*
apie lietų dulkėse
ir
magdalietės ašaras
kūno dykumą
kurią pereiti
reiks viso gyvenimo
apie baimę išeiti
liekantys ašaroja
bet ašaros
nepasotina kūno
apie tai kad viskas
atgyja kad šįryt
giliam alyvų krūme
kur miega paukščiai
kur virpanti
mano sąmonė –
nenuraminamas
dangaus sparnuotis
ir lietus
ir visa
kas nematoma
*
metai praslinko
šešėlis
ilgesnis
ir f. g. lorcos alyvos
vis puresniais žiedais
ir lakštingalos grimzta
į žiedus gilyn ir kaimynė
trisdešimt penkerių
skarele apsirišusi galvą
po chemoterapijos Dieve
aš žinau kaip ji bijo
kaip kvepia kaip trankos
lakštingalos
kaip dega ir nyra
į tamsą
alyvų žiedai
ant skardžio
negyvenamo –
vanagai
ir laukiniai šunys
gyvenantys šituos tarpekliuos
auginantys jauniklius – –
nesibaigianti
gyvybės mozaika laukiniai
krūmynai
ir angelai
kurie elnei atneša žolės
ir žaidžia
su vakar gimusiu vilkiuku
kas išmokys mane gyventi
kas praplėšia uždangą
kas saugo
mano amžiną sielą jauniklę
ir suskaičiuoja
kiekvieną plauką
kas išplėšia
mane iš nebūties
kodėl kalbu
kodėl pradžioje
buvo Žodis
ką sako šio tarpeklio
kvapnieji žiedynai
kodėl paukštis
nutūpė dabar prie manęs ir spokso
ir vėjo gūsis
kas nematomas
slepias tam gūsyje
ko nematau kai žiūriu
kai dienos eina
ir teška laikas
įsikibęs į nykstantį
mano kūną
kas yra mano kūnas
kas aš esu
kur tas sodas yra mano Dieve
kuriame galėjom kalbėtis
gal Tu kaip tik dabar stovi
prie vartų
prie sielos durų gal šiandien
du cherubinai
su švytruojančiais ugnies kalavijais
ateis nukirsti manęs
gal jau grįžtu
o gal tik ramini
pasivertęs vidudieniu ir žiedynais
kaip prasiveržti pro pojūčių
ir mąstymo sieną
kaip neužmiršti
to ką matau
ką atidengi
vieną sekundę
viskas sustoja
ir atsiveria ir
jau viską žinau
bet kita sekundė
vėl viską nuneša
Viešpatie kaip man gyvent
tarp apreiškimo ir kasdienybės
ir nejaugi
gadinsiu viską mėgindamas
užrašyti mėgindamas
rasti formą ir išvadas
sekundė yra amžinybė
visas kitas būvis netikras
kai laiko nėra tai viskas
yra amžinai bet ši upė
nuneša visas mano mėsas
visą tamsą aklumą visa
kas genda išnyksta esu
lyg katana įsmeigtas
srauniausiam kalnų vandeny
kad išsigaląsčiau
kad išsigryninčiau
kokiam mūšiui
kokiam kirčiui
ruoši mane
esu
pasirengęs nesižvalgyti
jeigu tik įsakysi
jeigu bent liepsi bet laikas
sugrįžta į mano kūną
ir trupa pasiryžimas
Dieve kaip nepamiršt
koks buvau prieš vieną sekundę
o gal tiksliau – tiktai vieną sekundę
vieną
iš trisdešimt septynerių
metų savo menkumo
Dieve prašau atsakyk
vieną sekundę ar amžinybę
ir
kodėl šiandien leidai man pamatyt
kas esu
*
žengiant
į purpurinį saulėlydį
mano gyvybė ir tolių
toliai ir tyrai
sunkūs
ir skaudūs yra
pirmieji žingsniai
ir tirpsta
riaumodama
mano juodoji pusė Viešpatie:
laikas baigias visi
pasitraukė ir nieko
nėra čia iš matomų
tik
mano kūnas
kurs bijo – –
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12