Recenzijos, anotacijos

Vytautas Varanius. Tobula blyški mėnesiena. – Vilnius: Edukologija, 2013. – 110 p.

Pažaiskime tokį žaidimą: aš apibūdinsiu knygą, o jūs atspėkit ją. Tai knyga apie sutrikusį, praeities kamuojamą vyrą, smerkiantį klerkų ir kostiumuočių pasaulį, tačiau nenorintį gyventi ir stereotipinių menininkų apsuptyje. Apie nepritapėlį, kuris ir nenori pritapti. Apie žmogų, kuris nori būti laimingas, bet gyvena tarsi po stikliniu gaubtu, o laimė lieka anapus. Knygoje šokinėjama per laikus ir erdves: iš dabarties į praeitį, iš Lietuvos į Niujorką, pateikiamos vyro užrašų ištraukos, jis kalbasi su daktaru, persikeliama į vaikystės, jaunystės, pirmosios meilės prisiminimus. Pirmoji meilė, beje, čia giliai įsirėžusi. Su ja susijusi svarbi scena, kur veiksmas vyksta prie bėgių. Bet knygoje labai reikšminga antroji meilė. Atrodo, ji gali išgelbėti, suteikti prasmę ir ramybę. Galiu duoti vieną užuominą. Šioje knygoje vienas skyrius prasideda taip: „Rytas perone, Antanas Garšva eina į viešbutį“ (p. 20).

Atspėjote ar neatspėjote, atskleisiu, kad apibūdinau 2013 m. debiutavusio jauno menininko (prozininko ir dar muzikanto) Vytauto Varaniaus apysaką „Tobula blyški mėnesiena“. Prieš trejus metus skaičiau jos pirmąją redakciją ir negalėjau atsikratyti minties, kad visa tai kažkur jau girdėta, skaityta. Tada prieš akis ir išniro laike ir erdvėje pasiklydęs Antano Škėmos herojus. V. Varanius savo apysaką gerokai taisė, ir nors A. Škėmos šešėlis joje tebesklando, dabar jis toks nebe vienas, yra užuominų į Albert’o Camus, Jacko Kerouaco, Homero, Vinco Mykolaičio-Putino ir kitų rašytojų kūrinius. Visa tai formuoja intertekstualų tinklą – pasakojimo pagrindą. Susikrovęs tokį solidų literatūrinių autoritetų bagažą, V. Varanius kuria savą herojų – šiandienos pasaulyje ir savyje paklydusio žmogaus interpretaciją.

„Tobulos blyškios mėnesienos“ pasakotojas – bevardis, beamžis, beveidis (todėl toliau tekste jį vadinsiu X). Pasakotojo neapibrėžtumas leidžia skaitytojui lengviau susitapatinti su juo ar įsivaizduoti X vietoje bet kokį žmogų. Šį blyškų paveikslą galima susirankioti tik iš nuotrupų: X jau baigęs studijas, yra tapytojas, kilęs iš provincijos, iš ūkininkų šeimos, palaidojęs tėvus ir nebepalaikantis santykių su jokiais artimaisiais. Jam išvykus studijuoti, ryšys su namiškiais sumenko tiek, kad, grįždamas iš motinos laidotuvių, į kurias atvyksta, kai pro duris jau nešamas karstas, ir išvyksta vos jį užkasus, X savęs klausia: „Kokio velnio manęs čia reikėjo? Kam reikėjo skambinti, kviestis, atitraukti nuo darbo? Kad savo akim pamatyčiau?“ (p. 85). Pamatytų, kad grįžti jau nėra kur, kad vienintelio su namais dar siejusio žmogaus – motinos – nebėra. Kita vertus, namų išsižada ir pats pasakotojas, nes nenori matyti, kaip laikas sugriauna žmones. Jis renkasi gerus prisiminimus, o ne apgailėtiną dabartį: „Tik spragt – senatvė, o tu atsisakyk, žmogau, visko... Visų prisiminimų, visos pagarbos, viso žmoniškumo, palaužk gėdą ir pirmyn – imk skudurą į rankas, mauk motinai triusikus ir valyk išmatas, kišk nagus į dvokiantį paplavų kibirą, praskalauk, po to vėl valyk, kol bus bent kiek švaru. Tada perrenk tėvą, apmauk jo drebančias, pamėlynavusias kinkas naujais apatiniais, jam žiūrint tiesiai tau į akis. Galiausiai pakeisk paklodes ir išeik neatsigręždamas... Kone vemdamas“ (p. 107).

