Svarstymai

Tarp vyskupo ir naujų technologijų

Vyskupas Valentinas tapo šventuoju, kai sulaužė Romos imperatoriaus Klaudijaus Antrojo įsakymą, draudžiantį kariams vesti. Drąsus kunigas slapčiomis palaimindavo įsimylėjusiųjų poras ir už tai buvo žiauriai nubaustas – mirtimi. Gal kultūros gyvenimo vadybininkų pokštas, o gal senovės įsimylėjėlių ir šiandienių bibliofilų nuotykius valdo tos pačios žvaigždės, nes pernai, šv. Valentino dienos popietę, Rašytojų klube klausiausi ne eilėraščių apie meilę ar kalbų apie naujausias kolegų knygas, o diskusijos apie knygų skaitmeninimą. Daugiau e-literatūros! Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka laimėjo ES projektų konkursą ir ėmė kurti virtualią elektroninio paveldo sistemą.

Prieštarauti šviesiam knygų skaitmeninimo rytojui buvo neprotinga, kaip ir laužyti išmintingus imperatoriaus įsakymus, tačiau diskusijos dalyvių ir klausytojų nuotaikos buvo margos ir net maištingos. Bibliotekininkų laimėtų eurų kažkodėl beveik neliko autoriniam atlygiui, tad ne visi rašytojai su džiaugsmu sutiko gerąją naujieną. Materialinės ir moralinės autoriaus teisės sukėlė daug klausimų, į kuriuos diskusijos iniciatoriai – bibliotekos ir LATGA vadovai – negalėjo aiškiai atsakyti. Supratau, kad už eurocentus ar net visai už dyka kolegos rašytojai savo kūrinių neskubės atiduoti skaitmeniniam pasauliui. Nes nežinia, kas tą pasaulį valdo ir kas jame kūrinio laukia.

Aš, prisipažįstu, mintyse dažnai pritariau abejojantiems, nors protas ir linkėjo literatūrai eiti koja kojon su naujausiomis raštijos technologijomis. (Ir jauni romėnai nenorėjo pripažinti tiesos, kurią sakė jų imperatorius: vedę kariai – prasti kariai.) Juk taip ir būdavo, visada kartu – toks bendras likimas. Iki popieriaus (išradimo) kūriniai buvo užrašomi ir molio lentelėse, ir papiruso ar pergamento juostose, ir kodeksuose (perlenktuose ir susiūtuose lapeliuose). Atsitikdavo, kad knygų perrašinėtojai senus tekstus nuskusdavo ir jų vietoje užrašydavo naujus (šitaip radosi vadinamieji palimpsestai). Visaip gyvavo raštija ir literatūra. Skaitmeninė literatūros „laikmena“ – ne raštijos pabaiga, o tiktai dar vienas jos žingsnis.

Kur jis veda?

Gal neužtenka tik pripažinti: e-literatūros link. Bandant plačiau į šį klausimą atsakyti ne vien autorių teisių apsauga meta sąmonėje tamsių šešėlių. Pagrindinis dalykas – kartu su naujomis literatūros laikmenomis keičiasi jos galimybės. Kurias jų įgyvendinsime, priklauso ir nuo mūsų, o ne tik nuo literatūros „laikmenų“. Konkrečiau – nuo mūsų požiūrio į literatūros prigimtį, paskirtį kultūroje ir netgi humanistinę jos misiją. Visada esama bent dviejų kelių, ir kiekvienas galime rinktis: ar norime toliau bičiuliautis su geriausių tradicijų neišsižadėjusia literatūra, ar mums jos jau nereikia, pakanka jos trupučio – likučių, trupinių, kurie krinta ir rieda toli nuo literatūros.

Be abejonių turėčiau rinktis pirmąjį kelią: literatūra man rūpi. Be to, manau, kad ne tik raštijos, bet ir visų technologijų modernybė nėra radikali. Ji pavaldi humanistiniams mūsų siekiams. Taigi technologijos ir iš jų kylantys globalūs socialiniai planai vieni kitus „protingai“ apriboja. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje sociologas Thorstenas Veblenas, ieškodamas būdo atsikratyti „dykinėtojų“, atkreipė dėmesį į technologijas ir iškėlė inžinierių revoliucijos, arba technokratijos, idėją. Kai kas ja žavėjosi, ji patiko net marksistams. (Mat politiniai šūkiai panašūs: visa valdžia inžinierių taryboms!) Ačiū Dievui, pasaulinės technokratų valdžios projektas nebuvo ir, tikriausiai, niekada nebus įgyvendintas. Ačiū istorijai, kuri moko: niekas nesikeičia su greitomis technologijomis taip greitai, kaip kartais mums atrodo. Archimedo svertas ir šiandien nėra pasenęs, o iš aisčių meno statyti ir įrengti piliakalnius gali mokytis Vilniaus dangoraižių statytojai.

