprato Pamačnys.

– Galiu patikrinti, – pasiūlė apylinkės pirmininkas.

Kai jie įėjo į paštą, viršininkas Pranciškus, keturiasdešimtmetis senbernis garbanotom žandenom, ir jo padėjėja Nerilė žaidė šaškėmis. Pranciškus buvo įspraustas į kampą – juodosios, kuriomis žaidė Nerilė, taikė į damkes.

– Leitenantas Pamačnys! – prisistatė pareigūnas. Galėjo ir neprisistatyti. Nei leitenantai, nei kapitonai Patilčių gyventojams šią valandą nerūpėjo.

– Sveikas, Algirdai, – ištiesė ranką Pranciškus. – Iš pačių Žvarbėnų? Per tokį rūką?

– Per tokį, – dalykiškai atsiliepė Pamačnys.

– Jeigu jūs dėl motociklo, tai Pranciškui jo nebereikia. Pasenęs modelis, – pakėlė žydras akis į leitenantą Nerilė. – Ar teisybę, Pranai, saka-au?

Dėl tokios, ko gero, verta keltis iš numirusių, nei šį, nei tą pagalvojo leitenantas. Palygino mintyse su Aliodija. Ir susigėdo. Iš kur tokios mintys atliekant tarnybos pareigas? Teisingai pastebėjo apylinkės pirmininkas – trūkumų mūsų darbe dar yra. Auklėjam save, tobulinam, o vis tiek – kaip jis pasakė? – šūdas.

– Norėčiau matyti draugą Vėlių, – ištarė Pamačnys.

– Ir aš norėčiau, – pakėlė akis Nerilė. – Bet jo nėra. Kaip išėjo vakar ryte...

– Paskaldysiu malkų, – supratingai pareiškė pašto viršininkas, palikdamas Nerilę su valdžios atstovais.

Leitenantas atvėrė planšetę, ištraukė iš jos bloknotą, parkerį, prisėdo už lankytojams skirto stalo. Apylinkės pirmininkas Puteckas, kadangi nesiruošė nieko rašyti ir apskritai jautėsi pašalinis, liko stovėti pas duris.

– Pirmiausia leiskite jums pareikšti... – Pamačnys ieškojo žodžių. Užuojauta šiuo atveju tarytum netiko. Ką sako žmonės tokiais atvejais?

– Leiskite jums pareikšti... Pareikšti džiaugsmą!

– Džiaugsmą? – sumirksėjo dažytomis blakstienomis Nerilė. – Kokį džiaugsmą?

– Argi nejaučiate... Kaip čia pasakius?.. Jūsų sužadėtinis... Hm. Kaip čia... kad jūsų būsimas vyras... grįžo namo?

– A, – leido sau nusišypsoti Nerilė. – Džiaugiuosi, žinoma. Ačiū.

– Gal paaiškintumėt... Na, kaip čia pasakius, kaip visa tai atsitiko?

– Paprastai. Pasibeldė, aš ir įleidau. Jau buvo gana vėlu.

– Na taip... Bet aš ne... Jūsų draugas žūsta avarijoj... Jūs, teisingiau, mes visi palaidojam jį... o jis... O jis pasibeldžia į duris! Kaip čia yra?

– Nežinau, – atsiduso Nerilė. – Tik nieko blogo aš čia nematau! Visada tikėjau, kad jis pareis!

– Štai kaip? – sukluso Pamačnys. – Įdomu... Tikėjot ar žinojot? Drauge Spuogyte, tai esminis klausimas!

– Žinojau? Iš kur aš galėjau?.. Tada Romas nė už ką nebūtų pasilikęs nakčiai. Dabar taip kvailai išėjo...

– Koks Romas?

– Šoferis. Kur su gaziuku važinėja... Liksiu, sako, vis tiek nėra kur skubėti, be to – tamsu, galiu pasiklysti... Gatvės prastai apšviestos. Romas teisybę sakė, va, apylinkė neduos meluoti...

– Nesuprantu, kur tu, Nerile, suki? – nejaukiai kostelėjo į kumštį Puteckas. – Kuo čia dėtas apšvietimas?

– Tai gal sakysi gera-as? – pasišiaušė Nerilė. – Žmogus būtų sau ėjęs ir nuėjęs...

Pamačnys su apmaudu juto, kad jo kvota praranda konkretumą.

– Drauge Spuogyte, tą dieną, kai įvyko avarija... Ar jums jūsų draugas nepasirodė kažkoks kitoks? Na, ką nors kitaip negu visada darė, kalbėjo?

– Tą dieną? – suraukė antakius Nerilė. – Kai ruošėmės į metrikaciją?.. Ne, tarytum... Jaudinosi, žinoma, kad ko neužmirštų... Mažai valgė. Ir tą naktį, žinote... Bet tai neturi reikšmės. Jam, matyt, buvo sunku užmiršti pirmąją meilę. Draugavo su ja studijuodamas. Paskui jinai išvažiavo į Kanadą... Tai neturi reikšmės.

– Ne, kodėl? Atvirkščiai, – Pamačnys kažką skubiai užsirašinėjo savo bloknote. – Sakot, į Kanadą? Taip... Jis gaudavo laiškų?

– Šito aš nežinau.

– O kai jūsų draugas grįžo... Nieko ypatingo nepastebėjot?

– Jūs, pareigūne Algirdai, taip keistai klausiate... Jeigu būčiau iš anksto žinojusi... Ypatingo? Taip... Atrodė prastai – sušalęs, alkanas... Labai supyko, kam paskolinau Pranciškui motociklą. – Nerilė nuleido akis. – Ir dėl Romo, žinoma...

– Vadinasi, pirmiausia jis pasigedo motociklo?

– Ne, pirmiausia pavalgė. Dešros buvau išvirusi Romui... Ir Gediminui dar liko. Taip ir pasakiau. Kodėl turėjau slėpti? – Nerilei sudrėko akys, ji išsitraukė iš rankinuko nosinę. – Aš nemaniau, kad viskas taip blogai pasibaigs... Man buvo taip baisu, taip baisu... Ir aš verkiau ir verkiau... Gediminas daugiau nebepareis. Jau antra para negrįžta.

– Ar anksčiau taip yra pasitaikę, drauge Spuogyte?

– Kad mirtų? Pirmą sykį.

– Kad išeitų ir nepareitų, – patikslino klausimą Pamačnys.

– Irgi pirmą sykį!..

– Nenumanot, kur jis dabar galėtų būti?

Nerilė papurtė galvą.

– Nežinau. Tėviškė už kelių kilometrų, Prūsokų kaime. Bet vargu, šitoks rūkas. O gal... Gal vėl kas atsitiko? Ką man daryti? Ką?

– Laukit, – pasakė Pamačnys. – Mes imsimės priemonių.

Kas tos priemonės ir kaip jų imsis, leitenantas, žinoma, neturėjo jokio supratimo. Ir ką, po galais, padarė tas mokytojas? Nieko. Tai kodėl leitenantas jį vaikosi?

– Ačiū, – pakilo nuo stalo Pamačnys. – Jūs labai mums pagelbėjot.

Nu, nu, ir ką jinai pagelbėjo?

Nerilė palydėjo juos iki durų.

– Tai ką mums daryti? – jau stovėdamas gatvėje netyčia pakartojo Nerilės klausimą leitenantas. Iš merginos parodymų lyg ir ryškėjo tam tikra Vėliaus prisikėlimo versija. Bet aiškiai trūko faktų.

– Čia dar ne viskas, Algirdai, – staiga ryžosi apylinkės pirmininkas.

– Ne viskas?

– Aš jau minėjau... Dėl Liknorienės laidotuvių. Su orkestru ar ne. Aha... Damušaitis lyg ir sutinka. Bet vakar atlėkė Viplentienės vyras... Nežinau, kaip čia tau ir pasakyti. Jėgi, jėgi...

– Kas tas Viplentas? – be ūpo pasidomėjo Pamačnys. Jis iš patirties žinojo – kuo daugiau byloje atsiranda asmenų, tuo byla painesnė. Gi lavono dingimą iš Žvarbėnų ligoninės net ir byla nepavadinsi. O jau, žiūrėk, kiek nežinomųjų! Liknorienės mirtis, nepažįstamasis kontoroje, Kanada, Loretos Dragūnienės mirtis Žvarbėnų–Paverpečio plente ir ūkio pirmininko „Volga“, kuri prapuolė su nepažįstamuoju, Pranciškaus ir mokytojo Vėliaus motociklas... Ir jokio tarpusavio ryšio! Viskas rūke! Taip, viskas prasmego rūke!

– Viplentas – dirbtuvių mechanikas, – paaiškino Puteckas. – Ne vietinis. Atsikėlė iš Čedasų... Tai vakar jis atlėkė apylinkėn į žmogų nepanašus... Būk jo žmona mačiusi... patį Liknorą.

– Palauk, palauk!.. – Pamačniui toji pavardė pasirodė lyg ir girdėta. – Ar čia ne tas pats?.. Pirmasis?!

– Kaip tik! Pirmasis! Petras Liknora. Šešiasdešimt septintais, pavasarį... Mirė ligoninėje.

Leitenanto nugara perbėgo šaltukas.

– Klausyk, kiek prisimenu, šitose kapinėse yra palaidotas grafas. Teisingiau, visa grafų giminė, – pasakė Pamačnys ir sukikeno. – Ar niekas niekas nebuvo jo sutikęs?

– Ne... – nustėro Pamačnys. – O ką? Ir tas?..

– Nesu tikras, – leitenantą užpuolė keistas linksmumas. – Bet labai panašu, kad būsiu girdėjęs jo balsą.

– Balsą?! – visai pašiurpo apylinkės pirmininkas, bet išspaudė šypseną. – O aš vos nepatikėjau! Aha... Jėgi, jėgi...

– Kodėl nepatikėjai? Jeigu prisikėlė, kaip tu sakai, Liknora, tai kodėl negali koks nors grafas? Arba, sakysim, Napoleonas? Arba Aleksandras Makedonietis?

Linksmumas leitenantui prapuolė. Apylinkės pirmininkui jis prapuolė dar anksčiau. Kas čia dabar atsitiko Pamačniui? Napoleono čia niekas nėra matęs, o ir palaidotas ar tik ne Paryžiuje. Dar kažkoks Aleksandras? Šitaip kliedint, velniai žino, kur gali nukeliauti!

Aš jau seniai nebuvau Patilčiuose, nušvito Pamačnio galvoje, dabar jam sėdint Žvarbėnų arbatinėj. Kodėl man ten nenusirovus? Kas man uždraus?

 

 

30

 

Pro pravirą bibliotekos langą matėsi skardinis bažnyčios bokštas, miestelėnų daržai ir raudonom čerpėm dengtas karčemos stogas. Saulė leidosi už šventoriaus liepų, tiesdama ilgus jų šešėlius, per paupio slėnį – dvaro link. Šiltas pavakario vėjas judino lango portjerą, nešė iš vėstančių laukų liepžiedžių ir džiūstančio šieno kvapą.

