Mónica Soave (Monika Soavė, g. 1952 m.) – šiuolaikinė Argentinos rašytoja. Gimė Buenos Airėse, studijavo sociologiją. Vėliau gyveno pietinėje Argentinos srityje, Patagonijoje, kur Puerto Madryno miesto universitete dėstė Argentinos istoriją. Ten pradėjo domėtis literatūra, parašė pirmuosius apsakymus. Grįžusi į Buenos Aires, išleido apsakymų knygą „Amanda ir kiti“ (1993). Gyvendama Patagonijoje, tyrinėjo to krašto istoriją, rinko medžiagą apie pirmųjų kolonizatorių kūrimąsi. Surinktos medžiagos pagrindu parašė knygą „Perlamutrinė saga“ (2005). Vėliau, tęsdama istorinę temą, išleido biografinių apsakymų knygą „Pietūs 180“ (2010). Joje vaizduojami imigrantų iš įvairių šalių (tarp jų ir poros lietuvių) likimai. 2012 m. M. Soave lankėsi Lietuvoje.

Du apsakymai

Iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis

Kaltas

Pabudau nuo baisaus skausmo pilvo šone; šį kartą tikrai skauda ne nuo tėvo smūgių, nes tuomet, kaip kitais kartais, skaudėtų nugarą ar galvą. Šis skausmas visai kitoks – tarsi kažkas ten, giliai, drasko vidurius špukėtu, suvis atšipusiu peiliu, be to, dar dingojas, kad pilve trinksi būgnas.

Tysau lovoje, nepajėgdamas nė pasijudinti, ir spoksau į lubas, klausydamasis tėvų barnio. Nesutarimai kilo vakar, kai bandžiau užmigti, paskui išgirdau šurmulį lovoje, kuri vėliau kaip visuomet pradėjo nykiai ir vienodai girgždėti.

Ši diena ne tokia kaip kitos. Paprastai nubundu, vos tik sukaukia fabriko, kuriame dirba mano tėvas, sirena; jis yra vienintelis dirbantysis šiuose namuose. Man tėvas dažnai sako: aš vienintelis parnešu pinigų į namus. Tad visi puolam daryti tai, ką jis paliepia, tačiau tėvas vis tiek įninka šaukti, ir amžinai dėl visko kaltas lieku aš. Kiti geba išvengti jo priekaištų, spėja pasprukti arba pasislėpti vištidėje, o aš nespėju. Tėvas žino, kad liksiu žvalgytis į lubas, į trobelės sienas. Sienos pilkos, nešvarios. Mama anksčiau plaudavo tas sienas, bet jau kuris laikas jaučiasi labai pavargusi. Ji sako esanti šių namų tarnaitė. Aš myliu mamą. Ji dažnai klausia manęs, apie ką aš galvoju, nors iš tikrųjų mano, kad nesugebu galvoti, kad esu ne toks kaip kiti. O tėvas, priešingai, yra įsitikinęs, kad gebu galvoti ar ką nors nuveikti, todėl primygtinai pareikalavo, kad lankyčiau mokyklą, ir dabar, kai einu tenai, pasirišęs moksleivišką prijuostę, glaustausi prie pastatų, kad niekas manęs nepastebėtų, kad aš pats savęs nematyčiau tame kitokiame pasaulyje; taip visados ir sliūkinu mokyklon, šliedamasis prie mūrinių sienų, prie lietvamzdžių.