Elektroninės literatūros tikrai nereikia neigti ar įsivaizduoti ją esant už jūrų marių. Realybe ji tapo ne vakar ir ne šiandien. Gal net šimtmetį ėjome jos link. Radijo ir televizijos, garso ir vaizdo įrašų bei jų atgaminimo įrenginiai palaipsniui pratino prie naujų literatūros laikmenų formų. Dauguma rašytojų kompiuteriuose laiko ar saugo parašytus tekstus. Nereikalingas Lietuvos paštas: kūrinius redaktoriams, leidėjams, kolegoms persiunčiame internetu. Ne vienas literatas rašo blogus, turi savą internetinę svetainę, dieną ir naktį spurda socialiniuose tinkluose.

Nors tai, ką dabar išvardijau, ir nėra tradicinė knygų ar periodinių leidinių forma, naujosios – elektroninės – tekstų laikmenos iš esmės atlieka ankstyvesnį knygos vaidmenį. Senasis knygos substratas – popierius – keičiamas į suskaitmenintam žodžiui tinkamesnes medžiagas. Akivaizdu, kad užrašytas literatūrinis žodis, kaip jutiminė ir simbolinė realybė, priėjo dar vieną technologinę ribą. Ją reikėjo pastumti. Perkelti. Ir tai buvo padaryta.

Elektroninės knygos

Turime net elektroninės knygos apibūdinimą. Jis skamba maždaug taip: e-knyga – tai skaitmeninis spausdintos knygos atitikmuo, sukuriamas naudojant „Adobe Flash Player“ programinę įrangą. Gal toks aiškinimas laikinas, nes programinės įrangos pažanga – kasdienė. Svarbiau yra kas kita: personaliniuose ir leidėjų kompiuteriuose, jų tinkluose, ypač internete, jau sukaupta galybė e-knygų. Mokslinių ir grožinių. Populiarių ir niekam nereikalingų. Mokamų ir nemokamų. Beveik kiekvieną jų galime lengvai atsisiųsti į savas elektronines laikmenas.

Galime mokytis iš e-vadovėlių. Jau turime suskaitmenintų lietuvių kalbos, literatūros tekstų ir jų interpretacijų. Pavyzdžiui, 11–12 klasių mokiniai gali džiaugtis Elektronine lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija. Ją parengė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Mūsų kalbininkai, atrodo, netgi daugiau nei literatai domisi elektroninėmis technologijomis. Jie turi skaitmeninę tarmių fonoteką. Ir dar daug ko – vartotojams praktiškai patogaus. Jie gal dažniau ir diskutuoja apie e-kalbą, labiau pasitiki jos ateitimi. Sprendžiu ne tik iš kalbotyrininkų atliktų skaitmeninimo darbų, bet ir iš perspektyvos svarstymų. Užpernai (2012 11 14) buvo surengta tarptautinė konferencija („Europos kalbos technologijų amžiuje: quo vadis?“), joje perskaityta programiniais vadintinų pranešimų apie lietuvių kalbą informacinėje visuomenėje. Beveik visi pranešėjai ne tik kalbos išteklius ir atviras prieigas prie jų, bet ir visos kalbos likimą siejo su kompiuterinių programų ateitimi, jų plėtra ir finansavimu.

Aišku, ir literatūra, ypač jos tyrimai, gręžiasi veidu į e-technologijas. Skaitmeninimas gelbsti senovines, retas, ypač rankraštines, knygas, atskleidžia jų puslapius platesniam, gal net masiniam skaitytojų ratui. LLTI tyrėjai tęsia Lituanistikos šaltinių skaitmeninimo projektą „Fundamentinių lituanistikos šaltinių skaitmeninimas, kompiuterinė lingvistinė analizė ir duomenų bazės plėtra“, jie sudarė elektroninį lietuviškų mįslių katalogą, pradėjo kurti kitos smulkiosios tautosakos duomenų banką. Šių svarstymų pradžioje minėta, kad Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ėmėsi skaitmeninti bent dalį grožinės literatūros fondų. Nors dėl šio projekto ir radosi keblumų (ginant autorių teises), tačiau tikėtina, kad visi teisiniai grožinės literatūros skaitmeninimo klausimai bus išspręsti. Be to, juk yra laisvosios kultūros (free culture) judėjimas, kuris pasisako prieš autoriaus teises, dalijasi programomis ir kūriniais be jokio atlygio. Laisvieji tekstai, laisvoji muzika, laisvoji programinė įranga, dovanų ekonomika – ne fantastika¹. Akivaizdu, kad e-literatūros daugės, ji taps įvairesnė ir lengviau skaitytojui prieinama.