Toks požiūris į senstančius tėvus tiek lietuvių literatūroje, tiek ir kultūroje nėra tradicinis, paneigia nusistovėjusią normą – vaikai turi karšinti tėvus. Šiuo monologu V. Varanius šokiruos ne vieną skaitytoją, tačiau čia norisi stabtelėti ir pabandyti suprasti pagrindinio veikėjo poziciją. Tai jokiu būdu nėra nepagarba tėvams. Tai tiesiog bandymas neleisti senatvei sugriauti tos pagarbos. Ar įmanoma gerbti žmogų, kuris tave augino, auklėjo, buvo autoritetas, baudėjas, globėjas ir pan., kai iš jo nieko nebelieka, kai tampi už jį viršesnis, kai turi jį apiplovinėti, o jis tik žvelgia į tave bejėgėmis akimis ir nieko negali? Taigi nusenusių tėvų nebenorima matyti ne dėl savanaudiškų priežasčių, o todėl, kad norima išlaikyti tą pagarbą, žmogiškumą, gražius prisiminimus.

Greta pasakotojo dažnai matomas jo geriausias draugas Algis – vyras su vardu, amžiumi, išvaizda ir gyvenimu: žmona, meiluže, sūnumi, automobiliu ir butu. X yra tarsi jo šešėlis – žmogus, neturintis savęs, todėl tarsi gyvenantis kito gyvenimą. Be Algio pasakotojas savęs neįsivaizduoja: „Ką aš veiksiu be tavęs, kur aš eisiu, kas ateis pas mane, su kuo aš leisiu laiką?!“ (p. 55). X įsišaknija į Algio ir į jo meilužės Vilijos gyvenimą taip, kad jų santykiai nejučia tampa tarsi vienu gyvenimu visiems trims: „Gėrėme daug, linksmai šnekučiavomės ir svaidėmės žvilgsniais, o vėliau juokėmės ir bučiavomės. Taip, visi trys! Nesuprantu, kodėl jūs to nesuprantate, bet taip jau buvo! Algis mano draugas“ (p. 72).

Atrodo, užtenka vien konstatuoti faktą, kad „Algis mano draugas“, ir kiekvienam bus savaime aišku, kad draugų gyvenimas yra bendras, gyvenamas kartu. Šis bendro gyvenimo noras įdomiai išskleidžiamas: šalia X pirmojo asmens istorijos ryškėja svetima realybė, nes apysakoje įsiterpia epizodų, kuriuose pats pasakotojas nedalyvauja. Tada tekste atsiranda dalykų, kurių pasakotojo X gyvenimas stokoja: antai draugas Algis grįžta į savo dviejų kambarių butą (X nuosavo būsto neturi), ten bendrauja su sūnumi Jokūbu (X gyvenime artimųjų nėra), važiuoja susitikti su meiluže Vilija (X neturi merginos), nesuka galvos dėl jį metusios ir į Kiprą išlėkusios žmonos (X niekaip negali pamiršti pirmosios meilės), Algio ir Vilijos seksualinis gyvenimas labai aktyvus, o X moters net negeidžia: „Kodėl manęs taip nebežavi moterys? Juk aš ne Buda, ne kunigas, ne Kristus!“ (p. 58). Tačiau skaitytojui parodoma, kad svetimo gyvenimo negyvensi kaip vertingo: X permiega su Vilija tik tada, kai ši jam atlieka nuo Algio, Jokūbas vis dėlto netampa X sūnumi, ir iš X veiklų niekaip nesusidaro visavertė, tvirta asmenybė.

