Recenzijos, anotacijos

Gvidas Latakas. Nekalendoriniai šventieji. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2012. – 93 p.

 

Gvidas Latakas 2009 m. buvo apdovanotas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija už eilėraščių rinkinį „Kol išsiris varniukai“. „Nekalendoriniai šventieji“ – antroji poeto knyga. Ne tik eiles rašo recenzuojamasis autorius, jis užsiiminėja ir kita menine veikla: tapyba, juvelyrika, piešimu. G. Latakas, būdamas kelių amatų atstovas, „Nekalendorinius šventuosius“ skiria įvairių amatų meistrams. Knyga apipavidalinta paties autoriaus iliustracijomis. Piešiniai tarsi neužbaigti, negrabūs, neišdailinti, paslaptingi, primena eskizus. Panašūs ir jo eilėraščiai – ne visada turi vientisą siužetą ar plėtojamą vaizdą, kartais atrodo neužbaigti. G. Latako tekstai sukuria archajiškumo ir senovės įspūdį, nes dažnos žemaitybės ar retai vartojami žodžiai: blerbynė, šutynė, skriemulė, mundierius, kuplumas, kinkuoti, smūtkelis, pišorius, machorka, atlapoti, gvėra, zabovas, abrakas, klemka ir t. t. Orientaciją į archajiškumą paliudija ir knygos viršelyje romėniškai nurodomi 2012 išleidimo metai – MMXII.

Pavadinimas „Nekalendoriniai šventieji“ taikliai nusako pagrindinę knygos temą. Poetas knygos pabaigoje tarsi savotišką epilogą įkelia ranka rašytą tekstą. Jis paaiškina pavadinimo prasmę ir sau keliamą šios knygos rašymo tikslą: „Tikiu, Timofiejau, kad ne visi dangaus šventieji puikuojas mūsų kalendoriuos, anot Lapino Erazmo, o gyvena tarpe mūsų, valgo ir geria. Kažką daro, tapo, rašo. Nors verti vainiko. Nors mano – nezgrebaus nukalto vainiko. Kaip antai kalnų erelis Vitkausks, be sparnų kalvis Frėjus, pišorius Kukuls, Žlobė, Vy Stulpius, don Kajokas ir grafas Patackas. Taipogi alchemikas Repšys, Gintals, Gutausks beigi Mockaitis – pienių pūkus belipinąs. Taipgi orlėkys Kairys, padangių obuolių sargas Sasnauskas... Aš kalu aniems vainikus sidabro, iš molio drebiu jų nosis dailiąsias. Apie damas – pritylu. Kopėčias! Paduokite kopėčias, sakau!“ (p. 95).

Poetas „kala vainikus“ žvejams, žirklininkams, fleitininkui, pozuotojui, sufleriui, skulptūrų vagiui, butaforui, sodininkui, alchemikui, dirigentui, tiltininkui, raščiui, kalviui, vėžiautojui, kalno sergėtojui ir kitiems. Dažnas dailininko motyvas, Dailės akademijos peripetijos. Pavyzdžiui, autorius, rašydamas apie pozuotoją Dailės akademijoje, studentus vadina „dailiokais“ (p. 17), kitame eilėraštyje aprašomas brolio Antinjo ir skulptūros studentų pašnekesys (p. 77) arba prisimenami dviejų studentų santykiai ir jų „piešiniai paskutinę naktį / prieš peržiūras“ (p. 32). Eilėraštyje „Paveikslas mansardai“ išryškėja ir paties autoriaus, kaip dailininko, vidinės nuostatos. Viename interviu jis prasitarė, kad jo „paveikslai nėra skirti parodų salėms. Jie skirti žmogui, jo namams, dėl to jie yra mažo formato, kad būtų galima priderinti net prie virtuvės interjero, kad tiktų prie garuojančios bulvienės“. Štai kaip tekste išreikšta ta pati G. Latako pozicija: „paišyti paveikslus ne parodų salėms / o virtuvei arba palėpei / kad tiktų prie garuojančios šutynės“ (p. 38).