Iš mėlynosios salės ir verandos sklido svečių šurmulys ir fortepijono garsai. Ypač išsiskyrė girtas pono Kšištofo Brodskio bosas, kviečiantis damas maudyklėn. Ruošdamasi vasaros sezonui grafienė liepė iškloti Verpetos dugną baltu marmuru ir garsi visame Novoaleksandrovsko paviete Patilčių dvaro maudyklė šiandien, suprantama, traukė svečių dėmesį.

– Jūs visada toks rimtas, jūsų šviesybe? – pas langą stovinčio Liudviko paklausė ponia Eleonora. Nuo jos šiek tiek dvelkė vynu ir prancūziška kosmetika. Smarkiai apnuoginti pečiai jaukiai bolavo bibliotekos prieblandoje. Liudvikas beveik juto tų pečių šilumą.

– Ne, – šyptelėjo Liudvikas, grįžteldamas į ponią Štolcmanienę, apžiūrinėjančią knygų lentynas. – Tik tada, kai mane kas vadina šviesybe. Mes, regis, buvome susitarę, ponia Eleonora.

– Taip, atsiprašau... Aš pajuokavau. Man kenkia vynas, darausi nepakenčiama... Amžinatilsį Vilhelmas kategoriškai drausdavo.

Vyro paminėjimas, tegu ir mirusio, nemaloniai gnybtelėjo Liudvikui širdį. Tą, regis, suprato ir pati Eleonora.

– Apie ką aš ten pasakojau užstalėje? – Eleonora paėmė iš lentynos nedidelę rudais kolenkorais knygutę, atsisėdo į fotelį.

– Apie kažkokią Dragą (2).

– Ak, tiesa! Karalienę Dragą. Nepaprasto likimo moteris. Beje, ji, kaip ir aš, kilusi iš kariškių šeimos...

– O! Šito nežinojau! – nuoširdžiai prisipažino Liudvikas.

– Nejau mama nepasakojo! Taip, mano tėvas – infanterijos (3) generolas. Iki šiol tarnauja veikiančioj armijoj... Taigi toji Draga labai jauna ištekėjo už čekų inžinieriaus, kuris greitai mirė. O paskui atsitinka štai kas: našlę atsitiktinai pamato Serbijos karalius Aleksandras Pirmasis ir beprotiškai ją pamilsta. Tarp kitko, karaliui tuo metu buvo dvidešimt. Dragai – dvidešimt devyneri. Po ketverių metų karalius Aleksandras prieš savo tėvų ir giminių valią veda Dragą ir toji tampa karaliene. Atrodytų – ko daugiau? Yra mylimas vyras, yra sostas, yra valdžia. Bet Draga nenurimsta, dabar ji reikalauja, kad Aleksandras atsisakytų sosto jos brolio Nikodemo naudai. Toks karalienės įžūlumas, aišku, įsiutina Belgrado aukštuomenę. Karininkų grupė naktį įsiveržia į dvarą ir nužudo Aleksandrą, Dragą ir jos brolį...

Eleonora nutilo.

Tylėjo ir Liudvikas. Eleonoros papasakota istorija jį sukrėtė, bet nelabai suprato, kokį ryšį ji turi su šios dienos pavakare Patilčių dvare.

– Nežinau kodėl, bet ši drama mane jaudina, – pasakė kildama iš fotelio. – Gal todėl, kad turiu silpnybę istoriniams asmenims.

– Ar man derėtų suprasti šitą silpnybę... tiesiogiai?

Eleonora nusikvatojo, apėjo ratu rašomąjį stalą, praplaukė pro šalį, beveik liesdama Liudviką.

– Mano vyras, kaip žinoma, buvo tik paprastas dvarininkas. Tautos istorija jo neprisimins.

– Aš irgi esu tik paprastas grafas. Į karalius nepretenduoju.

Eleonora sustojo šalia Liudviko, taip pat įsižiūrėjo į pavakario ramybėje žaliuojantį upės slėnį.

– Iš pradžių dvarininkas, paskui – grafas... Ar jums neatrodo, kad aš darau pažangą? – Eleonoros akyse šaipėsi linksmi žiburiukai.

Eleonorą Štolcmanienę „atrado“ pati Liudviko mama, grafienė Tereza Rūka-Rūkevičienė. Jos susipažino praeitais metais barono Tyzenhauzo dvare, ir grafienė pasikvietė ponią Eleonorą į svečius. Du šimtai valakų dirbamos žemės, aštuoni palivarkai, vienas gražiausių visame paviete ponios Štolcmanienės dvaras buvo tam pakankama priežastis. Ketvirtus metus našlaujanti Eleonora dairėsi tinkamo gyvenimo draugo. Jaunikių netrūko. Jauna bevaikė našlė, graži, turtinga, mėgstanti viešumą, apsiskaičiusi. Šiuolaikinė moteris! Ponia Eleonora maloniai bendravo su visais pretendentais į jos širdį ir nė vienam neskubėjo duoti atsakymo. Grafienė Tereza iškart sumetė, kad Liudvikui čia pats geriausias šansas. Tik šitokiu būdu dar galima išgelbėti skolose skęstantį Patilčių dvarą. Į motinos užmačias Liudvikas iš pradžių žiūrėjo su šypsena. Kam tokia skuba? Dvaras skęsta jau ne vakar ir ne užvakar. Ačiū, žinoma, tėvui, Pilypui Rūkai-Rūkevičiui, kuris, gyvas būdamas, nepagailėjo naktų kortoms ir moterims. Visas žmogaus darbas – jo pilvui, kartodavo senasis grafas nežinia kur rastą išmintį, bet žmogaus siela niekuomet nebus soti. Gal jis ir buvo teisus, tik apmaudu, kad pilvo reikalais dabar turės rūpintis Liudvikas. Bent taip manė motina. Liudvikas gi tebegyveno nerūpestingos jaunystės šventadieniais. Varšuvoje šiek tiek pasimokęs agronomijos, Vienoje – ekonomikos teorijos, Liudvikas labiau mėgo keliauti ir sėdėti bibliotekoje, negu tvarkyti pašlijusius finansinius dvaro reikalus. Taip, našlė Eleonora jam patiko. Nesakytų, kad būtų pametęs dėl jos galvą, – Liudvikui vis dėlto artėjo trisdešimt penkeri, – bet perspektyva kasdien matyti Eleonorą Patilčių dvare jam atrodė visai priimtina.

– Jūs visai ne tokia jau klastinga, kokia bandote dėtis, – atlaidžiai šyptelėjo Liudvikas.

– Štai kaip? Kodėl jums taip atrodo? – valiūkiškai primerkė akis Eleonora.

– Tas palyginimas su karaliene Draga jums visai netinka. Jau vien dėl to, kad neturit brolio.

– Neturiu. Teisybė. Bet mane neramina kitkas... – Eleonora minutėlę dvejojo – sakyti ar ne? – Aš labai bijau mirties.

Liudvikas sutriko. Pokalbis pasuko visai nelaukta linkme.

– Ponia Eleonora!.. Jūsų metų galvoti apie mirtį... Tai mažų mažiausia... nerimta...

Į biblioteką, išdidžiai nešdamas iškeltą uodegą, įpėdino katinas Porfirijus. Nužvelgė žaliomis akimis ponią Eleonorą, paskui Liudviką, nutarė, kad pokalbis jam bus pakankamai įdomus, stryktelėjo į fotelį, kuriame ką tik sėdėjo ponia Eleonora, ir pastatė ausis. Jis nežinojo, kad gražioji našlė, priešingai negu Liudvikas, itin nemėgo kačių.

– Galbūt ir nerimta, sutinku. Bet juk niekam nepasakyta nei diena, nei valanda.

– Nepasakyta, – pritarė Liudvikas.

– O jūs... nebijot?

– Buvo toks metas, – prisipažino Liudvikas.

– Buvo? Vadinasi, dabar nėra? – nustebo Eleonora.

– Ne.

– Ir kaip jums tai pavyko?.. Atleiskit už tokį kvailą smalsumą. Radot kokią išeitį? Susitaikymą? Nusiraminimą? Jeigu jūs turit galvoje kasdienes mūsų maldas, tarnavimą visagalei būtybei, tai aš, gal tai jums atrodys nerimta, tokio nusiraminimo neradau. Malda suteikia jėgų, bet neapsaugo nuo baimės.

Liudvikas susidomėjęs žvilgtelėjo į moterį. Sena taisyklė, kad grožis kenkia protui, atrodo, šį sykį negaliojo.

Reikėjo čia man nei iš šio, nei iš to atlapoti širdį, supyko ant savęs Liudvikas.

– Senovės išminčiai teigė, kad žmogų nuo baimės išvaduoja filosofija. Žaismė kategorijomis ir kategorija žaisme. Tu esi dykumoje vienas su pasaulio erdve. Tau reikia prieiti prie sienos, kurios nėra, nebuvo ir nebus. Ir tu eini ir eini... Kol ateini. Bet jau be tavo pagalbos. Arba tu šito nežinai, bet galvoji, kad žinai? Ir dar galvoji, kad yra kažkas, kas už tave daugiau žino. Ratas apsisuko? Turbūt pasirodysiu jums juokingas, tačiau budizmas man, pavyzdžiui, įžiebė viltį.

– Visada keikiau likimą, kad gimiau moterimi. Mums tokie dalykai, įtariu, nepasiekiami.

– Nepiktžodžiaukit, ponia Eleonora. Pasaulį valdo vyrai, o vyrus moterys. Taigi toji Draga ėjo teisingu keliu.

– Bet liūdnai baigė. Ne, tas manęs neguodžia... O ta jūsų... viltis?

– Naivi, ponia Eleonora, naivi kaip ir visos viltys. Mirtis – gyvenimo tąsa gamtoje. Tik kitu pavidalu.

– Štai kaip? Įdomu, – susimąstė arba bent dėjosi tokia Eleonora.

– Pati mokymo esmė europiečio suvokimu gana paini. Daug kas, pavyzdžiui, priklauso nuo žmogaus sielos tobulumo ankstesniame gyvenime. Ponia Eleonora, aš mieliau būčiau linkęs sugrįžti į šios valandos realybę...

– Nusibodau aš jums, atleiskit... Ir vis dėlto. Man labai smalsu. Koks gi... pavidalas jus, sakykim, patenkintų.

– Su sąlyga, kad paskui nebūčiau baudžiamas už atvirumą. Pažadat?

– Pažadu, – ponia Eleonora stovėjo taip arti, kad Liudvikas juto jos kūno šilumą.

– Ne, – vis dėlto rado savyje jėgų Liudvikas.

– O jeigu aš jūsų labai paprašyčiau? – Eleonora palietė ranka Liudviko petį.

– Turiu silpnybę katinams.

– Fū! – susiraukė ponia Eleonora. – Galėjot pasirinkti kokį tauresnį gyvulėlį. Katinas su grafo siela!

– Jūs man pažadėjot, ponia Eleonora! Ponia Eleonora!.. – aiškiai nusivylęs, beveik įžeistas moters veidas tolo bibliotekos prieblandoje. – Ponia Eleonora!