X asmenybės formavimuisi reikšmingas karvės odos dyrimo ir mėsinėjimo epizodas. Pasakotojas išleistuvių dieną guli pavėsy ir mąsto apie artėjantį naują gyvenimą, jaučiasi suaugęs ir gerbtinas žmogus: „<...> man patinka, kai pagaliau ir mano pusėn atklysta šiek tiek pagarbos. Jaučiuosi kiek ūgtelėjęs – visgi mokyklą baigiau. Tuoj visai galėsiu vaikščioti pasitempęs – niekas nevadins sūneliu, visi supras, kad turi reikalą su Studentu, kuris jau gali galvoti už save“ (p. 64). Tačiau šias, gal kiek ir naivokas, mintis išblaško tėvas, liepęs eiti plauti už tvarto pakabintos karvės stipenos: „Išgulėjai pakankamai, o dabar keliesi ir darai, kas sakyta. Rasi viskam laiko, kai norėsi. Nenumirsi pasikrutinęs“ (p. 64). Tėvui visai nė motais, kad sūnaus po kelių valandų laukia išleistuvės ir kad šiam nesinori šūdintis, nes po to neatsiskalbs. Taip sutrypiami nedrąsūs manymo, jog esi suaugusi ir pagarbos verta asmenybė, daigai: „Šaltas vanduo gaivina įkaitusią krūtinę, nuplauna visą bjaurastį, visus kvailus įsitikinimus, kad išleistuvės – tai kažkas svarbaus, kad šiandien mano diena, kad aš jau kitoks, kažkiek brandesnis, labiau vertas pagarbos... Ne, taip nėra ir nežinia, kada bus“ (p. 67).

Asmenybės nebrandumą lemia ir tai, kad nors pasakotojo tėvai – kaimo žmonės, tačiau jų vaikas, augęs kaime, pažįstantis jo buitį bei gyvenimo būdą, jau nebėra kaimo žmogus. Jis ieško savęs, persikelia į miestą ir čia galutinai pakrinka, miestas jį išblaško. Iš pirmo žvilgsnio toks siužetas lietuvių literatūroje įprastas. Tačiau V. Varanius šią koliziją perteikia savaip – iš pakrikimo, išsiblaškymo nedaroma drama, tai priimama kaip duotybė arba apskritai nesvarstoma. Atrodo, apysakoje tai net ne problema, o tik XXI amžiaus jaunuolio iš provincijos realybė – norisi pabėgti į miestą, tačiau mieste tiesiog pakrinkama. Pagrindinis veikėjas nebeturi tvirto pagrindo – nebebūdamas kaimo žmogumi, jis netampa ir miestiečiu. Toks žmogus nesijaučia tvirtai, jis yra trapus ir trupantis: „Aš esu trejybė. Aš, mano dvejonės ir mano baimės. Visa traukia mane atgal arba laiko vietoje pririšę kaip arklį prie stulpo. Bėgti ratu, kol uždusi ir parkrisi... Nusimesti pančius... Reikia susilipinti ir išsidegti. Abejonių abejonės... Aš esu abejonių karalius be karalienės. Aš esu arabas su haremu abejonių, aš – popiežius su galybe Dievo kekšių aplink, aš esu kvailys su pilnom kišenėm smėlio, aš esu plyta ir tinkas, trupantis, trupantis, trupantis...“ (p. 62–63).

Apysakoje pateikiami du tėvo ir sūnaus santykių modeliai: X ir jo tėvas, Algis ir Jokūbas. X augo šeimoje, kur tėvas mušė motiną, o į sūnų kreipdavosi tik įsakmiai (tai išryškina esamasis laikas): „Ateini čia, <...> sėdi čia, prie užpakalio. Paimsi už virvės, kur prie kanopų, ir lupsi“ (p. 48); „Ir pasijudink greičiau, sakyta, – pas tave šiknoj kaulas ar kas tau yra? Atsirado, matai, baltaskūris“ (ten pat). Tėvas su sūnumi pabando užmegzti ryšį tik sužinojęs, jog serga sunkia liga. Tačiau pokalbis telefonu „apie orą ir bites“   (p. 42) abiem nejaukus – žmogiški santykiai nesukuriami taip greitai, o bandymas juos imituoti atrodo lyg spektaklis. Tiesa, ir toks priešmirtinis nuoširdaus pokalbio noras literatūroje irgi ne naujiena. Tačiau ir čia V. Varanius lyg ir išvengia banalaus kartojimosi – pokalbis neįvyksta, ryšys neužmezgamas ir, kas svarbiausia, X dėl to nesuka galvos, tai niekaip nepaveikia jo gyvenimo, tiesiog konstatuojama: tėvas norėjo pasikalbėti, bet nepasikalbėjom.