Šiandien negirdėjau kaukiant sirenos – gal tuo metu giliai miegojau, žodžiu, nieko neprisimenu. Žiūriu į tėvą, sėdintį šalia ir postringaujantį, kad mano akys įkypos kaip kino, tačiau tos šnekos man nė motais, nes nežinau, nei kas tas „kinas“, nei ką reiškia „įkypos“. Ko gero, šiandien tėvas vis dar pyksta dėl to, kas nutiko vakar, gal dėl to, kad nesikeliu ir nesiruošiu mokyklon. Veikiausiai dėl šito, nes šiaip jis išsiskubina darban neatsisveikinęs ir net nežvilgtelėjęs į mane. Mama elgiasi kitaip – ji visuomet namuose, taiso valgį arba tvarko ką nors, valo. Ji aiškina man, kad valo tai, kas priteršta kitų. Man atrodo, kad niekuomet nematau jos visos, nes nuolat regiu tik neryškų mamos veidą, šmėkščiojantį tarp kitų veidų, ir vis girdžiu, kaip ji klausinėja, apie ką mąstau, kai tylėdamas į ką nors įsistebeiliju. Ūmai prisimenu, kad namiškiai ne taip seniai šventė mano gimtadienį, menu, kad stalo viduryje stovėjo tortas su žvakutėmis, skambėjo muzika, o suaugusieji šoko; tikrai buvo nemenkas pobūvis, jeigu jie šoko, na, žinoma, tada buvo mano gimtadienis, kadangi net tėvas Sebastijanas apsilankė; jis išgėrė vyno ir paglostė man galvą. Tėvas Sebastijanas labai geras, nors kartais paisto tokius dalykus apie dangų ir pragarą, kad mane net baimė ima. Tėvas man sako: tu dėl visko kaltas. Štai kas. Vadinasi, kai numirsiu, keliausiu į pragarą. Bet aš labiau norėčiau patekti dangun – tenai tikriausiai viskas žydra, nėra tokių pilkų ir nešvarių sienų kaip čia, nes ten aplinkui vien balti debesys.

Įžengia Chuanas ir Litas, jie traukia mokyklon. Noriu broliams ką nors pasakyti, bet įstengiu tik pasikasyti kojos nykštį, kurį man niežti netgi dabar, kai esu basas, be šlepečių, taigi, man skauda pilvą ir niežti nykštį. Taip yra todėl, kad mano šlepetės suplyšusios ir visuomet matau iš jų išlindusį nykštį lyg kokį strampą; labai nesmagu, kai šlepetės guma įsispraudžia į tarpupirštį, o nykštys išsipurvina. Šitai man nepatinka lygiai kaip tai, kad mama man trumpikes visada siuva iš bet kokios po ranka pakliuvusios medžiagos, atlikusios nuo brolių; sykiais toji medžiaga gėlėta, sykiais languota, be to, nuo storo audinio niežti kūną, ir aš neištvėręs vis turiu kasytis. Kodėl aplinkiniai nuolat žiūri į mane taip, tarsi būčiau dėl visko kaltas? Litas šnairuoja mano pusėn, bet Chuanas paliečia man kaktą ir klausia, ar aš neturiu karščio, ar galėsiu eiti mokyklon. Kam man ta mokykla? Nesuprantu nei skaičių, nei žodžių, nei visų kitų dalykų, apie kuriuos ten aiškina. Mokytoja kalba su manimi švelniai ir maloniai; ji palieka mane nuošaly, tad galiu veikti ką tik noriu, pavyzdžiui, lankstyti iš popieriaus lėktuvėlius, to mane išmokė Marsijalis; sulenki lapą per pusę, paskui užlenki abu šonus, tačiau lenkti reikia kruopščiai, labai lygiai. Kokia čia dar mokykla, kai varsto tokie diegliai, bet, kai jau žiojuos pasakyti, jog taip skauda, kad nė pasijudinti negaliu, kad neturiu jėgų net nusiprausti dubenyje, kuris stovi virtuvėje, Chuanas išeina. Chuano čia nebėra. Lito taip pat. Nenoriu, kad mane kaltintų juos užlaikius, kad per mane pavėlavo į mokyklą. Nes jie tikrai daug ko joje išmoksta, jiems mokykla tikrai į naudą. Nenoriu kaip visuomet likti kaltas.

Vakar barnis kilo dėl lašėjimo per kiaurą stogą; kai lyja, per lubas visuomet varva vanduo, o vakar pylė kaip iš kibiro. Mama taisė vakarienę, aš galvojau apie tai, ką šiuo metu galėtų veikti kiti kvartalo gyventojai; vienu tarpu mama nužvelgė mane, tarsi supykusi dėl teškančių lašų, o tėvas ūmai ėmė šaukti. Dieve mano, kaip baisiai jis rėkė; manau, kad tėvas irgi nepaklius į dangų, nes ten juk negalima šitaip šaukti. Aš kaip visuomet taip išsigandau, kad ėmiau drebėti, o viską aplinkui aptraukė lyg kokia migla; tuomet tėvas piktai priminė, jog šlapinuosi į lovą, bet aš tiesiog neįstengiu susilaikyti, tad kaip visados neturėjau kur dėtis nuo tų vėl ant mano galvos besiliejančių riksmų. Mama tokiu atveju paprastai nieko nesako, nes tėvas tada dar ir ją apkaltina. Iš tėvo pusės šitaip labai neteisinga, juoba kad aš nenoriu, jog ji nukentėtų dėl manęs.

