Gegužės 10–11 dienomis Detmolde (Vokietija) vyko Europos kultūros dienos. Pagrindinė renginio tema – „Europinė idėja kalboje ir literatūroje“. Svarbiausias dėmesys buvo skirtas lietuvių rašytojui, humanistui ir filosofui Vydūnui. Svečių susirinko iš visos Europos. Autobusu iš Lietuvos atvažiavo nemažas būrys Vydūno draugijos narių, Nepriklausomybės Akto signatarų. Dalyvavo Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis, kultūros viceministras Romas Jarockis, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė, Detmoldo savivaldybės, Šiaurės Reino Vestfalijos krašto kultūros ir bažnytinių institucijų atstovai, ypač garbus ir nusipelnęs miestui Lipės krašto princas Arminas, maloniai priėmęs mūsų delegaciją savo pilyje.

Vydūnas karui baigiantis traukėsi nuo sovietų armijos ir 1946 m., po beveik porą metų trukusių dramatiškų klajonių, apsistojo Detmolde. Simboliška – namas, kuriame anuomet glaudėsi Vydūnas su kitais lietuvių pabėgėliais, dabar yra tapęs tarptautiniu studentų bendrabučiu (bursa). Prie šio namo fasado atidengta Vydūnui skirta atminimo lenta vokiečių ir lietuvių kalbomis: „Lai bus atmintas Vyduˆnas, rašytojas, lingvistas, filosofas, teosofas (22.03.1868 Jonaičiai (Rytų Prūsija)–20.02.1953 Detmoldas), ir jo krašto žmonės, po II-ojo pasaulinio karo radę prieglobstį šiuose namuose.“ Lentoje iškalti prasmingi Vydūno žodžiai: „Nieks pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Ir niekieno būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino.“

Pastato šoninės sienos nišoje atidengta ir skulptoriaus Liongino Garlos bronzinė Vydūno skulptūra. Prie krūtinės sudėjęs rankas mūsų tautinės savimonės žadintojas tarsi medituoja žvelgdamas į šalia tyvuliuojantį kanalą ir sužaliavusį svyruoklinį beržą.

Anot Rimos Palijanskaitės, dabartinės Vydūno draugijos pirmininkės, sumanymas čia įamžinti Vydūno atminimą kilo po to, kai 1991 m. jo palaikai iš Detmoldo buvo pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti prie Rambyno, Bitėnų kapinėse.

Detmoldo burmistras Raineris Helleris, atidengdamas Vydūnui skirtą atminimo lentą ir skulptūrą, kalbėjo, kad dabar sieks plačiau supažindinti miestiečius su Vydūnu. „Žvelgiant šių dienų akimis, Vydūnas buvo Europos idėjos pradininkas, savo mąstymu pralenkęs daugelį amžininkų“, – sakė jis gausiai susirinkusiam miestiečių ir svečių būriui.

Čia buvo sugiedota paties Vydūno sukurta „Lietuvių giesmė“, kurią 1988 m. įsisteigusi Vydūno draugija pasirinko savo himnu.

Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu

Gyvensime ir šviesime

Iš bočių mylimą Tėvynę Lietuvą.

Kai buvo panaikinta lietuvių pabėgėlių stovykla, kuri veikė nuo 1945 m., Vydūnas liko Detmolde iki savo mirties. Gyveno netoliese, Moltkės gatvėje 36. To dviaukščio namo šeimininkai jam buvo paskyrę kambarį į sodo pusę. Iškilmėms pasibaigus užkalbinau atminimo lentą skaitančią garbaus amžiaus ponią. „Aš prisimenu Vydūną! Gyvenom kaimynystėj. Man tada buvo vienuolika. Su mano tėvu Vydūnas dažnai pasikalbėdavo. Tarsi dabar jį matau: su skrybėle, vešlūs balti plaukai, juodas kostiumas. Visada tamsiai apsirengęs. Labai malonus.“ Pamaniau, gal ši ponia – ta pati mergaitė, sėdėjusi Vydūnui ant kelių, kaip pats yra minėjęs.

Detmolde prabėgo paskutiniai septyneri Vydūno gyvenimo metai. Kiek sveikata ir jėgos leido, jis dalyvavo Lipės krašto bažnyčios gyvenime, rašė straipsnius, skaitė paskaitas, baigė versti į lietuvių kalbą ir išleido „Mahabharatą“. Daug dėmesio skyrė lietuvių–vokiečių ryšiams, žadindamas abipusį šių tautų supratimą, priešiškumą siūlydamas įveikti humanizmu. 1932 m. vokiečių kalba buvo išleista jo knyga „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“, tačiau po metų nacionalsocialistai šią knygą uždraudė, Vydūnas buvo suimtas ir trims mėnesiams įkalintas.

