faustas kirsa foto     I

    

     Graikiškasis šventyklos įsakymas — pažink pats save — yra privalomas tiek tautoms, tiek individams. Tai pačios žmogaus dvasinės prigimties įsakymas. Pažinti save, savo siekimus, kelius į juos, savo galias kiekvienam žmogui ir tau­tai yra pradžia sąmoningai gyventi.

     Savasis vidaus pasaulis aiškus tam žmogui, kuris yra jau atsirėmęs į tvirtus visuotinės ideologijos pagrindus. Jo pripa­žįstama ideologija padeda jam daug ką suprasti. Tokie lietuvių tautoje buvo ankstesnės kartos Jakštas, Maironis, Šatrijos Ragana.

     Aiškus gyvenimo kelias ir tam, kuris jokios tauresnės ideologijos neturi ir turėti nenori. Tai jau žmogus beasmenis. Jam viską nulemia dienos momentas. Kokia dienos aplinka, toks jis, ir jam gyvenimo kelias savotiškai aiškus.

     Tačiau skausmą pergyvena tas žmogus, kuris nori susi­kurti asmenybę su sava ideologija, įprasminančia jo darbus, bet kuris, antra vertus, nenori pasikliauti jokiais aprioriniais autoritetais.

     Fausto Kiršos laikotarpis, tas lietuvių gyvenimo laiko­tarpis su šio amžiaus antrojo dešimtmečio pradžia, kaip tik ir yra charakteringiausias tokiais žmonėmis. Jie yra pasitraukę nuo filosofinio materializmo bei pozityvizmo, bet jie yra atsi­traukę ir nuo konfesinės krikščionybės. Jiems ne vienam tebėra chaosas prieš akis ir širdyje, ir jie su visomis pastan­gomis rūpinasi suvokti save, suvokti pasaulį ir savo san­tykius su pasauliu.

     Šitokias pastangas susirasti savąjį ,,Aš“ pastebim ir Kiršoje jau nuo laikų, kada su Baliu Sruoga redagavo dar pir­mąjį Barų. Tik atidžiau įsiklausykim į Kiršos autobiografinius paaiškinimus prie anglų poeto Wilde’o posakio: „visų pirma reikia mokėti pasirišti kaklaryšį; nuo to pirmojo tvarkingai ir pavyzdingai padaryto darbo priklauso ir kitų darbų geri vaisiai...“ „Aš, — sakos Kirša, — dar tebesistengiu pasirišti kaklaryšį... Tuo tarpu nei mano Verpetai, nei Aidų aidužiai, nei Idiotas, nei laikraščių redagavimas su visais veidmai­ningos politikos aitvarais, čiulpiančiais armoningus smegenis, neduoda man progos nei tikslo pasisakyti savąjį „Aš“ iš buvusio „Monų ir Maumų pasaulio“... (Vainikai, 1920, 141 psl.).

     Monų ir Maumų pasauliu Kirša čia pavadino turbūt tą idėjų, gyvenimo, pačios žmogaus prigimties chaosą, kuris yra apgaubęs visą žmogaus būtį. Iš jo Kirša ir nori išsilukštenti, susirasti savo ,,Aš“.

     Tas savęs ieškojimas poetui apskritai galėtų būti dvejo­pas: arba jis ieško minties, stengias savo idėjas, nuotaikas sau pačiam išsiryškinti, arba jis ieško žodžio, formos, joms kuo tiksliau išreikšti, arba, pagaliau, ieško ir vieno ir antro. Kirša yra iš tų, kuriems idėjinis pradas buvo ir yra svar­besnis už formą. Paklaustas, kokius rašytojus jaunystėje mėgęs, Kirša nurodė kaip tik į tuos stiprios ir taurios idėjos žmones:

    

     „Jaunystėje akis pražiūrėjau į Lermontovą ir Maironį. Dabar grynai mėgstu klasikus. Man gaila laiko skaityti dau­gelį dabartinių rašytojų, nes per 100 puslapių randi vieną ant­rą idėją, gražų posakį. Žinoma, aš nesakau, kad jų nereikia skaityti... Didžiausias man yra Dostojevskis. Juo egzaltuojuosi. Tai visų laikų rašytojas. Jis pavergia kaip Vezu­vijus. Nė Goethe su juo negali lygintis. Žmonija tokio dau­giau neturės. Iki jį priėjau, perėjau per Heinę, Byroną, Wilde, Poe, ypačiai pastaruosius. Rusų simbolistams, nors mane pri­skiria prie simbolistų, ypatingo žavesio nejaučiu. Jų forma­lizmas manęs nežavi. Tokis modernizmas, kuriame vaiko­masi tik ypatingo ritmo, baisiai trumpas... Jei geniališkumas yra, tai jis yra idėjos“.

