Tadas Žvirinskis (g. 1969) – poetas, prozininkas. Gimė Vilniuje, kurį buvo palikęs tik du kartus – trylika mėnesių tarnavo sovietinėje kariuomenėje ir penkerius metus (1987–1993) studijavo farmaciją Kauno medicinos akademijoje. Dirba farmacininku didmeninėje medicininės įrangos ir farmacinių produktų tiekimo įmonėje, rašo savo malonumui. Savo kūrybą T. Žvirinskis publikavo „Keturiuose vėjuose“, „Nemune“. Pirmąją poezijos knygą „Dvynys“ išleido 1995 metais. Vėliau parašė dar šešias knygas: „Sakyk: nebūtis“ (poezija, 1998), „Menaechmi“ (poezija, kartu su Tomu Bakšiu, 2000), „Nuszwitimai“ (proza, 2002), „Dievas & aš“ (poezija, 2003), „Jalmos serbentai“ (proza, 2008), „Užrašai ant receptų“ (poezija, 2014). Iš anglų kalbos yra išvertęs Jameso Douglaso Morrisono poezijos knygą „Viešpačiai ir naujosios būtybės“ (2010).

    

     Φαρμακσν‒ senosios graikų kalbos žodis, reiškiantis ir vaistą, ir nuodą. „Poezija ‒ tai psichotropinis vaistas“, ‒ teigia eilėraščių rinkinio „Užrašai ant receptų“ autorius Tadas Žvirinskis. Ar reikia šiam vaistui recepto? Ar jį išrašyti turi pats autorius? Ir ar išvis reikia žmogui tapti pacientu, t. y. skaitytoju? Be abejo ‒ jei tik jis pasiryžęs rizikuoti ir akis į akį susitikti su šiame rinkinyje transformuota gyvenimo kasdienybe.   

     „Užrašai ant receptų“ ‒ tai įdėmus ir pašaipus žvilgsnis į save: netobulą ir senstantį, šiek tiek pagiringą, gal todėl taip drąsiai maknojantį per istorijos įspaudais paženklintą Vilnių, vis pasikalbantį ne su kuprotais angelais, bet su amžininkų tekstais, ir žinantį, kad mirti geriausia vasarą, nes tada „žemė lengva ir gėlės pigios“. Kuriantį ironiškas eiles, kurių skaitymo malonumas ne visada baigiasi orgazmu, nes kartais užtenka tik lengvo it voratinklis pojūčio, kad būta tos akimirkos, kai protas nuskaidrėja ir be psichotropinių vaistų.  

    

    

    

     POETAI

    

     Geriausi poetai dirba morguose.

     Jie ir išmintingiausi –

     Nebrukantys savo kūrybos

     Neišmanėliams skaitytojams,

     Pasipūtėliams kritikiams,

     Negabiems plunksnos broliams,

     Net neslepiantys jos stalčiuose,

     Kuriuose glaudžiasi sumuštiniai

     Ir mierzavčikai su degtine.

    

     Mirtis žavi tik lėtai save žudančius,

     Beveik įtikėjusius, kad yra nemirtingi,

     O tiems, kurie visad šalia,

     Tiems tikriesiems poetams,

     Ji suteikia gyvenimiško genialumo

    

     Nerašyti.

    

    

    

     GYVOJI VASARA

    

     Vienas lietuvių poetas

     Bandė įteigti Lietuvos skaitytojams,

     Kad mirti reikia rudenį.

     Sutikčiau su juo, jei

     Būčiau poetas arba ruduo,

     Bet mano venomis teka

     Pavasarinė klevų sula,

    

     Mano akių mėlis atkartoja

     Giedro dangaus gylį,

     O pasišiaušusi žilė –

     Kamuolinius debesis,

     Pranašaujančius gerus orus

     Bei masinį sijonų trumpėjimą.

    

     Mirti reikia vasarą,

     Kai Giltinė Sauliaus Š. stiliumi nuvejama

     It nususęs katinas,

     Kuriuo bodisi ir senas, ir jaunas,

     Staiga įtikėję savo sielų nemirtingumu,

     O tas pasidygėjimą keliantis „škac“

     Dar sutvirtinamas nesuvokiamu „visada“...

