Amerikiečių rašytojas Williamas Faulkneris atsako į rašytojos ir redaktorės Jean Stein klausimus. Interviu išspausdintas 1956 m. „The Paris Review“, Nr. 12
Williamas Faulkneris gimė 1897 metais Niu Olbenyje, Misisipės valstijoje, kur jo tėvas dirbo traukinio palydovu rašytojo prosenelio, romano „Baltoji Memfio rožė“ autoriaus, pulkininko Williamo Falknerio (be „u“) pastangomis nutiestame geležinkelyje. Netrukus šeima persikraustė į už trisdešimt penkių mylių esantį Oksfordą, kur jaunasis Faulkneris, nors ir ryte rijo knygas, nesurinko pakankamai balų, kad gautų vietinės vidurinės mokyklos baigimo atestatą. 1918 m. įstojo į Kanados karališkojo oro laivyno lakūnų kursus. Kiek ilgiau nei metus studijavo Misisipės valstijos universitete, vėliau dirbo universiteto pašto skyriaus viršininku, kol galiausiai buvo atleistas už tai, kad darbo metu skaitydavo knygas.
Paskatintas Sherwoodo Andersono parašė „Kareivio atlygį“ (1926). Pirmoji plačiai skaitoma knyga – „Šventovė“ (1931), sensacingas romanas, kurį sakėsi parašęs dėl pinigų, nepajėgdamas išlaikyti šeimos iš ankstesnių savo knygų – „Moskitai“ (1927), „Sartoriai“ (1929), „Triukšmas ir įniršis“ (1929), „Kai aš gulėjau mirties patale“ (1930) – honorarų.
Vėliau leido vieną knygą po kitos, iš daugumos jų susidarė vadinamoji Joknapatofos saga: „Rugpjūčio šviesa“ (1932), „Pilonas“ (1935), „Absalomai, Absalomai“ (1936), „Nenugalėtieji“ (1938), „Laukinės palmės“ (1939), „Kaimelis“ (1940) bei „Nuženk, Moze, ir kiti apsakymai“ (1942). Po Antrojo pasaulinio karo pagrindiniai jo kūriniai buvo „Palaikų išniekintojas“ (1948), „Parabolė“ (1954) ir „Miestas“ (1957). 1951 m. rašytojo „Rinktiniai apsakymai“ pelnė Nacionalinę knygos premiją, kaip ir 1955 m. „Parabolė“. 1949 m. W. Faulkneris buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.
Nors buvo drovus ir mėgo vienatvę, W. Faulkneris daug keliavo, skaitydamas paskaitas kaip Jungtinių Amerikos Valstijų informacijos tarnybos atstovas. Šis pokalbis įvyko 1956 m. Niujorke.
Jean Stein
– Pone Faulkneri, neseniai jūs sakėte, kad nemėgstate duoti interviu.
– Aš nemėgstu duoti interviu todėl, kad, regis, audringai reaguoju į asmeniškus klausimus. Jeigu klausimai apie darbą, stengiuosi atsakyti. Jeigu jie apie mane, galiu į juos atsakyti, galiu ir neatsakyti, bet net jei ir atsakau – į tą patį klausimą, užduotą kitą dieną, atsakymas bus kitoks.
– O ką jūs galite pasakyti apie save kaip apie rašytoją?
– Jeigu nebūtų manęs, kas nors kitas būtų parašęs tą patį, ką parašiau aš, Hemingway’us, Dostojevskis, visi mes. To įrodymas – į Shakespeare’o pjesių autorystę pretenduoja maždaug trys kandidatai. Bet svarbiausia, kad egzistuoja „Hamletas“ ir „Vasarvidžio nakties sapnas“, o kas juos parašė – visai nesvarbu. Menininkas pats savaime nėra reikšmingas. Esminga tik tai, ką jis kuria, nes nieko naujo juk nepasakysi. Shakespeare’as, Balzacas, Homeras – visi rašė apie tuos pačius dalykus, ir jeigu būtų gyvenę tūkstančiu, dviem tūkstančiais metų ilgiau, leidėjams neprireiktų jokių kitų autorių.
– Bet net jeigu ir atrodo, kad viskas jau pasakyta, argi nesvarbi autoriaus individualybė?
– Labai svarbi jam pačiam. Visi kiti tikriausiai pernelyg užsiėmę darbu, kad jiems rūpėtų autoriaus individualybė.
– O jūsų amžininkai?
– Nė vienam iš mūsų nepavyko pasiekti tobulybės. Todėl aš vertinu rašytojus pagal nuostabią mūsų nesėkmę įvykdyti tai, kas neįmanoma. Tarkim, jei galėčiau perrašyti visa, ką esu parašęs, neabejoju, kad kūriniai būtų geresni, o menininkui tai žinoti – sveika. Todėl jis ir nesiliauja dirbęs, vėl mėginęs; kiekvienąsyk mano, kad šįkart pavyks, kad sėkmingai įvykdys tai, ką užsibrėžė. Aišku, nepavyks, bet galvoti apie sėkmę yra naudinga. Jei pavyktų, jei jo darbas atitiktų svajonę, nieko kito nebeliktų, kaip tik persirėžti gerklę, šokti nuo tobulybės viršūnės žemyn. Aš – poetas nevykėlis. Ko gero, kiekvienas romanistas iš pradžių nori rašyti eilėraščius, pabandęs suvokia, kad to nesugeba, tada griebiasi apsakymo, kuris yra reikliausia forma po poezijos. Ir tik patyręs, kad ir čia nesiseka, imasi romano.
– Ar yra kokia nors formulė, kurią pritaikęs galėtum tapti geru romanistu?
– Devyniasdešimt devyni procentai talento... devyniasdešimt devyni procentai drausmės... devyniasdešimt devyni procentai darbo. Privalai niekada nesitenkinti tuo, ką darai. Niekada nepadarai taip gerai, kaip galėtum. Nuolat svajok ir kilk aukščiau, nei žinai galįs. Nesistenk būti geresnis už savo amžininkus ar pirmtakus. Būk geresnis už save patį. Menininkas – demonų genamas padaras. Nežino, kodėl jie pasirinko jį, ir dažniausiai būna pernelyg užsiėmęs, kad tuo domėtųsi. Visiškai amoralus tuo požiūriu, kad grobs, skolinsis, elgetaus ar vogs iš bet ko ir iš visų tam, kad atliktų savo darbą.
– Ar norite pasakyti, kad rašytojas turi būti visiškai beširdis?
– Rašytojas atsako tik už savo meną. Jeigu jis geras rašytojas, bus visiškai beširdis. Jis turi svajonę. Ji taip kankina rašytoją, kad privalo jos atsikratyti. Kol to nepadaro, neranda ramybės. Už borto išmetama viskas: garbė, išdidumas, orumas, saugumas, laimė – viskas, kad tiktai knyga būtų parašyta. Jeigu rašytojui reikėtų apiplėšti motiną, jis nė nesudvejotų; „Odė graikiškajai urnai“ (1) brangesnė už dešimtį senų ponių.