    

     Vertindamas lietuvių poetų tarpe ypatingai Gustaitį, net labiau už Maironį, Kirša dar labiau pasirodo esąs didžios, gi­lios minties ieškotojas ir jos poetas intelektualistas.

     Rašė Kirša ir gamtinės, ir patriotinės, ir ypačiai erotinės poezijos, bet niekas jam nėra taip charakteringa, kaip reflek­sija apie didžius dalykus — metafizinius. Jis nori suvokti kosmo esmę ir iš tos metafizinės, filosofinės plotmės pažiū­rėti jau į gyvenimą, į tą visuomeninį tautinį ir pilietinį gyvenimą.

     Neužmirškim, kad nuo 1921 trejus ar ketverius metus Kirša mokėsi Berlyne. Ypačiai mėgo filosofiją. Net pats ren­gėsi rašyti studiją apie laiką ir erdvę. Žavėjosi paeiliui Scho- penhaueriu, Nietzsche, Bergsonu, Scheleriu, nors nė vienu kuriuo nebuvo visiškai pasekęs. Žavėjęsis net okultistinėmis problemomis, neišskiriant ir Atlantidos. Labiausiai prie širdies, atrodo, jam pritapo intuityvizmas, tada filosofijoje ir poezijoje labai išpopuliarėjęs.

     Su šitokiais nusiteikimais ir šitokioje filosofinėje atmo­sferoje kristalizavosi F. Kiršos ir poetinis pasaulėvaizdis bei pasaulėjauta. Ji ryškėjo pamažu, net labai pamažu. Ji pasirodė su kiekvienu nauju rinkiniu: Verpetais, 1918, Aidų aidužiais, 1921, Suverstomis vagomis, 1926, Pelenais I, 1930, Ringaudo žygiu (poema), 1930, Giesmėmis, 1937, Pelenais II, 1938, Piligrimais, 1939. Juose Kirša yra tas pats, bet ir nau­jas. Tas pats, nes juose ta pati pasaulėjauta. Naujas, nes su kiekvienu rinkiniu ji aiškėja, ryškėja, gauna konkretesnes formas, suprantamesnes kitam žmogui.

    

     II

    

     Praleidžiant Verpetus, Kiršos poezijos raidai susekti įsižiūrėtina į Aidų aidužius. Juose svarbiausia filosofinė kosminė poezija. Gyvenimą ir kosmą Kirša pergyvena beveik platoniškai: jaučia idealinį ir realinį pasaulį. Idealiniam pasau­lyje glūdi gėris, grožis, tiesa. Jo idėjos yra realizuojamos ir žemėje. Bet tik kaip svečias, kaip aidų aidužis ano tikrojo idealinio pasaulio. Gulbių, saulių simboliais išreiškiamas idealinio pasaulio susilietimas su realiniu. Šitokis pasaulio suvokimas jau beveik nurodo ir žmogaus santykius su gyve­nimu: nuolatinį ilgėjimąsi, kilimą, veržimąsi į tas saules. Tiesa, ir Sruogos poezijoje atsidaužiama į saules, bet, jas momen­tui užmiršdamas, Sruoga moka džiaugtis ir smiltimis. Kiršos žmogus kiek pastovesnis: jis nuolatos veržias į idealą. Tik žemėje idealas neįvykdytas, nepasiekiamas, dėl to žmogus nesijaučia laimingas. Apie laimę tegalima pasvajoti, pasap­nuoti. Vis dėlto vienas kelias labiau už kitus veda j laimę — meilė. Ir didžioji Aidų aidužių dalis yra meilės, sufilosofintos meilės, dainos. Bet meilė meilei nelygi. Kiršos dainos apie dvejopą meilę: asmeninę ir objektyvią meilę. Asmeninės meilės poezija yra išlaikyta idealistinėj petrarkinėj plotmėj — iš perspektyvos poetas apie ją tik svajoja, ilgis, sapnuoja. Aprašydamas mylimąją tenkinasi: gilios akys, karštos lūpos, lengvas žygis spinduliuos... Objektyvi erotika gauna ir stili­zuotos tautosakos formas, kaip tada buvo populiaru.