Taigi popierinės knygos atsitraukia. Gal dar ne visur ir ne visuomet į antrą planą, bet jos tikrai neteko dalies savo skaitytojų. Nes ne kiekvienas, atsivertęs e-knygą, ieškos tos pačios, tik popierinės. Galbūt ne tik pralaimi, gal ką nors ir laimi (tradicinė) literatūra? Ypač – grožinė. Gal skaitome jos mažiau, bet geriau – dėmesingiau, giliau, maloniau?

Kitaip tariant, gal daugėja gerų jos autorių / skaitytojų?

Ne, manau, kad posūkis e-literatūros link tikrai neliudija, kad grožinė lietuvių literatūra yra geriau / dėmesingiau ar bent dažniau skaitoma. Deja, sociologinės apklausos rodo, kad kas trečias Lietuvos gyventojas per metus neperskaito nė vienos knygos. Užaugo ar tik ne antra neskaitančių lietuvių karta. Būti prie kompiuterio, kaip ir žiūrėti TV ar klausytis radijo, yra patraukliau nei skaityti. Prastėja / seklėja skaitomo teksto suvokimas / supratimas.

Intriga, kuri gal visada atsiranda mainantis literatūros kūrinių laikmenoms, yra trumpalaikė ir pateikia nemielų staigmenų. Elektroninės technologijos – televizija, internetas – suformavo žiūrovą / skaitytoją, kuriam, anot kino režisieriaus Audriaus Stonio, kino teatre sunku sukaupti dėmesį į kadrą, užtrunkantį ilgiau nei septynias sekundes, o vokiečių tyrėjai teigia, kad interneto naršytojai vienam puslapyje „užsibūna“ tik dešimt sekundžių. Iš literatūrologijos pozicijų galėtume sakyti: kaip danguje, taip ir žemėje – ir e-vaizdų karalystėje griūva (ardoma, dekonstruojama) didžiojo pasakojimo paradigma, ją keičia mažų arba trumpų pasakojimo fragmentų dėlionės, koliažai, pastišai ir pan. Skaitmeninės technologijos šią postmodernią meninių vaizdų visumos ir gilumos griūtį tik didina ir spartina. Reikia iš naujo svarstyti, ką bereiškia (jeigu dar apskritai ką reiškia) tradicinės estetinės nuostatos, kūrinio estetinio patyrimo, teksto malonumo (estezės) ir joms artimos sąvokos.

Akivaizdu, kad Lietuvoje, kaip ir kitur, elektroninė literatūra ne tik egzistuoja, tačiau ir kelia problemų: kaip plėtoti ir valdyti popierinių knygų skaitmeninimo apimtis? kaip apginti autorių ir gretutines teises? kaip padaryti, kad elektroninių knygų saugyklos būtų kuo plačiau prieinamos skaitytojams? kaip plėtoti elektroninei literatūrai būtiniausią technologiją – programas, elektroninių knygų skaitykles?

Tokie klausimai, be abejonės, pirmiausia yra IT (informacinių technologijų) specialistų rūpestis, tačiau ar visi e-literatūros šalininkai (jos technologai, kūrėjai ir vartotojai) neturėtų bendrauti su humanitarais? Visada jiems pravartu pasitarti su literatūros istorikais, teoretikais, klasikinės literatūros tradicijas puoselėjančiais rašytojais. Manau, kad skirtingos patirties ir kompetencijų varžytuvės nebūtinai turi virsti į kovą vienų su kitais. Tikrai galime tikėtis kūrybinės bičiulystės – ne idiliškos ar romantiškos, o šiek tiek panašios į vaikščiojimą lynu.

Metafizikos paunksmėje

Gilesni rūpesčiai, sunkiau suvokiamos ir sprendžiamos elektroninės literatūros problemos prasideda kitur ir kitaip. Prieštaringas ir, mano akimis, daug svarbesnis yra klausimas apie literatūros esatį ir ateitį. Literatūros tradicijos ir jos novatoriškumo sąsajos išbandomos per kiekvieną raštijos technologijų lūžį. Kaip tas sąsajas veikia jos pačios – klasikinė ir elektroninė literatūra?

Ar tradicinių paradigmų atsisakanti literatūra pati nelaidoja savęs? Ar e-literatūra nebando užimti klasikinės literatūros vietos?

Taip, gali (!) palaidoti. Taip, jau (!) ir bando užimti. Gal net esama e-literatūros, kuriai nesvarbūs minėti kūrybiški bičiulystės ryšiai. Spėju, ji būtų linkusi (pa)keisti klasikinę / ankstyvesnę literatūrą – užimti jos vietą, perimti arba net pakeisti literatūros misiją.