– Vadinasi, saugumo, laimės, garbės stoka gali būti svarbi menininko kūrybos sąlyga?
– Ne. Jie svarbūs tik jo ramybei ir pasitenkinimui, o menui ramybė ir pasitenkinimas nerūpi.
– Tuomet kokia aplinka rašytojui būtų tinkamiausia?
– Menui nerūpi ir aplinka; jam nesvarbu, kur jis kuriamas. Jei turit omeny mane, tai geriausias iš man pasiūlytų darbų buvo viešnamio valdytojo. Manau, tai tobula darbo aplinka menininkui. Ji duoda visišką ekonominę laisvę, ten jis nejaučia baimės ir alkio, turi stogą virš galvos ir nieko nereikia daryti, tik turėti kelias paprastas sąskaitas ir kartą per mėnesį nueiti atsiskaityti su vietine policija. Iš ryto viešnamy tylu, o tai geriausias dienos metas rašymui. Vakare gali užtektinai pasižmonėti, jeigu apninka nuobodulys; tos pareigos suteikia tam tikrą svorį visuomenėje; nėra ką veikti, nes viską registruoja madam; visi įnamiai – moterys, jos nuolaidžiauja menininkui ir kreipiasi į jį „sere“. Visi to rajono butlegeriai irgi tik taip – „sere“. O menininkas gali kreiptis į policininkus vardais.
Taigi vienintelė kūrėjui reikalinga aplinka – ramybė, kad ir kokia ji būtų, vienatvė, kad ir kokia ji būtų, malonumas, kad ir koks jis būtų, kuriuos menininkas gali gauti už ne per didelę kainą. Netinkama aplinka tik padidins jo kraujo spaudimą, menininkas daugiau laiko sugaiš frustracijai ar įniršiui. Aš pats patyriau, jog man, kad dirbčiau savo darbą, reikia popieriaus, tabako, maisto ir trupučio viskio.
– Jūs turite omeny burboną (2)?
– Ne, aš ne toks išrankus. Jeigu reiktų rinktis škotišką viskį arba nieką, aš rinkčiausi škotišką viskį.
– Jūs paminėjote ekonominę laisvę. Ar rašytojui jos reikia?
– Ne. Ekonominės laisvės rašytojui nereikia. Jam reikia tik pieštuko ir trupučio popieriaus. Nemačiau, kad būtų parašyta kas nors įdomaus, sutikus priimti piniginę dovaną. Geras rašytojas niekada nesikreipia į fondus. Jis pernelyg užsiėmęs rašymu. O jei yra ne pirmarūšis rašytojas, tada save apgaudinėja sakydamas, kad pritrūko laiko ar ekonominės laisvės. Gerą meną gali sukurti vagys, butlegeriai ar arkliavagiai. Žmonės paprastai bijo sužinoti, kiek vargo ir skurdo gali pakelti. Bijo sužinoti, kokie jie ištvermingi. Gero rašytojo nesunaikins niekas. Vienintelis dalykas, galintis gerą rašytoją įveikti, yra mirtis. Geri rašytojai neturi laiko vargintis dėl sėkmės ar dėl to, kaip praturtėti. Sėkmė – moteriškas dalykas ir panašus į moterį: jeigu prieš ją keliaklupsčiauji, ji tavęs nepaiso. Taigi į moterį reikia numoti ranka. Gal tuomet ji pati atbėgs.
– Ar darbas kine gali pakenkti jūsų kūrybai?
– Niekas negali pakenkti žmogaus kūrybai, jeigu jis pirmarūšis rašytojas. Jei jis ne toks, niekas negali jam padėti. Ta problema neegzistuoja prastam rašytojui, nes jis jau pardavęs savo sielą už kokį nors nuosavą baseiną.
– Ar rašydamas kinui rašytojas priverstas eiti į kompromisus?
– Visada, nes savo prigimtimi filmas yra bendradarbiavimas, o bet koks bendradarbiavimas yra kompromisas, juk tas žodis ir reiškia: duoti ir gauti.
– Su kuriais aktoriais jums labiausiai patinka dirbti?
– Su Humphrey’u Bogartu man sekėsi labiausiai. Mudu drauge dirbome kurdami „Turėti ir neturėti“ ir „Didįjį miegą“.
– Ar norėtumėte sukurti dar kokį nors filmą?
– Taip, norėčiau sukurti filmą pagal George’o Orwello „1984“. Turiu sugalvojęs jo pabaigą, kuri patvirtintų tezę, kurią aš kalte kalu: žmogus – nesunaikinamas padaras jau vien todėl, kad paprasčiausiai trokšta laisvės.
– Kada dirbdamas kine jūs pasiekiate geriausių rezultatų?
– Manau, kuriant filmą, geriausiai man pavykdavo tuomet, kai aktoriai ir scenaristas numesdavo šalin scenarijų ir per repeticiją, prieš pat įjungiant kamerą, improvizuodavo. Jeigu filmo kūrimo nebūčiau laikęs rimtu dalyku ar būčiau jautęs, kad negaliu laikyti to darbo rimtu, nebūčiau net mėginęs – vien iš pagarbos kinui ir sau pačiam. Bet dabar aš žinau, kad niekada nebūsiu geru scenaristu, taigi tas darbas niekada nebus toks būtinas, kaip mano paties kūryba.
– Gal pakomentuotumėt tą savo legendinę Holivudo patirtį?
– Mano sutartis su MGM kaip tik baigėsi, ir aš jau rengiausi grįžti namo. Režisierius, su kuriuo dirbau, pasakė: „Jeigu norėtumėte gauti čia kitą darbą, duokit man žinią, ir aš pasikalbėsiu su studija dėl naujos sutarties.“ Aš jam padėkojau ir grįžau namo. Po pusmečio pasiunčiau telegramą tam režisieriui, kad norėčiau naujo darbo. Netrukus po to gavau savo Holivudo agento laišką su pirmosios darbo savaitės atlyginimo čekiu. Nustebau, nes tikėjausi iš pradžių gausiąs oficialų studijos pranešimą ar iškvietimą ir sutartį. Sutartis vėluoja ir ateis su kitu paštu, pamaniau. Bet po savaitės gavau kitą agento laišką, kuriame buvo mano antrosios savaitės atlyginimo čekis. Tai prasidėjo 1932 metų lapkritį ir truko iki 1933-iųjų gegužės. O tada gavau telegramą iš studijos. Ten buvo parašyta: „Williamas Faulkneris, Oksfordas, Misisipės valstija. Kur jūs? MGM studija.“
Aš atsakiau: „MGM studija, Kalver Sitis, Kalifornija. Williamas Faulkneris.“
Jauna operatorė paklausė: „Kur jūsų tekstas, pone Faulkneri?“ Aš atsakiau: „Štai.“ Ji paaiškino: „Taisyklėse parašyta, kad aš negaliu išsiųsti telegramos be teksto, jūs turite ką nors parašyti.“ Tada mudu peržiūrėjome visus jos turimus pavyzdžius ir išrinkome nebepamenu kurį – tiesiog vieną su gimtadienio sveikinimu. Jį aš ir pasiunčiau. Tada sulaukiau tarpmiestinio telefono skambučio iš studijos – buvo liepta sėsti į pirmąjį į Naująjį Orleaną skrendantį lėktuvą ir prisistatyti režisieriui Browningui. Galėjau sėsti į traukinį Oksforde ir jau po aštuonių valandų būti Naujajame Orleane. Bet paklusau studijos nurodymui ir nuvykau į Memfį, iš kur retkarčiais skraido lėktuvai į Naująjį Orleaną. Po trijų dienų vienas išskrido.