     Iš esmės nepakinta Kirša nei kituose rinkiniuose. Su­verstose vagose jį tebedomina kosminės temos. Tik jas nevienodai jau pergyvena. Kai kur pergyvena kosmą, kaip dinamišką būtį, kurioje susilieja šviesų tviskėjimai, planetų keliai, šešėliai ir spinduliai, arfų, timpanų, ragų garsai, žmonių amūrai ir madonos, šitos dinamiškos dvasios kosmas jau naujai, beveik keturvėjiškai prašneka iš Helios (89 psl.). Ta­čiau iš karto pajauti, kad toks pergyvenimas Kiršai svetimas. Jam artimesnis kosmas, kaip harmoninga nuolatinė dina­mika, tačiau, be visų šuolių ir zigzagų. Dar artimesnis jam žmogaus irgi tylus, tik dvasinis veržimasis į idealinę tikrovę, tik jos ilgėjimasis. Neatsitiktinai, rodos, Kirša yra pamėgęs ir poetinį vaizdą — iškelti į viršūnes galvą, ištiesti sparnus ar rankas, net stovėte stovėti lyg ekstazėje priešais nuostabią Viešpaties kūrybą. Ir šitokios pasaulėjautos Kiršos eilėraštis atrodo gilesnis ir nuoširdesnis cikle „Mažytis pažas“.

     Žmogaus veržimasis į idealus, jo sielvartingi skundai varijuojami rinkinio eilėraščių daugumoj. Bet varijuojami tiek neryškiai, kad pranyksta ribos tarp vieno eilėraščio ir kito. Suabejoji, ar naujas eilėraštis, ar anksčiau buvusis karto­jamas. O jeigu eilėraštis neturi savo individualaus charak­terio, nepagauna ar savo mintimi ar forma, tai ženklas nėra geras. Jis rodo, kad autorius neišryškina savo pergyvenimų, nepajėgia, metaforiškai sakant, atskelti iš savo pergyvenimų vienos dalelės, kad ją suformuotų į eilėraštį su visu poetinio kūrinio vieningumu ir atbaigtumu. Šitas savęs nesuvokimas gali būti viena iš priežasčių, kodėl F. Kirša vartojo tokią miglotą, abstraktinę formą, kuri gali po kiek laiko net pačiam autoriui nieko nebesakyti. Pvz.:

    

     Žydžiu ir žydžiu rūkuos su saule.

     Bruožai tie patys, tos pačios kęsnonės.

     Amžino krašto gilybės priekalai

     Iškelia naujas varsas ir žegnones (ir toliau 27 psl.).

    

     Šis eilėraštis yra jau iš ciklo „Nuo Bornholmo salos“; jame poetas reiškia įspūdžių, kuriuos jam paliko Danų kraš­tas. Tik ir šiuose gamtiniuose eilėraščiuose, pro gamtos reiš­kinį, poetas įžvelgia gilesnę idėjinę prasmę. Kaip Aidų aidužiuos sufilosofino meilę, taip čia sufilosofina gamtą. Jūros bangos pavirsta lyg saulėtais vainikais ir nusilenkia prieš granitą. Bet ir vėl: Kirša atrodo nuoširdesnis ir priimtinesnis skaitytojui, kada prie tos gamtos jis prieina paprasčiau, kasdieniškiau, konkrečiau. Kokios nuoširdžios ir stiprios yra, pavyzdžiui, pirmosios dvi pastraipos eilėraščio „Tėvynės dainai“:

    

     Su varpomis šalia granito,

     Su vėjais nuo šiaurės dangaus

     Kalbu rugiams ir šaltai jūrai,

     Ir kalnams rymantiems šiluos:

     — Už jūrmarių, tylusis krašte,

     Tėvyne žydinčiuos laukuos,

     Su liepom, ąžuolais ir beržais

     Kartoji lygumų dainas.

     Jos švelnios, kaip gėlių pakalnės,

     Kaip ryto bangos ežeruos.

     Jos plačios, kaip saulėti skliaustai,

     Kaip žemės amžių ilgesys.

    

     Toliau eilėraštis pereina į abstraktybes, ir įspūdis blanks­ta:

    

     Mane iš čia sutiko aidas

     Per žemę lydinčios dainos —

     Atsiklaupiau šventam skambumui

     Mirtingų žodžių atdūsiais.

     Teauga tau krūtinės žiedas

     Vardan tavęs sūnaus džiaugsmuos.

     Aidai mirgėjimais teskrieja,

     Dvasia težydi nemariai (SV 40).