Dabar kambaryje sukiojasi Sandra ir Lorena. Mokykloje Sandra visąlaik išklauso mane, padeda. Žiūriu, kaip ji į dvi dalis perskiria Lorenos plaukus ir padaro lygut lygutėlį, tarytum popierinio lėktuvėlio nubrėžtą sklastymą. Nuo lovos puikiai matau ir Loreną, kuri leidžiasi šukuojama, tik sykiais cypteli, kai Sandra pernelyg smarkiai papeša. Sandra neatsitiktinai išmano tokius dalykus, juk ji vyresnė už visus kitus klasės mokinius. Sandra dažnai sako: kai užaugsiu, būsiu kirpėja. Tikrai geras toks jos sumanymas, ir man patinka, kad, pabaigusi tvarkyti Loreną, ji imasi šukuoti mano plaukus, paskui truputį patepa juos briliantinu, nuo ko šie tampa labai švelnūs; man sklastymą nutaiso šone, kaip tikram vyrui.

Sandra dainuoja: sklastymas šonelyje kaip tikro vyrelio. Ji išties puikiai mane sušukuoja. Aš net šiek tiek užmirštu tą niekaip nepraeinantį skausmą, bet vos tik prasižioju, norėdamas paprašyti, kad Sandra pašauktų mamą, per Lorenos neatsargumą ant grindų lekia šukos, plaukų šepečiai, apvirsta vandens ąsotis, tačiau Sandra veikiai viską sutvarko. Labai gerai. Tėvas dėl šito negalės manęs apkaltinti, tuo labiau šiandien, kai neįstengiu nė pasijudinti, juk jeigu jis grįžtų ir pradėtų šaukti, prikeltų visus kaimynus.

Sukaupęs jėgas, bandau truputį pasikelti, o jos, prunkšdamos ir stumdydamos viena kitą, išsmunka į kiemą lesinti vištų. Rasi jei negalvosiu apie skausmą, jo ir nebeliks, tačiau vos tik krusteliu, kažkas, rodos, taip smeigia peilį man į vidurius, kad net susiriečiu; tąso vemti kaip tik dabar, kaip tik šiandien, kai ketinau užsiropšti ant stogo ir iš tolo pasižiūrėti į piktžolėmis apžėlusius laukus, į pralekiantį traukinį; prie jo langų iš kitos pusės visuomet prilimpa veidai, o aš sveikinuosi, mojuodamas rankomis ir kinknodamas galvą lyg skudurinė lėlė. Dar man. Dar man patinka stebėti senus, pajuodusius medinius laivus, kurie plukdo krovinius, žodžiu, kasdienius vaizdus. Čia prisimenu mamą. Mat mama vis storėja; aplinkiniai sako, jog aš turėsiąs brolį, ir topteli, kad nelengva pilve nešioti mano brolį, tad suprantu, kodėl ji visuomet jaučiasi pavargusi.

Pro langą vis kas nors matyti – ar kybantis aitvaras, ar paukščių būrys, skraidantis virš stogų. Gi aš visiškai bejėgis tysau lovoje.

Įeina mama, o aš, kone dusdamas, raitausi iš skausmo, tad ji veikiausiai puls mane barti, kadangi bijo tėvo, ir, aišku, supyks ant manęs, nes nejučia vėl apsišlapinau lovoje, o iš burnos veržiasi šleikščios putos. Priekaištaus vien dėl to, kad bijo tėvo, o šiaip ji labai gera – rengia mane, rūpinasi manimi.