Liudvikas žengė paskui moterį ir... pasijuto stovįs iki kelių lediniame vandenyje! Ausį rėžiantis kovarnių klyksmas drebulyne, kaulus smelkiantis rūkas, išgulėta duobė šiaudų stirtoje... Ir jokio Romos gaisro! Jokių lokio kailių? Jokios Eleonoros! Ar čia vėl sapnas, ar kokia metamorfozė? Bet vanduo labai panašus į tikrą vandenį! Jeigu Liudvikas dar būtų paistęs visokius niekus su ta moterimi, tai metamorfozė nežinia kuo galėjo užsibaigti! Greičiau į sausumą! Greičiau!.. Bet sausumos nematyti!

– Ei! – sušuko kiek turėdamas kvapo Liudvikas. – Miklošai!.. Arba kas nors! Pagalbos! Žmogus skęsta!..

Liudvikas apsisuko, žengė žingsnį, kaip jam atrodė – kranto link, – ir paniro po vandeniu. Mataškuodamas kojom ir rankom, vartaliojamas srovės, jis dar spėjo iškilti į paviršių.

– Gelbėkit! – išrėkė į rūką dūstančiu iš baimės ir nevilties balsu.

 

 

31

 

Anupras Lūža suvaitojo per miegus, apsivertė ant kito šono kietoje medinėje lovoje, bet neprabudo. Jis ir toliau žingsniavo pavieškelio taku, lydimas išsirikiavusių į horizonto tolumą telefono stulpų gaudesio ir bičių dūzgimo pakelės žieduose. Buvo giedras rugpjūčio pabaigos rytas, aukštoje, vieškelio dulkėm nugulusioje griovio žolėje dar tebežvilgėjo rasa, ražienom geltonuojančiame lauke bliovė ėriukų palikta avis.

Anupras atsigręžė miestelio pusėn...

Virš šventoriaus medžių švietė bažnyčios bokštas, lėtai suko ratus bebalsiai kovarniai. Mėlyna saulėta erdvė virpėjo virš miestelio stogų. Tik kaitros nubalintas takas pavieškelių žolėje dabar siejo Anuprą su nebematomu gimtosios trobos kiemu, kuris pasiliko anapus miestelio Šerkiūnų kaime.

– Gal dar apsigalvosi? – viltingai paklausė tėvas, stumdamas Anuprui dubenį barščių. Už stalo sėdėjo tik jiedu su tėvu. Motina šešėliavo iš virtuvės į kamarą, iš kamaros į priemenę, tarytum ko ieškodama ir niekaip nerasdama.

– Kad viskas jau apgalvota, – atsiliepė Anupras.

Į trobą įėjo jaunesnysis brolis Stasys, tylomis atsisėdo pas duris.

– Nemaniau, kad taip išeis, – pasakė tėvas, pūsdamas kvapą į žilus ūsus. Jo gysloti, nuo darbų pajuodę kumščiai gulėjo ant stalo šalia nepaliesto medinio šaukšto. Glotnios, rausvai rievėtos stalo lentos, šaukštas, dubenėlis, musė, ropinėjanti duonos kepalu, palangėmis šokinėjantys saulės blyksniai pro sodybos medžių lapiją – tolimu, jau nesugaunamu vaikystės atšvaitu smilktelėjo, skaudžiai nugėlė Anupro širdį ir nusėdo karčiu apmaudu, kad atminties nubudimas liko nesuprastas, gal iki galo neprisišauktas. – Būtum likęs prie žemės, ramiai galvočiau apie kapus.

– Kapus, tėvai, išmesk iš galvos. O dėl žemės... Stasys lieka.

– Čia vyriausiojo pareiga. Taip nuo amžių priėmėm.

– Kitaip negaliu. Aš bandžiau.

– Žinau, – atsiduso senasis Lūža. – Toks apsigimei. Gal čia Dievo valia... – jis pasirausė švarko kišenėse, ištraukė į mažą keturkampį skrupulingai sulankstytą banknotą.

– Dvidešimt litų, – padėjo ant stalo kvadratėlį. – Beveik išmalda elgetai, net pačiam nesmagu... Kad daugiau neturiu, – tėvas nusuko akis, pakilo nuo stalo, pastūmė miegamojo duris, grįžo nešinas šventiniais auliniais batais.

– Imk, – pasakė. – Turėsi kuo mieste vaikščioti.

Anupras pajuto kylant krūtine karštį. Juchtiniai (4) batai! Vienintelis tėvo turtas ir pasididžiavimas. Antanas Lūža juos apsiaudavo tik per didžiausius atlaidus. Kai kuris nors kaimynas lyg netyčia užmesdavo akį į batus, stebėdamasis jų dailumu ir blizgesiu, tėvas, nors ir įtardamas pašaipą, neatsispirdavo pagundai ir vėl kartodavo, kaip jis prieš penkerius metus keliavo į Rygą, kaip to miesto turguje derėjosi su žydu dėl odos kainos, kaip žydas galiausiai jį vis tiek apmovė, nuplėšdamas dvigubai, bet pirkinys taip patikęs garsiausiam Patilčių batsiuviui Alianskui (tegu bus lengva jam žemelė, dabar tokie šiaučiai negimsta), kad tas, metęs į šalį kitus užsakymus, per dvi paras pasiuvo jam šituos čeverykus beveik dovanai.

– Imk, – pakartojo tėvas. – Imk, kad duodu.

Mieste gal tokiais niekas nevaikšto, pagalvojo Anupras, bet tėvui to pasakyti neišdrįso.

– O tu?

– A, – mostelėjo ranka tėvas. – Kiek čia man dar reikės. Apsieisiu su medokais.

Kai pagaliau atsisveikinęs su namiškiais Anupras, nešinas kuparėliu, jau žingsniavo iš kiemo, jį pasivijo motina, verkdama apkabino, ir Anupras pajuto, kaip jos ranka slystelėjo švarko kišenėn.

– Nepamesk, – sušnabždėjo. – Čia tau juodai dienai.

Anupras užčiuopė kažkokį kietą skudurinį gumulėlį.

Bet tai dar nebuvo galutinis atsisveikinimas su šios apylinkės dangumi.

Giliom provėžom, arklių kanopom išduobtas lauko keliukas, sužėlęs dobilais, rūgštynėmis ir smilgom, vingiavo pro Valiuko beržynėlį, leidosi į šaltiniuotą, viksvomis apgriuvusią įdubą, kilo į nuogą, moliu ruduojantį kalną, nuo kurio vėrėsi vaizdas į Patilčių miestelį, įtūpusį Verpetos kilpoje su lietaus ir vėjo išblukintais gontų stogais, raudonu bažnyčios mūru, šviečiančiu pro senas šakotas vyšnias. Į pietus nuo keliuko dunksojo Atabrado miškas, amžinas čia atsidūrusio keleivio palydovas. Artėjant miesteliui, miškas sklaidėsi į pavienes toli į laukus išbėgusias beržų ir pušų saleles, kurių vienoje ir slėpėsi Jurkėno sodyba.

...Anupras permetė į kitą ranką kuparėlį, grįžtelėjęs nužvelgė vieškelį. Tuščias... Tik telefonų stulpų gaudesys. Kiek dar dienų ir naktų jis lydės Anuprą? Ar iš tikrųjų nėra beprotybė leistis į tokį kelią pėsčiomis?

Jurkėno Julija taip ir pasakė. Jie sėdėjo įprastoje susitikimų vietoje – prie apleistos, baigiančios griūti pirties, kurios tik nuogi papuvę grebėstai kyšojo virš nužydėjusio garšvų lauko.

– Gal aš toks ir esu, – taikiai atsiliepė Anupras.

– Jis dar abejoja... Tai ką man žadi pasakyti? – Julija žolės stiebeliu kuteno sau delną, tarytum tas užsiėmimas dabar būtų jai pats svarbiausias. Vilkėjo ji raudona trumpomis rankovėmis suknele, iš kasų kyšojo tokios pat spalvos kaspinai. Basos, suskirdusios kojos atrodė apgailėtinai. Adolfas Jurkėnas jau keleri metai našlavo, ir visi ūkio rūpesčiai gulė ant devyniolikmetės Julijos pečių. Mirus motinai, teko atsisveikinti ir su gimnazija, bet jųdviejų draugystė dėl to nenutrūko, gal net priešingai – Anupras jautė savotišką kaltę, kad likimas metė tokį rūstų išbandymą Julijai, o ne jam.

– Palydėk mane, – paprašė Anupras. – Nors iki Patilčių.

Ėjo tylėdami. Basos Julijos kojos tapsėjo pilku keliuko smėliu.

– Jau greitai Žolinė. Paskutiniai atlaidai, – pasakė Julija.

Jau greitai ruduo, matyt, tą norėjo ji pasakyti, o tu mane palieki.

– Aš tau parašysiu. Kai tik nusigausiu iki vietos.

Julija linktelėjo, žiūrėdama sau po kojomis.

– Galva neišneša, kaip aš ten gyvensiu... Egzaminai gal ne tokie baisūs, varčiau programą... Bet pastogė? Be tarnybos taip pat neišsiversiu. Kad nors kokį pažįstamą ar giminę turėčiau.

Julija sustojo, pasisuko į Anuprą. Jos akyse žvilgėjo ašaros.

– Aš tau padėsiu, – ji pabandė nusišypsoti. – dabar kaip ir ūkio galva pasidariau... Pati sau ir už mergą, ir už buhalterį.

– Šitaip aš nesutinku! – pašiurpo Anupras. To tik trūko, kad Julija vogtų iš savo tėvo! Velnias jį traukė už liežuvio!

– Nesipykim, Julija, tavo aukos aš tikrai nepriimsiu. Pasakiau kvailai, ant seilės užėjo... Niekas nežino, kaip man ten bus. Gal apsisukęs bėgsiu namo ir džiaugsiuos, kad taip darau!

– Nebėgsi. Tu ne iš tokių esi, – krestelėjo galvą Julija. – O dėl mano aukos nesibaimink... Gausi popieriui ir rašalui. Sutinki?

Anupras tylėjo.

– Pameni, kaip sakydavo kunigas per tikybos pamokas? Kas moka daryti gera, bet nedaro, tas yra nusidėjėlis. Pabučiuok mane!

– Tai čia ir bus tas geras darbas?