    

     Šitas Kiršos poezijos rinkinys tikrai dar yra vertas Su­verstų vagų vardo: visaip dar mėginama savo kūrybą varta­lioti. Jau žymiai platesnis ir aiškesnis yra Kirša Giesmėse. Savo specifinio filosofinio veido ir naujam rinkiny nėra nustojęs. Atvirkščiai — jį tik labiau išryškinęs, išryškinęs visose trijose tematikos grupėse: filosofinėj, erotinėj ir jau net patriotinėj-visuomeninėj.

     Kiek autorius pasikeitęs filosofinėje poezijoje, matyt, palyginus to rinkinio du ciklus: „Giesmes“ ir „Idiotą“. „Idioto“ ciklas parašytas dar 1919-1922. Šio laikotarpio pasaulėjauta dar negavusi visiems suprantamo ir visiems priimtino pavidalo. Savo abstraktiems pergyvenimams poetas vartoja skaitytojui neaiškios prasmės terminus: tampo darganos įžambėkeliais, nėr gyvenimo spalvom kūpančio; žemės nuo­dėmės, kaip naktikova, miglos prasilaužia pro vaivoračius. Su šitokia žodyno laboratorija bene labiausiai pasirodo Kirša IX eilėraštyje, kur figūruoja: pokeliai, polaidžiai, speiglaikiai, sielažodžiai, žmogragis, juodmazgis, džiūgautė, stipiniuojasi, priežmogis. Čia gauni įspūdį, kad autorius nori kažką pasakyti, bet jis nesuranda žodžių iš esamųjų bendrinių žo­džių arsenalo ir imasi pasidaryti naujų. Tik kai tų žodžių viename eilėraštyje visas pluoštas, tada eilėraštis daro nebe poezijos, o filologizmo įspūdį.

     Paskesniame „Giesmių“ cikle jau pasaulėvaizdis aiš­kesnis, aiškesnė dėl to ir jo žodinė forma. Kirša pasaulį ir kosmą suvokia aiškiai jau kaip Viešpaties padarą. Tas pasau­lis ir žmogus, iš visa ko Pirmapradžio išėjęs, į jį ir grįžta, žemėje nerimdamas. Tik Kiršos žmogaus nerimas nėra baironiškas. Individualistinio išdidumo, maištingumo jame nėra. Jis neramus tik dėl to, kad pats neina Viešpaties keliais.

     Nors šitai pasaulėjautai tebevartoja didingus vaizdus: jūras, gelmes, niūriąsias audras, žvaigždes, debesis, ūžian­čius medžius, kraujan įmurkdytus sostus, bet šitie vaizdai yra visiems įsijaučiami. Dėl to jo „Meditacijos“ tipo poezija, kurioje intelektualistinis elementas atmiešiamas nuoširdžiu jausmu, prašneka į skaitytoją įtikinamai ir sugestyviai:

    

              O Viešpatie, aš Tavo didį vardą

     Ne tūkstantį, bet milijoną kartų

     Kliedėdamas aistringai kryžiavoju, —

     Dėl to mane laikai už plieno vartų,

     Dėl to skausmai krūtinę mano skardo.

     Lyg drausdami parpulti Tau po kojų...

              O Viešpatie, aš šiandien išpažįstu,

     Kad amžiuose ir vargo mirksniuos klystu,

     Kaip klydo tie, kurių kapuos ramybė

     Taip šaukia mus savep per amžius būti

     Sutrupinant kiekvieną žemės kliūtį,

     Kad aš esu tik Tavo nemarybė...

              O Viešpatie, kas man pasaulių plotai,

     Kur nardosi ir saulės, ir žemynai?

     Kas man vergai, išminčiai, idiotai,

     Ir puošmenos, ir šventinti giesmynai,

     Kai žmogiškam uždėtos dulkių žymės,

     Nors būtumei ir pranašu užgimęs...

              O Viešpatie, suklumpa mano mintys,

     Kai žvilgteriu į Tavo amžių kančią,

     Kur žmonija dievybės vardą švenčia

     Ir klūpauna su pelenais ramintis...

     Ir dulkei, — man, — nors vardą kryžiavoju,

     Tu dovanok ir leisk parpult po kojų.

    

     Faustas Kirša eina dar toliau. Jis pasineša į realistinio ir konkretaus gyvenimo vaizdus, net smulkiuosius vaizdus: į ketursienį kambarį su pelėsiais, surūdijusiom vinim, voro gūšta, sugraužtais pusbačiais, šimtakojais, pelytėm... Tačiau kiek šito tipo eilėraštyje „Kambarys, kuriame dainuoju“ kos­minės, monumentalios nuotaikos! Tie realistiniai proziniai gyvenimo niekniekiai čia leidžia pajusti anapus jų glūdintį didį prasmingą gyvenimą, tik žmogaus menkumo nioko­jamą...