Mama tarpais barasi tik dėl akių, dėl tėvo, nes dabar jai, vargšelei, net negera nuo to, kas man darosi. Aš visąlaik iškrečiu ką nors nedora, ką nors bjauraus, todėl manęs neabejotinai laukia pragaras, kuo plačiausiai atvėręs visas duris, bet aš nenoriu ten eiti, nes į jį, kai numirs, paklius ir be perstogės rėkaliojantis tėvas. Nenoriu daugiau daryti jokių blogų dalykų, nenoriu kelti jokių nesmagumų. Šiandien būsiu ramus, nes kunigas, tėvas Sebastijanas, vis aiškina, kad žydrame danguje, tarp baltų debesų, dera laikytis tyliai ir ramiai. Jei kada nors sumanysiu keliauti dangun, tai dabar turiu būti kantrus ir luktelėti, iki kas nors kitas įžengs kambarin ir duos man arbatos ar kokių lašų skausmui numalšinti, nes mamai neužtenka jėgų to padaryti. Turiu gulėti tylutėliai, kaip tikras vyras, ir kantriai laukti, iki kas nors kitas ateis man pagelbėti.

Kuri nors viena

Niekam nėra naujiena, kad ligoninėje nuolatos begalė darbo. Dažniausiai nei gydytojai, nei slaugės nėra aprūpinti visomis reikiamomis priemonėmis ir kasdien neišvengiamai susiduria su kokių vaistų trūkumu ar su prastai organizuota, senamadiška gydymo įstaigos veikla. Šitai supratome iš karto, kai tik įsikūrė naujoji tyrimų palata, į kurią perkėlė mus kaip išmanančias naujagimių gydymą ir turinčias didelės patirties. Vienos buvo tobulinusios įgūdžius užsienyje, kitos – gilinusios žinias atitinkamuose šalies mokymo centruose šioje dar menkai ištirtoje srityje, susijusioje su naujagimių priežiūra. Šiaip ar taip, įvertinusios visus laukiančius sunkumus, sutikome, nes žinojome, kad mūsų darbas nepaprastai svarbus ateinančioms kartoms. Į palatą kiekvieną rytą patenkame pro vazonuose kerojančius tropikų augalus, kurie užstoja duris, paskui apeiname didoką baseiną su turėklais šonuose. Be mūsų ir gydytojų, čia dirba dar keturios etatinės slaugės; tik šis personalas žino apie atliekamus eksperimentus, nes kol nebus gauti laukiami rezultatai, informacija apie šią genetikos mokslo šaką nėra viešinama, štai kodėl vešlūs augalai ir baseinas slepia mūsų darbo vietą.

Palatoje įrengta speciali patalpa, kur akrilato inkubatoriuose, apgaubtuose vieliniais tinkleliais, guli susirietę naujagimiai. Išgirdę, kad įeinam vidun, daugelis naujagimių sunerimsta, bet mes išliekam ramios – nes jie inkubatoriuose. Nors mažyliai dar neįstengia nė trumpam nulaikyti galvučių, bet vos pajunta mus, iškiša liežuvėlius, piktai žioja bedantes burnas, tarsi norėdami mums įkąsti, ir ima leisti umarius, gerklinius garsus. Iš kitų skyrių į mūsų palatą šie kūdikiai perkeliami vos tik gimę ir guldomi į inkubatorius, kur kvėpavimo režimas palaikomas automatiškai.

Prisipažįstame, kad šiuo metu prastokai jaučiamės. Jau kelios dienos niekaip nevaliojame susigaudyti, kas taip veikia įprastą mūsų gyvenimo ritmą. Jaučiame, kad mums visoms baisiausiai nesinori eiti darban, regis, mus tarsi kažkas laiko lovose, todėl tik vargais negalais ištrūkstame iš sapnų, išsiveržiame iš po šiltų antklodžių, kadangi visos godimės dar nors valandėlei atitolinti tą sunkią užduotį, kuri kasdien mūsų laukia. Mokslas ir tinginystė nesuderinami, todėl sukaupusios jėgas galiausiai atsikeliam, atkankam darban, apsivelkam nepriekaištingai baltus chalatus ir, kad ir nelabai noriai, imamės darbo. Manome, kad esame A etape (neigimas), kadangi, nepaisydamos gana uždaros aplinkos, kur vyksta tyrimas, vis dar ilgimės saulės, mums patinka žemės kvapas po lietaus, nekenčiame ligos, kurią nepaliaudamos tiriame, nemėgstame nešvaros ir dulkių.