Suprantama, nemalonūs įtarimai, ir būtų visai negerai, jeigu jie – nepagrįsti spėjimai. Matyt, galėčiau įvardyti ne vieną autorių, nurodyti jų pretenzijas, tačiau pavyzdžiai juk nieko neįrodo: galima pateikti visai kitokių pavyzdžių. Tad praktinių atvejų, kurie padėtų aiškiau suprasti mano pretenzijas e-literatūrai, kol kas nesidairykime arba atidėkime juos į šalį. Pasvarstykime tokios literatūros ir jos nepageidautino poveikio radimosi prielaidas.

Klausdami dalykų, kurie literatūrai ir raštijos technologijoms esmingi, turėtume prisiminti mintį, pasak kurios, mokslas (pažinimas) ir juo paremtos technologijos yra kažkas daugiau nei pasaulį pažįstantis ir technologijas kuriantis žmogus. Tiesa, manoma ir kitaip: žmogus galingesnis už savo paties kuriamas technologijas; jis kuria, ką žino ir ką nori, tad kodėl jis turėtų daryti tai, kas jam (galimai) pražūtinga? Abu požiūriai turi savų gynėjų ir argumentų. Žinau, vadinasi, galiu, kasdien primena mums „Žinių radijas“. Tačiau ar tai tiesa, kai svarstome, koks yra tradicijos ir jos atnaujinimo santykis? Kažin, nes tradicijos tąsa remiasi pačia tradicija, o ne žinojimu, kas ji tokia. Ir klausimą dėl tradicijos sprendžia žmogus, o ne jo sukauptos žinios (ar susikurtos technologijos).

Romantinis Frankenšteino šešėlis vejasi mus. XX a. vidury, elektroninės eros pradžioje, buvo madinga klausti, kuriss – ESM (elektroninė skaičiavimo mašina) ar ją sukūręs žmogus – yra kūrybingesnis, išmintingesnis, galingesnis? Ar ESM geba žaisti šachmatais, kurti eilėraščius²? Anuomet buvau jaunas dėstytojas ir pasiūliau studentams patiems atsirinkti poetų parašytus eilėraščius – atskirti juos nuo „mašininių“ poezijos padirbinių. Ekspertizę atlikome ne sykį ir ne su viena akademine grupe. Visi ekspertai (tiesa, jie studijavo ne filologiją, o inžineriją) akivaizdžiai klupdavo. Dažniau ar didesnę ESM parašytų tekstų dalį jie priskirdavo poetams, o šių (Vytauto Bložės, Tomo Stearnso Elioto ir Edvardo Estlino Cummingso) eilėraščių („prastai surimuotų“, „alogiškų“, „bejausmių“) autoriumi įvardindavo ESM. Atidengus visas ekspertų žaidimo kortas, studentai labai nustebdavo.

Slaptomis net džiaugdavausi savo studentų paklydimais, o šiandien dėl to gėda. Manau, kad nederėjo jų klausti apie autorystę. Galėjau teirautis nebent apie tai, kurie eilėraščiai įdomesni, „gražesni“ ar panašiai. Autorystės atribucija be gilesnio pagrindo provokavo ESM pranašumo iliuziją.

Todėl pirmiausia ir kalbu ne apie intriguojančius pačios e-literatūros pavyzdžius (faktus), o kapstausi filosofijoje. Apie e-literatūros prigimtį ir galimybes, o svarbiausia – jos santykį su literatūros tradicija ar dabartimi. Menu, kad esti fundamentalus poeto / rašytojo kitoniškumas, kai jis ką parašo ir pasirašo: jis turi, anot Arvydo Šliogerio, sielą, kuri yra jo gebėjimas matyti. ESM ar kompiuteris mokosi kalbų, mąstymo, jeigu norit, ir eiliavimo, muzikavimo ir t. t.³ Tačiau mato tik gyvas žmogus, ir tai, ką jis mato, jis geba įsisąmoninti, suprasti, įvardyti, paversti literatūrine ar kitokia forma. Kūryba yra prigimtinis sielos veiksmas, ir tik autorius jį susieja su gyvenamąja vieta, laiku, žmonėmis, istoriniais įvykiais, su viskuo, kas tik yra šalia jo ir jame pačiame. Gilesnis žvilgsnis į literatūrą nesuteikia jokių prielaidų gyvo ir jį tik imituojančio autorių rokiruotei. Nes poetą / rašytoją maitina šaknys, ir jos yra labai konkrečios – juslinės, gebančios perduoti žodžiui / kalbai / literatūriniam vaizdui tai, ką mato jo akys, jo sielos akys.

Sakysite, kad klimpstu į metafiziką, kuri nieko nepaaiškina, tik miglomis užkloja. Tačiau tuos pačius įtarimus e-literatūrai galėtume svarstyti logikos priemonėmis.