    

     Mirti reikia vasarą,

     Kai Kaulėtoji atrodo menkutė,

     Pasiklydusi išvešėjusiame gamtos gaivale –

     Tik pyplys milžiniškame prekybos centre.

    

     Mirti reikia vasarą,

     Kai žemė lengva ir gėlės pigios.

    

    

    

     MIEGAMOJO RAJONO BLIUZAS

    

     Palaimintos alkoholikų žmonos!

     Mušamos, ujamos, žeminamos,

     Jos su voro kantrybe tempia naštą,

     Kurios pirmai progai pasitaikius

     Atsikratytų bet koks sveiko proto žmogus.

     Jos įsimyli tobulus vyrus, sapnuoja jų

     Rankas ant savo krūtų,

     Svajoja apie švelnų žodį ir vieną kitą žiedelį,

     Parneštą ne kovo aštuntąją.

     Jos šypsosi pro miegus suskirdusiomis lūpomis,

     Sapno svaiguly jų rankos užverstos,

     Plaukai išsidraikę...iki pabudimo.

     Jos vis dar drovisi savo apsimyžusių vyrų,

     Atsargiai kumščiuoja juos, kartodamos rytinę mantrą:

     „Kelkis, gyvuly, kelkis, parazite...“

     Nors aplink nėra nei svetimų, nei artimųjų,

     Tik beprotiškai romios alkoholikų vaikų akys –

     Saugiu atstumu, tarpdury.

     Galima būtų tęsti ir tęsti, nes toks pat

     Begalinis ir yra pragaras, o jame nėr vietos

     Atjautai net šventosioms –

     Alkoholikų žmonoms.

    

    

    

     SĄMONĖS SRAUTO POETIKA

    

     Sąmonės srauto poetika mažai kuo skiriasi

     Nuo rudų fontanų,

     Besiveržiančių iš kanalizacijos ertmių,

     Drūčiai nulijus.

     Viskas yra susiję, nes Visatos entropija didėja,

     Ir kiekviena mano išdulkinta moteris

     Nešasi prisiminimus apie mane tik tol,

     Kol jos kažkas geriau neišdulkina.

     Einšteinas buvo kvailys.

    

     Sąmonė ilgainiui išvargina, todėl palaiminti yra idiotai,

     Nes jų yra dangaus karalystė, čia ir dabar.

     Jiems nereikia praverti suvokimo durų,

     Nes jųjų durys – dažniausiai be rankenų,

     Dievas kalba su jais pirmaprade kalba,

     O mes tematom seilėjimąsi ir marmaliavimą.

    

     Sąmonės srauto poetika užknisa.

     Labiau gal užknisa tik kai kurių moterų noras užsiauginti

     Pimpalą ir šlapintis atsistojus. Eitų verčiau į bažnyčią

     Arba planetariumą. Priklausomai nuo tikėjimo.

     Ar taip, ar kitaip Visatos entropija didėja.

    

    

    

     EILĖRAŠTIS APIE DVI HOMOSEKSUALIAS ŽIRAFAS

    

     Pradėti derėtų nuo kvapo aprašymo.

     Mat nosis poeto – užmiršta nepelnytai.

     O kvapas – svarbu, juk tai –

     Pusė skonio, net beskonybei suteikiančio

     Poetinį prieskonį.

    

     Kvapas vėlyvo rudens,

     Puvėko, neplautų kojinių,

     Mirties.

    

     Kvapas vėlyvo rudens,

     Muskuso, pelėsinio sūrio,

     Aistros.

    

     Nelygu, ar stiprus dvilktelės vėjas.

     Patalpa aklinai uždaryta.

     Jei dvilkteli kas, tai nebent

     Salsvoki moteriški kvepalai.

     Nuolankiai guliu kaip išpleręs varliagyvis

     Ant staliuko po lupa, pro kurią

     Kosmetologė nužiūri būsimo mūšio lauką.

