Įvaikinta religingų evangelikų šeimos, Džanetė įtiki esanti Dievo išrinktoji ir rengiasi tapti pamaldžia misioniere, tačiau sulaukusi paauglystės ji įsimyli kitą mergaitę, taip sukeldama siaubingą skandalą. Fanatiški religinės bendruomenės nariai nutaria „išvaryti iš jos velnią“ ir griebiasi prievartinio egzorcizmo seansų...
Didžiosios Britanijos rašytoja, Britų imperijos ordino kavalierė, daugelio literatūros ir kino premijų laureatė Jeanette Winterson užkopė į populiarumo viršūnes būdama vos 26-erių. Debiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.
Pasak rašytojos, „Apelsinai“ – grėsmingas romanas. Jis griauna stereotipus, apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė. Romanas tai atskleidžia taip lengvai, su humoru, kad žmonės, iš pradžių nelinkę sutikti ir palaikyti to, apie ką rašoma knygoje, skaitydami suvokia pritariantys.
J. Winterson gimė 1959 m. Mančesteryje, buvo įvaikinta evangelikų penkiasdešimtininkų šeimos ir vaikystę praleido Akringtone, Šiaurės Anglijos provincijoje. Religingi įtėviai mergaitę nuo mažens rengė pastorės darbui ir draudė jai skaityti bet kokią literatūrą, išskyrus Bibliją. Nepaisydama draudimo Jeanette ne tik slapta perskaitė daugybę knygų, bet ir savarankiškai pasiruošė mokslams vidurinėje mokykloje.
Sulaukusi 16-os ji pareiškė, kad yra lesbietė ir paliko nesvetingus namus. Užsidirbdavo gyvenimui dirbdama įvairius juodus darbus, sėkmingai išlaikė mokyklos egzaminus, vėliau įstojo į Oksfordo universitetą ir baigė anglų kalbos bei literatūros studijas. 1983 m. persikėlė į Londoną ir atsidėjo rašytojos darbui. Išleido daugiau nei 20 knygų ir pelnė daugybę literatūrinių premijų.
Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai. Įvadas
Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai buvo parašyti 1983-ųjų žiemą ir 1984-ųjų pavasarį. Man buvo dvidešimt ketveri. Tuo metu dalinausi du kambarius ir sėdimąją vonią su aktore Vike Likoriš. Ji neturėjo pinigų, aš neturėjau pinigų, mes negalėjome sau leisti prabangos atskirai skalbti baltus drabužius, todėl buvome dėkingos už tapusias madingomis spalvotas kelnaites – šių drabužių, glaudžiausiai susijusių su mūsų savigarba, mums nereikėjo mūvėti pilkšvų. Apsileidimas – rašytojo mirtis. Purvas, nepatogumai, alkis, šaltis, traumos ir dramos nereiškia nieko. Man šių dalykų teko gana ir jie tik paskatindavo mane, bet dėl apsileidimo – mažų, drėgnų pilkumos, laipsniškos gėrio ir grožio korozijos, kompromiso, prisitaikymo ir susitaikymo užkaborių –dėl jų gerai dirbti neįmanoma. Kai Kytsą apimdavo depresija, jis apsivilkdavo švarius marškinius. Kai Redklif Hol jautėsi prislėgta, ji užsisakydavo naują šilkinių apatinių iš Džermyn gatvės porą. Baironas, kaip mes visi puikiai žinom, savo didvyrio odą leisdavo palytėti tik minkščiausiam, tyriausiam ir švelniausiam audiniui, o aš esu didelė Bairono gerbėja. Taigi tais laikais, kai neturėjau pinigų, darbo, perspektyvų ir iš apatinių mūsų nuomojamų butų namo aukštų sėlino viskam pasiryžusi apleistis, man atrodė, kad turi būti kažkokia šerdis, talismanas, netgi fetišas, išsaugantis tvarką, kur atrodytų jokios tvarkos nėra – kas vakarą rengtis vakariniais drabužiais džiunglėse, ar iki akinamo blizgesio nusišveisti batus, prieš įbrendant į Galipolio vandenis. Padaryti ką nors didaus ir padaryti tai gerai, reikalauja asmeninių ir keistų ritualų, dažnai juokingų apeigų, nes šie ritualai nuveja sielos apsileidimą, menkystę, tarsi sakančias, kad viskas yra nereikšminga, murkšlina ir dėl nieko neverta stengtis.
Apelsinus parašiau su 25 svarus kainuojančia biuro rašomąja mašinėle „Goliath“ ir pramoniniu kiekiu korekcinio skysčio. Tada, kaip ir dabar, naudojau perdirbtą popierių: tada vien todėl, kad niekas apie jį nežinojo ir jis buvo pigus pasirinkimas, o dabar todėl, kad taip teisinga daryti, nors ta ypatybė pavertė jį daug brangesniu už savo medžius ryjantį brolį. Jei būčiau leidėja, reikalaučiau, kad visi rankraščiai būtų siunčiami ant perdirbto popieriaus. Kodėl gamta turi mokėti už meną?