Klausimas dėl skirtingų mokslo (pažinimo) ir žmogaus „galių“ visada yra logiškai paradoksalus. Vienos logikos atveju jis to paties paradoksalumo, kaip ir klausimas apie omnipotenciją („Ar Visagalis (Dievas) gali sukurti akmenį, kurio pats negalėtų pakelti?“). Išeitis paprasta: reikia plėsti (keisti) logiką, kuria nurodomos žinių ir žmogaus galių ribos. Kuriantis technologijas žmogus nesivaržo su niekuo, net ir su savimi, tik pastumia savo galimybių ribą, kurią priėjo, kuri jį apribojo. Jis nenaikina tos ribos, tik pakeičia jos vietą, pobūdį. Taigi jis niekada, vaizdingai kalbant, nesusikeičia vietomis su Dievu ar šėtonu. Jo tikslas – mąstyti ir veikti, neleisti už save mąstyti ir veikti kitiems. Gyvenime, deja, mūsų mąstymas būna visoks – ir netikslus, o veikimas – ir kitiems, ir sau pačiam pavojingas.

Paskutinieji mūsų rašytojai – su plunksna?

Kitas žiūros taškas, kuris draudžia tokią – žmogaus ir jo technologijų – galių rokiruotę, yra literatūros kūrinių istorija, jos kultūrinės struktūros. Tai visa minėtoji literatūros tradicija, giliai įsišaknijusi ir turbūt paprastai neišraunama, nebent prievarta per civilizacijų lūžius sunaikinama.

Lietuvių, kaip ir kiekviena kita, literatūra sukaupė labai daug istorinės kultūrinės – žodžio, rašto, meninio vaizdo – patirties. Ar mes savo literatūros pradžios ieškosime lietuviškuose poteriuose ir giesmėse, ar metraščiuose, juose, kaip ir vėlyvesniuose geriausiuose grožiniuose kūriniuose, esama itin reikšmingų ir mums visaip prasmingų archetipinių struktūrų, be to, esama individualizuotų kalbinės, religinės, etinės, etninės, psichologinės, net politinės tikrovių ar bent literatūrinių jų kodų.

Nesakau, kad elektroninės literatūros formos, kurių šiandien esama labai įvairių, negali skaitytojams leisti kalbėti apie tuos dalykus ir netgi juos pamatyti. Tačiau šaknis, kurios maitina sielą ir leidžia jai matyti, į tikrovę leidžia ne ESM. Jau sakyta – tik tas, kuris turi sielą. O ji dažnai yra įsipareigojusi tradicinei „šaknijimosi“ formai – rašymui plunksna, pieštuku, parkeriu ir pan. Autorius ir jo rašomas kūrinys visada yra „dvejeto būsena“, kuriai plunksna, ar ją pakeičiantis rašiklis, tampa ypatingu minėtos istorinės ir individualios (asmeninės) patirčių mediumu, kaip baltoji lazdelė – neregiui.

Štai ką, atsakydamas į panašų žurnalistės klausimą, aiškina Romualdas Granauskas:

– Minėjote, kad dauguma žmonių yra panirę ir gyvena virtualioje erdvėje. Jūs pats esate kažkada viename interviu užsiminęs, kad rašote ranka, kad rašymas turi būti iškentėtas net ir fizine prasme. Ar iki šiol taip darote?

– Iki šiol. Ne tik todėl, kad man nepatogu, stuburą skauda abi rankas pakėlus klaviatūrą spaudinėti, bet ir dėl to, kad rašydamas jaučiu raidę, jaučiu garsą, jaučiu patį žodį, jo skonį, jo kvapą. Kažkada amžinatilsį Valdas Kukulas yra pasakojęs, kad jis, kraustydamas stalčius, ištraukė kelis savo seniai seniai rašytus eilėraščius. Perskaito ir iš to, kas ten parašyta, atskiria, ar rašė tą eilėraštį ranka, ar kompiuteriu. Kompiuteriu yra kaip ne jo. Neduok Dieve, pradėti rašyti kompiuteriu. Detektyvus gal galima, kokius meilės romanus. Aš tokių nerašau, niekur neskubu, nes žinau, kad jau niekur nepavėluosiu. Laiko turiu, tai ir peckelioju, vedžioju tušinuku popierių ir jau niekada neprisiversiu rašyti kompiuteriu ar rašomąja mašinėle. Ta barška, tarška, tik nervus gadina, o kompiuteriu – jau ne man. Jau nebeišmoksiu⁴.

Panašiai, tiesa, pabrėždamas tik prozos rašymą, mąsto ir Leonardas Gutauskas:

– Svarbi ir Jūsų proza. Kalbėdamas apie tą santykį tarp prozos ir poezijos, paminėjote atmintį – proza suteikia galimybę ją fiksuoti.