Septintą valandą ryto atsibeldusios ligoninėn, prasmunkame pro įėjimą gožiančius tropinius augalus ir baseiną. Viena netrukus pradeda maitinti naujagimius tiršta daržovių tyrele, be to, periodiškai duodame jiems po kelis lašelius vandens, kurio pipete įsiurbiame iš hermetiškai uždaromų indų, laikomų minusinėje trijų laipsnių temperatūroje. Kuri nors viena protarpiais lėtai atidaro langą, kad išeitų užsistovėjęs nakties oras, kita apžiūri naujai atvežtus inkubatoriuose gulinčius kūdikius; ypač gerai reikia patikrinti, ar tarp jų nėra nuodingų naujagimių; jeigu taip nutinka, slaugei paliepiame šitą požymį būtinai įrašyti ligos istorijon. Kiekvienas jų turi savo kortelę, kur pažymimi svarbiausi dalykai – gydymo eiga ir būdai ar neseniai pastebėti simptomai.

Kol duomenis rašome į korteles, mus apima keista baimė, jaučiame smarkų skausmą galvoje ir kairiojoje krūtinės pusėje. Šį rytą vos prabudusios pajutome, kad visų kūnus varstė tokie sopuliai, kad nesuvokėm, ar dar gyvos, ar jau suvis galuojamės. Ši savijauta labai neįprasta, ir manome, kad ją galima pavadinti B etapu (priešinimasis), – tokia varginanti ir drauge prieštaringa ši būsena. Kai palatoje įrašinėjame naujokų duomenis, regis, stingstame ant mozaikinių grindų, dingojasi, kad tos grindys tarpais šaldo, tarpais tiesiog degte degina. Susivokiame, kad garsiai šaukiame, mūsų šauksmas perplėšia palatos tylą, ir prie tylos įpratę, susirietę naujagimiai, tarsi vengdami mūsų, rangosi taip, kad pradeda tarškėti inkubatoriuose įtaisyti barškučiai. Panikos apimtos pasijuntame tarsi suparalyžiuotos, kadangi ne iš karto susigaudome, iš kur sklinda šis gailus, širdį draskantis klyksmas. Naujagimiai laukia. Jie numano, – kadangi žino įprastą mūsų dienotvarkę, – kad pradedame kasdienius savo darbus: maitinimą, palatos vėdinimą, įrašymus, jie žino, kad neturime galimybės jų pakalbinti, galime tik suteikti jiems truputį švelnumo, ką paprastai ir darome. Kūdikiams šito taip reikia, nes visi jie atskirti nuo savo mamų. Tačiau ničnieko negalime jiems pasakyti, tad B etapas (priešinimasis) pasireiškia visu smarkumu, o mes trokštame vien miego, tik miego, bet kaip įmanydamos stengiamės įveikti mus apėmusį alpulį.

Jaučiamės tiesiog nusikamavusios, nors anksčiau toks įvargis niekada neslėgė, bet žinome, kad negalime palikti mums patikėtos užduoties, kad šių mažylių gyvenimas priklauso nuo mūsų, ir vis dėlto dažnai klausiame savęs, ko jie tikisi iš mūsų. Kodėl neduoda mums ramybės. Trokštame, kad jie leistų mums užsimerkti, ramiai užmigti ir užsimiršti. Norime, kad kūdikiai per daug nejudėtų, kad neužkliudytų barškučių, kad nesukeltų mums papildomų rūpesčių. Galiausiai apima kažkoks sunkiai nusakomas abejingumas, ir mes grįžtame prie įprastinės plūkiavos, prie vargšų naujagimių poreikių tenkinimo, prie tiriamojo darbo.

