Plačiai žinomo poeto Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) eilėraščiai, nauji ir nespausdinti ankstesniuose rinkiniuose, sugulė į rinkinį „Nenoriu nieko neveikti“, pavadinimą gavusį iš vieno naujų eilėraščių fragmento. Su būsimu eilėraščių rinkiniu dirbęs ir jį ruošęs poetas, deja, knygos sustyguoti, sudėlioti jos struktūros nespėjo, tačiau paliko beveik šimtą naujų eilėraščių.
Knygos sudarymo darbus kartu su poeto žmonos Gražinos Martinaitienės pagalba užbaigė literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Knygoje eilėraščiai sugrupuoti pagal tematiką į tris skyrius: didžiausią knygos skyrių lyriką, naujus ankstesniame rinkinyje sukurto K.B. personažo ciklo eilėraščius ir naujas Kukučio balades.
Sudarant knygą, kilo mintis joje parodyti ir poeto rankraščių bei juodraščių, kurie daugelį nustebins dažnais braukymais, taisymais, vieno eilėraščio keliomis redakcijomis, rašytomis ant paprastų lapelių. Redaktorius Valentinas Sventickas pabrėžia jų svarbą ir grožį knygoje: „Pirma, tai paliudijimas, kad Marcelijus Martinaitis, jau senokai prisijaukinęs kompiuterį, poeziją teberašė ranka. Pirmiau ranka. Antra, gretindami rankraščius ir spaudos ženklais čia spausdinamus tekstus, tuoj pat pamatysite, kad jie retai besutampa. Tai aiški žinia, kad šis poetas pradines eilėraščio versijas dažnai keisdavo, tobulindavo, trumpindavo arba plėtodavo. Pradinių ir galutinių redakcijų publikavimas greta suteiks skaitytojams retą malonumą pasigėrėti kūrybos procesu. Vienos kitos baladės (tarkime, „Rytmetinės radijo žinios Kukučiui“, „Kukutis neturi medalio“) sąmoningai teikiamos ankstesnės rankraštinės versijos, nors yra ir mašinraščių, artimesnių baigtiniam tekstui. Prie dažno eilėraščio būta po keletą rankraščio lapų, skirtingų. Niekas turbūt nesistebės juodraščio kopijoje pamatęs su eilėraščiu niekaip nesusijusių (kartais ir susijusių) įrašų arba rašantįjį aplankiusios katės pėdsakų.“
Taip pat knygoje publikuojamos Martinaičių namų aplinkos nuotraukos, darytos fotografo Vytauto Balčyčio, o viršeliui knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė, kūrusi ir visą knygos maketo dizainą, panaudojo poeto anūkės Justinos Skučaitės piešinį.
Prisiminimas apie ateitį
Pirmiausiai prarandama mylimoji.
Tai būna skaudžiausia:
su tuo ilgai neapsiprantama,
bet praeina.
Po to retėja draugai,
sodo medžiai,
vienas po kito kažkur dingsta daiktai.
Rečiau kas beužeina,
retesni pinigai,
laiškai. Užkalbinti
skuba greičiau baigt pokalbį.
Vaikai,
kurie aplipdavo kaip obelį vaisiai,
ima lankyt tik susirgus.
Galiausiai tik vienas šuva
nenuleidžia akių,
pasiruošęs lyžtelt rankas
arba galvą padėti ant kelių.
Žiūrint į šunį,
lieka tiktai nuliūdimas,
neapsakomas gailestis –
galbūt tu pirmas
paliksi jį.
Labiausiai skaitomi tekstai
dabar yra nekrologai.
Ten, kur aš buvau ir nebūsiu
aš ėjau ir ėjau ir ėjau
vis ėjau ir grįžau ir grįžau
sugrįžau sugrįžau iš tenai
neradau neradau neradau
neradau ko ieškot išėjau
vėl ėjau ir ėjau vėl ėjau
kad surasčiau dėl ko išėjau
bet vis tiek nerandu nerandu
ko sugrįžęs iš čia išeinu
čia nėra čia nėra čia nėra
dėl ko vis dėl ko vis išeinu
kaip išėjęs ir ten nerandu
o kodėl o kodėl išeinu
palieku palieku palieku
kad ir vėlei sugrįžčiau atgal
kur seniai jau manęs nebėra
nebėra nebėra ir nebus
Kita redakcija
Aš ėjau ir ėjau ir ėjau
vis ėjau ir grįžau ir grįžau
sugrįžau sugrįžau iš tenai
neradau neradau neradau
neradau ko ieškot išėjau
vėl ėjau vėl ėjau vėl ėjau
kad surasčiau dėl ko išėjau
aš iš čia išėjau ir ėjau
vėl ieškoti dėl ko išėjau
nerandu nerandu nerandu
čia sugrįžęs dėl ko išeinu
čia nėra čia nėra čia nėra
vis dėl ko aš iš čia išeinu
kaip ir ten kaip ir ten nerandu
kodėl aš iš čia išeinu
palieku palieku palieku
bet ir vėlei atgal sugrįžtu
kur seniai čia manęs nebėra
nebėra nebėra ir nebus
Vakaras
Vanaginės sode ant slenksčio.
Virš miško švytinti dangaus juosta
Taip gražiai šviečia.
Tai metas, kai nieko negalvoju.
Nieko neprisimenu.
Nieko nelaukiu.
Nieko nereikia.
Niekur nesu –
Net ir čia.
Tėvo balandinė
Vaikystėje
Jie tūpdavo man ant peties,
Ant plaukų,
Arba imdavo lesalą
Tiesiai man iš burnos,
Burkuodavo tiesiai į ausį.
Kartais nuo stogo
Žiūrėdavo jie į mane
Beveik kaip kalėdiniuose atvirukuose.
Rytą, šviežiai pasnigus
Išėjau rytą
Į šviežiai apsnigtą gatvę.
Lygu ir balta,
Niekieno dar nevaikščiota.
Lyg iš niekur krenta šviesa.
Pirmas einu gatve,
Palikdamas aiškius pėdsakus.
Matau –
Ankstyva kiemsargė
Gremžia tą pirmąjį sniegą,
Paskui mane
Nušluodama pėdas.
Atsigręžiu.
O ji atsitiesusi klausia:
– Ar tau dar reikės tų pėdų,
Kad šitaip žiūri atsigręžęs?
Nemiga. Širdies demarkacinė linija
Naktimis spurda širdis,
lyg įsipainiojus į spygliuotas vielas
dviejų valstybių pasienyje
pavojingoje zonoje.
Kur ji nori pabėgt,
įstrigus ties demarkacine linija,
ties kuria niekas
nepraleidžiamas į aną pusę.
Mano gyvenimo belaisvė
naktimis
nori pabėgt nuo manęs
uzurpatoriaus,
kankintojo,
ją alinusio visą gyvenimą
eilėraščiais,
alkoholiu,
netiesa,
savigrauža.
Senieji kaimiečiai
Jie būdavo vis po porą:
vyras ir moteris –
prie darbo, prie stalo,
per sekmines
aplink rugių lauką,
taip pat ir kape –
nesiskirdavo.
Marcelijus Martinaitis. Nenoriu nieko neveikti: poezija ir rankraščiai. Sudarė Valentinas Sventickas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.