Stasys Stacevičius. Stiklinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 184 p.

 

Kai poezijos skaitymas tampa maloniu įpročiu, ateina toks laikas, kai atsiranda poreikis dalytis skaitymo sukeltomis būsenomis, nuotaikomis. Paskui tas noras tampa įsipareigojimu liudyti poeziją rašymu apie ją, o kartais buvimas su poezija sukelia keistų patirčių, pažadinančių baimę, nerimą, viltį. Kai į rankas pateko Stasio Stacevičiaus aštuntoji poezijos knyga „Stiklinė“, poetas dar gyveno šiapus, bet jo eilėraščiai, jau keistai neramūs, dvelkė anapusybe. Ko gero, vieninteliai poetiniai personažai – Nykštukas ir Smilga – dar leido turėti vilties, kad eilėraščio žmogus tiesiog persikūnija – sutampa su istoriniu partizano Nykštuko prototipu ir per šią figūrą parodo gerą, teisingą, savo tėviškę mylintį žmogų. Taip eilėse išnyra Merkinė su visais pagonių tikėjimais ir žmonėmis, čia yra ir motina, tėvas, mylima moteris (galbūt tai Smilga...), o jų vidinės būsenos išreiškiamos NEBŪTIES ir didžiosios TYLOS akivaizdoje. Tačiau šiandien atrodo, kad kiekvienas tos knygos eilėraštis – ypač prasminga, likimiška vizija.

Knygos anotacijoje rašoma: „Žodį „stiklinė“ rupių žodžių kalbėtojas taria ten, kur poezija buvo linkusi iškilmingiau sakyti „taurė“.“ Nemanau, kad poetui stiklinė yra tik šiaip buitinio konteksto elementas. Atidžiai perskaitę rinkinį, suvokiame, kad stiklinė – tai netradicinė gyvenimo metafora. Kartais ji skaidri, kartais purvina, kartais neišgerta, kartais puspilnė, kartais pustuštė, kartais trapi. Toks ir yra gyvenimas šiapus – visoks, ir tik anapusybėje išskaidrėja... Eilėraščio būtyje atsektume ženklų, artimų paties poeto gyvenimui, todėl jo poezija tampa išpažintine. Nuo pirmos rinkinio eilutės juntame kalbančiojo vienatvę, liūdesį dėl žmogaus, kuris – tik debesėlis Viešpaties vėjyje, dėl asmens silpnumo prieš Likimą ir Laiką: „Labas vakaras. Kaip danguj, taip taigoje...“

Visa egzistencija – žmogaus buvimo pradžia ir pabaiga – bandoma suvokti filosofiškai, mirtys ir gimimai neišvengiamai kartojasi, džiugindami mus ar skaudindami: „Tačiau kas įvykę – iš naujo įvyks / anot Ekleziasto? Praeis ar prabėgs vėl per kūnus ir sielas?“ Gal eilėraščio žmogui atrodo beprasmiškas atsakymo ieškojimas, nes vis tiek bus taip, kaip turi būti. Tai ironiška: „Ūmai debesis / iškišo liežuvį. Parodė. Ir nieko.“ Taigi vertybė – būti sąžiningam čia ir dabar, mokėti pasirinkti tai, kas tau pačiam labai svarbu, žinoti, kad stiklinės briaunom, pasak poeto, grojama taip, kaip išeina, o sklidina stiklinė „beveik neskamba“... Išgerta stiklinė tampa nugyvento gyvenimo metafora: kai to gyvenimo lieka nedaug, bet lieka tik tai, kas prasminga.

Poetas apie mus, dabar gyvenančius, mąsto kaip apie mūsų pačių buvusius protėvius, sugrįžusius išpildyti likimo: „Ar neišsipildė jų reinkarnacijos? / Ar jų narsa ir sapnai išsipildė? / Ar nepasiteisino nė viena baimė? / Ar niekad nebuvom kaip jų išsipildymai?“

Kitas klausimas – ar įmanomas prasmingas žmogaus buvimas žemėje be meilės ir artimų žmonių? Poetas nesižarsto subanalintomis meilės frazėmis. Taurios meilės metafora – širdis, bet šiuo embleminiu įvaizdžiu tiesiog žaidžiama („kalnų ožio širdis“, „juodo strazdo širdelė“, „laisvų šiaurės elnių labai brangios širdys“, „pigesnės, berods, nekaltų avinėlių, / nevalgoma, bet graži vilko širdelė“). Eilėraščio žmogui jo paties širdis – neišsipildžiusios, nesuprastos meilės aliuzija („O jeigu tau persodintų mano širdį? / Gal jau nekalbėtum: jis buvo beširdis“). Mylimas ir artimas žmogus skausmingai tolsta, o kaltė prisiimama sau: „mano prižadinta, nebaigi sapno: / daug daug baltų paukščių / ant žemės švytėjo / o kai iš miego prikėliau tave, / visi paukščiai pakilo / ir tuoj pajuodavo.“