Į pono Browningo viešbutį atvykau apie šeštą po pietų ir jam prisistačiau. Ten vyko pobūvis. Režisierius liepė gerai išsimiegoti ir būti pasirengusiam pradėti darbą anksti ryte. Paklausiau apie filmo siužetą. Jis atsakė: „Ak, taip. Nueikite į tokį ir tokį kambarį. Ten bus jungiamojo teksto autorius. Jis jums papasakos visą istoriją.“
Nuėjau į tą kambarį, kaip buvau lieptas. Jungiamojo teksto autorius sėdėjo ten vienas. Pasisakiau, kas esąs, ir paprašiau filmo istorijos. Jis man atsakė: „Kai parašysite dialogą, leisiu jums pažiūrėti istoriją.“ Grįžau į Browningo kambarį ir papasakojau jam, kas nutiko. „Grįžkite atgal ir pasakykite: štai taip ir taip... Nekreipkite dėmesio, gerai išsimiegokite, kad galėtume pradėti rytoj anksti iš ryto.“
Kitą rytą labai elegantišku nuomotu kateriu mes visi, išskyrus jungiamojo teksto autorių, nuplaukėme į Didžiąją salą, maždaug už šimto mylių, kur turėjo būti filmuojama, atplaukėme pačiu laiku, kad spėtume papietauti ir grįžti atgal į Naująjį Orleaną prieš sutemstant.
Ir taip praleidome tris savaites. Retkarčiais kiek sunerimdavau dėl filmo scenarijaus, bet Browningas visuomet atsakydavo: „Liaukis nerimavęs. Gerai išsimiegok, kad galėtume pradėti rytoj anksti iš ryto.“
Vieną vakarą mums grįžus vos spėjau įeiti į kambarį, kai suskambo telefonas. Tai buvo Browningas. Liepė tuojau pat prisistatyti į jo kambarį. Nuėjau. padavė telegramą. Ten buvo parašyta: „Faulkneris atleistas. MGM studija.“ – „Nesirūpink, – pasakė jis. – Aš tuojau pat paskambinsiu tam ir tam ir ne tik priversiu sugrąžinti tave į darbą, bet ir atsiųsti atsiprašymą raštu.“ Kažkas pabeldė į duris. Tai buvo kita telegrama: „Browningas atleistas. MGM studija.“ Taip aš grįžau namo. Tikriausiai ir Browningas kažkur išvažiavo. Manau, kad jungiamojo teksto autorius vis dar sėdi kuriame nors kambaryje, kietai spausdamas delne savaitinio atlyginimo čekį. Jie taip ir nebaigė to filmo. Tačiau pastatė tokį krevečių gaudymo įrenginį – ilgą platformą su pašiūrėmis ant polių vandenyje – kažką panašaus į prieplauką. Studija galėjo nusipirkti tuzinus tų pašiūrių po keturiasdešimt penkiasdešimt dolerių už vieną. Bet jie pastatė savo prieplauką – butaforinę. O ant jos – vieną sieną, tad kai atidarydavai duris ir žengdavai pro jas, nugarmėdavai tiesiai į vandenyną. Kai platformą pradėjo statyti, jau pačią pirmą dieną prisiyrė vietinis žvejys (kadžunas) su siaura įmantria piroga, išskobta iš tuščiavidurio rąsto. Jis ten sėdėjo kiaurą dieną saulei svilinant ir stebėjo, kaip keisti baltaodžiai stato tą keistą dalyką. Kitą dieną jis ir vėl atplaukė savo piroga drauge su visa šeimyna: kūdikį žindančia žmona, kitais vaikais ir uošve, visi sėdėjo kiaurą dieną saulei svilinant ir nenuleido akių nuo tos kvailos, nesuprantamos veiklos. Po dvejų ar trejų metų lankiausi Naujajame Orleane ir girdėjau, kad kadžunai vis dar atkakdavo daug mylių pasižiūrėti į tą krevečių platformos imitaciją, kurią gausybė baltaodžių paskubomis sukurpė, o paskui apleido.
– Jūs sakėte, kad rašytojas, dirbantis kino pramonėje, privalo eiti į kompromisus. O kaip jo paties kūryba? Ar jis turi įsipareigojimų skaitytojui?
– Jo įsipareigojimas – kaip įmanoma geriau atlikti savo darbą; o jei dar liks jėgų, gali jas eikvoti kaip tinkamas. Aš asmeniškai esu pernelyg užsiėmęs, kad man rūpėtų publika. Neturiu laiko domėtis tais, kurie mane skaito. Man nesvarbi Džono Dou nuomonė apie mano ar kieno kito darbą. Mano paties nuomonė yra tas standartas, į kurį aš lygiuojuosi, o tai reiškia, kad tas darbas leidžia man pasijusti taip, kaip aš jaučiuosi, kai skaitau „Šventojo Antano gundymą“ (3) arba Senąjį Testamentą. Jie leidžia man gerai jaustis. Kaip ir paukščių stebėjimas. Žinot, jeigu man tektų reinkarnuotis, norėčiau tapti suopiu. Niekas nejaučia jam neapykantos, niekam jis nereikalingas. Niekas nevargina ir negresia joks pavojus, be to, jis minta viskuo.
– Kokią techniką jūs naudojate siekdamas savo standarto?
– Jeigu rašytojui rūpi technika, te jis griebiasi chirurgo ar mūrininko darbo. Mechaniško rašymo būdo nėra, nėra trumpiausio kelio. Jaunas rašytojas būtų kvailys, jei sektų kokia nors teorija. Mokykis iš savo paties klaidų, žmonės išmoksta tiktai klysdami. Geras menininkas tiki, kad niekas nėra pakankamai tobulas duoti jam patarimų. Jis kupinas begalinės tuštybės. Kad ir kaip žavėtųsi senu rašytoju, nori jį nurungti.
– Vadinasi, jūs neigiate technikos svarbą?