Kodėl menas vietoj gamtos? – šį klausimą, kurdama knygą, užduodavau sau dažniausiai. Londone jaučiausi nelaiminga, nenorėjau dirbti nei reklamos versle, nei bankininkystėj, kaip dauguma mano Oksfordą baigusių bendraamžių, neprisiversdavau likti nė viename darbe, kuriame būdavo bent užsimenama apie rutiną. Tada, kaip ir dabar, laimingiausia jaučiausi lauke, užsiimdama kuo paprasčiausiais kaimiškais darbais. Londone sėkmės nesusilaukiau, o tame mieste, saugant sveikatą, nėra ko pasilikti. Ketinau išvažiuoti, bet pradėjau rašyti Apelsinus. Tai nebuvo atsitiktinumas, eksperimentas ar užgaida, tai buvo it lavina, užplūdus šėlstant audrai. Knyga taip greitai ir užtikrintai atsirado, tarsi jau būtų buvusi parašyta. Kaip šis dalykas užvaldė mane? Suvokiau, kad smulkia ūkininke nebebūsiu.
Savo struktūra, stiliumi ir turiniu Apelsinai nepanašūs į jokį kitą romaną. Tai man nekėlė rūpesčių, dėl to nesirūpino ir Filipa Briuster, mano leidėja iš naujai įkurtos Pandora Press. Tačiau tokie dalykai rūpėjo jos viršininkams, neįžvelgusiems nei romano privalumų, nei galimos rinkos ir labai nenorėjusiems iššvaistyti pinigų leidžiant jį kietais viršeliais. Todėl jis pasirodė minkštais viršeliais, praslydo nepastebėtas, susilaukė tik paties paviršutiniškiausio recenzentų dėmesio ir buvo imtas pirkti nerimą keliančiu greičiu. Mano karjeros pamatu tapo maži knygynai ir rekomendacijos iš lūpų į lūpas ir kadangi didžiajam verslui ne itin sekasi slopinti paskalas, jam pasisekė sužlugdyti smulkiųjų knygų pardavėjų rinką. Naujam kūriniui tai tikra nelaimė. Parduodantys knygas prekybos centruose suinteresuoti apyvarta, o ne kultūra. Didieji tinklai trokšta didelio pelno, jiems nerūpi ir jiems neįdomūs nežinomi vardai. Energingam redaktoriui sunku išleisti naują rašytoją, nes knygynų palaikymas – esminė sėkmės sąlyga, o tokį palaikymą „prastai parduodamas“ retai pelno. Vienintelis būdas leidėjui yra sukišti daugybę pinigų į reklamą. Naujai kūrybai, ypač tikrai naujai kūrybai, o ne tai pačiai panelei nauja suknele, šis metodas kvepia ekonomine savižudybe. Leidėjas praranda pinigus, rašytoją apima depresija, o knygynų tinklai pasipūtėliškai ir įsitikinę savo teisumu rėžia: „juk sakėm“. Kai Apelsinai laimėjo Vaitbredo premiją 1985-aisiais, knygą perleisti panoro W H Smith.
Apelsinai – eksperimentinis romanas: tai nėra linijinis pasakojimas. Jame siūloma sudėtinga pasakojimo struktūra užmaskuota kaip paprastas pasakojimas, naudojamos didžiulės žodžių atsargos ir žavi tiesmuka sintaksė. O tai reiškia, kad galima skaityti spirale. Spiralė yra taki ir leidžianti begalinį judėjimą forma. Tačiau ar tai judėjimas į priekį ar atgal? Į gylį ar į aukštį? Nupieškite keletą susiliejančių spiralių ir jums viskas taps aišku. Spirale besisukantis pasakojimas man tinka kuo puikiausiai, ir toliau jį naudoju ir esu patobulinusi Aistroje ir Vyšnios lytyse. Tikrai nematau prasmės skaityti tiesiomis linijomis. Mes taip negalvojame ir taip negyvename. Mūsų mąstymo procesai panašesnį į labirintą, o ne į greitkelį – kiekvienas posūkis veda prie kito posūkio – nesimetriško ir netikėto. Tačiau tai ir ne chaosas. Sudėtinga matematinė lygtis, kurią dar sunkiau išnarplioti, nes X ir Y reikšmės kasdien vis kitokios.
Apelsinai yra grėsmingas romanas. Jis apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę, imitaciją ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė; jis drįsta teigti, kad homoseksualams gyvenimą apsunkina ne jų pačių, o kitų žmonių iškrypimas. Ir dar baisiau: romanas tai atskleidžia taip lengvai, su humoru, kad net nelinkę su homoseksualizmu taikstytis žmonės suvokia jam pritariantys. Su romanu susijusi patirtis visada buvo tokia ir ji puikiai pasiteisino televizijoje. Po kiekvienos Apelsinų serijos BBC susilaukdavo daugiau skambučių, nei po bet kurio kito serialo. Jis sukėlė didžiulę polemiką ir, atrodo, žmonės jame pamatė kitą būdą žvelgti į pasaulį. Žinoma, kai kurie jo negalėjo pakęsti, bet, be jokios abejonės, du kartus kine ir popieriuje įsikūniję Apelsinai nugriovė daugiau sienų nei pastatė.