    

     Baisu net pagalvoti, ką gali padaryti

     Moteris, ginkluota keistais metaliniais

     Įnagiais ir šalta bejausme šypsena!

     Laimei, galvoti – ne man.

    

     Mūšis pradedamas žodine žvalgyba,

     Lyg tarp kitko klausinėjama apie šį bei tą,

     Bet aš žinau: akių tai dūmimas.

     Stipriau įsitveriu staliuko ir laukiu atakos.

    

     Ir štai – pirmas gnybimas, po kurio kaipmat užverda kautynės.

     Vargšė mano nugara, gyvenime mačiusi ne mažiau,

     Nei aš pats. Jei ji būtų pilvas,

     Glostyčiau ją kasdien,

     Rūpestingai myluočiau grublėtą odą,

     Įtrinčiau kvapiaisiais aliejais...

     Nugara – geroji mano pusė, todėl ne bet kam išdrįstu ją atsukti.

    

     Guliu, kenčiu ir prisimenu pasaką darželinukams

     Apie dvi homoseksualias žirafas:

    

     Apie save ir savo nugarą.

    

    

    

     EUROPOS CENTRAS. PRAGARO PRIEANGIS

    

     Vasara paskutinįkart karštai iškvepia.

     Taip iškvepia negraži moteris,

     Patenkinta negražaus vyro

     Ne itin estetiškomis aplinkybėmis.

    

     Dangus apsiniaukęs, avietynai parudavę,

     Tvenkiny vieniša plūduriuoja vandens lelija,

     Lygiai nuskustas pievas juosia pikti užrašai,

     Draudžiantys be leidimo įžengti į privačias valdas.

    

     Panašiai turėtų būti Rojuje:

     Ten Viešpats su šventaisiais žaidžia golfą,

     Gi angelai paslaugiai nešioja golfo lazdas ir

     Baltas vėliavas, žyminčias šventųjų pralaimėjimus.

    

     Dabartis tėra ateities repeticija,

     O landžiojimas po krūmus, ieškant išmestų

     Iš golfo rojaus kamuoliukų, išmarginų keistais užrašais

     Ir tolimų kraštų atvaizdais – amžinųjų klejonių

     Pragaro ratais pasiruošimas.

    

     Nejaučiu nei nuoskaudos, nei grėsmės.

     Galvoju apie ateitį, kurioje nebebus manęs,

     Bet mano vaikai smagiai ridens golfo kamuoliukus –

     Nei margučius Velykų rytą.

    

     Ir man nusišvilpt ant

     Amžinojo gyvenimo, kurį pardaviau

     Kristui už dvidešimt penkis pasidabruotus

     Lietuvos krepšininkų medalikėlius.

    

    

    

     NERAŠYTAS ĮSTATYMAS

    

     Būna dienų, kai nekaltybė verta

     pusės bugienių miškelio karalystės,

     Nes kita jos pusė jau seniai pasmerkta

     aimanoms ir dantų griežimui.

    

     Būna, kad norisi išsimokėtinai parduoti sielą

     suodinam spekuliantui, tik bėda:

     Plunksnos aukštai danguje išmėtytos –

     nei pasieksi, nei pasirašysi, bet orai keisis.

    

     Būna, kad imi painiotis:

     ar debetas – mirtis, ar kreditas – gyvenimas?

     Balansas didžiojon tikėjimo knygon nesuvestas,

     pasaulio nuodėmės

     Ne avinėlio krauju, o Fairy apiplautos,

     indulgencijoms universalėjant.

    

     Tada mąstai, ar žvaigždės tėra

     blankūs numirėliai, pergyvensią gyvuosius,

     Plukdančius krokodilo ašarų upėmis

     rąstus iš akių. Sieliai iš sielų!

     Iš tųjų, kasdien žudomų

     be kraujo praliejimo –

     Tokie tad didieji mažųjų tragedijų

     inkvizitoriai esame.

    

     Ar Dievas serga autizmu?

    

    

    

     LYTIŠKAI PLINTANTIS EILĖRAŠTIS

    

     Šiandien parašiau eilėraštį.