     Jau šj eilėraštį Kirša užbaigia, prisimindamas „tėvų šalį“. Taip, Kirša vis daugiau leidžiasi į patriotinius-visuomeninius motyvus, į tėvų šalies gamtą, jos tautinio valstybinio gyve­nimo esminius reiškinius. Gamtoje Kirša negali džiaugtis smulkmenomis — dūzgiančiomis samanėmis bitėmis ar liep­žiedžiais, atitrauktais nuo viso didingai suvokiamo kosmo. Poetas gamtoje ieško ne atsitiktinių jos reiškinių, bet esmės; su refleksija jis stengiasi išreikšti ir žmogiškuosius pergyveni­mus gamtoje, ir ypačiai objektyvias pačios gamtos esmines žymes. Pavasaris, vasara, kiekvienas metų laikas turi savo nuo­taiką, savo esmę. Dėl to F. Kiršos kad ir pavasarinės giesmės įgyja jam būdingo monumentalumo, rimties:

    

     Gamtoj tik šypsena,

     Padangėse neaiškus mėlynumas,

     Bet už kalnų, kaip pilnaties skaistumas

     Ateina žemė ir daina.

     Dar pumpuruos žiedai, —

     Tik jau rūkuos efirinis lengvumas,

     Pirmuos žieduos budėjantis skambumas,

     Krūtinėj — laimės pažadai... (G. 20).

    

     Visuomeninis gyvenimas, kaip ir gamta, F. Kiršos objek­tyviai stebimas, konstatuojamas ir vertinamas. Stebėti ir kon­statuoti kai kam gali atrodyti ne lyriko uždavinys. Kai kas norėtų, kad poetas reikštų tik nuotaikas, kurias visuomeni­nio gyvenimo reiškiniai jam yra sukėlę. Bet tai per siauras lyrikos supratimas. Dalyko esmę suvokti ir išreikšti yra ne mažiau kūrybinis faktas, kaip savo nuotaiką išreikšti. Dalyko esmę išreikšti ir yra tokios intelektualinės lyrikos požymis. Antra, intelektualinė lyrika visuomeninius faktus paspalvina ne savo nuotaika, bet vertinimu, kuris paprastai atrodo iš tolimesnės perspektyvos tartas, taigi sugestyvesnis, objek­tyvesnis. Faustas Kirša visuomenines temas šitaip ir trak­tuoja: konstatuoja dalykus ir juos vertina pagal savo filo­sofinę pasaulėžiūrą. Primintinas tik puikus „Lietuviškas sapnas“ ir „Skausmo kryžkelėj“.

     j visuomeninius patriotinius motyvus Kirša dar labiau pasuka paskesnėje knygoje Maldose ant akmens, nors ten pat plėtoja ir kitas dvi motyvų grupes — erotinę ir filosofinę poeziją. Erotinė poezija nerodo nei gilaus pergyvenimo, nei gilios minties. Tai ne Kiršos dalykas. Su didesniu nusi­teikimu kuria patriotinę. Tačiau stipriausias ir vėl filosofinėj poezijoj, kuri čia pavirsta tiesiog religine poezija. Religinė filo­sofinė ideologija čia jau visai išryškėjus. Ji pavirtus jau visai krikščioniška ir krikščioniškais terminais reiškiama — su Dievu, kuris pasaulį leido, jį gaivina, su pasauliu, kuris yra kupinas dieviško grožio, dieviškos kūrybos net dulkėje, su žmogum, kuris tyliai kelia gyvenimo naštą, Viešpaties pasi­ilgęs.

     Šita pasaulėjautos evoliucijos stadija yra paskutinė Kir­šos poezijoje. Ji yra ta pati ir paskutinėj jo knygoj Piligri­muose, kurių jau vienas vardas susimbolina visą Kiršos žmo­gaus kelią. Ji yra viena iš charakteringiausių jo poezijos žymių. „Aš esu dar perdėm religingas, — kalbėjo šypso­damasis poetas, — gal jau senatvės požymis, kad po indi­vidualinių pergyvenimų vis labiau koncentruojuosi prie pasto­vios religijos“.