Apelsinai – guodžianti knyga. Jos veikėja – būtybė, išstumta į gyvenimo pakraštį. Ji kilusi iš skurdžios darbininkų klasės, bet turi susidoroti su didelėmis problemomis, peržengiančiomis klasės, kultūros ar odos spalvos ribas. Kiekvienas, atėjus laikui, turi pasirinkti, ar pasilikti patogiame ir įprastame pasaulyje, kuris gali būti saugus, bet tuo pat metu yra ribotas, ar stumtis į priekį, dažnai už sveiko proto ribų į savo asmeninį pasaulį – nežinomą ir neišbandytą. Apelsinuose tai ne tik individualumo, bet ir lytiškumo paieška. Pažvelgus paviršutiniškai, ta paieška atrodo ypatinga: karštai tikinti šeimyna ir mergaitė, kurios pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis, nes ji įsimyli kitą mergaitę. O iš tikrųjų Apelsinai kalba apie jausmus ir akistatas, kurių nė vienas iš mūsų neišvengia. Pirmoji meilė, netektis, sielvartas, pyktis ir visų pirma drąsa – štai tie varikliai, stumiantys pasakojimą per keistus siužeto apribojimus. Proza neįmanoma be jai būdingų dalykų, pagrindo. Ir juos taip pat reikia peržengti. Ji turi įgyti personažų, kuriuos pažįstame ir galime pačiupinėti, svorį, o taip pat per juos turi pakilti į platesnę, universalią erdvę. Šio paradokso dėka kūrinys tampa skaitomas ir ilgalaikis, iš jo neįmanomos įtampos gimsta harmonija.
Apelsinai guodžia ne siūlomais lengvais atsakymais, o tuo, kad imasi sunkių klausimų. Jei gali kalbėti apie tai, kas tave kankina, gali ir išspręsti problemą. Iš gaunamo pašto žinau, kad Apelsinai suteikė žodžius daugelio žmonių neišsakomai naštai. O kai atrandi savo balsą, tave jau gali išgirsti.
Ar Apelsinai autobiografinis romanas? Ne, visiškai ne, ir taip, žinoma.
Man teliko pasakyti du dalykus:
1985 metais Apelsinai buvo išleisti tik Filipos Briuster ir jos naujai įkurtos Pandora Press dėka. Deja, Pandora niekada neturėjo pakankamai savo lėšų, todėl nuolat buvo perkama ir parduodama priklausomai nuo rėmėjų užgaidų. 1990 metais leidykla tapo Ruperto Merdoko nuosavybe. Kaip ironiška, kad Apelsinai per eilę didžiojo verslo klaidų pakliuvo į atsivertusio ir tai viešai paskelbusio multimilijonieriaus rankas. Žinau, kad vis labiau korporacijų užgrobiamame pasaulyje vis sunkiau ir sunkiau priimti etišką sprendimą – ar tai būtų konservuotų pupelių rūšis, ar leidykla, leidžianti tavo knygas. Pasirinkimo ribos neaiškios ir kompromisas dažniausiai neišvengiamas. O aš praktikuoju savas moralės normas ir laikausi jų kaip įmanydama. Nusprendžiau, kad negaliu palikti romano Pandoroje. „Mielas pone Merdokai, prašau, nenusipirkite Vintage.
Galiausiai noriu pasakyti, kad šis naujas leidimas pasiekė jus su garantija. Apelsinai – mano eksperimentų su stiliumi, struktūra ir kalba pradžia ir esu tyliai sau pasižadėjusi, kad norui nuveikti kažką kita, skirtinga, viršijus jėgas, nustosiu tai dariusi. Kiekvienos rašytojų ir menininkų kartos pareiga – rasti naujų būdų įprastinėms žmogaus būklės aplinkybėms apsakyti. Patiekti drungnus vakarykštės vakarienės likučius lengva, pelninga ir susilaukia populiarumo (kuriam laikui). Bet taip daryti negalima.
Tomis tolimomis dienomis, kai ant skalbinių virvės it daugybę margų papūgų segiau savo linksmąsias kelnaites, susigalvojau norą. Tradiciškai jų turėtų būti trys, bet aš juk neišgelbėjau nieko kita, tik save. „Suteik man...“ Šlovės? Pinigų? Sėkmės? Ne. Tik sugebėjimą laiku sustoti.
Jeanette Winterson
Londonas, 1991-ieji.
Jeanette Winterson. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. K.: Kitos knygos, 2013.