– Kurti prozą pradėjau nuo „Vilko dantų karolių“. Maniau, kad galą gausiu, koks tai buvo rašymas: ant perlenktų vatmano lapų, smulkesnėmis už skruzdėlę raidikėmis, nuo viršaus iki apačios ir kitoje pusėje. Šitaip plūdo atmintis – Mnemosinė. Supratau, kad jokia poezija jokiais būdais nesugebėtų išsemti šito šulinio, nes yra ir rimai, ir eilutės ilgis. Atmintis būtų kaip sukarpyta. Ogi čia tie sakiniai liejasi tokie ilgi, pastraipos... Kvėpavimas darosi labai gilus, o ne toks trūkčiojantis, kaip poezijoje. Taip rašė ir Jamesas Joyce’as, ir Marcelis Proustas, ir Gabrielis Garci³a Marquezas. Daug kas taip rašė⁵.

Taigi abu rašytojai, R. Granauskas ir L. Gutauskas (matyt, ne vieninteliai ir paskutinieji Lietuvoje), neįsivaizduoja, kad galėtų rašyti be plunksnos ir popieriaus – be jutiminės autoriaus ir popieriaus sąsajos vizualizuojant rašomą kūrinį. Tik iš pirmo žvilgsnio mūsų laikais jųdviejų norai atrodo ir keistoki, ir senamadiški. Iš tikrųjų tai yra klasikinis – šakninis – rašytojo ryšys su pasauliu, jo pajauta, kurios jis nenori nutraukti, atsisakyti, pakeisti į ką nors kita ir pan. Atminčiai, vaizduotei, vaizdui, kalbai būtinas mediumas, jusliškai konkretus. Šiuo atveju – ranka, rašiklis, pergamentas, popierius ir pan. Be to, mediumas atlieka savo paskirtį, kol išlieka bent viena jį maitinanti šaknis. Taip buvo, matyt, visuomet. Metraštininkas, užrašydamas ir perskaitydamas, pavyzdžiui, mitą apie Sovijų, rėmėsi analogišku savo laikų raštijos mediumu. Jam viskas buvo svarbu: ką lietė, girdėjo, o ypač – ką matė.

Šiuo atžvilgiu visada galime klausti, kur toji riba, apie kurią kalbėjau, taikant technologijas literatūroje, anapus kurios gali nebelikti pačios literatūros. E-literatūra tą ribą, matyt, perkėlė į kitą vietą, bet nesunaikino jos.

Ribą mato ne kompiuteris ar kitoks e-daiktas, o tik rašytojas – autorius. Modernus ir postmodernus rašymas provokuoja tikrinti arba pats tikrina tokių ribų tikrumą. Kai autorius pats sutinka „numirti“ ir savo vietą užleidžia struktūroms (tarp jų – ir elektroninėms), nelieka ko tikrinti, ko ieškoti. Paprastai visos struktūros yra abstrakčios, jas mato ne mūsų akys, o protas, tad jam snaudžiant lengva peržengti ribą, anapus kurios prasideda ne žodžio, o kita karalystė.

Konkrečioji poezija (arba proza) ir e-konkrytai

Toje karalystėje šiandien, atrodo, kuriasi ir įsitvirtina e-konkrytai. Galima būtų nevartoti šio barbarizmo⁶, tačiau vis tiek reikia pasiaiškinti jo ištakas, logines ir net istorines, ir sąsajas su literatūra.

Pradėkime nuo to, kas pasakyta apie žodžio (semantinių) ribų peržengimą.

Kas matė rankraštinių Franzo Kafkos dienoraščių fotokopijas, galbūt atkreipė dėmesį į įdomius, išraiškingus autoriaus piešinius, kurie pertraukia arba pratęsia žodžiais užrašomas mintis. Ne tik F. Kafka, ne vienas ir lietuvių rašytojas, pristigęs žodžių, ieškodavo grafinio piešinio ar kitokio savo gyvosios minties vaizdumo. Grafinis eilėraščio ar kito kūrinio vaizdas yra papildomai kuriamas publikuojant, leidžiant knygas. Knygų, ir ne vien vaikams rašomų, iliustravimas yra toks pat senas, kaip ir pati knyga. Labai puošnūs renesansinės ir barokinės Lietuvos spaudiniai⁷. XX a. pasaulinėje moderniojo meno ir technikos parodoje Paryžiuje (1937) pristatytos Lietuvos grafikų iliustruotos knygos pelnė aukščiausius apdovanojimus: Viktoro Petravičiaus „Gulbė karaliaus pati“ – didįjį prizą, Mečislavo Bulakos „Jonas Biliūnas. Liūdna pasaka“ – aukso medalį. Turime talentingų knygos dailininkų. Kaip juos visus išvardyti? Sunku nesižavėti Telesforo Valiaus iliustruota Juozo Tysliavos poema „Tawa nouson“ (1962). O L. Gutausko eilių vaikams knygos, jo paties „nupieštos“, yra puikūs šiandienės literatūros ir dailės sanglaudos pavyzdžiai.