– Jokiu būdu. Kartais technika įsiveržia ir užvaldo svajonę pačiam autoriui dar nespėjus prie jos prisiliesti. Tai tour de force, o autoriaus darbas – paprasčiausiai sudėlioti plytas draugėn, nes jis, regis, žino viską iki pat paskutinio žodžio dar nespėjęs parašyti pirmojo. Taip atsitiko rašant „Kai aš gulėjau mirties patale“. Tai buvo sunkus darbas. Joks doras darbas nėra lengvas. Paprastas jis buvo tik tuo požiūriu, kad visą medžiagą jau turėjau po ranka. Rašiau tą knygą kasdien kokias šešias savaites po dvylikos valandų fizinio darbo dienos. Aš tiesiog susikūriau vaizduotėje žmonių grupę ir priverčiau juos išgyventi paprasčiausias visuotines gamtos nelaimes, kad ir potvynį bei gaisrą, kurie turėjo suteikti kryptį veiksmo plėtotei. Tačiau kai apie techniką negalvoji, rašymas būna savotiškai lengvesnis. Mano knygose visuomet prieinama riba, už kurios personažai patys imasi iniciatyvos, atsakomybės ir užbaigia darbą – tarkim, maždaug 274 puslapyje. Menininkas privalo turėti vieną savybę – gebėti objektyviai vertinti savo darbą, taip pat reikalinga sąžinė ir drąsa, kad neapgaudinėtų savęs dėl darbo kokybės. Kadangi nė vienas iš darbų neatitiko mano standartų, teikiu pirmenybę tam darbui, kuris suteikė daugiausia širdgėlos ir skausmo, kaip, tarkim, motina vagim ar žudiku tapusį vaiką myli labiau nei tą, kuris tapo kunigu.
– Kuris tai buvo darbas?
– „Triukšmas ir įniršis“. Penkis kartus pradėjau jį rašyti, mėgindamas papasakoti tą istoriją, atsikratyti sapno, kuris nesiliovė manęs kankinęs, kol to darbo neužbaigiau. Tai dviejų pasiklydusių moterų, Kedės ir jos dukters, tragedija. Dilzė – vienas mėgstamiausių mano personažų, nes ji narsi, drąsi, kilni, švelni ir dora. Ji daug narsesnė, doresnė ir kilnesnė už mane.
– Koks „Triukšmo ir įniršio“ pradinis impulsas?
– Mintyse išniręs vaizdas. Tuomet aš nesuvokiau, kad jis simbolinis. Tas vaizdas buvo purvina mergytės apatinių kelnaičių sėdynė: ji sėdi kriaušėje, žiūri pro langą į kambarį, kur guli pašarvota jos močiutė, ir pasakoja broliams, stovintiems po tuo medžiu, kas tenai vyksta. Beaiškindamas, kas jie tokie, ką jie darė ir kaip tos kelnaitės išsitepė, supratau, kad sutalpinti visko į apsakymą neįmanoma ir kad tai turėtų būti knyga. Tuomet ir suvokiau tų supurvintų kelnaičių simboliškumą ir pakeičiau šį įvaizdį kitu – mergaitės be tėvo ir be motinos, kuri šliaužia žemyn lietvamzdžiu, ketindama pabėgti iš tų vienintelių namų, kuriuos turi, kur niekad nepatyrė meilės, švelnumo ar supratimo.
Aš jau buvau pradėjęs pasakoti tą istoriją, pamatytą silpnapročio vaiko akimis, kai pajutau, kad veiksmingiau bus, jeigu ją papasakos kas nors kitas, suvokiantis, kas, bet ne kodėl nutiko. Pamačiau, kad tąsyk tos istorijos nepapasakojau. Pamėginau papasakoti ją dar kartą, tą pačią istoriją, tik pamatytą kito brolio akimis. Bet ji vis dar buvo ne tokia, kokios norėjau. Tada papasakojau ją trečią kartą trečio brolio akimis. Ir vėl kažkas ne taip. Pamėginau sudėti tuos gabalus į krūvą ir užpildyti spragas savo paties pasakojimu. Istorijai vis dar kažko trūko, iki pat tada, kai, praėjus penkiolikai metų nuo knygos išleidimo, aš užrašiau šią istoriją kaip priedą prie kitos knygos, tai buvo paskutinės pastangos papasakoti istoriją ir išmesti ją iš galvos, kad pagaliau turėčiau ramybę. „Triukšmui ir įniršiui“ jaučiu daugiausia švelnių jausmų. Aš negalėjau nuo šios istorijos atitrūkti, bet man vis dėlto nepavyko išsakyti jos taip, kaip derėjo, nors ir labai stengiausi, ir norėčiau pamėginti dar kartą, nors tikriausiai man ir vėl nepavyktų.
– Kokias emocijas jums sukelia Bendžis?
– Vienintelis mano jausmas Bendžiui – širdgėla ir gailestis dėl visos žmonijos. Negali Bendžiui jausti nieko, nes jis pats nieko nejaučia. Vienintelis dalykas, kurį galiu jam jausti asmeniškai, tai rūpestis dėl to, ar tas Bendžis, kokį jį sukūriau, yra įtikinamas. Jis savotiškas prologas, kaip duobkasys karalienės Elžbietos laikų dramose. Atlieka savo užduotį ir išeina. Bendžis nesugeba daryti gera arba bloga, nes jis nežino, kas yra gera ir bloga.
– Ar Bendžis gali mylėti?
– Bendžis nebuvo net tiek protingas, kad būtų savanaudis. Jis – gyvulys. Atpažindavo švelnumą ir meilę, nors negalėjo jų įvardyti, ir būtent švelnumui ir meilei gresiantis pavojus priversdavo jį užbliauti, kai pajusdavo, kad Kedė pasikeitė. Kedė jau buvo dingusi iš Bendžio pasaulio, būdamas silpnaprotis, jis net nesuvokė, kad jos nebėra. Tik žinojo, kad kažkas ne taip, ir tai paliko liūdną tuštumą, kurią jis stengėsi užpildyti. Vienintelis daiktas, kurį Bendžis turėjo – išmesta Kedės šlepetė. Į tą šlepetę jis sudėjo visą savo švelnumą ir meilę, kurių negalėjo įvardyti žodžiais, tačiau žinojo, kad jų stinga. Nepajėgė susieti reiškinių: purvas jam nieko nereiškė, todėl buvo purvinas. Neskyrė purvo nuo švaros lygiai taip pat, kaip gėrio nuo blogio. Toji šlepetė buvo Bendžiui paguoda, nors jis ir nebeprisiminė žmogaus, kuriam ji kitados priklausė, taip pat neprisiminė, dėl ko jis liūdi. Jei Kedė būtų vėl pasirodžiusi, tikriausiai nebūtų jos atpažinęs.
– Ar tas Bendžiui paduotas narcizas ką nors reiškia?
– Narcizą Bendžiui padavė tik norėdami nukreipti jo dėmesį. Tai buvo tiesiog gėlė, tą balandžio penktąją pasitaikiusi po ranka. Čia nėra jokios ypatingos prasmės.
– Ar esama kokių nors pranašumų rašant romaną alegorijos forma? Turiu galvoje krikščionišką alegoriją, kurią jūs panaudojote „Parabolėje“.
