Ganytojas
nedidelė mano tėvynė
nedidelis mano namukas
į antpirštį tilptų avytė
aš pats nedidukas
ganau ją, ji skabo lapus
prie stikso mirkstančio saulėj
taip gera, pasauli, kad net nesvarbus
tas tavo pasaulis
Tas, kur per audrą
atšlubavo per audrą prieš tai
žmonės kalba prikrėtęs
pasauliui visokių eibių stebuklų
žodžiu pripaškudinęs
pabeldė į langą, paskui pro duris
skersas skersas paprašė
nakvynės, išsitraukė gyvatę iš užančio
urgzdamas daužo jos galvą į ąslą
išnyk girdi, burtų lazdele, subyrėk
amžių amžiams, neva
trisdešimt sidabrinių už Dievą per maža
už neišdavystę – per daug, toks
dzūkų mergaitės veido, žydo akių,
originalas, gal ir atsimels
Kūrybinės krizės malonumai
keitės keliai ir peizažai
ir metų laikai
paskui jau ir tie nebe
užstrigo
ryte sušlamščiau
kriaušės minkštimą
apkvaitusią bitę radau
prie graužtuko
tinginiauja – ėhė, kaip ir aš,
geltondryžė!
ir abu lygiai taip nuoširdžiai
be atodairos
tiesiai į centrą kaip kadaise
zvimbėme
Dviese su savimi į Kauną
šią naktį oras oho kiek
žvaigždžių tvenkiny už noreikiškių!
o kas ten danguj nežinau bet
žiūrėk tik – panašios aha
šią naktį oras
labai o kelias į kauną
ir vėl niekur
neveda
Apie kinrožių krūmą
kvailys – pusę amžiaus giniau
save botagu!
grynas juokas – ho-ho!
buvo taip: vakarėjo
ant peties užsimetęs liežuvį
užvytas skalikų
minutei sustojau prie šerkšno
numelsvinto kinrožių krūmo
ta pačia kryptimi palei upę turseno
kadaise matytas jaunuolis
kas trys žingsniai ritmingai
skaniai pasipirsčiodamas
ir tokia netikėtai miela
pasirodė man ši muzikėlė
seno klonio daina vienišoji
ir vis dėlto, vis dėlto!
labiausiai į širdį įkrito teisingi
jos žodžiai:
kvaily pusę amžiaus
ginęs save botagu
stovėdamas vietoj
gi kelią tą patį nukaksi!
apstulbau o apstulbęs
sulaukiau pavasario
vasaros liūčių ir rudenio sausio
speigų kovo ledo
po šitiekos metų žiūriu va
į špoką kaip jis utinėjas
ant prosuvalkietiškai dūzgiančio
kinrožių krūmo o sykiais
gal ką prisiminęs gal šiaip tik šypsausi
kiek pasiniūniuodamas:
tursenk paikas pirstberni
skuosk
O dabartės šiek tiek apie tai
o dabartės šiek tiek
apie tai
ką žadėjau – apie
debesis viršum galvos
apatiniai plaukia viršutiniai
stovi
būva sau bet būva
ir priešingai
ne iš gyvenimo visa tai,
sigitai
Tai tik miražas, kad miražas
yra tik miražas
ką ten prie rytmečio šulinio
prausia lig pusės?
pilvą krūtinę ir kaktą o ypač ausis
kad Dievas geriau kiek girdėtų
miglą ir sraigę ir brėkšmą
ir dumbliną sapną
ir lydžio spalvos saulės žvyną
šalikelėj
ką tenai – negi mane – šitaip naiviai
net vaikiškai
be,pa,si,sau,
prunkščiojantį, tikrą
aušrojančio slėnio saliamono
kumeliuką
(Dieve Dieve
užstok mane nuo Dievo) prie šulinio
ligi šiol tuščiame kelyje į damaską
kur tobula – va,
kai akys atšvinta – akimirksnį regis ir tai
kas tobulai netobula
Charonas
...apšviesk mane, Viešpatie,
mano eilėmis.
Daniil Charms
tiesiog kada nors
gal visai į pasaulio pabaigą
paskutinįsyk iriantis
tuščio gyvenimo pusėn
va taip imt ir ištart
pasroviui, pasauliui:
apšviesk mane Viešpatie
mano perkeltųjų eilėmis
tiesiog kada nors aišku
jeigu nebus pernelyg įžūlu
labiausiai prašyčiau
šiek tiek vakarėjant
kai lengva vėduokle
surišta iš saulės dulkyčių
nušluostai save
it dulkę nuo dulkės
tyčia netyčia
pažvelgi į nurimusį stiksą
kur atsispindi žutbūt pasiryžusi žūti
pražuvus avis nelyg bažnyčia
nebeveikianti
va tuomet imt ir naiviai ištart
kaip anas kad kvailiukas
ir – atsisveikinti
Užrakintas aštuoneilis
Iš ilgesio visa tai
Sigitas Parulskis
spalio rytas bet lyg kambarys
užu lango keleivis ir ūkas
o ūke tam it saulės lašiukas
virpa lapas jau kris ne nekris
ilgesy užrakintas raktu
kurį toliuosna nešas ruduo
tu ką nors supranti? suprantu
kas iš to
Chapel D
drakono žingsneliais
minkštais nedrąsiais
žinau kad ateina
nežinau kas įeis
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 3 (kovas)