Elektroninės žodžio laikmenos atviros tokiai sanglaudai. Jos ypač talpios ir lanksčios, gali ne tik plėtoti literatūros sąsajas su kitais menais, bet ir sukelti jų transformacijas – vienų kūrybos formų virtimą į kitas.

Prisiminęs literatūros ir vaizduojamojo meno, rašytojų ir dailininkų ilgaamžę draugystę, šių svarstymų skaitytojams turiu priminti, kad iš jos prasidėjo vadinamoji konkrečioji, arba daiktiškoji (materialioji, vizualioji, grafinė ir pan.), poezija. Tai – „abstrakčiojo meno kryptis, grindžiama išgrynintu akustiniu arba vizualiniu efektu“⁸. Anot Vytauto Kubiliaus, žodis šioje poezijoje desemantizuojamas: „garsai, skiemenys, raidės tampa savarankiškais vienetais, kurie montuojami į ekspresyviai skambančią partitūrą arba grafikos figūras“⁹. Anot Simonos Talutytės, „konkrečioji poezija į lietuvių literatūrą kaip ir į visą vakarietiškąją atėjo istoriškai palaipsniui – apie jos tradiciją galima kalbėti pradedant nuo LDK baroko literatūros“¹⁰. Joje tyrėja ypač išskiria Eglės Patiejūnienės aptartus specifinius eilėraščius, vadinamuosius poesis artificiosa¹¹.

XX a. pradžioje konkrečiosios poezijos / literatūros raidai įtakos turėjo rusų formalistai, o Lietuvoje – keturvėjininkai. 1953–1954 m. paskelbti konkrečiosios poezijos manifestais vadintini Öyvindo Fahlströno ir Eugeno Gomringerio tekstai, kurie šiandienę konkrečiąją poeziją / literatūrą teigia kaip vizualųjį žodžio meną.

Atrodo, turime gana įvairių jo šalininkų ir Lietuvoje¹², o užsienyje itin sparčiai populiarėja elektroninės konkrytų formos. Galimybių kurti yra daug ir jų vis daugėja, tad pavyzdžiai sensta vos spėję atsirasti. E-konkrytai (e-concrete poetry) gali būti žodžio simbiozė su vaizdu, garsu ir įvairiomis medijomis. Kartais jie apibūdinami kaip tarpdisciplininė meno kryptis, kuri jungia vaizdą ir muziką, instaliacijas ir skulptūrą, teatrą ir šokį ir t. t.

Populiarus šiandienės skaitmeninės poezijos teoretikas Loss Pequeno Glazieras¹³, veikale „Skaitmeninė poetika: E-poezijos darymas“ („Digital Poetics: The Making of E-Poetrie“) aptaręs hiperteksto, vaizdo, kinetinio teksto ir e-poezijos sąsajas, prieina prie išvados, kad šią teoriją turėtų žinoti visi poetai. E-poezijos plėtrai ir jos autorių teisėms ginti Europoje ir pasaulyje steigiamos jos autorių (taip pat – ir skaitytojų) asociacijos, rengiami e-poezijos festivaliai, kongresai¹⁴.

Taigi ir konkrytai, ir e-konkrytai, kaip ir pradžioje aptarta e-literatūra, yra mūsų gyvenimo realybė. Belieka pabrėžti skirtumus. Tai yra riba, anapus kurios gali nelikti literatūros. Riba peržengiama tada, kai žodis e-konkrytuose vartojamas taip, tarsi kūrinių autoriai būtų dislektikai¹⁵. Žodis ir kalba, deja, gali prarasti savo istorines literatūrines šaknis ir būti maitinami visai kitaip. Kaip nebūdinga literatūrai. Būtent toks – radikalus – žodžio keitimas į kitas mąstymo, vaizdavimo ar meninio matymo formas, mano manymu, darosi pavojingas pradžioje minėtai literatūros tradicijai.

Galbūt šis pažyminys – dislektinė – galėtų nurodyti skirtumą tarp elektroninės literatūros, kuri praplečia ar pagilina tradicinę literatūrą, ir e-literatūros, kuri skirtųsi nuo to, apie ką kalbame, kaip svarstome iš žodžio semantikos gimstančius kūrinius. Tai ne tik užrašomo žodžio popierinės „laikmenos“ keitimas į kitą – elektroninę. E-konkrytų atveju gali pakisti ne tik literatūros laikmena. Žodžiu netikima, juo nepasitikima. Nuo žodžio bėgama ir gali būti pabėgama. Žodis, kaip ir disleksijos atveju, gali tapti nesuvokiamas / nesuprantamas, pamirštamas, išstumiamas, keičiamas į grafinę raišką. Į dar kažką. Anapus literatūros ribos.

Ar gali taip būti? Gali, kada autoriams / skaitytojams rūpi kiti, ne literatūros, tikslai. Netrukdykime jiems. Tegu kiekvienas eina savu keliu. Tik tegu literatūra (netgi suskaitmenintoji) nemeta savojo. Juo tebeina gražus būrys autorių ir skaitytojų.