Iškilmingame priėmime Detmoldo halėje burmistras pasidžiaugė, kad mieste yra daug tarptautinių kultūros draugijų ir organizacijų, kurios įkūnija vydūnišką taikaus tautų sugyvenimo sampratą. Čia veikia vokiečių–suomių, vokiečių–italų, vokiečių–graikų draugijos, afganų, turkų islamiškasis susivienijimas ir kitos organizacijos. Burmistras su pasididžiavimu pasakė, kad šiais metais Detmoldas pripažintas aktyviai veikiančia europine komuna.

Pastorius Miroslavas Danys, Lipės krašto bažnytinis patikėtinis Rytų Europai, apgailestavo, kad per šešis dešimtmečius nepastebėjo ir tinkamai neįvertino savo tikėjimo brolio ir piliečio. Literatūrinė Vydūno kūryba tokia antinacionalistinė, pacifistinė ir humanistinė, kad ne be reikalo naciai jį buvo uždarę į kalėjimą. Tik pasaulio visuomenei protestuojant jis buvo paleistas. „Tokio žmogaus Lipės kraštas, pamažu bundantis iš savo rudosios praeities, negalėjo vertinti ar mylėti.“ Vydūnas tai suprasdamas rašė: „Kiekvieną dieną pasižymiu įvairias mintis, kurios jaudina šiandienos žmones, jų nuotaikas ir veikia jų dvasios būseną. Atrodo, lyg dauguma vis dar klaidžiotų po pelkes ir rūką.“

Prasidėjus šaltajam karui, vokiečiai liko abejingi Vydūnui. M. Danys kalbėjo: „Vydūno tėviškės miestai, Tilžė, Ragainė, Karaliaučius, Klaipėda, buvę senieji Prūsijos miestai, turėjo gilias švietėjiškas tradicijas, garsėjo tolerancija, tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, taip pat besitęsiant šaltajam karui, virto sovietinės ideologijos tvirtove, jų gyventojus įsivaizdavome esant tarybiniais piliečiais.“ Anot jo, Vydūno kūryba šiandien galėtų tapti intelektualiniu tiltu į Rytų Europą, Baltijos šalis, ypač Lietuvą su Klaipėdos kraštu. Vydūnas galėtų būti taikaus tautų sugyvenimo pranašu ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. „Čia visai tiktų Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“

Europos kultūros dienų konferencijoje pranešimą „Vydūno idėjinis palikimas Europai“ perskaitė ilgametis Vydūno draugijos pirmininkas ir jo kūrybos tyrinėtojas Vacys Bagdonavičius. Jis akcentavo Vydūno mintis apie žmonijos vienybę, jos dvasinį, humanistinį vienijimąsi, apie žmogų, kaip „pasaulio gyvintoją“, apie laisvas tautas, siekiančias savo dvasios sklaidos. „Nebūtų karų, jei visa žmonija pasidarytų vieninga ir kiekviena jos dalis linkėtų kitai tarpimo ir gerbūvio, jeigu visi žmonės išmanytų, kad žmonijos vieningumą pasiekti tegalima žmonių taurėjimu.“ Žmonija turėtų suvokti savo vienybę kaip „sąmoningą, tauriausią žmogiškumą“.

Aktualiai nuskambėjo Vydūno raginimas iš esmės pakeisti žmogaus sąmonės kryptį. Sumaterialėjimas, besaikis vartojimas, daiktiškumas, hedonizmas – „šios orientacinės gairės veda į visišką gyvenimo prasmės praradimą, į gilią dvasinę krizę“, – pabrėžė V. Bagdonavičius, kurio pranešimas susilaukė nuoširdaus klausytojų pritarimo.

Vydūnui visa tai būtų patikę, juk jis norėjo, kad lietuvių tauta būtų šviesi, kad į ją linktų kitos tautos. „Tauta pirmiausia turi būti duodanti, o tik paskui imanti.“ Tarsi pritardami Vydūnui iš Detmoldo mus išlydėjo dviejų bažnyčių varpai.

Gal ir mums derėtų įsiklausyti į Vydūno paraginimą „atsigręžti į savo kilmę, per savo vidų – į Didįjį Slėpinį, į visa gobiančią Galią, kad [mumyse] atsiskleistų esmiškasis žmogiškumas“.

 

Zita Mažeikaitė