Tačiau X gyvenime jaučiama ne tik neigiama tėvo įtaka. Pasakotojas nejučia seka tėvo pėdomis: vienintelio pokalbio telefonu metu X kritikuoja tėvo pomėgį medžioti, tačiau reikia prisiminti, kad apysakos pradžioje pats pasakotojas mėgaujasi medžioklės malonumais. Abejonę, ar tikrai tėvas sūnui nepaliko jokio pagrindo po kojomis, galima įžvelgti X mintyse apie patvarius batus: „Gerai, kad tuomet avėjau savo senais gerais rudais batais, tad po tokių kelionių didžiuliame mieste ant pėdų nepritryniau nė vienos pūslės. Jie buvo iš tvirtos, tikros odos <...>. Batai buvo auliniai. Labai tinkami tiek kopti į kalnus, tiek kasdien vaikščioti. Net nepamenu, iš kur juos gavau... Gal jie buvo mano tėvo?“ (p. 81).

X, neturėjęs normalių santykių su tėvu, ima rūpintis Algiu ir jo sūnum Jokūbu, vis skatina juos daugiau bendrauti. „Po galais, tu turėtum daugiau laiko praleisti su sūnumi!“ (p. 37), – priekaištauja X draugui ir suorganizuoja žvejybos išvyką. Į pasakojimą apie žvejybą įsiterpia X paauglystės prisiminimas – karvės veršiavimosi scena. Išryškėja skirtingi tėvų ir sūnų santykiai. X tėvas įsakmiai rėkia: „Imi. Trauki!“, „Lupi, sakyta, nežiopsojęs!“ (p. 47), o Algis entuziastingai skatina sūnų traukti užkibusią žuvį: „Užkirsk, sūnau, užkirsk! Trauk! – spygavo Algis ir trypė kojomis valties dugną“ (p. 49). „Sukiši rankas į šūdą, jeigu reikės, ir man visai neįdomu, kvepia tau ar nekvepia“ (p. 48), – kerta X tėvas. „Visai neblogai, sūnau, visai neblogai! – džiaugėsi Algis, vyriškai tapšnodamas savo vaikui per petį“   (p. 49). Sūnūs abiem atvejais vis tiek nėra laimingi. Visoje apysakoje Jokūbas teištaria vieną vienintelį žodį – paklaustas, ar televizorius ką nors rodo, atsako: „Rodo“ (p. 56). Berniukas nuolat sėdi prie ekrano, jo namuose „gulėjo užtektinai DVD su animaciniais filmais, kurių tėvas, idant parodytų sūnui šiek tiek šilumos, buvo partempęs visą krūvą“ (p. 21). Tėvui tai patogu – palikęs vaiką prie televizoriaus, jis laksto su Vilija arba girtuokliauja su X. Vaiką Algis dažnai pamiršta, pvz., įtikinėdamas X vykti į Meksiką, nesąmoningai sūnaus iškart nepriskaičiuoja prie vykstančiųjų: „Būsime drauge, visi trys, oi, keturi: tu, aš, Vilija ir Jokūbas“ (p. 56). Jokūbas vis traukia X žvilgsnį, kuris vienintelis apysakoje rūpinasi vaiku: paprašo atidaryti langą, kad berniukas nekvėpuotų cigarečių dūmais, klausia, kas bus su Jokūbu jiems išvykus į Meksiką, vis primena Algiui galvoti ir apie sūnų. „Autostopu aš jums keliauti neleisiu. Pagalvok apie save ir savo sūnų“ (p. 103).