 

 

¹ Žr.: Jančoras Ž. Laisvieji skaitmeniniai kūriniai: nuo laisvųjų programų iki kūrybinės visuomenės // Santalka: filosofija, komunikacija. – 2011. – T. 19. – Nr. 2.

² Pirmosios lietuviškos ESM buvo tikros milžinės: joms sumontuoti prireikdavo atskiro ir gana didelio kambario (tokias jas XX a. 7-ajame dešimtmetyje menu Kauno politechnikos institute). Tačiau jau tada jos bandė žaisti šachmatais ir kurti eilėraščius. ESM „kūrybingumo“ temos aktualumą liudija anuomet populiari Tomo Venclovos knyga: „Golemas, arba dirbtinis žmogus: pokalbiai apie kibernetiką“ (Vilnius: Vaga, 1965).

³ Nežinau, ar šiandien IT kuria pagal (programas) eilėraščius, tačiau žaisti šachmatais su e-priešininku galima net internete. (Pavyzdžiui, pati siūlosi programa „64 langeliai“.) Kuris laimėtų, matyt, priklauso nuo abiejų žaidėjų pasirengimo tokiai kovai – „mąstančios mašinos“ programos lygmens ir šachmatininko gebėjimų / talento.

⁴ R. Granauskas: man brangiausia ta knyga, kuri dar neparašyta. – Kalbina Laima Rugėnienė // Lietuvos žinios, 2013-08-18 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/r-granauskas-man-brangiausia-ta-knyga-kuri-dar-neparasyta/161420. [Peržiūrėta 2013-11-05]

⁵ L. Gutauskas: dabartinėje literatūroje – daug laikraštinio mąstymo. – Kalbina Raminta Jonykaitė // Lietuvos žinios, 2013-11-16 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/l-gutauskas-dabartineje-literaturoje-daug-laikrastinio-mastymo/167598 [Peržiūrėta 2013-11-16]

⁶ Concret (angl.): 1. betonas; 2. konkretus, realus, materialus.

⁷ Žr.: Patiejūnienė E. Brevitas Ornata. Mažosios literatūros formos XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudiniuose. – Vilnius: LLTI, 1998.

⁸ Kubilius V. Konkrečioji poezija // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: LLTI, 2001. – P. 243.

⁹ Ten pat.

¹⁰ Žr.: Talutytė S. Konkrečioji poezija Lietuvoje // Metai. – 2006. – Nr. 5. Be V. Kubiliaus, tai, atrodo, vienintelis straipsnis apie šią literatūros kryptį Lietuvoje.

¹¹ Patiejūnienė E. Brevitas Ornata. Mažosios literatūros formos XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudiniuose. – P. 267.

¹² Rašau „atrodo“, nenorėdamas suprastinti man žinomų ir nežinomų įvaizdžių. Pavyzdžiui, „Vario burnos“ visada ginčys mano įvardytą šios grupės „konkretizmo“ tapatybę, nes, pasak jos pradininko Tomo S. Butkaus, „menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti“.

¹³ Poetas ir profesorius L. P. Glazieras yra Elektroninės poezijos centro Niujorke direktorius.

¹⁴ 2001 m. įvyko pirmoji tarptautinė e-poezijos konferencija. Pernai rugsėjį Pompidu meno centre Paryžiuje surengtos konferencijos „Chercher le text“ motto toks: „Tekstas yra ten, kur jo nesitiki pamatyti, rasti ir t. t.“

¹⁵ Nenoriu nieko šiuo žodžiu įžeisti. Leonardo’as da Vincis buvo ne tik kairiarankis, bet ir dislektikas. Mokslininkai nustatė, kad apie 5–10 proc. mūsų planetos gyventojų iš prigimties turi skaitymo sutrikimų – yra dislektikai. Jie yra tarsi akli – negali (nesugeba) skaityti. Inovatyvių verslų kūrėjas švedas Johanas Staёlis von Holsteinas prisipažįsta: „Esu dislektikas, taigi, nemėgstu skaityti – galvoju ne žodžiais, o vaizdais. Sakoma, kad vienas vaizdas vertas tūkstančio žodžių, o aš turiu tūkstantį vaizdų, vadinasi, kitam reikia milijono žodžių.“ Žr.: Fuks E. Švedų inovatorius: Lietuvai reikės dar vienos kartos pasivyti išsivysčiusias šalis. www.DELFI.lt. 2013-12-17 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/verslas/verslas/svedu-inovatorius-lietuvai-reikes-dar-vienos-kartos-pasivyti-issivysciusias-salis.d?id=63529516#ixzz2nigwQl9M >. [Peržiūrėta 2013-12-18]