– Tie pranašumai – tokie patys, kokiais pasinaudoja ir dailidė, kai renčia stačius kampus statydamas kvadratinį namą. Krikščioniškoji alegorija „Parabolėje“ tiko tai konkrečiai istorijai, kaip kad pailgam namui būtina panaudoti atitinkamas statybos formas.
– Ar tai reiškia, kad autorius gali naudotis krikščionybe tiesiog kaip dar vienu įrankiu, kaip, tarkim, dailidė, pasiskolinęs plaktuką?
– Dailidė, apie kurį mudu kalbame, tą plaktuką visada turi. Krikščioniškumas būdingas visiems, jei sutariame dėl to žodžio reikšmės. Tai individualus kiekvieno žmogaus elgesio kodeksas, kurio padedamas žmogus tampa geresnis negu jo prigimtis tai leistų, jeigu žmogus paklustų vien tik jai. Nesvarbu, koks tas simbolis – kryžius, pusmėnulis ar kas nors kita, – jis primena žmogui, gyvenančiam tarp savo padermės atstovų, pareigą. Įvairios alegorijos – tai jūrlapiai, į kuriuos žmogus lygiuojasi ir mokosi susivokti, kas esąs. Jos negali išmokyti žmogaus būti gero, kaip kad vadovėlis išmoko jį matematikos. Pateikdamas jam neprilygstamą kančios ir aukos pavyzdį bei vilties pažadą, jūrlapis parodo, kaip save surasti, kaip išplėtoti moralinį kodeksą ir standartus pagal žmogaus galimybes ir siekius. Rašytojai visuomet naudojasi ir naudosis dorovinės sąmonės alegorijomis, nes tos alegorijos neprilygstamos – pavyzdžiui, trys vyrai knygoje „Mobis Dikas“ atstovauja sąmonės trejybei: nieko nežinoti, žinoti, bet likti abejingam, žinoti ir nelikti abejingam. Ta pati trejybė pateikta ir „Parabolėje“: jaunas žydas karininkas, pilotas, pasakęs: „Tai baisu. Aš atsisakau tai priimti, net jeigu dėl to reikėtų išsižadėti gyvybės“; senas prancūzas generolas intendantas, taręs: „Tai baisu, bet mes galime per kančią tai ištverti“; ir anglas bataliono ryšininkas, pareiškęs: „Tai baisu, einu kažką daryti.“
– Ar dvi tarpusavyje nesusijusios temos „Laukinėse palmėse“ yra sudėtos į vieną knygą simboliškai? Ar tai, kaip teigia kai kurie kritikai, – savotiškas estetinis kontrapunktas, ar tik atsitiktinumas?
– Ne ne. Tai buvo viena istorija – Šarlotės Ritenmejer ir Hario Vilburno, paaukojusių viską meilei ir ją praradusių. Aš nežinojau, kad bus dvi skirtingos istorijos, kol nepradėjau rašyti šios knygos. Kai pabaigiau pirmąjį „Laukinių palmių“ skyrių, staiga supratau, kad kažko trūksta, knygai reikėjo paryškinimo, kuris kilstelėtų ją aukštyn, kaip kontrapunktas muzikoje. Tada pradėjau rašyti „Tėtušio“ istoriją, kol „Laukinių palmių“ pasakojimas vėl pasiekė deramą lygį. Lioviausi rašyti „Tėtušio“ istoriją parašęs pirmąjį skyrių ir vėl ėmiausi „Laukinių palmių“ – kol pasakojimas ir vėl pradėjo smukti žemyn. Pakėliau jį į deramą lygį kitu antitezės skyriumi, pasakojančiu, kaip vyras, patyręs meilę, taip nuo jos bėgo, kad savo valia sugrįžo į kalėjimą, kur manė būsiąs saugus. Tai dvi istorijos, susietos vien atsitiktinumo, gal – būtinybės. Tikroji istorija – Šarlotės ir Vilburno istorija.
– Kiek jūsų parašytų kūrinių pagrįsti asmenine patirtimi?
– Negalėčiau pasakyti. Niekada neskaičiavau. Nes „kiek“ nėra svarbu. Rašytojui reikia trijų dalykų: patirties, pastabumo ir vaizduotės – bet kurie du iš jų, kartais net vienas, gali atstoti kitų stoką. Mano istorija visada prasideda atskira mintimi arba prisiminimu, arba mentaliniu vaizdu. Istorijos rašymas – tai tiesiog atvedimas iki reikiamos akimirkos, paaiškinimas, kaip kas nutiko ir kokias pasekmes sukėlė. Rašytojas stengiasi sukurti įtikinamus žmones įtikinamose gyvose situacijose įtaigiausiu būdu. Kaip vieną iš savo įrankių jis, aišku, panaudoja aplinką, kurią pažįsta. Sakyčiau, muzika – lengviausia išraiškos priemonė, nes ji pirmoji atsirado žmogaus patyrime ir istorijoje. kadangi mano talentas glūdi žodžiuose, privalau griozdiškai jais išreikšti tai, ką grynoji muzika padarytų geriau. Kitaip tariant, muzika tai išreikštų ne tik geriau, bet ir paprasčiau, bet aš mieliau vartoju žodžius, kaip kad mieliau skaitau, nei klausausi. Man tyla svarbiau už garsą, o žodžiais sukurtas vaizdas atsiranda tyloje. Kitaip tariant, prozos griaustinis ir muzika atsiranda tyloje.
– Yra žmonių, kurie sakosi nesuprantą jūsų kūrinių net perskaitę du ar tris kartus. Ką jiems patartumėte?
– Perskaityti ketvirtą kartą.
– Jūs sakėte, kad rašytojui svarbu patirtis, pastabumas ir vaizduotė. Ar dar pridurtumėte įkvėpimą?
– Apie įkvėpimą aš nieko nežinau, nes nežinau, kas jis yra – girdėjau apie tokį kalbant, bet niekada nesu matęs.
– Sakoma, kad jūs kaip rašytojas esate apsėstas smurto.
– Tai tas pats, jei kas pasakytų, kad dailidė yra apsėstas savo plaktuko. Smurtas – tiesiog vienas iš dailidės įrankių. Nei rašytojas, nei dailidė negali apsiriboti vienu įrankiu.
– Ar galėtumėte papasakoti, kaip pradėjote rašyti?