Vienišas ne tik Jokūbas ir pasakotojas, vienišos ir pastarojo merginos – pirmoji meilė Eglė ir paskutiniuose puslapiuose pasirodanti Meri. Pasak X, „Eglė – mergina iš mažo miestelio, kuri sekiojo man iš paskos, norėjo sutvarkyti palaidą mano gyvenimėlį“   (p. 26). Jųdviejų meilės istorija baigėsi nelaimingai – X ją įskaudino, išdavė: „Ji sekiojo man iš paskos, nuolat buvo gera, mane guodė, kai reikėdavo, visada būdavo šalia kaip koks šunytis, o aš paprasčiausiai dulkinau kitas merginas. Ir viskas – byla baigta“ (p. 27). Eglės šešėlis persekioja X iki pat apysakos pabaigos: „Ir svarbiausia – aš negaliu nuo jos pabėgti, negaliu ja atsikratyti, neįstengiu nuo jos pasislėpti. Ji vaikšto kartu su manimi lyg šešėlis – nesvarbu, ar diena saulėta, ar ne. Aš bandžiau, bandžiau visaip nuo jos pabėgti, bet neįstengiau...“ (ten pat). Ši pirmoji meilė tarsi sutrupina ir taip netvirtus X asmenybės pamatus. Sugriovus vienintelius tyrus santykius, kitokie, rodos, nebegalimi. Taip yra iki tol, kol X Niujorke sutinka Meri. Tai mergina, kuri, kaip ir X, yra pakrikusi, be namų, be artimųjų, vieniša (<...> „atsikrausčiau iš Indianos, dabar, kaip matai, gyvenu Niujorke. Kaip ir visi – nuolat ieškau darbo, kai turiu laiko, vakarais tapau...“, p. 92). Atrodo savaime suprantama, kad šie du vienišiai pastebi vienas kitą žmonių pilname bare. Ir kad jie, banalu sakyti, gali vienas kitą išgelbėti šiame skriejančiame pasaulyje.

Prakalbus apie banalumą reikėtų paminėti ir keletą kitų apysakos trūkumų. Į akis krenta pirmą dalį persmelkęs pasakotojo bumbėjimas dėl visuomenės ir stereotipų. Atrodo, pagrindinis veikėjas nieko daugiau nemato, tik stereotipinius klerkus, pinigų vergus. Tokie deklaratyvūs šūkiai verčia gūžtis, o galbūt prisiminti maištingą paauglystę, kai visas suaugusiųjų pasaulis rodėsi ištisas vergavimas pinigams. V. Varaniaus tekste tokių šūkių – ne vienas: „Tapome nekenčiamais ir daugelis mus laikė tiesiog valkatomis vien už tai, kad nebuvome klerkai, nebuvome robotai – sumauti tarnai, valantys dulkes nuo blizgančių, aliejuotų plikių“ (p. 18); „Aplinkui tiek senių, kurie, būdami dvidešimties, uždaro save į narvą, svajodami apie uždirbtus pinigus ir reguliarią pensiją“ (p. 37); „Nepriklausau plikšmasei, tačiau jaučiuosi kaip išdulkintas bankininkas – robotas, kuriam plaukai stojasi nuo kiekvieno pamesto cento ir jis apserga paranoja“ (p. 38). Pasakotojas dažnai arogantiškas, neišvengta ir klišių: „<...> pėstieji – jie visi kažkur eina, kažkur skuba, turi kažkokį nesuvokiamą tikslą ir vargu ar patys mėgina jį suvokti – tiesiog juda į priekį“ (p. 52–53); „<...> akiniuotos, ilgus sijonus dėvinčios, aptukusios filologės, mano patyrimu, daugiau neurotiškai masturbuojasi vienos savo chruščiovkėse, negu kiša nosis laukan“ (p. 22).