Autorius suranda daug nekalendorinių šventųjų. Jo pasaulyje galime aptikti garsius mūsų kultūros veikėjus (Pošką, Repšį, Kajoką, Gedą, Kulvietį, Padegimą, Kakarą, Saulaitį, Donelaitį, Mikutį...) ir pasaulyje labiau žinomus įvairių laikų menininkus (Vrubelį, Rilkę, Hemingvėjų, Lenoną, Mikelandželą, Šubertą...). G. Latako amatas šioje knygoje – literatūra. Čia atsiskleidžia jo, kaip juvelyro, žvilgsnis į kalbą, į ją žiūrima kaip į medžiagą, iš kurios daromi žodžiai, kalami garsai. Poetas yra tarsi kalvis Hildebrantas, „kurs moka nukalti garsus“ (p. 8). Tekste „Akademija“ (p. 9) yra vartojamas eiliadirbių akademijos terminas, kuris nurodo, kad į eilėraštį žiūrima kaip į daiktą, kurį galima padaryti. Kaip tik tai autorius ir daro, jis sukuria ne vieną naują žodį: dangužraibė, sėdžius, nudangavęs vanduo. Kituose eilėraščiuose žodžiai išardomi: „ko-lek-cio-nieriškas“ (p. 76), „evan geli zuoja“ (p. 71). Galbūt labiausiai vykęs išardymas yra knygos pavadinime („NEKALEN / DORINIAI / ŠVENTIEJI“), nes žodis „nekalendoriniai“ išsiskaido į du atskirus sandus ir taip suteikiama papildoma prasmė pavadinimui.

Laisvai G. Latakas elgiasi ir su kultūros veikėjų vardais. Skaitant įdomu pastebėti ir iššifruoti žinomus vardus. Pavyzdžiui, Merkelis G. poeto tekste yra nuoroda į vyskupą Merkelį Giedraitį (p. 13), Mikelandželui de Karavadžui suteikiamas sutrumpintas vardas – Mikelė (p. 38), Džonas Lenonas ir jo gyvenimo meilė Yoko Ono žaismingai pervadinami Leonu Džonu ir Juoko Ona (p. 62), Donaldui Kajokui duodamas Kajaus vardas (p. 56), Valdemaras Kukulas atpažįstamas iš Valdemaro mišiolo (p. 58), skulptorius Robertas Antinis vadinamas broliu Antinju (p. 77), alpinistas Vladas Vitkauskas pakrikštytas kalno sergėtojo Vladelio vardu (p. 54).

Taigi G. Latako knygoje – įvairūs menininkai ir amatininkai. Į akis krenta tai, kad tekstuose išnyra per daug rašymo motyvų, kai nėra kalbama apie konkrečius rašytojus: „rašytum ir tu bet ne čia“ (p. 56); „kaip rašyti / nieko nenusitvėrus?“ (p. 57); „tu lopai aš rašau / tu verdi putrą – o aš rašau / kaip užkeiktas“ (p. 60); „ei – žadam rašyt / apie karalių basom kojom“ (p. 67); „būkit vyrai / parašykit kas nors už mane / knygą <...> / kita vertus bepiga už kitą / ką nors rašyti / taip sugriebi atsainumo / ir lengvumo – pats už save / žiūrėk neparašytum / pritrūktų burna kvapo“ (p. 71); „eilėraščius kai rašiau / rašysena buvo plati / raidės gulė per vidurį į lapą“ (p. 61). Rašymas yra per daug sureikšminamas, poetas savo knygos personažams pernelyg dažnai suteikia didelę aistrą rašyti ar užrašyti gyvenimo patirtį. Tačiau autorius į rašymą nežiūri kaip į savaiminę vertybę. Eilėraštyje „Metas“ labai ironiškai ir sarkastiškai vertinami prastų rašytojų tekstai:

 

Bet chebra rimtai –

kodėl taip slabnai rašot?

pundus prinešat rankraščių į redakciją

bet jie kaip šlapi dega

ar jūs nuo tėvo į kailį nėsyk negavę?

ar motinos pieno niekad nežindot?

ar niekas nedavė paturėt

gražiųjų paveikslų knygelių?

nei Dievo bijot nei žmonių sarmata

jums išverstaskūriai?

