Kalba, pasakyta 2013 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos seimo posėdyje, minint 150-ąsias 1863–1864 m. sukilimo metines

Sukilimai prieš svetimųjų valdžią buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse, patekusiose į Rusijos imperiją, XIX a. kildavo kiekvieną kartą, kai tik užaugdavo karta, nemačiusi ankstesniojo sukilimo nuslopinimo.

Tad 1863-iųjų metų sukilimas yra tik vienas iš daugelio kovos su pavergėjais epizodų „ilgajame XIX šimtmetyje“. Kartu tai ir labai svarbi – lūžio data – juk lietuviai ir lenkai šiame sukilime paskutinį kartą kartu kovojo prieš bendrą priešą. Per po to trukusį šimtmetį dažniau ginklus nukreipdavo vieni į kitus nei į bendrą priešą.

Sukilimo rengimas nebuvo didelė paslaptis Rusijos imperijos valdžiai ir ji – paskelbdama apie rekrūtų šaukimą – sugebėjo sukilimo pradžią išprovokuoti carinei administracijai patogiu metu, kai sukilėliai dar nebuvo pasirengę. Sausio 22 d. sukilėlių manifestas Lenkijoje skelbė Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą, lygias luomų teises; valstiečiams buvo suteikta žemė, kurią jie dirba. Tą manifestą faktiškai pakartojo ir sukilėliai Lietuvoje.

Į sukilėlių gretas jungėsi sąlygiškai nedidelė visuomenės dalis. Netgi kai kurie sukilėliai suprato, kad tuo metu ginkluotoje kovoje nepavyks laimėti. Vienas iš „baltųjų“ vadovų Jokūbas Geištoras žinią apie sukilimo pradžią priėmė kaip didžiausią nelaimę kraštui: „sutikčiau būti tėvynainių nužudytas, kad tik ta žinia pasirodytų esanti neteisinga.“ Ir centrinė XIX a. Lietuvos istorijos figūra – Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius – daugiausia prisidėjęs prie Katalikų bažnyčios ir lietuvių etnokultūros gynimo nuo valdžios persekiojimo, nors užjautė sukilėlius ir gynė kiekvieną valdžios persekiojamą kunigą, tačiau būdamas realistas nepalaikė nei 1861 m. manifestantų, nei sukilėlių. Vėliau „Palangos Juzėje“ į pagrindinio herojaus lūpas įdėjo tokius žodžius: „Tuo tarpu ponybė pradėjo bažnyčiose kaži kokias ten giesmes giedoti, kurių vyresnybė neužkenčia. Ponios apsidarė juodai. Visa tai rodė juodą debesį nelaimių atslenkant. Ką aš, nors jaunas, matydamas, tylėjau it žuvis vandenyj ir tyčiomis ėjau siūti prie plikių žmonių, kad manęs bajorai nerastų ir neįtrauktų į savo draugystę.“

Pagrindinis sukilėlių tikslas istorinėje Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, buvo Abiejų Tautų Respublikos, arba, kaip tuomet dažniausiai sakydavo, – Lenkijos atkūrimas. Sukilimo vadovai Lietuvoje dažniausiai paklusdavo nurodymams iš Varšuvos, o atsiradę nesutarimai, kiek galima spręsti iš turimų duomenų, buvo susiję su taktikos klausimais. Sukilimo vadovams Lietuvoje, priklausiusiems „raudonųjų“ stovyklai, pirmiausia rūpėjo pagerinti socialinę valstiečių padėtį ir nuo valdžios persekiojimo apginti Katalikų bažnyčią.