Neįtikina faktas, kad šie du lėbautojai, besityčiojantys iš filologių, tarp išgertuvių ir žolės rūkymo galėtų skaityti poeziją: „Viską sutvarkę, bute iki vėlumos skaitėme poeziją, pasaldindami ją vynu ir užkąsdami rūkytu sūriu“ (p. 20); „Klausyk, Algi, gal nori paskaityti eiles? <...> Paskaitykim dar truputėlį, bent porą gabalų...“ (p. 38). Neatitikimą čia kelia poeziją skaitančių vyrų kalba ir temos – pirmoje dalyje apstu vulgarybių, lyg ir šokiruojama gatvės žodynu, tarsi neslepiant, nevyniojant į vatą to, kas dedasi pasakotojo galvoje, kokie žodžiai sukasi ant jo liežuvio. Antroje dalyje kalbėjimas sušvelnėja, stilius pasikeičia, daugiau susimąstymo, svarstymų, nutylėjimų. Nedrįstu teigi, kad šiurkšti gatvės kalba šiam tekstui nereikalinga, netinkama ar skirta tik masiniam skaitytojui įtikti. Ją būtų galima pateisinti kaip stilistinę priemonę, kuria parodomas šios trupančios X asmenybės nusiritimas į visuomenės dugną, kai pagrindine tema tampa seksas ir su juo susijęs žodynas. Vis dėlto norisi pabrėžti, kad kalbėjimo būdo ir žodyno pokyčiai antroje dalyje atrodo pernelyg staigūs ir nemotyvuoti. Tačiau būtina paminėti, kad autorius kalbą valdo. Dialogai pasigėrėtinai gyvi. Veikėjai turi savo kalbėjimo manieras, gal tik Algis ir pasakotojas kalba panašiai, bet tai pateisinama prisiminus aptartą X susitapatinimą su draugu. Ypač tekste išsiskiria sodrus provincialių tėvų balsas.

„Tobulą blyškią mėnesieną“ galima perskaityti vienu atsikvėpimu, tačiau tai nėra lengva literatūra. Knyga pradedama lengvabūdiškais nuotykiais, apsvaigimais, plaukiojimu paviršiumi, vėliau palengva klimpstama į bevardės, beveidės ir trapios asmenybės gelmes, ir nė nepastebi, kaip tekste keičiasi ir kalbėjimo stilius, ir tematika: nuo išgertuvių, sekso ir burnojimo ant pasaulio leidžiamasi į prisiminimus, gilinamasi į save. Pagrindinis veikėjas ima svarstyti savo gyvenimo pasirinkimus, – jis apskritai ryžtasi ką nors rinktis, o ne plaukti pasroviui, jis pradeda lipdyti į visumą tai, ką dar savyje turi, be to, bando kurti kažką nauja.

Tačiau autorius, apysakos pabaigoje įžiebęs viltį, kad įmanoma atsikratyti praeities, kad viską galima pradėti iš naujo, susikurti namus kitame mieste ir su kita mergina, paskutiniame puslapyje ją tarsi nubraukia: „Jokios Meri nėra. Niekada ir nebuvo. Taip pat kaip ir visų kitų“ (p. 108). Čia norisi stabtelėti ir paklausti: ar tikrai šį sužaidimą dėl efekto – kai paskutiniuoju sakiniu nuneigiamas visas pasakojimas – būtina priimti tiesiogiai ir vienaprasmiškai? Tuo suabejočiau (kaip kad viskuo abejoja „abejonių karalius“ X) ir paklausčiau: kuris knygos erdvėlaikis yra tikras, o kuris – įsivaizduojamas? Nejaugi Algis, Jokūbas, Vilija, Niujorkas, Meri ir nauja pradžia – tik psichiatrijos ligoninėje gulinčiojo kliedesys? Noriu tikėti, kad ne. Galbūt netikras yra Daktaras. Galbūt pokalbiai su juo vyksta tik pasakotojo galvoje, gal tai tik išsibarsčiusios asmenybės bandymas sujungti suirusią savastį. Juk pakrikusiam ir trupančiam žmogui sunku patikėti, kad viskas gali būti gerai, nes jam sunku pamiršti praeities skaudulius, sunku sunaikinti pirmosios meilės prisiminimus. Todėl pasakotojas lyg ir norėtų baigti pasakojimą gražiai, bet paskutiniaisiais sakiniais tarsi uždraudžia sau patikėti šviesios ateities galimybe.

Vis dėlto norisi tikėti, kad visa, kas buvo aprašyta iki paskutiniųjų puslapių, tikra. Prieš viską nubraukdamas, pasakotojas sako tikįs šviesia ateitimi: „<...> ir tikiu, kad vieną gražią pavasario dieną galutinai pamiršiu žalią spalvą ir violetines gėles“ (p. 105–106). Jeigu tiki pasakotojas, kodėl negalime patikėti ir mes?