Telefono stulpai lekia pro šalį, bėgių sandūromis trinksi vagono ratai. Už lango šmėsčioja raudonų čerpių stogai, nudažyti it atvirukuose nameliai su tvarkingai išrikiuotais sodais ir nuolat šienaujamomis žaliomis vejomis. Nepažįstamos šalies peizažas traukia, vilioja akį ir nykiu mauduliu atsiliepia širdyje. Kaip dabar atrodo jo gimtieji Šerkiūnai? Anupras užmerkia akis ir mato boluojantį palei Atabrado mišką lauko keliuką su giliom provėžom, arklių kojom ištryptą to keliuko vidurį, provėžų tarpuose žydi balti dobiliukai ir rausvuoja sėklomis apkibę rūgštynių stiebai. Kaip iš seniai užmiršto sapno išplaukia, priartėja sodybos eglės, sodas su išsiklaipiusiomis, apsamanojusiomis beveik mirusiomis šakomis, platus vakarų pusėn pasviręs kiemas ir gale jo sukniubęs į žemę kluonas šiaudiniu stogu. Šiauriniame kiemo pakrašty – molio drėbtas tvartas su dvivėrėmis iš abiejų galų durimis, su tuščia šuns būda ir tuščiais triušių narvais, degutu ir šienu trenkiantis vežimas išskėtotomis ienomis, cementinis šulinio rentinys ir dingstantis žolėje takelis į trobą. Atlapotos durys, atverti langai. Tyla. Nei paukščio, nei žmogaus balso. Spengianti tyla. Anupras girdi, kaip šitoje tyloje vis garsiau ir garsiau ima plakti jo širdis. Yra laikas išeiti ir yra laikas grįžti. Tai ko jis taip ilgai negrįžta?

Anupras Lūža atmerkia akis. Regėjimai prapuolė. Liko tyla, juoda nakties tamsa, širdies dūžiai krūtinėje ir pasiutęs galvos skausmas. Kas čia vyksta? Ir jau ne pirma naktis šitaip? Anksčiau, regis, tokie skausmai nekamuodavo?

Anupras nuleidžia basas kojas ant molinės aslos, ilgai taip sėdi. Kol šaltis persmelkia padus. Pasaulis laike ir erdvėje yra begalinis. Kas yra laikas? O kas erdvė? Ką mes žinome? Ar mums apskritai duota žinoti?

Anupras sugraibo palovyje kaliošus, įsistoja į juos, nušlepsi prie durų. Jos kaip visada neužrakintos, ir Anupras, pastūmęs jas ranka, žengia laukan. Padvelkia pūvančia mediena ir šlapia žeme. Vakar Anupras vežė karučiais krosniai molį, ir jo kvapas įsigėrė į ranką ir drabužius, net į kiemą.

Anapus piliakalnio, spirito varyklos pusėje, kur dieną griaudėjo ir trinksėjo užtvankos statyba, blausiai švyti melsva pašvaistė. žemės atžvilgiu dabar stoviu žemyn galva ir sukuosi kartu su planeta, su manim sukasi ir Patilčių miestelis, mažytis gamtos lopinėlis visatos erdvėje. Kokia visa to priežastis? Ar iš viso ji yra? Ir kodėl man taip skauda galvą? Ir kodėl sapnuoju tokius kvailus sapnus? Tėvų namai, Julija, vieškelis link Žvarbėnų... Kada tai buvo? O gal aš pats visa tai sugalvojau? Kur įrodymai? Nėra nei tėvų, nei Julijos, nei pagaliau to pilkojo keliuko palei Atabrado mišką. Mano paties buvimas dar nėra įrodymas, kad anie yra buvę. Ir atvirkščiai – anų egzistavimas neįrodo mano buvimo. Gal visai tėra iliuzija? Fata morgana. Kaip štai šis mėlynas rūkas. Juk tokio rūko nebūna ir negali būti. Raminkis, sudraudžia save Anupras, nepainiok esminių reiškinių su nepaaiškinamais, raminkis. Tu esi ramus, visiškai ramus, tau neskauda galvos, nesidaužo širdis, tu atidarai duris, surandi degtukus, kurgi jie prapuolė, raminkis, uždegi lempą. Senas vienakojis žadintuvas rodo penktą valandą. Tuoj ims aušti, pats laikas keliauti ir Anuprui.

Aprūkusiu stiklu žibalinė lempa apšviečia mažą netašytų rąstų kambarėlį, kuris ir yra visa Anupro troba. Vidury rėpso paties rankomis sumūryta krosnis su kaminu, tiesiai šaunančiu į lubas, šalia krosnies – medinė lova su šiaudų čiužiniu, neobliuotų lentų stalas, įlinkęs ir išsikėtęs nuo knygų svorio. Anupras įsigudrino jį atremti į sieną priešais vienintelį be perdalų langelį (Anupras aiškino kaimynams, kad kaminas ir mažas langelis žiemą jam sutaupo pustrečio procento malkų). Kambarėlio kampe, pas duris – indauja, teisingiau, kažkada buvusios komodos, kurioje Anupras dabar laiko šiokius tokius rakandus ir duoną, dalis. Dar suolas su vandens kibiru, pas kaminą džiūsta daug vargų patyręs bobriko paltas, kurį Anupras vilki žiemą vasarą, o naktimis neretai užsikloja lovoje. Tas paltas kažkada priklausė rajoninio laikraščio redaktoriui, kuris, gelbėdamasis nuo pagirių, užstatė jį mokyklos sargei. Lyg tyčia kitą dieną laikraštis išėjo su apversta didžiojo vado nuotrauka. Miklūs vyrukai kaipmat surado duris į kirpėjos Vandos miegamąjį, pastatė ant kojų niekuo dėtą redaktorių ir išvežė nežinoma kryptimi. Bėgo metai, iš aukštos tribūnos pasauliui rodė kelią naujas vadas, bobriko paltą užpuolė kandys, vadas ėmė draugauti su arabais, ir mokyklos sargė, nelaukdama didesnių permainų, Naujųjų metų proga padovanojo paltą matematikos mokytojui Anuprui Lūžai, kuris tvirtino savąjį atidavęs į valyklą, o toji antrus metus jo nerandanti. Tokiu būdu redaktoriaus paltas rado sau antrą šeimininką, tokį pat trenktą kaip ir pirmas, nes naujasis irgi kėlėsi naktimis, mėgo šnekėtis su savim, darydavosi sau skurdų valgį, kartkartėm valandomis įsikniaubdavo į kokią knygą ar raštų rašymą, bet dažniausiai ilgam prapuldavo iš namų. Bet, kaip žinom, ne žmogus tarnauja drabužiui, o drabužis žmogui, taigi paltui, kad ir siūtam sostinėje, teko kęsti provincijos šlapdribas, pamažu dūlėti ir guostis, kad likimas kada nors jam pripirš padoresnį šeimininką.

 

 

32

 

Posakio – visi keliai veda į Romą – Petras Liknora nebuvo girdėjęs. Bet kad visi apylinkės šunkeliai bėga į Patilčių miestelį, jam aiškinti nederėjo. Suprantama, eiti būtina miestelio pusėn, o ne atvirkščiai. Bet surask tu, žmogau, kryptį per tokį rūką!

Prakeiktas šuo! Liknora nusismaukė kelnes. Vieta, kur Trezoras suleido dantis, ištino, pamėlo ir bjauriai maudė. O jeigu pasiutęs? Jei toks įkanda žmogui, vadinasi...

Viskas susimaišė Liknoros galvoje. O, regis, taip buvo paprasta ir aišku. Artėjo rinkimai į vietines liaudies deputatų tarybas. Iš Žvarbėnų paskambino Arkadijus Natanovičius, pasiteiravo, kaip ruošiamasi pavasario sėjai, ar fermose netrūksta pašarų, kodėl į Panemunėlio stotį Liknora nesiunčia mašinų trąšoms pargabenti. Liknora kaip gebėdamas išsamiai atsakė į klausimus, beveik žodis į žodį atkartodamas, ką buvo girdėjęs iš savo pavaduotojo Kazimiero. Savąją nuomonę Liknora apdairiai slėpė. Jeigu paaiškėtų, kad žinios apie ūkio padėtį anaiptol nėra linksmos, visą atsakomybę, suprantama, turėjo prisiimti Kazimieras. Tačiau Kazimieras turėjo bjaurų įprotį: pavasariais, pačiu karščiausiu ūkiui metu, jis išdumdavo sostinėn į tobulinimosi kursus, kad grįžęs iš jų neišmanytų paprasčiausių reikalų. Kazimierą Kirstuką, buvusį rajono partijos komiteto instruktorių, atkėlė į Patilčius prieš porą metų, ir Liknorai iškart kilo įtarimas. Baigęs progimnaziją, prekybos technikumą, mokytojavęs, dirbęs vadovaujamą darbą rajone ir staiga – kolūkio pirmininko pavaduotojas! Ką tai turėjo reikšti? Liknora apuostė šen ir ten, ir nuo to uostymo jam pasidarė dar neramiau. Sykį, kai Arkadijus Natanovičius taikėsi trumpam apsistoti Patilčių vaistinėje, Liknora iš tolo užmetė meškerę.

– A, Kirstukas... – nusišypsojo Arkadijus Natanovičius. – Ką apie jį manai?

Arkadijus Natanovičius mokėjo paslaptingai šypsotis. Nuo tos šypsenos pašnekovas jausdavosi nei šiaip, nei taip.

– Apsišvietęs darbuotojas, – atsargiai pastebėjo Liknora. – gal tik per daug bibliotekoje sėdi... Žino partijos kursą. Jam čia nelabai bus ką daryti.

– Bijai? – primerkė semitiškas akis Arkadijus Natanovičius, atsilošė sofoje, atmetė ant atkaltės liesas, inteligentiškas rankas.

– Aš? – pasišiaušė Liknora. – Aš neturiu ko prarasti. Su liaudimi atėjau, su liaudimi, jei bus įsakyta, išeisiu. Vo taks!

– Bijai, – patvirtino savo teiginį Arkadijus Natanovičius. – Eto chorošo... Jis nekvailas, šitas draugas Kazimieras, labai nekvailas.

– Nekvailam ir rajone yra kas veikti. Prieš tai, girdėjau, mokytojavo? Turėjo išeiti lyg ir ne savo noru?

– Kiekvienas mūsų turi kokią nors žmogišką silpnybę. Argi ne? – Arkadijus Natanovičius tiesiog spinduliavo paslaptinga šypsena.

Kas nors jau bus pranešęs apie Reginą, pagalvojo Liknora. Nejau Kazimieras? Nė velnio, tegu įrodo! Apylinkė negali apsieiti be vaistinės! O vaistinė – be vedėjos! O gal vis dėlto pats tėvas? Labeikis? Nejau būtų drįsęs?

Liknora apsimetė nematąs Arkadijaus Natanovičiaus šypsenos, įpylė svečiui konjako, sau – degtinės. Konjakas pagiriomis jį pykino. Reginą, kuriai derėjo patarnauti prie stalo, jis dėl visa ko išsiuntė į vaistinę.

Apie Kirstuką jie daugiau neužsiminė, bet Liknorai tas nemalonus pokalbis pasiliko atminty.

Taigi telefono skambutis iš rajono, kaip jau sakyta, Liknoros ypatingai nenustebino. Tik Liknora iškart sumetė, kad Arkadijus Natanovičius skambino visai ne dėl ūkio reikalų. Ir jis neapsiriko.

– Neprapulk! – pasakė Arkadijus Natanovičius. – Ruoškis išleistuvėms.

Žinia buvo nemaloni.

– Kada?

– Rytoj iš ryto. Sąrašą tau pristatys šiandien. Gal reikės ką patikslinti.

Paskutinės išleistuvės apylinkei brangiai kainavo, norėjo pasakyti Liknora. Kas gi ars žemę, jei pasiliks vieni klipatos?