     Piktai it patėvis nužvelgiau jį nuo pradžios

     Ligi galo:

     Daugtaškių aiškiai per daug!

     Nubraukiau, nubraukiau, nubraukiau

     Juos kaip utėles nuo tankių šukų.

     Gerai, bet trūksta kažko... Nėra pajautos!

    

     Pavaikščiojau po kambarį,

     Pagrūmojau fikusui, pažiūrėjau pro langą.

     Kieme – belytė žiema:

     Balta kaip paklodė sifilitikų palatoj.

     Sugrįžau prie eilėraščio,

     Kiek pagalvojęs, įliejau tulžies, sėklos ir kraujo.

     Nepagailėta fluidų – net išsekau, bet

     Vis vien nėra pajautos,

     Nu blia, koks aikštingas eilėraštis!

    

     Parūkiau. Pažiūrėjau žinias.

     Išprievartauta 80-metė senutė.

     Tai vis dėl žiemos, dėl kelių užpustytų...

     Grįžau prie eilėraščio:

     Šekit nūdienos aktualijų

     Vietoje balsių a ir o, vietoj jaustukų ai ir oi.

     Nubraukiau. Perrašiau. Praturtinau –

     Pajautos kaip nėra, taip nėra.

    

     Kas gi čia yra, po velnių?

     Kažkoks pribraukytas lapelis

     Riebaluotais kraštais, susiglamžęs.

     Teksto dėmė primena...falą.

     Eureka!

     Nunešiu pas Užupio dailininkę –

     Gražiai įrėmins, aromatizuos ir prastums,

     O jei pasistengsiu parodyti jai kiek pajautos,

     Tai gal net gausiu papist.

     Ir net ne išsinešimui.

    

    

    

     BUITIŠKAI PAKYLĖTAS EILĖRAŠTIS ARBA NUOGA TIESA

    

     ir pasakojai man

     kad neįmanoma vienu metu

     plaukti dviejose valtyse

     o aš mąsčiau kokia

     čia dar po velnių evangelija

     kai vienas turi dvi valtis

     gi kitas tik akmenį po kaklu

     sunku įtikėti kad galima eiti vandeniu

     sunku įtikėti kad mesijas moteris

     bet vis mąsčiau ir mąsčiau

     trauk jį devynios

     toks santuokų rekordas

     užfiksuota vienam nenuilstančiam

     optimistui Vilniaus zagse

     kodėl nieks neužkelia užrašo

     įžengiantys čia teužmiršta viltį

     nes santuoka išlaisvina

     nuo sveikatos svajų ir finansų

     ar pastebėjot kad princesės

     už vargšų teka tik pasakose

     dar mąsčiau kurių galų apsunkinu

     save visokiais mąstymais

     atsipalaidavau atsidusau

     ir baigiau į tave

     o tau sutraukė koją

     mėšlungis

    

    

    

     POETŲ ŪKIS

    

     Suguldysiu Parulskį su Grajausku –

     Lai Gintaras sava ironiška aistra

     Sigito metafizinį bambėjimą apsėklina.

     Du Eurazijos šviesuliai tesusiveja

     Į poezijos kamuolį.

     Ką ten kamuolį?!

     Į rutulį,

     Išguldysiantį kritikus-kėglius.

     Tesuskamba paneuropinis

     Orgazminis šūkis: STRIKE!

     Iki Elados tenusirita pasigėrėjimo banga,

     Kad girtas Homeras pagaliau ištartų lietuviškai:

     „Pisau aš tą inžinieriaus Garino hiperboloidą!“

    

     Patekintas G.Beresnevičius:

     „Na štai: kai nori, tai moki, aklas žalty!“

    

    

    

     VIETOJ EPILOGO

    

     Nespardykite girto vaistininko,

     Verčiau pasitarkite su juo,

     Kokia chemija svaigintis,

     Kad ruduo išauštų protingesnis už vasarą,

     Ir taip – kiekvieną penktadienį.

    

     Tadas Žvirinskis. Užrašai ant receptų. K.: Kitos knygos, 2014.