– Gyvenau Naujajame Orleane, dirbau įvairius darbus, kad prasimanyčiau šiek tiek pinigų. Susipažinau su Sherwoodu Andersonu. Mudu vaikščiodavome popietėmis po miestą ir kalbėdavomės su žmonėmis. Vakarais vėl susitikdavome prie butelio arba dviejų, jis kalbėdavo, o aš klausydavausi. Prieš pietus jo niekad nematydavau. Jis užsidaręs dirbdavo. Kitą dieną mudu ir vėl pakartodavome tą patį. Nusprendžiau: jeigu rašytojo gyvenimas yra toks, vadinasi, man tapti rašytoju – pats tas. Tada pradėjau rašyti savo pirmąją knygą. Ir iš karto supratau, kad tai daryti smagu. Buvau visai pamiršęs, kad jau tris savaites nesimačiau su ponu Andersonu, kai jis įžengė pro mano duris, pirmą kartą atėjęs aplankyti, ir paklausė: „Kas ne taip? Ar jūs ant manęs pykstate?“ Atsakiau, kad rašau knygą. Jis ištarė: „O Viešpatie“ – ir išėjo. Kai baigiau rašyti knygą – tai buvo „Kareivio atlygis“, – susitikau gatvėje ponią Anderson, kuri iškart pasiteiravo, kaip man sekasi kurti. Paaiškinau, kad jau baigiau. Ji tarė: „Vyras sakė sudarysiąs su jumis sandėrį. Jis patars savo leidėjui knygą priimti, jeigu tik jam nereikės jos skaityti.“ Aš atsakiau: „Sutinku“ ir taip tapau rašytoju.
– Kokių darbų imdavotės, kad retkarčiais užsidirbtumėte šiek tiek pinigų?
– Visokių, kas tik pasitaikydavo. Galėjau po truputį daryti beveik viską – vairuoti motorinę valtį, dažyti namus, pilotuoti lėktuvą. Man niekada nereikėjo daug pinigų, nes gyvenimas Naujajame Orleane tuomet buvo pigus, reikėjo tik vietos, kur galėčiau išsimiegoti, šiek tiek maisto, tabako ir viskio. Buvo daug visokių darbų, kuriuos galėdavau nudirbti per dvi ar tris dienas, ir užsidirbdavau pakankamai pinigų, kad pragyvenčiau likusią mėnesio dalį. Pagal temperamentą aš esu bastūnas ir dykinėtojas. Netrokštu pinigų taip smarkiai, kad dėl jų dirbčiau. Mano galva, apmaudu, kad pasaulyje yra tiek daug darbo. Vienas liūdniausių dalykų yra tai, kad vienintelė veikla, kuria žmogus gali užsiimti aštuonias valandas per dieną – diena iš dienos – yra darbas. Negali valgyti aštuonias valandas per dieną, nei gerti aštuonias valandas per dieną, nei mylėtis aštuonias valandas per dieną – vienintelis dalykas, kurį gali daryti aštuonias valandas, tai dirbti. Todėl žmogus ir tampa toks apgailėtinas ir nelaimingas.
– Jūs tikriausiai jaučiatės skolingas Sherwoodui Andersonui, bet kaip žiūrite į jį kaip į rašytoją?
– Jis buvo mano kartos Amerikos rašytojų ir Amerikos literatūros tradicijos, kurią tęs mūsų įpėdiniai, tėvas. Niekada deramai neįvertintas. Dreiseris yra jo vyresnysis brolis, o Markas Twainas – jųdviejų tėvas.
– O kaip vertinate to meto europiečius rašytojus?
– Du mano laikų didžiavyriai buvo Mannas ir Joyce’as. „Ulisą“ skaityti turi imtis taip, kaip beraštis baptistas pamokslininkas skaito Senąjį Testamentą: kupinas tikėjimo.
– Kaip jūs įgijote biblinį išsilavinimą?
– Mano proprosenelis Murry buvo malonus ir švelnus žmogus, bent jau mums, vaikams. Kitaip tariant, nors ir škotas, bet nebuvo (mūsų akimis) nei ypač pamaldus, nei griežtas – tiesiog nepalaužiamų principų žmogus. Vienas tų principų: visi – ir vaikai, ir suaugę, privalėjo išmokti versetą iš Biblijos ir turėti jį ant liežuvio galo, kai kiekvieną rytą susirinkdavome prie stalo pusryčių; jei nemokėjai verseto, negaudavai ir pusryčių; turėdavai išeiti iš kambario ir iškalti vieną jų (netekėjusi teta – savotiškas priežiūros tarnybos seržantas majoras – išeidavo drauge su prasižengėliu ir duodavo jam geros pylos, kuri atgrasindavo nusikaltusįjį nuo noro tai pakartoti).
Tai turėjo būti autentiškas, tiksliai išmoktas versetas. Kol buvome maži, galėjome kartoti tą patį kasryt, jei tik gerai jį išbūbnydavome, bet kai paūgėjome, ištįsome, staiga vieną rytą (kai pyškindavom versetą nebeužkliūdami, šuoliuodami į priekį, net ir nesiklausydami savęs, nes mintyse jau ragaudavom kumpio, muštinių, keptų viščiukų, kukurūzų košės, batatų ir dviejų ar trijų rūšių šiltos duonos) išvysdavom įbestas į save Murry akis – labai mėlynas, labai švelnias ir malonias, ir net ne griežtas, o įdėmias, – ir kitam rytui jau turėdavom paruošti naują versetą. Kaip tik tuomet ir suvokdavai, kad vaikystė baigėsi, tu iš jos išaugai ir įžengei į pasaulį.
– Ar jūs skaitote savo amžininkus?
– Ne, aš skaitau tas knygas, su kuriomis susipažinau ir kurias pamilau, kai buvau jaunas, ir prie kurių sugrįžtu, kaip sugrįžtama prie senų draugų: Senasis Testamentas, Dickensas, Conradas, Cervantesas – „Don Kichotą“ skaitau kasmet, kaip kai kurie žmonės skaito Bibliją, – Flaubert’as, Balzacas – jis sukūrė ištisą savo paties pasaulį, kraujo srovę, tekančią per dvidešimt knygų, – Dostojevskis, Tolstojus, Shakespeare’as. Retkarčiais skaitau Melville’į, o iš poetų – Marlowe, Campioną, Johnsoną, Herricką, Donne’ą, Keatsą ir Shelley’į. Aš vis dar skaitau Housmaną. Tas knygas skaitydavau taip dažnai, kad ne visuomet pradedu nuo pirmo puslapio ir tęsiu iki galo. Tiesiog perskaitau vieną sceną arba kažką apie kurį nors personažą, – taip, kai susitinki draugą, pasikalbi su juo kelias minutes.
– O Freudą?
– Kai gyvenau Naujajame Orleane, visi kalbėjo apie Freudą, bet aš taip ir nesu jo skaitęs. Kaip ir Shakespeare’as. Abejoju, ar Melville’is būtų jį skaitęs, ir esu tikras, kad Mobis Dikas tikrai neskaitė.
– Ar skaitote kada nors detektyvus?
– Skaičiau Simenoną, nes jis man kažkuo primena Čechovą.
– O kurie personažai yra patys mėgstamiausi?