– Tai labai rimta politinė akcija. Netikėtumai nepageidautini. Įsidėk sau į galvą.

Sąrašus atvežė naktį apyjaunis saugumo kapitonas, lydimas ginkluotos apsaugos. Kapitonas nė žodžio nemokėjo lietuviškai, be perstogės rūkė „Belomorkanalą“ ir spjaudė ant grindų. Liknora paliepė Rozalijai atnešti užkandos, pats ištraukė butelį baltos. Nuo vaišių kapitonas neatsisakė, bet spjaudytis nesiliovė.

Sąrašas Liknorą išmušė iš vėžių. Dvidešimt kiemų! Pasiuto jie tenai, ar ką? Jie Liknorai reiškė Arkadijų Natanovičių ir jo įstaigą.

– Kodėl tiek daug? – pasiteiravo Liknora.

– Tiek, kiek reikia, – burbtelėjo kapitonas.

Liknora dar sykį permetė akimis sąrašą. Dilba, Šapranauskas, Jukna, Kalnietis, Striupas... Du paaugliai sūnūs ir dvi nepilnametės dukros. Jauki alyvomis apaugusi sodyba ant Verpetos skardžio. Siūbuojantis per upę lentų lieptas, kurį išnešdavo pavasario potvyniai, ir tada Adolfas, aukštas, šviesiaplaukis vyras, upei sugrįžus į vagą, brisdavo į vandenį ir kaldavo polius naujam. Jei koks pašalietis klausdavo kelio į Šerkiūnų kaimą, patiltiečiai tokiam sakydavo: prieisi malūną, paskui Kopustinsko vienkiemį, toliau ieškok Striupo liepto. Su reikalu ar šiaip priklydusį svečią Adolfas kviesdavosi klėtin, vaišindavo šaltu putojančiu alum, kuris čia rasodavo bent keliose geležiniais lankais suveržtose bačkose. Kiek sykių Liknora nykiais pagirių rytais šitame kieme sustabdydavo lineiką, labindavosi su raudonskruoste kvatokle Striupiene, amžinai apspistą baltagalvių vaikų, amžinai su kibirais rankose pakely tarp trobos ir tvarto. Šuo Naras net nesiteikdavo aploti atvykėlio, tik mandagiai suvizgindavo uodegą ir vėl prapuldavo būdoje, tikėdamas, kad sodybos šeimininko ir svečio pokalbyje jam dalyvauti nebūtina.

Už ką, velniai griebtų, mąstė Liknora. Nei žemės Striupai kada gviešėsi, nei prieš valdžią šiaušėsi.

– Čia parašyta – Šiaučiūnas Jokūbas, – pasakė Liknora kapitonui.

Kapitonas žvilgtelėjo pro Liknoros petį.

– Parašyta, matau. Tai kas?

– Jokūbas dar pernai rudenį iškeliavo į geresnį pasaulį.

– Kaip tai iškeliavo? – nesuprato Liknoros saugumietis.

– Paprastai. Išpūtė kvapą, ir amen. Su mirtimi nepasiginčysi. Vo taks!

– Bet liko šeima. Žmona, vaikai...

– Jokūbas visą amžių gyveno vienas.

– Blogai, – susirūpino kapitonas. – Labai blogai. Parašyta, o nėra...

– Nėra, – sutiko Liknora. – Kas rašė, turėjo žinot.

– Surasit man kitą žmogų! – nusprendė kapitonas.

– Kokį kitą? Čia, draugas kapitone, ne kiaulių ferma. Netinka šita, imam trečią. Kalba eina apie žmones.

– O aš sakau – kitą! – pakėlė balsą kapitonas. – Supraskit tai kaip įsakymą.

Liknora nurijo pyktį. Nebuvo pratęs, kad ant jo kas šauktų. Dar šnapso gyvatei pastačiau!.. Ką daryti? Kad pakištum kitą vietoj nabašniko, dar reikia išsukti Labeikį. Kaip čia Labeikis pakliuvo sąrašan? Kuo jis dėtas? Negerai išeina, sakys, tyčia, dėl dukros, nepaaiškinsi žmonėms, kad ne jo valioj šitas tautų kraustymas.

Mulokas iš Alksnynės kaimo, Kisielius, Bulovas... Septyni kiemai iš Alksnynės! Taigi visas kaimas! Pasiuto jie tenai, ar ką? Jeigu miške gyvena, tai jau miškiniai? O kur jiems dėtis? Miško neperkelsi kitur, tuo labiau Taručių šilo, nebent padegtum ar iškirstum. Reikia drąsos, kad gyventum tokiame užkampyje. Liknora į Alksnynę niekada nevažiuodavo vienas, drauge pasiimdavo kokį apyblaivį strebitelį. Žinojo, kad šitaip važiuodamas dar labiau rizikuoja, guosdavosi vien tuo, jog mirties atveju bent turės liudininką.

Kaimas, kokį Liknora pažinojo paskutiniaisiais pokario metais, išliko beveik nepasikeitęs. Gal tik gontų stogai labiau pajuodo, išskylėjo, ir Kamarausko kalvė, stovėjusi kaimo gale, prie žilvičiais aptūptos kūdros, dingus be žinios senajam kalviui Pilypui, galutinai sugriuvo, užžėlė dilgynėm. Ir storakamienės liepos dar aukščiau iškėlė savo galingas šakas į dangų, dar garsiau švokštė virš kaimo trobų žaliu debesiu, dėl to kiemai ir pati gatvė net giedriausiomis dienomis skendėjo niūrioje prieblandoje. Miškais ir pelkėm atskirta nuo didžiųjų vieškelių ir miestelių, Alksnynė nuo amžių gyveno savo uždarą gyvenimą, nenoriai įsileisdama pašaliečius. Jeigu tėvui nebūtų šovę į galvą čia atsikraustyti, kartais pagalvodavo Liknora, tai gal ir šiandien jis turėtų motiną ir brolį, gal ir pats tėvas tebevaikščiotų žeme. Bet ne. Vos spėjęs apšilti kojas Latvijos pasienio miestelyje, kur įsidarbino lentpjūvėje darbininku, Osvaldas Liknora bemat susipyko su kaimynais ir vietine valdžia. Kiek atsiminė Petras Liknora, jų šeima nuolatos trankėsi iš vieno Lietuvos krašto į kitą, lydima neapykantos ir prakeiksmų. Toks jau apsigimė Osvaldas Liknora, kad niekas jam negalėjo įtikti ir visi kliūdavo. Stos bernu pas kokį ūkininką, tai anas ne tą maistą Osvaldui pakiša, ne tą drabužį ar pastogę pasiūlo. Sutars mašinistu dirbti malūne, tai malūnininkas nuo pirmos dienos ims įtarinėti, kad Osvaldas ne tokios alyvos į motorą pilą, ne taip diržus įtempia, anglių netaupo ir apskritai šito amato neišmano. Ir eina Osvaldas per kaimynus, vaikšto į valsčių, sėdi komercinėje (5) visiems aiškindamas, kad jis nesiduos šitaip stumdomas ir mulkinamas, kad anas ūkininkas, samdinius valgydindamas duona ir vandeniu, per tai sutaupo mašnas pinigų, maža to, anas ūkininkas, dėdamasis doru ir pamaldžiu žmogumi, slaptai varo naminę ir naktimis kerta valdišką mišką, o malūnininkas, pas kurį andai tarnaująs, turi susimeistravęs tokį įtaisą šalia girnų ir vagia iš žmonių miltus, be to, tas malūnininkas šitaip niršta ant savo pavaldinių, kad vargonininko žmona, su kuria tiek metų slapta trynėsi, pagaliau parodžiusi jam špygą. Apylinkė, kaimas ar miestelis, kur apsistodavo Osvaldas Liknora su šeima, greitai virsdavo pragaru. Rimti gaspadoriai, iki tol gyvenę šventoje santarvėje, kibdavo vienas kitam į atlapus, skaldydavo galvas, kad paskui važinėtų po teismus ir ieškotų teisybės. Šitoje permainingoje kovoje Osvaldą visada palaikydavo žmona Elžbieta, aukšta it apynių kartis, nevalyva rėksnė, ir abu sūnūs – vyresnysis Stasys ir jaunėlis Petras. Nuolatiniai persikraustymai, nepriteklius, alkis pagimdė atžarumą, kolektyvinę visos šeimos neapykantą sočiau gyvenantiems. Pasitaikydavo, kad į laikiną Liknorų buveinę su Stasiu ar Petru priklysdavo koks kaimynų vaikas, kuris nustebęs įsispoksodavo į pietų stalą, ant kurio tebūdavo kelios virtos bulvės su luobenom ir saujelė druskos.

– Pas tavo tėvus tikriausiai lašinių paltys kaba? – lyg niekur nieko paklausdavo Elžbieta, sodindama šalia vaiką.

– Kaba! – džiaugdavosi radęs progą pasigirti vaikas. – Ir lašinių, ir kumpių, ir dešrų... Lašinių tai dar nuo pernai... Va tokio storumo! – parodydavo vaikas pirštais.

– Matai, kaip tau gerai, – pavydžiai atsidusdavo Elžbieta. – O mūsų Petriukas va lašinių nėra matęs gal nuo pavasario. Net blynų neturiu kuo pasmožyti.

– Jie čia visi vartosi kaip inkstai taukuose, – suerzėdavo užstalėje Osvaldas. – Šitokios žemės! Visoj Lietuvoj nemačiau geresnių! Užtat ir trobas išsistatė kaip dvarus. Ir gyvulių pilni tvartai, ir mėsų pilnos klėtys! O tu, žmogau, vaikščiok nuogu užpakaliu, kad ne čia gimei! Uch, būtų mano valia!.. – Osvaldas sugniauždavo mažyčius plaukuotus kumščius.

– Atpjautum kaimynams kokį bryzą lašinių, – paglostydavo vaikui galvą Elžbieta. – Va, mes ir aštrų peilį turim!

– Mama gali supykti.

– O tu mamai nesakyk. Atpjauk, kai niekas nematys.

– Jei nesakysiu, bus nuodėmė.

– O kad tavo kaimynas, brolis lietuvis, badauja – ne nuodėmė?

Vaiką apnikdavo abejonės: noras padėti badaujantiems ir baimė, kad tas noras bus tėvų ne taip suprastas. Viskas priklausydavo nuo iracionalios vaiko savimonės, tačiau verta pastebėti, kad Elžbieta nepradėdavo tuščiai kalbos, jei įtardavo, jog vaikas tokios savimonės neturi.

Kartais Osvaldui užeidavo ūpas perspjauti patį save.

– Gana! – pareikšdavo jis šeimai. – gana ubagauti! Mano tėvas dirbo žemę, dirbsiu ir aš. Ir gyvensim kaip visi! Kaip inkstai taukuose!