Viena moteris susikaupia, atsargiai iškelia kurį nors naujagimį iš inkubatoriaus, kaire ranka šiek tiek atlaisvina švelnų šilkinį raištį, kuriuo aprišta kūdikio galva, ir prikiša prie burnos stiklinę plokštelę, kad tasai išskirtų nuodų; kai jų išgauna, vaikutį vėl paguldo inkubatoriun. Taip apeina kiekvieną naujagimį. Kita iš mūsų atlieka mikroskopinę nuodų analizę, o gautus duomenis įrašo į atitinkamo naujagimio kortelę. Devintą valandą vakaro mūsų darbas artėja prie pabaigos; kad šviesa nedirgintų mažųjų pacientų, palatoje paliekame spingsoti vos tris lempeles. Pamatuojame temperatūrą ir patikriname, ar hermetiškai uždaryti akrilato inkubatoriai, uždengti vielos tinkleliais. Pasižiūrime, kiek liko specialaus vandens šaldytuvuose ir mažylių maitinimui skirtos tyrelės. Vandenį ir tyrelę metalinėse dėžėse atgabena patikimi žmonės – savanoriai pagalbininkai; kiek žinome, bent jau daržovių tyrelės paruošimas kainuoja labai brangiai.

Kasdien jaučiamės vis prasčiau, suvokiam, kad ateis laikas, kai teks dirbti tarp išprotėjimo ir gailestingumo, kadangi slaugės, kurios mums talkindavo, daugiau nebedirba; nežinome, ar taip nusprendė jų profsąjunga, gal pretekstas buvo kenksmingos darbo sąlygos ar etatų mažinimas, gal menkas atlyginimas, žodžiu, taip ir nesužinojome tiesos, tačiau dabar, likus be pagalbos, teks įdėti dar daugiau pastangų visoms užduotims atlikti.

Šiandien kaip įprastai atidarome langą, o prieš maitinimą dar turime juos išmaudyti. Vieną po kito naujagimius iškeliame iš inkubatorių ir panardiname į drungną vandenį; nors nuodai ir veikia, jų oda neapsakomai švelni, tad tenka šluostyti atsargiai; žvyneliai, kuriais padengta oda, labai byra, ir nėra ko tikėtis jokio stebuklo, tačiau mums be galo skaudu matyti kūdikių kančias; norime, kad jų nekamuotų tolyn labyn sekinantys skausmai, todėl kartais nekenčiame gydytojų, duodančių mums visokiausių nurodymų ir atkakliai reikalaujančių tęsti įvairius bandymus. Jau atsidūrėme C etape (svarstymas), todėl dažnai klausiame savęs, ar ne geriau būtų, jei vietoj nuolatinių maudymų bei nuodų ėmimo, nuo ko jie tampa baisiai mieguisti, leistume jiems pagaliau nugrimzti į paskutinę šilto skausmo stadiją. Mums dingojasi, kad tie inkubatoriuose susirietę kūneliai menkomis rankutėmis bando suturėti laiką, tačiau įstengia vien nuryti rūgščias, tąsias seiles. Ko gero, vėl reikės duoti jiems kelis lašelius vandens, gal net tris kartus per dieną, kadangi šitai turbūt nesukeltų jokio pavojaus, o iki šiol duodavome tik kartą.

Naktys toliau, regis, vis ilgėja, laukiant tos valandos, kada vėl juos pamatysime, ypač po šios dienos C etapo (svarstymas), kai pastebėjome, kad jų vyzdžiai išsiplėtė ir tarytum pastiro, todėl dabar atrodo, kad jų akys visai nejuda; puikiai žinome – savo namuose esam saugios, bedantės burnos ir tąsios seilės lieka tenai, palatoje, tačiau mums nuolatos baimingai mintijas, kad girdime smarkų jų kvėpavimą, nors jie toli – mus skiria vyrų palata, kiemas, tad niekaip nesuvokiame, kaip galime girdėti tą vis stiprėjantį alsavimą, tarsi besibaudžiantį užgožti nerimą, nuvyti košmarus. Galiausiai šiaip taip užmiegame nusikamavusios ir nieko nesapnuojame.

Nerimas vėl apninka mus ligoninėje anksti rytą, kai išgirstame kimų kūdikių švokštimą. Gydytojai jau nebeteikia mums pasiūlymų, kaip toliau elgtis. Esame vienos, vienos su naujagimiais palatoje, kur tvyro šlapimo ir prie inkubatorių sienelių prilipusių išmatų tvaikas. Tik naktį kiek atitrūkstame ir atsiribojame nuo visos šios aplinkos.