– Mano mėgstamiausi personažai – Sera Gemp (4), žiauri, negailestinga moteris, girtuoklė, oportunistė, nepatikima, jos charakteris didžia dalimi prastas, bet tai bent jau charakteris; ponia Heris, Falstafas, princas Helas (5), Don Kichotas, ir, žinoma, Sanča. Ledi Makbet žaviuosi nuolat. Ir Botomu, Ofelija bei Merkucijumi – jis ir ponia Gemp mokėjo gyventi, neprašė jokių malonių, niekada neinkštė. Hekas Finas, žinoma, ir Džimas. Tomo Sojerio aš niekada ypatingai nemėgau – siaubingas menkysta ir savimyla. Ir dar man patinka Satas Lovingudas iš George’o Harriso knygos, parašytos apie 1840–1850 metus Tenesio kalnuose. Jis neturi jokių iliuzijų dėl savęs, padarė viską, ką galėjo; buvo valandėlių, kai buvo bailys, žinojo tai ir to nesigėdijo; niekada nieko nekaltino dėl savo nelaimių ir niekada nekeikė dėl jų Dievo.
– Gal pakomentuotumėte romano ateitį?
– Aš manau, kol žmonės skaitys romanus, jie bus rašomi, arba atvirkščiai; nebent nuo iliustruotų žurnalų ir komiksų galiausiai atrofuosis žmogaus gebėjimas skaityti, ir literatūra grįš atgal – prie pirmykščių paveikslėlių neandertaliečio oloje.
– O ką pasakytumėte apie kritikų funkciją?
– Menininkas neturi laiko klausytis kritikų. Tie, kurie nori būti rašytojais, skaito recenzijas, tie, kurie nori rašyti, neturi laiko recenzijoms. Kritikas irgi stengiasi pasakyti „Čia buvo Kilrojus“ (6). Jo funkcija nėra nukreipta į patį menininką. Menininkas visa galva pranoksta kritiką, nes rašo kažką, kas kritiką sujaudins. Kritikas rašo kažką, kas sujaudins visus, išskyrus menininką.
– Vadinasi, jūs niekada nejaučiate poreikio su kuo nors aptarti savo darbo?
– Ne, aš pernelyg užsiėmęs jį rašydamas. Darbas turi patikti man, ir jeigu patinka, nematau reikalo apie jį kalbėti. Jeigu nepatinka, kalbėjimas darbo nepagerins, nes vienintelis dalykas, kuris galėtų kūriniui padėti, – ilgesnis darbas prie jo. Aš ne literatas, o tik rašytojas. Kalbėjimo cecho veikla man nesuteikia jokio malonumo.
– Kritikai teigia, kad kraujo ryšys užima svarbiausią vietą jūsų romanuose.
– Tai susiklosčiusi nuomonė, o aš, kaip jau sakiau, kritikų neskaitau. Abejoju, kad vyrui, kuris stengiasi rašyti apie žmones, kraujo ryšiai rūpi labiau nei tų žmonių nosies forma, nebent tų kraujo ryšių reikia, kad padėtų plėtotis istorijai. Jeigu rašytojas sutelkia dėmesį į tai, kuo jam reikia domėtis, o tai yra tiesa ir žmogaus širdis, jam lieka nedaug laiko kitiems dalykams, kaip antai idėjoms ir faktams: tokiems kaip nosies forma arba kraujo ryšiai, nes, mano galva, idėjos ir faktai tėra labai menkai susiję su tiesa.
– Be to, kritikų nuomone, jūsų personažai niekada sąmoningai nesirenka gėrio ar blogio.
– Gyvenimui gėris ir blogis nerūpi. Don Kichotas nuolat rinkdavosi gėrį ar blogį, bet rinkdavosi sapnuodamas. Jis buvo beprotis. Į tikrovę įžengė tik tuomet, kai buvo taip įnikęs į mėginimą pritapti prie žmonių, kad nebeturėjo laiko atskirti gėrio nuo blogio. Kadangi žmonės egzistuoja tik gyvenime, jie turi aukoti savo laiką tiesiog tam, kad būtų gyvi. Gyvybė – tai judėjimas, o judėjimas susijęs su tuo, kas žmogų verčia judėti – siekiai, valdžia, malonumai. Laiką, kurį žmogus gali skirti dorovės dalykams, jis turi jėga išplėšti iš judėjimo, kurio dalis pats yra. Anksčiau ar vėliau žmogus būna priverstas rinktis tarp gėrio ir blogio, kad galėtų gyventi su savimi rytoj. Būtinybės rinktis priežastis – dorovinė sąmonė. Ji – prakeiksmas, kurį žmogus privalo priimti iš dievų tam, kad gautų mainais teisę svajoti.
– Ar galėtumėte plačiau paaiškinti, ką turite galvoje kalbėdamas apie judėjimą, menininko judėjimą?
– Kiekvieno menininko tikslas – dirbtinėmis priemonėmis suturėti judėjimą, kuris yra gyvybė, ir laikyti sustabdytą taip, kad po šimto metų, kai nepažįstamas žmogus pažvelgs į kūrinį, ši gyvybė vėl imtų pulsuoti. Kadangi žmogus mirtingas, vienintelis jam įmanomas nemirtingumas – palikti po savęs kažką, kas nemirtinga, kas amžinai bus gyva. Tai ir yra menininko būdas pakeverzoti „Čia buvo Kilrojus“ ant paskutinės, neatšaukiamos užmaršties sienos, pro kurią vieną dieną jam teks praeiti.
– Malcolmas Cowley’is sakė, kad jūsų personažai įkūnija nuolankumą likimui.
– Tai jo tokia nuomonė. Aš pasakyčiau: kai kurie įkūnija, kai kurie neįkūnija, kaip ir kiekvieno kito rašytojo personažai. Manau, kad Lena Grou „Rugpjūčio šviesoje“ visiškai neblogai tvarkė savo likimą. Jai iš tiesų buvo nesvarbu, ar jos vyras bus Lukas Berčas, ar kas nors kitas. Jai buvo lemta turėti vyrą ir vaikų, ir Grou tai žinojo, todėl išėjo ir pati pasirūpino savo likimu, neprašydama niekieno pagalbos. Ji buvo savo sielos kapitonas. Viena ramiausių, sveikiausių kalbų, kurias man yra tekę girdėti, buvo atsakas Baironui Bančui, kai pasipriešino jo paskutiniam desperatiškam, pašėlusiam mėginimui ją išprievartauti: „Ar tau ne gėda? Taip ir kūdikį galėjai pažadinti.“ Niekada, nė akimirkai nesutrikdavo, neišsigąsdavo, nepuldavo į paniką. Visai negalvojo, reikia jai užuojautos ar nereikia. Tarkim, paskutinė Grou kalba: „Na va, aš keliavau tik mėnesį, ir štai aš jau Tenesyje. Vajetau, kūnas nesiliauja kraustęsis iš vienos vietos į kitą.“
Bandrenų šeima iš „Kai aš gulėjau mirties patale“ puikiai susidorodavo su savo rūpesčiais. Tėvui, netekusiam žmonos, savaime suprantama, reikėjo kitos, jis ją ir gavo. Vienu kirčiu ne tik pakeitė šeimos virėją, bet dar įsigijo ir gramofoną, kad ilsėdamiesi jie pajustų visą malonumą. Nėščiai dukteriai tąkart nepavyko atsikratyti kūdikio, tačiau ji nenusiminė. Pamėgins kažką pakeisti dar kartą, ir net jeigu nepavyks, tai kas čia tokio – bus vienu kūdikiu daugiau.