(p. 44)

 

Bene patys stipriausi autoriaus tekstai yra tie, kuriuose reflektuojamas ne tik rašymas, bet ir pati kultūra. Kartais kultūrai priešinamasi, traukiamasi į gamtos pasaulį. Labai poetiškai aprašomas lyrinio subjekto suvokimas, kad menas yra bejėgis prilygti gamtos pasaulio grožiui: „ar tie nebaigti karpiniai / gali prilygti vienui vienutėlės / akacijos pražydėjimui / atspindžiui be ribulių / nuo vidudienio tvankumos / apgirtusiam ežere?“ (p. 10). Galbūt todėl vienas iš G. Latako vaizduojamų amatininkų degina paveikslus: „visgi ne liurbis Inčirauskių jauniklis / kad pečių sutvėrė / paveikslams pleškinti“ (p. 16). Eilėraštyje „Parkas“ taip pat pastebima kultūros kritika ir natūralumo siekis: „Jūsų dėka prancūziškas parkas / pamažu virsta į angliško stiliaus / parkelį – medžiai / krūmai atgauna prarastas formas // fontanas užako / fontanas eina prieš vandenio prigimtį / o krioklio gurgėjimas – / Tėvo sumanymas / Tėvo valios aukštumas // medžiai atgauna pirmykštę prasmę / ir pašaukimą / čia įmanoma / paklysti“ (p. 24).

Kitame tekste vėlgi stovima gamtos, natūralumo pusėje: „jei šluostai pelėsius ar vortinklius / eini prieš gamtą / prieš prigimtį“ (p. 39). Gamtos gyvastingumą stebi sodininkas – vienas gražiausių amatininkų: „man rūpi jėga kas pavasarį / verčianti rožę pražysti / kad ir kaip / tie žodžiai skambėtų // aš labiau sodininkas / negu kalbėtojas aš labiau / akys ir ausys rožei / rožei girdėti“ (p. 23). Eilėraštyje „Malūnas“ lyrinis subjektas nori pirkti malūną, kad būtų arčiau gamtos: „nusipirksiu malūną / vandens malūną prie prūdo / su dideliais ratais / ąžuolo mentimis / ir klausysiuos teškenimo / arba tylos / rašysiu / įdėsiu ribulius tarp lapų / bet tu nematysi / tu mieste / tie lapai / tavęs nepasiekia / juos užmuša iškrato / pakeliui į miestą / muitininkai / baltaraščiai“ (p. 25). Matome, kad gamtos pasaulis G. Latakui ne mažiau svarbus nei kultūros, nors šios atstovų knygoje vaizduojama kur kas daugiau.

Nemažai sidabro vainikų nukalė G. Latakas. Savo knygelėje jis apgyvendino apie aštuoniasdešimt eilėraščių. Jie suskirstyti į du skyrius: „Amatų mokykla“ ir „Nekalendoriniai“. Toks eilėraščių padalijimas atrodo nemotyvuotas, nes „Nekalendorinių“ skyriuje svečiuojasi ne vienas amatininkas (kalno sergėtojas, kalvis ar vėžiautojas). Be to, skyrių pavadinimai atrodo labai sinonimiški prasmės požiūriu, nes žmonės, užsiimantys amatais, ir yra tie nekalendoriniai šventieji.

Arvydas Šliogeris „Konservatoriaus išpažintyse“ rašė, kaip Algimanto Kunčiaus fotografijoms netinka žodis „fotografija“. Filosofas fotografo kūrinius pavadino Algimanto Kunčiaus daiktais. Panašiai ir Gvido Latako poezijai netinka žodis „eilėraščiai“. Ne dėl to, kad jie būtų kažkuo prastesni ar geresni už mums įprastus eilėraščius. Jie tiesiog kitokie: labai saviti, individualūs, persmelkti daiktiškumu ir vizualumu. Pavadinkime juos Gvido Latako kalbos vainikais.