Reikia pasakyti, kad pradžia Osvaldui galvos nelaužydavo. Jam greitai pavykdavo rasti išnuomojamą žemės sklypą, nusipirkdavo skolon arklį, šiokių tokių ūkio padargų. O paskui, žinoma, prasidėdavo įprastos bėdos. Paaiškėdavo, kad ūkininkas jam atidavęs pačią prasčiausią žemę. Į skolą pirktas arklys turėdavo bjaurų įprotį išsikinkyti vidury vieškelio. Tūlas kaimynas, pastebėjęs ne iš to šono uždėtą arkliui lanką ar pamokęs, kaip suveržti pavalkus, pasidarydavo mirtinu Osvaldo priešu.

Panašiai atsitiko ir Alksnynės kaime. Bulvės, kurios tais metais užderėjo kaip reta, Osvaldui prigėrė dar vasarą po savaitę užtrukusios liūties. Nors kaimynai tvirtino, kad Osvaldas pamiršęs jas apvagoti, ir vanduo, neturėjęs kur nubėgti, prigirdė kas pasėta, nuomininkas suvertė kaltę prastai žemei ir našlei Kaupelienei, pas kurią jis tą žemę ir dirbo. Lyg tyčia tą rudenį pasidūrė koją ir nugaišo skolon imtas arklys. Osvaldas, kažkada dirbęs veterinoriaus padėjėju, kaipmat surado priežastį: tą vinį arkliui bus įtaisęs Kaupelienės sūnus Ipolitas, kuris nuo pirmos dienos, kai tik nuomininkai atsikraustė į antrąjį trobos galą, nepamėgo Osvaldo ir kuris, pasibaigus karui, dabar slapstėsi nuo rusų karinės prievolės. Dėl tų pražuvusių bulvių ir arklio Osvaldas kaime pakėlė tokį vėją, kad našlei Kaupelienei nebeliko nieko kito – tik paduoti už šmeižtą nuomininką į teismą ir atsakyti pastogę. Tokio žingsnio našlei, ko gero, nereikėjo daryti. Kol jos skundas keliavo per valdiškus stalus, šaltą gruodžio sekmadienį būrys rusų garnizono kareivių apsupo kalvio Kamarausko jaują ir iš jos išsivarė Kaupelio Ipolitą ir dar du, kartu besislepiančius Alksnynės kaimo vaikinus. Stumdydami automatais, kareiviai suimtuosius drauge su kalviu susodino į palutarkę, ir niekas daugiau jų nebematė. Kaimas nuščiuvo, tarytum apmirė. Tokia grėsminga tyla, matyt, nepatiko ir Osvaldui Liknorai. Nusprendęs nelaukti teismo, skubiai ėmė ruošti savo skarbą naujai kelionei. Bet nespėjo. Vėlų gruodžio vakarą, kai Liknorų šeimyna susėdo vakarienės, staiga nuo stipraus smūgio subyrėjo lango rėmas, ištiško su visais stiklais, tą pačią akimirką, nudauždama žibalinės lempos gaubtą, įlėkė granata. Iš Liknorų šeimynos liko gyvas tik vienas Petras, kuriam skeveldra perdrėskė skruostą, o sprogimo banga pribloškė prie sienos, išnarino sprandą. Taip baigė savo nelygią kovą su pasauliu Osvaldas Liknora. Elžbieta į šitą kelionę nežinomybėn iškeliavo drauge su vyru.

Bet štai atėjo lemtingoji valanda ir nuosprendį Alksnynės kaimui Petras Liknora dabar laikė rankose.

 

– Pradėsim nuo Alksnynės, – pasakė jis saugumo kapitonui.

...Prakeiktas šuo!.. Ne tik šlaunis, bet ir visa koja užtirpo! Išsimušęs iš jėgų, Liknora sustojo atsikvėpti. Apsižvalgė. Aplink tvyrojo tyla ir melsvas rūkas. Retų krūmokšnių siluetai ir drėgna žliugsinti po kojomis pernykštė pievos žolė.

Kažkur netoliese turėtų būti miškas, pabandė protauti Liknora, pastebėjęs žolėje senų medžių kelmus. Toks atradimas jo nepralinksmino. Miškas jo neišgelbės. Pagal ką orientuotis? Nei paukščio, nei žmogaus balso. Saulės skritulys, švytintis pro rūką, tarytum rodytų pietus, bet ar tik ne iš tos pusės jis atėjo? Velniai griebtų tokią kebliavą! Protingiausia, žinoma, būtų grįžti į ligoninę, skambinti Arkadijui Natanovičiui, ir viskas kaipmat paaiškėtų. Bet kaip grįžti? Kur tas vieškelis į Žvarbėnus? Ir kas keisčiausia – Liknora visai neprisimena – kaip jis iš ligoninės išėjo? Regis, tenai visai prastai jam buvo, vos palatos gydytoją atpažindavo... Ir nei iš šio, nei iš to – vaikšto sau po Patilčių kapines! Ko jam ten prisireikė? O iš Žvarbėnų? Nejau pėsčias? Taip ir paleido iš ligoninės pėsčią? Jį, Petrą Liknorą, pėsčią?! O Kazimieras? Nerado reikalo net namo parvežti!.. Išsiaiškinsim! Kirstukui šitaip nepraeis! Vo taks!.. Pala, pala... Kazimiero, lyg išeitų, – nebėr?! Kaip tai nebėr?! Anas tipas komercinėj (lyg ir kitokia ten iškaba?) labai negražiai apie jį kalbėjo! Pasiusti galima!..

Ten, kur pro rūką pievos gale Liknora įžvelgė retus krūmokšnius, subolavo cementinis stulpas, greta jo antras, trečias... Stulpų viršūnės lyg rogių pavažos buvo lenktos, o ant jų kabojo ištemptas spygliuotos vielos tinklas. Niekada Liknora anksčiau neregėjo tokios tvoros. Kas čia darosi jo ūkio laukuose? Nespėjo Liknora nusikeikti, kai tarsi iš po žemių išdygo baltai dažyta medinė lenta su ryškiai raudonu užrašu:

 

ЗАПРЕТНАЯ ЗОНА / ВХОД ЗАПРЕЩЕН

 

Vhod zapreščion, apstulbęs pakartojo Liknora, zapreščion... Zapreščion, zapretnaja. Ką tai turėtų reikšti?! Čia man? Mano ūkio žemėje? Man – zapreščion? Liknora žengtelėjo atatupstas, apsidairė, net susigūžė nuo jį užklupusio baisaus įtarimo. Ne, to jau būtų per daug! Ne, negali būti! Ir žolė, ir pieva, alksnių krūmai, drebulės kelmas po kojom... Negalėjo gi jis išklysti iš Lietuvos?! Tik ką su Regina matėsi! Ir koja! Koja tebėra užtirpusi, kur prakeiktas šuo suleido dantis! Išsiaiškinsim!

Liknora ryžtingai, nepaisydamas perspėjančio užrašo, žengė link spygliuoto vielinio užtvaro.

 

 

33

 

Albinai Volungienei neišėjo iš galvos Gabrielės pasiūlymas. Hamletas. Elsinoro pilis. Karalių gyvenimas, meilė ir mirtis. Būti ar nebūti? Viešpatie, bet kaip į tai pažiūrės rajono kultūros skyriaus vedėjas Lebedinskas? Didžiųjų teatrų repertuaras, jūs išprotėjote, drauge Volungiene! Dėkit ant stalo pareiškimą! Ir partijos bilietą dėkit! Kas jums svarbiau: partija ar kažkoks ten Šekspyras? O jūs paskaitykit, draugas Lebedinskai, paskaitykit „Hamletą“, pasakys jam Albina, ir partijos įstatus paskaitykit... Skaitydama tragediją aš verkiau, o įstatus... Viešpatie, bet ir įstatus skaitydama Albina verkė. Ir dar kaip! Rytojaus dieną ji turėjo stoti priešais partinį biurą, o vis dar nebuvo perpratusi: ką reiškia demokratinis centralizmas. Atskirai kiekvieno žodžio prasmę ji suvokė, tačiau abiejų žodžių jungtis vertė niekais tą suvokimą. Laimei, partinį biurą, kaip vėliau paaiškėjo, labiau domino Albinos visuomeninė veikla pokario metais, mirusių tėvų politinės pažiūros ir giminių, gyvenančių užsienyje, laiškai. Ir štai jau bene penkeri metai, kai nesuprastas demokratinis centralizmas jai netrukdo pastoviai mokėti nario mokestį ir vadovauti kultūros namams.

Ne, įstatus gretinti čia netiko. Perskaitei, apverkei ir užmiršai. Anokia čia tragedija. Geriausia bus apskritai Lebedinskui nieko apie „Hamletą“ nesakyti. Ir nedelsti. Toji mergaičiukė visą amžių čia nesėdės Patilčiuose.

Ir Albina beveik neklydo. Papusryčiavusi Gabrielė užsimanė pasivaikščioti po miestelį ir pirmiausia, žinoma, nuskubėjo prie autobusų stotelės. Tuščioje aikštėje nesimatė nė vieno žmogaus. Rūkas nebuvo prapuolęs, ir miestelis su šunų, vištų, su skardžiais moterų balsais ir vežimų dardėjimu gyveno anapus nepermatomo mėlio. Vaizdas kaip teatre, paleidus dūmų uždangą, pagalvojo Gabrielė, ir ją nusmelkė anksčiau niekada nepatirta vienatvės nykuma. Ką dabar veikia Valentinas? Kur jis? Miega kokiame nors viešbutyje? Klaidžioja gatvėmis, ieško jos, Gabrielės?

Aikštės pakrašty, prie tipinės vienaukštės parduotuvės, kurią čia pastatė prieš porą metų vietoj nugriautos senosios karčemos, ramstė sienas kelios vietinės bobelės su tuščiais krepšiais rankose, laukė, kol vedėjas atrakins duris.

– Gal matėt? Ar nepravažiavo autobusas į Kauną? – pasiteiravo priėjusi Gabrielė.

– Į Kauną? – nusiėmė akinius moterėlė, grįžtelėjo į savo kaimynes. – Argi čia tokie vaikšto?

– Nei Kaunan, nei kur kitur, – nusispjovė moteris, nešvaria skepetaite niurkydama nosį. – Jokia mašina nevažiuoja. Nei pieno, nei duonos... Pasaulio pabaiga, – šniurkštėjo nosimi Antanienė, kuri parduotuvėje, mirus antrajam vyrui, jautėsi beveik kaip namuose.

– Panelytė tikriausiai nuo užtvankos būsi?

– Ne, – papurtė galvą Gabrielė, apie užtvanką ji tik buvo girdėjusi iš Albinos. – O kurgi ta jūsų užtvanka?

– Bažnyčią, panelyt, matai? – Antanienė perėmė lazdą į kitą ranką, mostelėjo ja aikštės gilumon. – Praeisit pro šventorių, paskui takeliu per pievą, tada pamatysit lieptą per upę, o kitoje pusėje – raudonas mūras... Spirito varykla. Taigi už tų mūrų ir bus užtvanka... Panelytė gal iš kokio laikraščio? Tai parašykit ir dėl autobuso... Pasaulio pabaiga!