Eilėraščio žmogus suvokia ne tik jam skirto laiko pradžią, bet ir pabaigą: „Galvosiu: kokios marios laiko yra, / kai jo jau neturiu ar manęs tau nereikia.“ Gyvenimas be artimo praranda prasmę: „Žinių iš numirusių pradedu laukt...“ Vienišumo tyloje bandoma įvertinti savo gyvenimo kokybę: „Kiek turėčiau draugų? Ir kam likčiau vienintelis draugas?“ Ir: „jei mokėčiau tapyti, / tai kokį paveikslą / sau padovanočiau ant laiko ribos...“

Bėgant knygos eilutėmis besibaigiančio laiko ir mirties nuojautos nepastebimai stiprėja, esamąjį ar būtąjį laikus keičia būsimasis: „Alėjoj – daug metų tavęs ir kitų neturėsiu“; „Šerkšnai gal nelies / nežinomo autoriaus moterų. Šalčio nesmerksi / dėl slapto nužudymo.“ Ir atmintis bus graži: „Grafo našlė / senoj miniatiūroje šypsos viduržiemio parkui.“

Ypatingą reikšmę įgyja akinama saulės šviesa – tai šalta mirties šviesa, saulės takas naktin, skirtas patiems vienišiausiems. Ir stebėtinai tikslios detalės: „Tuštoka, žvarbu, / šalta saulės take. // Vien pusnynai, tyla, nežinia, / o per vidurį / aš nežinau, ar tu man artimiausia.“ Skaudus išsiskyrimo su mylimu žmogum motyvas tampa esmingai kitokio išsiskyrimo vizija: „Taip / gal išsiskyrėliai kartais žiemoja / sodybose tarp užpustytų laukų...“, o „namai / tokią valandą / turi maldos namų bruožus.“ „Aplinkui / sniegynai, naktis, atgarsiai, / vidury / esam girdimai nežiniai lygūs.“

Reali tikrovė sąlygiškai siejama su anapusybe: „Puikioj drugių pievoje / būsi gražiausia / tapytoja, / kol drugių pievą tapysi / arba ne pievą – o mūsų metus.“ Eilėraščio žmogus, tiesa, pripažįsta, kad kasdienybė ne visada tik graži, todėl ir „atmintis vietom būna nuodinga“. Ypač tada, kai namuose mirusiųjų ima darytis daugiau nei gyvųjų, o atmintis neištrina nė vieno: „nusitapo visi namuose, kur daug metų nepakeičiau tavo paveikslų, bet metlaikiai daug ką paveiksluose keičia.“

S. Stacevičius tęsia lietuvių poetų ir prozininkų (Romualdo Granausko, Jurgos Ivanauskaitės, Nijolės Miliauskaitės, Rimvydo Stankevičiaus) pamėgtą drugelio, kaip vėlės, metaforą. „Šoks gyvo sidabro drugeliai didžiulėm akim, / kur mes – tik per tragikomedijas – protėvius matom, / kaip jie matė savo, tikėjos mumis dar atgimt...“ Suskamba dar vieno seno lietuvių tikėjimo motyvas – mirusysis sapne ar regėjime pabučiuodamas artimą jį „išsiveda“: „Todėl ir atrodo, kad labai ilgai / aš labai neilgai / ilgu saulės taku / galiu brist, / kol užges, ir nepasibučiuosim“, arba „blogiausią užmiršt – ne kaip pasibučiuoti“.

Taigi eilėraščiuose ryškėja mirties, kaip visiško išsiskyrimo ir ilgos atminties, vizija, taip pat kankinantis kaltės ieškojimas ir bandymas susivokti: „galėjai turėti mane iki karsto...“, bet „Kils jau / juodai nutapytas drugelis, / bet... Gal tik ne taip į save pažiūrėjau“.