– Ir dar ponas Cowley’is teigia, kad jums sunku kurti simpatiškus personažus, kurių amžius būtų tarp dvidešimties ir keturiasdešimties.
– Žmonės tarp dvidešimties ir keturiasdešimties – nesimpatiški. Kaip vaikas – daug ką gali, bet daug ko nežino. Žmogus sužino tik tuomet, kai menkai jau ką gali – po keturiasdešimties. Tarp dvidešimties ir keturiasdešimties žmogaus valia stiprėja, jis darosi pavojingas, bet yra dar labai toli nuo pasaulio suvokimo, perpratimo. Kadangi žmogaus siekį veikti įvairūs potraukiai bei aplinka įspraudžia į blogio kanalus, žmogus tampa stiprus dar netapęs dorovingas. Pasaulio kančias sukelia tie, kuriems tarp dvidešimties ir keturiasdešimties. Sukėlusieji visą tą tarprasinę įtampą aplink mano namus – milamai ir bryantai (Emmetto Tillio nužudymo byloje (7)) – arba negrų gaujos, kurios pagrobia baltaodę moterį ir keršydamos ją išprievartauja, visi hitleriai, napoleonai, leninai, tapę žmonių kančios ir skausmo simboliais, – visiems jiems – nuo dvidešimties iki keturiasdešimties.
– Po Emmetto Tillio nužudymo jūs padarėte pareiškimą laikraščiams. Ar turėtumėt ką prie jo pridurti?
– Ne, galiu tik pakartoti tai, ką jau esu pasakęs: jeigu amerikiečiams lemta išlikti, tai jie išliks tik dėl to, kad mes pasirinkome, nutarėme ir apgynėme apsisprendimą būti visų pirma amerikiečiais, pateikti pasauliui vientisą, nesuskaldytą frontą, nesvarbu, ar tai būtų baltieji, juodieji, violetiniai, mėlyni ar žali amerikiečiai. Galimas daiktas, to apgailėtino ir tragiško poelgio, įvykdyto dviejų baltaodžių mano gimtojoje Misisipės valstijoje prieš nelaimingą juodaodį vaiką, prasmė buvo patikrinti, ar mes verti, ar neverti išlikti. Nes jeigu Amerikoje, savo beviltiškoje kultūroje mes pasiekėme tokią ribą, kad žudome vaikus, nesvarbu, dėl kokios priežasties ar odos spalvos, tuomet esame neverti išlikti ir, matyt, neišliksime.
– Kas jums nutiko tarp „Kareivio atlygio“ ir „Sartorių“, – kitaip tariant, kas privertė jus pradėti rašyti Joknapatofos sagą?
– Kurdamas „Kareivio atlygį“ aš patyriau, kad rašyti smagu. Bet vėliau supratau, kad ne tik kiekviena rašytojo knyga privalo turėti sumanymą, bet ir visa menininko kūryba apskritai. „Kareivio atlygį“ ir „Moskitus“ aš rašiau dėl rašymo, nes man buvo smagu tai daryti. Nuo „Sartorių“ supratau, kad mažytis mano pašto ženklo dydžio gimtosios žemės plotelis vertas aprašymo, kad viso gyvenimo neužteks šiai temai išsemti ir kad, sublimuodamas tikrovę į apokrifinį pradą, turėsiu laisvę visiškai išnaudoti savo talentą, kad ir koks jis būtų. Tai atvėrė kitų žmonių pažinimo aukso gyslą, todėl ir sukūriau savo paties kosmosą. Aš galiu stumdyti tuos žmones iš vienos vietos į kitą kaip Dievas, ne tik erdvėje, bet ir laike. Tai, kad aš sėkmingai, bent jau mano paties požiūriu, stumdžiau savo personažus laike, įrodo man mano paties teoriją, kad laikas – taki būklė, kuri egzistuoja tik momentiniuose individualių žmonių įsikūnijimuose. Nėra tokio dalyko kaip buvo, egzistuoja tiktai yra. Jei buvo egzistuotų, nebūtų nei sielvarto, nei liūdesio. Man patinka manyti, kad pasaulis, kurį sukūriau – savotiškas kertinis akmuo visatoje; kad ir koks mažas jis būtų, pašalinus šį akmenį, visata sugriūtų. Paskutinė mano knyga bus „Paskutinio teismo diena“ arba „Joknapatofos apygardos aukso knyga“. Paskui aš sulaužysiu pieštuką ir daugiau nerašysiu.
Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė
___________________________________
(1) Johno Keatso eilėraštis (čia ir toliau – vertėjos pastabos).
(2) Amerikietiškas viskis.
(3) Gustave’o Flaubert’o eilėraštis proza, išspausdintas 1874 m.
(4) Sera Gemp, kaip ir ponia Heris – personažai iš Charleso Dickenso romano „Martyno Čazlvito gyvenimas ir nuotykiai“.
(5) Henrikas IV Williamo Shakespeare’o pjesėse.
(6) Kilroy was here – populiarus grafičių užrašas Antrojo pasaulinio karo metų amerikiečių kultūroje.
(7) Emmettas Louisas „Bobo“ Tillis (1941–1955) – keturiolikmetis afroamerikietis berniukas, nužudytas Misisipės valstijoje dėl neva flirtavimo su baltaode moterimi. Tillis buvo atvykęs iš Čikagos aplankyti giminaičių Misisipės deltos apylinkėse ir kalbėjosi su dvidešimt vienų metų Carolyna Bryant, ištekėjusia mažos bakalėjos parduotuvės savininke. Po kelių dienų Bryant vyras Roy’us ir jo įbrolis J. W. Milamas atvyko į Tillio giminaičių namus, pagrobė Tillį, nugabeno į kluoną, sumušė ir išspaudė vieną akį, paskui užmušė šūviu į galvą ir įmetė kūną į Talačio upę, spygliuota viela pririšę prie kaklo 32 kg medvilnės valymo mašinos mentę. Jo kūnas rastas ir ištrauktas po trijų dienų. Tillio palaikai buvo parvežti į Čikagą ir jo motina,užauginusi jį beveik viena, išreikalavo viešų laidotuvių su atviru karstu, kad pasaulis pamatytų, kaip brutaliai buvo nužudytas jos sūnus. Dešimtys tūkstančių žmonių dalyvavo tose laidotuvėse, sumaitoto kūno nuotraukos išspausdintos afroamerikiečių laikraščiuose bei žurnaluose, įvykis sukėlė masinę juodaodžių reakciją ir užuojautą visoje šalyje. Žudikų Bryanto ir Milamo teismo procesas susilaukė didžiulio spaudos dėmesio, jie buvo išteisinti. Tillio nužudymas laikomas vienu iš pagrindinių įvykių, lėmusių Judėjimo dėl afroamerikiečių pilietinių teisių atsiradimą.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12