Gabrielė pamažu nužingsniavo nurodyta kryptimi. Tiesą pasakius, toji užtvanka jai visai nerūpėjo. Bet kiekgi galima sėdėti prie arbatos puodelio ir spręsti saviveiklinio meno problemas? Ir ką gi pagaliau reiškia tas paslaptingas saviveiklinis menas? Keista, bet Kaune Gabrielei nieko apie jį neteko girdėti. Nei tų dramų pavadinimų, nei pačių autorių. Iš kur Albina juos ištraukė? Ne, provincijos gyvenimas Gabrielei buvo ne tik nesuprantamas, bet ir nepažįstamas.

Pirmiau, negu Gabrielė išvydo akmeninę šventoriaus tvorą ir raudonų plytų bažnyčios sienas, ji išgirdo vargonų muziką ir choro giesmes. Pro atlapus surūdijusius geležinius vartelius ji įėjo į šventorių. Tašytų akmenų takas vedė į bažnyčią, bet nuo šventoriaus vidurio dešinė tako dalis skilo į žvyruotą juostą, skersai kertančią šventorių iki antrųjų vartelių, už kurių galėjai įžiūrėti lyg daubą, lyg pievą. Kiek padvejojusi Gabrielė nužingsniavo akmenimis grįstu taku, pravėrė bažnyčios duris. Į veidą padvelkė įdrėkusio mūro ir vaško kvapas. Ankštoje apytamsėje erdvėje pleveno žvakės, mesdamos atšvaitus ant sietynų, ant šventųjų paveikslų, ant dviem eilėm išilgai sustojusių baltų kolonų.

Bažnyčia buvo tuščia, neskaitant kelių moterėlių, susigūžusių pirmutinėse klauptose, ir kunigo, besimeldžiančio pas didįjį altorių... Vargonų muzika nutilo, kunigas pasisuko veidu į presbiteriją ir aiškiu skardžiu balsu ėmė skaityti Šventąjį raštą:

– Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas. Net ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi spindėjimu. Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio...

Kodėl aš čia atėjau, smigtelėjo Gabrielės krūtinėje, kas čia mane kvietė? Gal šaukė?

 

...Gabrielė, įsikibusi Mikčiui į parankę, lipa marmuriniais advokato Švarcenbergerio rūmų laiptais. Lygiai dešimta valanda ryto. Sekmadienis. Tokiu metu advokatas geria savo kabinete kavą. Už Mikčiaus ir Gabrielės, atsilikęs per trejetą žingsnių, eina Valentinas. Gabrielė akies krašteliu trumpam žvilgteli į jį – šviežiai nuskusti, nugramdyti iki mėlynumo skruostai kiek pablyškę ir įdubę, lūpos kaip visada sudėtos valiūkiškai šypsenai. Dešinė ranka lietpalčio kišenėje.

Atlapos paradinės durys vis arčiau. Kodėl jos atlapos? Vis arčiau ankšta įėjimo anga. Tuojau jie pamatys margas, šachmatiškai plytelėmis išklotas vestibiulio grindis, kietą su atlošu medinę kėdę ir joje sėdintį šveicorių. Girdėti, kaip kieme ramiai burzgia automobilio motoras, Valentinas paliko už vairo budėti Laukinį, ir tas, suprantama, dabar sėdi kaip ant adatų.

Dar keli žingsniai. Vestibiulis. Aukštos pilkai melsvos romėniško stiliaus kolonos, dveji ąžuoliniai laiptai, vedantys į antro aukšto apartamentus.

– K-kitas, – staiga suvapa Mikčius. – Kitas šveicorius! Ne tas!

Gabrielė ir pati mato, kad šveicorius ne tas. Anas buvo mažas, raupų išėstu veidu seneliukas. Truputį žvairas. Šiandien kėdėje sėdi japoniškas Buda. Turgaus mėsininkas. Aiškiai ne Švarcenbergerio durininkas.

Ką daryti? Valentinas sustoja už jų nugarų.

Gabrielė permeta rankinuką ant kito peties – sutartas pavojaus ženklas. Negi Valentinas jo nemato?!

– Mes pas poną advokatą, – sako Gabrielė. – Asmeniniu reikalu. Esam susitarę.

– Prašom į kairę, – lyg niekur nieko sako bulius ir atsistoja. Labai jau nešveicoriškai atsistoja.

Advokato kabinetas dešinėje. Šito nei Gabrielei, nei Mikčiui aiškinti nereikia. Kairėje – svetainė, kur advokatas iškilmių progomis sutinka svečius. Šiandien ne tokia proga, ir jie ne tie svečiai.

– Atgal! – tyliai šūkteli Valentinas, bet jau vėlu.

Beveik tuo pačiu metu atsidaro advokato kabineto ir svetainės durys, prieš juos išdygsta porą skrybėlėtų vyrų su pistoletais rankose. Užsiveria ir paradinės durys – matyt, už jų taip pat stovėta.

– Rankas aukštyn! – ramiai sako vienas tų vyrų. – Mes jūsų laukėm, ponai!

Mėsininko rankose taip pat sužvilga toks daikčiukas.

Gabrielė pajunta lengvą stumtelėjimą į priekį, ir tuojau pat nuaidi šūvis. Mėsininkas juokingai išsprogina akis, perlūžta pusiau ir griūna nuversdamas kėdę.

– Ply, Mikčiau! – šaukia Valentinas, ir jo gražus veidas dabar neįtikėtinai baltas. Šūviai į dešinę ir į kairę. Aštrus karštis nutvilkina Gabrielės skruostą, Mikčiaus kūnas išslysta jai iš parankės.

– Pas advokatą! Į jo kabinetą! – surinka prie pat ausies Valentinas. Gabrielė nesuvokia įsakymo prasmės, bet, sugriebta už rankos, kaipmat atsiduria prie kabineto durų. Šūviai į dešinę ir į kairę. Pasiutusiai slidus parketas. Šūviai kieme. Laukinis turbūt kaip visada užsižiopsojo ir nespėjo apgręžti automobilio. Smūgis į petį. Kruvinas Valentino veidas, skersai slenkstį sukniubęs policininkas, advokatas, spaudžiantis saujoje akinius, kitoje rankoje – kavos puodelį.

– Ply, Gabi! Ply!

Į advokatą? Kuo čia dėtas advokatas? Ir kur paties Valentino pistoletas?

– Ply, Gabi!

Atlasinė liemenė su laikrodžio grandinėlė, šilkinių marškinių glotnus rausvumas, žila, rūpestingai iššukuota barzda.

Gabrielė nuspaudžia gaiduką. Advokatas išmeta kavos puodelį, susigriebia rankomis už peties, nustebęs žiūri į Gabrielę. Nuo kojos spyrio išlekia stiklinės verandos durys. Laukinis spėjo apgręžti automobilį, bet pats kniūbso pusiau išgriuvęs ant žemės. Valentinas įgrūda Gabrielę automobilin, pats vietoj Laukinio užgula vairą. Į verandą įšokęs policininkas leidžia šūvį po šūvio, ir kulkos varpo mašinos kėbulą. Bet jie jau pasiutusiu greičiu riaumoja iš kiemo. Greičiau! Greičiau! Gabrielės kūnu ima lakstyti skruzdėlytės, po širdimi atsiranda svaigi tuštuma. Perkūnėliai, bet iš kur atsirado tas juodas fordas vidury kelio?

– Ply! – komanduoja Valentinas, darydamas rizikingą kilpą, ir automobilis, išmetęs iš griovio purvo pliūpsnį, aplenkia kliūtį. Greičiau! Greičiau!..

– Ply! – šaukia Valentinas, sekdamas veidrodėlyje besivejantį automobilį.

– Ply! – atsiliepia Gabrielė. – Tą ir darau, gerbiamas pone ir seniai lauktas advokato svety! O tu dabar mylėk motorą ir melskis jam!

Gyventi galima, sako sau Gabrielė, žiūrėdama į baisiu greičiu tolyn nuvingiuojantį vieškelį su šalikelėje pasiliekančiais telegrafo stulpais ir tolstančiu mažėjančiu miestelio bažnyčios bokštu... Tvinksi kraujas smilkiniuose, tvinksi širdis – gyventi galima, tegu nesibaigia šita akimirka...

 

– ...štai aš jums atskleidžiau paslaptį! – aidėjo bažnyčioje kunigo balsas. – Nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, – staiga, vieną akimirką, gaudžiant paskutiniajam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šitas gendantis kūnas apsivilktų negendamybe, šis marus kūnas apsivilktų nemarybe...

Gabrielė priklaupė, persižegnojo ir išėjo iš bažnyčios.

O juk prisikels ir advokatas, prisikels ir paklaus:

– Už ką tu mane? Ką aš blogo padariau?

Už šventoriaus takas leidosi į pievą, siauru rėželiu niro į rūką. Kaip ir buvo sakiusi anoji moteris prie parduotuvės, netrukus takelis baigėsi mediniu lieptu per upę. Kitame krante Gabrielę pasitiko senos augalotos liepos su virpančiais nuogų šakų šešėliais ir du į priešingas puses nubėgantys takeliai. Kairysis vedė į kalną, link raudono statinio su aukštu kaminu – link spirito varyklos. Ten, anapus rūko, anapus raudonų mūrų, geležis daužė geležį, urzgė mašinų motorai, šūkavo ir tilo žmonių balsai.

Gabrielės neapleido bažnyčioje pasigautas nerimas. O juk prisikels ne tik advokatas Švarcenbergeris, bet ir mėsinių savininkas Cirkovičius iš Kranto gatvės, ir bankininkas, akcinės bendrovės „Danga“ valdytojas Apolinaras Dulka, ir vokietis Vaineris Klausas fon Zybė iš Klaipėdos miesto. Tiesa, šitų Gabrielė nepasiuntė į dausas nuosava ranka, bet paskutinio teismo akivaizdoje kažin ar tai sumažins jos kaltę?

Kur prapuolė Valentinas? Kodėl jis paliko ją visiškoje nežinioje?

– Bėk! – pasakė jis tada stumdamas ją iš mašinos. – Čia kažkur netoliese turi būti Patilčių miestelis! Esu kažkada buvęs... Iš ten pasieksi Kauną! Bėk!

Gabrielė neturėjo jokio ūpo pasilikti viena.

– O tu?

– Bandysiu juos apmauti. O jeigu ne... Gyvas nepasiduosiu! Bėk!

Viskas vyko akimirksniu.

Gyvas nepasiduos. Tik dabar jai ėmė aiškėti tų žodžių prasmė. Nepasiduos.

