Vasario šeštą dieną Rašytojų klube įvyko įžymios literatūrologės Vandos Zaborskaitės (1922–2010) knygos „Autobiografijos bandymas“ sutiktuvės. Renginio vedėjas Valentinas Sventickas pabrėžė, kad ši knyga yra svarbiausia mūsų lituanistikai iš visų 2012-aisiais pasirodžiusiųjų. Kadangi savo mintimis apie knygos atsiradimo aplinkybes ir jos vertę dalijosi net šeši kultūros žmonės, renginio vedėjas didžiuliu smėlio laikrodžiu ketino tramdyti per ilgai užsitęsusias kalbas. Visų kalbėjusiųjų prisiminimai ir išsakytos mintys buvo reikšmingos bei įžvalgios, tad smėlio laikrodis buvo tik graži vakaro dekoracija.

Pirmoji kalbėjo V. Zaborskaitės įdukra ir knygos sudarytoja Virgilija Stonytė, džiaugdamasi, kad knygos pasirodymas yra „puiki dovana mamos devyniasdešimtmečiui“. Daugiausia buvo pasakojama apie antrąją knygos dalį, kurią sudaro 1995–1996 m. įrašyti pašnekesiai su V. Zaborskaite. V. Stonytė prisiminė įrašų aplinkybes: pokalbiai vyko porą vasarų sodyboje, „kai nėra skubos, kai galima džiaugtis kalbėjimu“. Pašnekesių temas V. Zaborskaitė pasirinko pati, sugalvojo ir knygoje esančius jų pavadinimus.

Rašytoja Vanda Juknaitė akcentavo literatūrologės drąsą, visiems primindama Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco“ istoriją. Jai antrino dailininkas Aloyzas Stasiulevičius, pasakodamas apie okupacijos laikotarpio komplikuotumą, stebėdamasis, kad, regis, tolstant nuo įvykių vis labiau ryškėja kiekvieno žmogaus pozicija ir laikysena buvusiomis sudėtingomis aplinkybėmis. Dailininkas teigė, kad V. Zaborskaitė pasižymėjo išskirtiniu dvasios aristokratizmu.

Literatūrologė Donata Mitaitė intrigavo: „Pavydžiu visiems, kurie dar neskaitė šios knygos.“ Ji daugiausia dėmesio kreipė į knygoje atskleistą V. Zaborskaitės portretą, asmenybės savikūros procesą, į aprašytus skaudžius išgyvenimus, pralaimėjimus, kurie pateikiami be savigailos ar savęs heroizavimo. Pabrėžta, kad ir knygoje, ir gyvenime vyraujanti V. Zaborskaitės nuostata – net ir sunkiomis aplinkybėmis „daryti, ką gali ir ką sugebi“.

Su D. Mitaitės įžvalgomis solidarizavosi ir Darius Kuolys, žvelgdamas į knygą kaip į intelektualinę biografiją, akcentavęs V. Zaborskaitės laisvą laikyseną, švietėjišką veiklą, kuklią asmeninę poziciją. Jo nuomone, aptariamoje knygoje užfiksuotas atviras ir be nutylėjimų bendruomenės, priverstos išgyventi penkiasdešimt okupacijos metų, liudijimas, kurio iki šiol dar neturėjome.

Apibendrintojos vaidmuo atiteko profesorei Viktorijai Daujotytei, teigusiai, kad tai puikių paliudijimų, intelektualinės drąsos ir nuolankumo pilna knyga. Profesorė džiaugėsi pasirodžiusiu veikalu, nurodė jo svarbą ir vietą lietuvių literatūros kontekste, atkreipė dėmesį į V. Zaborskaitės pasišventimą mokytojiškai veiklai, kvietė prisiminimais pasidalyti auditorijoje sėdėjusias V. Zaborskaitės mokines.

Vakaro metu neliko nutylėtos knygoje paliktos klaidos, neapsieita ir be vakaro vedėjo asmeniškos provokacijos, adresuotos V. Stonytei. Viltingai nuskambėjo knygos sudarytojos noras ir pasiryžimas išleisti V. Zaborskaitės atsiminimų ir laiškų knygas. Tad galime pasidžiaugti, kad mūsų literatūra vis dar turtinama atsiminimais apie moterį, nepaklususią laikui.

 

V.Zaborskaitės knygos "Autobiografijos bandymas" pristatymas (vaizdo įrašas)