     Ryškėjant, aiškėjant ne tik religiniam filosofiniam F. Kir­šos pasaulėvaizdžiui, ryškėja konkretėja ir jo žodis. Palikęs tas pats didingumas, kontūringumas, plokštumos, linijos. „Aš einu per žemę ir nematau nieko, nematau spalvų, tik matau plokštumas, matau rūką; reikia susitelkti, kad pama­tyčiau spalvą. Spalvos man išeina nenatūralios“. Vis dėlto paskutinėj poezijoj to susitelkimo vaisiai akivaizdūs: kad ir monumentalūs vaizdai, bet daug konkretesni, vizijos kyla daug aiškesniais paveikslais:

    

     Pjovėjo žingsniai nulingavo pievon,

     Ir debesiai linguoja per erdves,

     Nukaltus žemė ąžuolais ir ievom

     Suklumpa Dievui, supančiam mares.

    

     Net dar daugiau: nusileidžia Kirša jau ir į smulkųjį vaizdą paskutinėj knygoj:

    

     Ir vėl šviesu, pavasario vilionės;

     Vėl pumpurai žiedais plasnos,

     Vėl smilgos šoks, upeliais juoksis klonys,

     Žaliuos net žilos samanos.

    

     Vadinas, Kirša save suranda. Suranda savą mintį, su­randa ir žodį. Jis išeina iš chaotinio pasaulio, eina prie aiš­kaus konkretaus, nors tiek pat idealaus, kilnaus, didingo. Jis išeina iš žodžio laboratorijos, iš vienam žmogui tesupran­tamo žodžio ir, vartodamas apskritai visų vartojamą kasdie­ninį žodį, jis duoda vis tobulesnės ir tobulesnės poezijos pavyzdžius. Galėtume sakyti: Kirša išmoko kaklaryšį pasi­rišti.

     Mes grožimės jo didelės vertės poezija Maldomis ant akmens, ypačiai jo paskutine knyga Piligrimais, ir vis dėlto galima spėti, kad poetas čia nesustos. Kovojęs savyje dėl pa­saulėvaizdžio harmoningumo ir aiškumo, atrodo, kad jis dar kovos toliau dėl žodžio.

     Kuria linkme? — Žodis, kaip paprastai, čia eina dve­jopas pareigas: žodis yra muzikinė priemonė, žodis yra vaiz­dinė priemonė. „Mėgstu vienas būti dainuodamas ir jaučiu, kad mano eilėraščiuose yra melodingumo“. Šito autopastebėjimo teisingumu skaitytojas gali pats įsitikinti. Net daugiau galėtų pastebėti: poetas taip susižavi žodžio pritikimu melo­dijai, kad retkarčiais pro pirštus pažiūri į žodžio prasmę. Pasitaiko, kad tokiais atvejais žodžio prasmė nesiderina su viso eilėraščio prasme. Pvz.: taurios ir didingos nuotaikos gražiame eilėraštyje apie būtį tarp kitų žodžių disonansu su­skamba žodis vapa:

    

     Ar tu klausi žiedo lapą?

     Smėlio kapą? Kas be kvapo sieloj vapa?

     Koks tau mokslas pasakys, —

     Kas būtis? (P 44).

    

     Jei F. Kirša buvo pasisakęs ieškąs poezijoje gilesnio vaizdo, gražesnio posakio, tai ir savo poezijoje juos kuria gi­lius, kondensuotus, kietus, tiesiog akmeninius. Net šiaip labiau ištęstus palyginimus su kaip poetas mėgsta sukondensuoti į įnagininko palyginimus, juos sumetaforina. Šitokį vaizdą poetas taip susintetina, sukondensuoja, kad skai­tytojui sunku randas suvokti jo prasmę ir pačiame pirma­jame Piligrimų eilėraštyje sunku suvokti, ką reiškia: „Tavo norų mūsų kvapas“; „Saulė aukuru sugrįžta“; „Žemės sultim meile tapus“, arba: „Ir vėl ant žemės puolu krikšto veidu“.

     Galima laukti, kad naujais poeto įkvėpimo momen­tais, tas originalus mūsuose taurios idėjos ieškotojas dar virs uolesniu žodžio ieškotoju: pasilaikydamas savo kietąjį žodį, įkvėps jam daugiau vaiskumo, permatomumo kaip kris­tale.

     Šituo keliu, atrodo, F. Kirša yra pasinešęs. Šituo keliu ir galės būti realizuota jo didžios minties ir jai atsakančio žodžio harmonija.

    

     Židinys, 1940, Nr.5-6