Gabrielė pasuko takeliu dešinėn palei srūvantį juodoje gelmėje upės vandenį. Takelis pamažu kilo skardžiu aukštyn, išvingiavo į apleistą senų liepų alėją, o jos gale Gabrielė išvydo rūke dunksantį didelį pilką pastatą. Aplink kėpsojo įvairiausių dydžių būdos ir sandėliukai, sukalti iš pajuodusių lentų ir surūdijusių skardų, susiklaipiusiais stogais, išdaužytais langų stiklais. Ant žemės mėtėsi gelžgaliai, plytų nuolaužos, senos automobilių padangos ir tepaluoti skudurai, pelėsiais primurę tušti alaus buteliai, sukiužusios silkių statinės, pageltusių laikraščių šūsniai. Prie pat pilkojo pastato galo, kur žiojėjo išlaužtos durys, pūpsojo supiltas anglių kalnas. Šalia jo, apžergę mokyklinį suolą, du kombinezonais apsivilkę vyrai gėrė alų. Vyrai tylomis iš po kepurių nužvelgė praeinančią Gabrielę. Už pastato kampo, kur baigėsi bjauriai dvokiantis sąvartynas, priešais Gabrielę nelauktai atsivėrė platus, pavasarinėse balose skęstantis kiemas, apjuostas parko medžių. Žvyro takas palei pastatą, aikštelė su stulpais ir skersiniais gimnastikos pratyboms, duobė su pjuvenomis, lentų suolais aptverta veja – ant vieno iš tų suolų sėdėjo vienplaukis vyriškis, – cementiniai laiptai link paradinių durų, ištrupėjęs, kalkėmis užteptas buvusio herbo ovalas frontone.

Reikia grįžti, pagalvojo Gabrielė, per tokį rūką nerasiu kelio atgal. Ir cigaretes, kurias jai davė Albina, lyg tyčia pamiršo pasiimti. Nejau ten iš tikrųjų herbas? Dvi susipynusios raidės, liūto galva, perjuosta kaspinu. Aukštos raižyto medžio paradinės durys. Atvira kiemo erdvė. Kelias, kertantis dalį parko, nedidelė įkalnė, kylanti pro piliakalnio medžius. Kur ji yra mačiusi tokius dvaro rūmus? Dvaro? Viešpatie, kodėl būtent dvaro?

Gabrielė nejučiom žengė prie laiptų. Ji beveik neabejojo, kad už durų, – o jos buvo praviros! – ji pamatys šachmatiškai margas vestibiulio grindis, aukštas romėniško stiliaus kolonas, kietą medinę šveicoriaus kėdę...

Nieko panašaus ji neišvydo. Nei šachmatiškai margų grindų, nei kolonų, nei šveicoriaus kėdės. Mėlynai dažytas, ganėtinai apskretęs platus koridorius, sukrauti vienas ant kito mokykliniai suolai, ant sienų – kažkokie plakatai, gal skelbimai.

Gabrielės galvoje daužėsi kūjai. Kojose juto silpnumą. Pasaulis jai grasino vaizdiniais. Matytais? Išgalvotais? Susapnuotais? Iš jų sklido pavojus, tik Gabrielė nepajėgė suvokti koks, kada, kodėl? Vaizdiniai (ar regėjimai?) slėpė kažkokią paslaptį, reikėjo žinoti tos paslapties kodą, o Gabrielė nežinojo. Klaidžiojimas tamsoje, kai ne tu, o kliūtis ieško tavęs. Užtat toks stiprus pavojaus jausmas.

Gabrielė sugrįžo į kiemą. Nusiramink, pasakė sau. Nusiramink. Suimk save į rankas. Kvailai pasakyta, bet vis tiek – susiimk.

Vienplaukis vyriškis vis dar sėdėjo ant suolo gimnastikos aikštelėje ir rūkė.

– Ar neatsirastų koks vienas papirosas? – ryžosi užkalbinti sėdintįjį.

– Papirosų? Tokių aš neturiu, – atsiliepė Gediminas Vėlius, kuriam likimas buvo skyręs šią valandą sėdėti ant to suolo. – Galiu pasiūlyti cigaretę.

– Ačiū, – padėkojo Gabrielė, kai Gediminas pridegė jai cigaretę. Gabrielei virpėjo rankos, ir vyriškis tikriausiai tą matė.

– Šitame miestelyje kažkodėl visi rūko tik cigaretes.

– Argi? Nepastebėjau, – šyptelėjo Gediminas, nužvelgdamas merginą. Neatrodė, kad jis būtų labai apsidžiaugęs nepažįstamosios atsiradimu ir, regis, ketino kilti nuo suolo.

– Gal žinote, kas šitų rūmų šeimininkas? – išpūtė dūmą Gabrielė, atsisėdo šalia Gedimino.

– Šeimininkas? – Gediminas dar sykį atidžiai nužvelgė merginą. – Jūs pasakėte – šeimininkas?

– Taip, šeimininkas. Šiaip... Dėl smalsumo.

– Valstybė! Kas daugiau? – gūžtelėjo pečiais malonus nepažįstamasis. – Čia – aštuonmetė mokykla. Patilčių aštuonmetė. Nors... Jūs visiškai teisi. Čia dvaras. Čia kažkada gyveno grafai.

Paaiškinimas Gabrielei pasirodė pakankamai miglotas.

– Jūs, matau, ne vietinė?

– Ne.

– Iš toli?

Turėdama galvoje šiokius tokius nutikimus, Gabrielė nusprendė vengti atvirumo.

– Iš toli.

– Vadinasi, nuo užtvankos.

– Ne.

– O aš – vietinis. Čia gimiau ir augau.

– Jūs mokytojas, taip?

– Iš ko atspėjote? – aiškiai nustebo patiltietis.

– Sėdite mokyklos kieme. Kas čia kitas sėdėtų? – ramiai paaiškino Gabrielė.

– Teisybė, – pašnekovo balsas ūmai prigeso. – Sėdžiu. Per apsirikimą.

– Apsirikimą?

– Tiek to, – mokytojas visai prarado ūpą šnekoms, pakilo nuo suolo. – Eisiu. Malonu buvo susipažinti, – jis ištiesė ranką, – Gediminas.

Mokytojas tačiau nepasuko mokyklos link, o nužingsniavo per gimnastikos aikštelę kiemo gilumon.

Rūkas tarytum dar labiau sutirštėjo, suliedamas į vieną daiktą ir kiemą, ir medžius, ir patį mokyklos pastatą. Gabrielė bejėgiškai apsidairė. Kurioje pusėje dabar turėtų būti miestelis? Takas, kuriuo ji atėjo nuo liepto?

Ji pasivijo mokytoją.

– Atleiskit... Regis, aš pasiklydau. Kaip man sugrįžti miestelin?

– Atėjote nuo piliakalnio ar per lieptą?

– Per lieptą.

– Gerai, aš jus palydėsiu, – Gediminui pagailo mergaičiukės. – Rūkas iš tiesų neregėtas. Vakar, sako, du mokiniai negrįžo į namus. Šiandien atšauktos pamokos.

– Pamokų nėra, o jūs sėdite mokykloje.

– Per apsirikimą, – vėl apsiniaukė Gedimino veidas. – Teisingiau, iš seno įpratimo. Čia tokia istorija... Tiek to. Kaip jūs čia atsidūrėte?

– Nežinau, – pasakė Gabrielė.

– Šit kaip! – susidomėjo Gediminas. – Nežinote... Juokingiausia, kad ir aš nežinau.

– Ko... nežinote?

– Kaip aš čia atsidūriau.

– Betgi jūs sakėte... Esate vietinis?

– Teisybė, – sutiko Gediminas. – Bet dabar išeitų... Išeitų, lyg ir ne.

– Kalbate mįslėmis, – šyptelėjo Gabrielė.

– Sutinku. Bet ir aš pats sau esu mįslė.

Labai jau keistas tas mokytojas, pagalvojo Gabrielė.

– Filosofija mane visada gąsdino, – pasakė. – Bet tamsta kalbate lyg koks Hamletas.

– Oho! – nustebo Gediminas. – Rūkas, nežinia, o aš Patilčiuose sutinku Šekspyrą. Būti ar nebūti, štai klausimas koksai!

– Jau kad esam, teks būti.

– Nesu tuo tikras, o panelė...

– Gabrielė, – prisistatė viešnia. – Kvailas vardas.

– O panelė Gabrielė tiki, kad mes esam?

– Panelė irgi šiek tiek abejoja, bet turi vilties...

– Aha. Viltis. Kas daugiau lieka.

Gabrielei pasirodė, kad jie grįžta link upės kitu taku. Tikriausiai taip ir buvo, nes kelią pastojo išvirtusi sena eglė. Šaknys styrojo aukštai išmestos, bet pati eglė dar žaliavo.

– Žiemą čia siautė baisi vėtra, – pasakė Gediminas su gailesčiu nužvelgdamas gulintį medį.

– Čia, matyt, būta gražaus parko.

– Garsiausias visoje apylinkėje. Amžiaus pradžioje šitas dvaras priklausė tokiam grafui Liudvikui Rūkai-Rūkevičiui. Buvo keistas tipas. Daugiausia gyveno užsieniuose, labai mėgo keliauti ir labai nemėgo moterų. Puikiai kalbėjo lietuviškai, tuo erzindamas lenkų aristokratus.

– Nemėgo moterų, – pasigavo Gabrielė. – Peršasi mintis...

– Ne, šito amžininkai nemini. Buvo vienišius, ir tiek. Rūpinosi parku. Dar ne taip seniai čia augo retų medžių. Kai kurias jų rūšis grafas specialiai vežė iš Amerikos ir net iš Australijos... Galėčiau parodyti tvenkinius prie senųjų dvaro tvartų, jie rytiniame parko pakrašty, – mostelėjo ranka Gediminas. – Kažkada ten gaudėm karosus, maudydavomės, o dabar... Srutų duobės, net žolė neauga... Regis, ir anksčiau žmonės augino gyvulius, bet surasdavo vietą ir mėšlui, ir sodų gėlynams. Parką iškirto po karo. Miestelyje trūko malkų.

Apie kokį karą jis čia kalba, nusistebėjo Gabrielė, viešpatie, kada tai buvo? Ir kam taip graudentis dėl parko, kuris priklausė kažkokiam grafui? Ar tik nebus tas jos palydovas kuoktelėjęs?

Jie nusileido taku prie upės, ir Gabrielė pro rūką išvydo lieptą, kuriuo buvo ėjusi iš miestelio.

– Dabar aš jau pati rasiu kelią, – pasakė ji.

– Kelią... kur? – pasiteiravo Gediminas.

– Pas tokią Albiną.

– A, kultūrtrėgerę, – suprato Gediminas. – Ir ką ten veiksit?

– Gersiu arbatą. Ir lauksiu autobuso.

– Perduokit Albinai linkėjimus.

– Nuo ko?

– Nuo Gedimino. Nuo nabašniko Gedimino, – dar pridėjo.

– Nabašniko? – perklausė Gabrielė.

Gediminas neatsiliepė.

– Ačiū, kad palydėjot, – padėkojo Gabrielė. Jau eidama lieptu, pamojavo jam ranka. Mokytojas sėdėjo ant kelmo ir rūkė, žiūrėdamas į upės vandenį.

Kuoktelėjęs, nusprendė Gabrielė, arba nelaimingas. O greičiausiai – ir viena, ir antra. Mokytojams taip dažnai atsitinka. Nepaisant tokių išvadų, ji tam vyrui kažkodėl pajuto simpatiją.

______________________

(1) Juodadarbio (šnek.).

(2) Draga (1867–1903) – Serbijos karalienė.

(3) Pėstininkų kariuomenės (it.).

(4) Juchtas – tam tikro dirbimo stora minkšta oda.

(5) Užkandinėje (trm.).

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)