Savitas vizijas tęsia mirusios muzikos mokytojos, partizanų Nykštuko ir Smilgos motyvai. Tai irgi mirties ženklai, per kuriuos iškyla keista veidrodžio, kaip anapusinio – vėlių ir dvasių, kažkada gyvenusių artimųjų – pasaulio, metafora: „Kartais klausdavai, ar taigoje, ar namuose aš, / kartodavau: kaip danguj, taip taigoje, taip ir veidrody.“ Eilėraščiuose, kurių keistai baladiškais personažais tampa Nykštukas ir Smilga, blyksteli Sibiro atspindys: „O kartais / įmigdavome – lyg išskristume / į nekainuojančią nieko kelionę. // Pasemdavom / iš atšiauriai gražios upės, / išpildavom ant savęs kibirą Sibiro.“ Istorinio konteksto motyvai subtiliai siejami su skausmingu asmeniniu išgyvenimu: „Vandenio / antitremtin juk neveši / ar tremtinių pėdom nenueisi / toliau, negu jie niekada nenuėjo.“

Kartais atrodo, kad poetas tyčia lygina sunkias tremties, partizanų gyvenimo realijas su menamos dabarties dramomis, idant akcentuotų pastarųjų beprasmybę, bet kartu ir sunkumą. „Tu persirengi prieš kelionę / prieš veidrodį – taip, lyg nebūtų svarbu, kas įvyko, / o būtų svarbu, kas mums neatsitiko.“ Ateičiai nelieka šilumos: „Tik beribė taiga prieš akis ir beribė / taiga už akių – tai beribei vienatvei.“

Taip baigiama pirmoji rinkinio dalis „Skaidri“. Šiandien norėtųsi paklausti poeto, kodėl skaidri? Gal skaidri todėl, kad viskas labai tikra, kad širdgėla išgryninta? Ji vyriška ir stipri, kaip būna žmogui suvokiant, kad kartais kažkam, gal net tavo protėviams, ji buvusi daug sunkesnė, skausmingesnė.

Antra rinkinio „Stiklinė“ dalis – „puspilnė“. Kai pilnatvė dar dominuoja, bet „pora sudraskyta“. Eilėraščių žmogus, atrodo, taikosi su likimu: „tikiuosi, kad mums klostysis palankiau...“, nors suvokiama, kad ramybė tik tariama: „Ir nesvarbu, ar šiaurys ūžaus, / ir / tarp vėjakrypčių bus ypatingai tylu. / Vienos rodys į mus, / kitos – į nepažįstamus, trečios bandys atsigręžt į save.“ Poetas į bendrą ateitį žiūri kaip į naują paveikslą („Gal pati – jeigu dailininkė – nutapysi, / ko stinga“), kuriame jo nėra. Jo vėjarodės kitos, ant jų surašytas kitas likimas: „Teresėlė iš niekur, / Danguolė ir vėjas, / Vėjažuvė skrenda, / Stasys ir naktis.“ Veidrodinio kardo motyvas ir jame atsispindinti giminė. Pirmiausia tėvas, apie kurį visame rinkinyje nedaug pasakoma, kuris prisimenamas kaip kadaise ištaręs pranašiškus žodžius: „sūnau, tavo galva nuostabi ir gera, / bet, atrodo, ne tam jinai bus atitekus.“

Mirusieji tarsi grįžta pasiimti to, kuris lieka vienas – „mano galva / veidrodiniam karde atsispindi“. Ypač ryškus senolės paveikslas – šimtametė, mėlyno kraujo, nebijojo gyventi, nebijojo mirties. Ryšys ypatingai stiprus – ji „suveldavo galvą ir vėl sušukuodavo“ – buvo tokia artima, ypatinga savo meile ir tikrumu, globa, rūpesčiu: „saulė sielą turėdavo jos raudose, / susiglausdavo skersvėjai / jos maldose.“ Nuolankumas paveldėtas: „kartais geriau būt šešėly“, bet svarbu išlikt savimi („Žinojo, kurias paslaptis reikia perduot / vaikams, / o kurias nusinešti į kapą – / kad siela išliktų pati savimi“). Tai tampa vertybe ir pranašiška vizija: „Vėl raudonas kaip vakaras / mėlynas kraujas, / tampu vėl kitokiu savim, / kaip ir tu. // Nekliudykit tylėt! Neužstoki man saulės! – kapavietėje supyksti lyg žmona.“ Žmona čia – mirties aliuzija. Veidrodžio motyvas plečiasi – anapusinė erdvė darosi beribė. Šioj erdvėj ryškėja grįžimas pas mirusią mamą: „Tik taip / pas tave, mirus mama, grįžtu...“ Buvimas žemėj nedaug teįkainojamas – „atsiskaitydamas tarsiu: kišenėj / lyg pinigas / tik apvalus veidrodėlis“, „blykčios aversas, reversas ir nominalas...“ Kas bus brangiausia? „Brangiausi bus ne tie atspindžiai.“ Gal visi buvę šalia... Žmonės. „Protingai atrodys numirę, gyvieji – visaip...“

Poeto pamėgtas tylos motyvas tampa svarbiausias, nes tik tyloje ryškėja lemtis: „bet spengia tyla, ir atrodo, tuoj tuoj / čia įvyks, / kas toli jau įvykę ar vyksta.“ Nuojautas stiprina į kažkieno langą atsitrenkusio paukščio motyvas.