Būsimas politinis krašto sutvarkymas, iškovojus pergalę, vienam iš sukilimo vadų, priklausiusių „raudonųjų“ stovyklai, kunigui Antanui Mackevičiui buvo svarbus tiek, kiek padės užtikrinti socialines ir religines liaudies teises, todėl Lietuva galėjo būti ir su Rusija, ir su Lenkija. Tiesa, artimesnė jam vis dėlto buvo Lenkija: „Kai tik sukilo Lenkijos karalystė, [apie tai] aš paskelbiau Lietuvai. Žinodamas liaudies nuotaikas, raginau ją į sukilimą, o pastaroji buvo linkusi prisidėti prie Lenkijos, kuri savo manifestu žadėjo mokesčių mokėtojų luomui teisių lygybę ir nemokamą naudojimąsi žeme. Be to, lietuvių liaudis buvo palankesnė Lenkijai ir reiškė neapykantą Rusijos imperatoriškajai vyriausybei.“

Palyginus su ankstesniuoju sukilimu, karinė parengtis buvo gerokai prastesnė. Šį kartą galėjo vykti tik partizaninis karas. Ypač aktyvūs sukilėliai buvo Kauno gubernijoje, kur į sukilimą gausiai įsitraukė valstiečiai. Pasitaiko net būrių, kuriuose komandos buvo duodamos lietuviškai ir kuriems vadovavo valstiečiai. Iš pradžių sukilėlių ir Rusijos kariuomenės dalinių kova vyko permainingai. Sukilėlių padėtis smarkiai pablogėjo po prie Biržų gegužės 7–9 d. pralaimėto mūšio, kai buvo sumuštas Zigmanto Sierakausko būrys, o pats Z. Sierakauskas vėliau suimtas ir po tardymo pakartas Vilniaus Lukiškių aikštėje (ten pat vėliau buvo pakartas ir Konstantinas Kalinauskas). Vis dėlto iki pat 1863 m. pabaigos dar veikė stiprūs sukilėlių būriai, kurie keletą kartų netgi įveikė Rusijos kariuomenės dalinius.

Sukilimas, kaip žinoma, buvo brutaliai numalšintas. Ne mažiau skaudžiai nei represijos, tūkstančiai žuvusių, įkalintų ir ištremtų į Sibirą, lietuvių visuomenei atsiliepė posukiliminė, vadinamoji rusifikacijos, politika. Dėl lietuviškos spaudos tradiciniais rašmenimis draudimo, lietuvių kalbos išvarymo iš viešojo gyvenimo, Katalikų bažnyčios suvaržymų gerokai pasunkėjo kultūrinė lietuvių visuomenės raida, o antilenkiška imperijos politika iš tiesų atvedė prie priešingų, nei tikėjosi valdininkai, rezultatų: Vilniaus vyskupijoje, etniniame lietuvių–slavų paribyje, XIX a. antroje pusėje vyko spartus lietuvių lenkėjimas.

Rusijos imperijos tautinė politika Lietuvoje prieš sukilimą ar kituose imperijos regionuose XIX a. II pusėje leistų manyti, kad jei nebūtų buvę sukilimo, carinis režimas nebūtų įgavęs tokių brutalių formų. Kita vertus, nors sukilėliai ir pralaimėjo, bet jų pasiaukojimo atmintis dar daug dešimtmečių inspiravo priešinimąsi svetimųjų valdžiai. Pozityvi sukilimo atmintis buvo gyva lenkakalbėje Lietuvos visuomenėje. Vieno iš sukilėlių vadų Valeriono Vrublevskio veikla pasitarnavo geru pavyzdžiu jo sūnėnui – dabartinės Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos įkūrėjui Tadui Vrublevskiui. Taip pat Juliui Juzeliūnui, stačiusiam operą „Sukilėliai“ pagal V. Mykolaičio-Putino romaną, tėvui Stanislovui Dobrovolskiui, vėlyvuoju sovietmečiu atgaivinusiam A. Mackevičiaus dvasią Paberžėje, ar Panevėžio kraštotyrininkams, įamžinusiems įvairias su sukilimu susijusias vietas XX a. pabaigoje. Tad 1863 metų sukilimas šiandien svarbus kaip beatodairiško, dažnai nelabai racionalaus pasiaukojimo dėl politinės, religinės, socialinės laisvės pavyzdys.

Darius Staliūnas

Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas