„Kai sėlinsi manęs“ – jau septintasis savito poeto eilėraščių rinkinys. Tai sąžiningas, atviras bendravimas su pasauliu ir savimi, su šiuo laiku ir kitais laikais, lemiantis poetinį gyvybingumą visa ko, kas išgyvenama ir suvokiama. Tai poezija, tvirtinanti – „gyvybė visada laimi“, o toks tvirtinimas aprėpia egzistencijos, tikėjimo, priešybių regėjimo ir harmonijos prasmę. Ir knygos antraštėje užkoduota ši nuostata: pavadinimas „Kai sėlinsi manęs“ atėjo iš eilėraščio eilutės „išsikvėpink mirtie kai sėlinsi manęs“.

    

    

     * * *

    

    

     1989-ųjų lapkričio šerkšnas

     ir juoduma – – tada

     dar paauglys (keturiolikos)

     gyvenau porą mėnesių vienas – –

     tokios

     trumpos dienos ir lapkritį pamažu

     pakeitė gruodis ir Dieve ne vieną

     naktį klaidžiojau toli miške ir klausiau

     kaip dreba ir girgžda nematomos šakos

     ir trankosi vėjo vargonai ir nieko (atrodė)

     visam šiam pasauly tokią naktį nėra

     tik išgąsdintas aš

     sniegas gruodis ir amžinas

     vėjas o grįžęs

     klausydavau j. s. bacho ir aušo

     vis gilesnis gruodžio rytojus – –

    

     ir gali būt kad kaip tik tada

     iš Tavęs ir j. s. bacho supratau – –

     kad plevensiu kad vėjas

     neria kiaurai pro sąmonę

     pro dienas ir tikrovė

     yra nematoma

     yra už akių už manęs už amžino

     gruodžio vaitojančio

     miško ir vieną

    

     naktį atrodė lyg atsidaro dangus

     ir danguj tam žydėjo

     tokie raudoni jurginai ir Tu

     tarsi atveri man kitą mane išeinu

     iš miško žvaigždžių viso gruodžio ir vėjo

     ir šviesmečiai

     krinta kaip lukštas ir sakai

     kad tie raudoni

     jurginai yra

     kaži kokia paslaptis

     kurią turėsiu

     įminti – ištarti – šitiek

     metų visa tai buvo slėpta

     giliai pasąmonėj

     ir gėda

     kad kas nesužinotų

     slapčiausių mano baimių

     kliedesių

     bet šiandien – du tūkstančiai dvyliktų liepos

     tryliktą dieną

     jau neturiu kur eiti nes tiesiai

     po mano langu

     žydi tie patys raudoni jurginai – –

    

     kodėl žmona

     pavasarį juos pasodino

     net nenutuokdama

     apie andainykštį mano regėjimą

     kokiais ratais

     juda mūsų gyvenimas kokiais dantračiais

     traiškai mane kad apnuoginčiau

     visa kas turi būt paslėpta

     kuris išsiskleidi

     pasąmonės žiedais

     kodėl dabar stovi ir beldi

     prie sielos durų

     tais dangiškais

     liepsnojančiais – jurginais – menkas

     yra mano kūnas ištarti

     Tavo žiedus

     pažvelk –

     koks basas

     stoviu

     šioj ugny

    

    

    

     * * *

    

    

     yra sunkūs laukai

     pašiurpusi

     oda – – – – begalinis

     yra kelias kuriuo reikės eiti

    

     keletas

     milijonų

     metų

     tylos

    

     žmogus nesupranta laiko

    

     griuvėsių pasaulio žmogus

    

     keletas

     milijonų

     metų

     kalėjimo

    

     gryninimas

     gendamybė

     išgendanti iki galo

     išpūvanti – – – – keletas

     milijonų metų puvimo

    

     kol visa nukris – – – – – –

     visa kas genda – – žengiantis

     nuo kalno – – – – nuo debesies

    

     karalystė

     kurią paveldėsi – –

    

     kaip išgyventi šią naktį – – –

    

    

 

      * * *

    

    

     2012 birželio 10

     3 val. 15 min. į krūmą prie atverto lango

     nutūpė paukštis ir švilpė

     neleisdamas užmigt:

    

    

     švilpiantis paukštis

     ankstyvą

     rytą jazmino šešėlis – – išsikvėpink

     mirtie kai sėlinsi manęs – –

    

     kaip aušta Viešpatie kaip kunkuliuoja

     visa kas yra čia – – o būčiau

     net nepastebėjęs – –

    

     jeigu ne šitas išprotėjęs Tavo siųstas

     paukštis – – jei ne šita pasiutus

    

     giedanti

    

     mirtis

    

    

     Gintaras Bleizgys. Kai sėlinsi manęs: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.