Trečioje rinkinio dalyje „Pustuštė“ tuštuma atsveria dar buvusios pilnatvės išgyvenimą. Stiklinė tampa trapumo, laikinumo ženklu: „jei skaidri stiklinė man iš rankų / kris, išskris. Ir gal dar nesuduš.“ Tuštuma pirmiausia siejama su mamos netektim: „žinojau, kad mirsi, bet kartais užmiršdavau“, nes su mamos netektimi ir namai, ir gyvenimas lieka pustuščiai. Kuris dabar gyvesnis, kuris tikresnis? „Sapne / gal susėsim prie stalo sode, / vieno rankoj bus puspilnė, / o kito – pustuštė. // Gal susikeisim, ir nieks nesikeis...“ Šešėliu praslenka ir tėvo motyvas: „nugairindavo tėvas ėgliais takus, / stipriai pustant / girdėdavau gaires virš gairių.“ Tuštėjantys namai, „paslaptingos tylos pilnas laukas“ ir tik „Perkūnija / fotografuoja namus – gal išgairintiems pasimatyti“.

Pačia tikriausia religija tampa tikėjimas išėjusiaisiais ir meilė jiems: „Vardan mamos, tėčio ir mylimosios...“ Jų išėjimas eilėraščių žmogaus suvokiamas kaip jo paties pasitraukimas į vienatvę – tiesiog egzistenciją, kurioje, regis, vis mažėja prasmės („Kam vartai, jeigu ir tvoros nebėra. <...> O nuo piktų dvasių neatsitversi. / O nuo gerų atsiskirti nereikia“). Kartojamas lemtingas gyvenimo pasikeitimo motyvas: „Buvom kaip jūs, o jūs būsit kaip mes.“ Kalbančiojo ir mamos ryšys – ilgam, žmogui sunku susitaikyti, kad turi tapti pagrindinis, svarbiausias: „...skrisk, mama, skrisk. Aš daugiau negalvosiu, jog tu man / pirmoji padėt privalai, kada skrist negaliu.“ Ir „Sunku atsisveikint, / lyg angelas verktų gražiausioj, gimtojoj tremty“.

Ketvirtoji poezijos rinkinio dalis „Neišgerta“ sudaryta iš eilėraščių, kuriuose gausu gražių gyvenimo akimirkų prisiminimų, neišsipildžiusių vilčių ir troškimų. Dažniausiai tai susiję su moterimi, mylimąja: „Gražiausia esi, / kai prie jūros randi akmenukų, / kurie turi skylę į saulę. // Kiaurymę į užmarštį ar į mane.“ Eilėraščio žmogus brangina kartu gyventą laiką: „Norėčiau, / kad daug metų tęstųs „dabar“, noriu rasti daugybę kiaurų akmenukų...“

Atsisveikinimo bučinys ir metaforiškai pasakytos frazės, tapusios lemtimi: „Sapnuojamoj knygoj gal bus parašyta, / kad aš užšalau giliose pusnyse, ne tau nešdamas vyną / speigomečio naktį.“ Arba: „Į židinį žiūrim, / neįtardami, / kad šioje žiemoje išsiskirsim.“ Paskutinėje knygos dalyje „Vėl skaidri“ tarsi grįžtama į pradžią, tarsi kelionė pradedama iš naujo, tik – kitoje erdvėje: „gal esi / ne šioj žemėj, / esi kaip kilmingosios miegas, / esi paskutinėje orų prognozėje.“

Vėl grįžtama prie Nykštuko ir Smilgos meilės motyvo, lyg norint priminti iliuzinį susitapatinimą su šiais poetiniais personažais: „Labanakt, Nykštuk, žvaigždėje.“ Arba „Ačiū, / jau pailgėjusi šviesmečiais Smilga“– / kai vieno neliks, gal taip susikalbėsime“.

Ir tarsi nutylama. Išeinama ten, iš kur nebepareinama, subtiliai, tauriai atsisveikinus: „Skaidraus liūdesio tau. Tyloje ir kituos / tikėjimuose, suvokimuos, troškimuos. / Stiklinėj verandoje švyti ruduo / ir gyvas vanduo laužia šviesą stiklinėj.“

Taip pavyko perskaityti paskutinę Stasio Stacevičiaus poezijos knygą „Stiklinė“. Kaip išpažintį, kaip regėjimą. Kaip liūdną išsipildymą.