Viena, rizikuodama apsinuodyti, paima kažkurį naujagimį ir priglaudžia prie savo krūties, tačiau veltui bando sulaikyti jame gyvybę – pajunta tik paskutinius virpulius, kurie sukrečia kūdikio kūnelį, ir viskas baigiasi. Tokių jau yra keli; nors jie dar guli, susirietę į kamuoliuką, bet mirtis jau ardo jų kūnelius, naikina juos iš vidaus. Jau veik negalime tverti dabar atėjusio etapo, nebeturime jokio noro toliau tęsti tyrimų, maudyti jų, rašyti ligos istorijon visa, kas dedasi. Likome vienos, niekas mumis nesidomi, kadangi tie, kurie anksčiau priimdavo sprendimus ir duodavo nurodymus, dabar sprunka nuo šių gendančių kūnų. Atrodo, kad kažkas drauge naikina ir mūsų kraują. Kodėl privalome galvoti apie tai, kas vyksta? Kodėl D etape (vilties netekimas) graužiame save iš nusivylimo, kad viskas žlugo? Mus buvo perspėję, žinojome, kad rizikuojame, bet naujagimiai buvo verti rūpesčių, biologiniai tyrimai buvo verti to vargo, gi dabar jie galavosi ir vienas po kito skyrėsi su gyvenimu; mums tokiais momentais imdavo trūkti oro, paskui išpildavo šaltas, lipnus prakaitas, jo lašeliai riedėdavo oda, kūnu pereidavo ledinis šiurpulys, širdį tarsi kažkas sugniauždavo, o akys prisipildydavo ašarų.

Dabar jau nebėra nė vieno gyvo naujagimio, tačiau mes vis dar nežinome, ar mirtis, ar mirtini nuodai tebėra juose, ar jau pasklido į aplinką, ar pasiekė mus, nes mūsų akys tampa viskam abejingos, joms, rodos, malonu stebėti paslaptingai gęstančią gyvybę. Iš perkreiptų mūsų burnų taipogi tįsta tąsios seilės, mums dingojasi, kad mes nuolat snaudžiame ir su viskuo ramiai ir nuolankiai susitaikėme. Šis lengvas pusmiegis glemžia apsunkusius vokus ir, kad ir kaip įmanydamos stengiamės neužsimerkti, vokai jau neklauso, jaučiame vien peršų nuovargį ir pasijuntame atsidūrusios E etape (susitaikymas). Mūsų smegenyse ima rastis naujos erdvės, klajojame po jas ir jau nebesuvokiame, kam iš tikrųjų priklauso vienas ar kitas dalykas; kai kurios dėmės – mūsų praeities fragmentai – limpa viena prie kitos ir kaupiasi daiktan; jaučiamės tarsi kažko apsuptos, tarsi būtume savo minčių ir mirusių naujagimių belaisvės.

Palatos durys dabar praviros, nors tiek laiko buvo kruopščiai rakinamos. Paaiškėjo, kad viskas veltui; blyški šviesa apsunkusias mūsų kojas kviečia užmarštin. Kvėpuojame vis lėčiau, rankų pirštai tampa nevaldomi. Jau neturime jėgų priešintis nuovargiui; juntame vien, kaip mus visas, visus naujagimius pradeda glėbti kažkoks stingulys; besikilnojančios krūtinės po begalės pastangų rimsta ir veik nejuda.

Medicinos komisija pažymi, kad šiandien, nulis valandų trisdešimt minučių, šimtas septyniasdešimtoje palatoje Mariją Padilją ištikusios mirties priežastis yra širdies priepuolis, kurį sukėlė auglys smegenyse. Nuo šio auglio atsirado atitinkami patologiniai pakitimai, kurie ir nulėmė mirtį. Pridedama psichiatro išvada, kadangi ligoninės vadovybė mano, jog derėtų atlikti išsamų šio atvejo tyrimą.

Versta iš:

Mónica Soave. Por Amanda y los demás.

Buenos Aires: Torres Agüero Editor, 1993