Patirtys

Pietūs be sriubos

 

Į Lietuvą skridau su žmona vieninteliu galimu būdu – su persėdimu viename iš Europos oro uostų. Šį kartą tai turėjo būti Helsinkis. Bet lėktuvas vėlavo. Per ilgai užsistovėjo Čikagos oro uoste – gedimas. Neužsidarė bagažo skyrius, skrisdami galėjome suteikti kam nors labdaros iš dangaus... Bet sutaisė. Tačiau Helsinkyje nusileidome kaip tik kylant kitam mūsų lėktuvui į Vilnių. Teko likti.

Už kelių valandų turėjo būti dar vienas lėktuvas į Vilnių, bet jame nėra vietų. Kaip vėliau sužinojome – Vilnių labai pamėgę kinai. Į kitos dienos lėktuvą lipo visa jų delegacija. Galvojau, gal misija kokia Lietuvoje, bet, pasirodo, tie kinai tarp savęs daugiausia net nepažįstami. Susipažins vėliau, kai taps Vilniaus gyventojais. Taip Lietuva cirkuliuoja kapitalistiniam pasauliui būdingu migracinės kaitos principu – vieni išvyksta, kiti atvyksta, bet, tiksliau pasakius, – savi išvyksta, svetimi – welcome!.. Kaip ir visur: emigruoja tie, kurie nepritapo savo šalyje. Kažkur kitur turi būti geriau. Bet visiems pradėti naują gyvenimą dažniausiai tenka nuo juodo darbo. Bent jau valstybės tikisi pigios darbo jėgos. O pačius migrantus gal veikia ir psichologiniai veiksniai: vergauti savoje šalyje – dirbti už skatikus, su kuriais niekaip galo su galu nesuduri – kažkaip apmaudoka... Todėl žmonės ir dairosi: vieni į Ameriką, kiti štai, prašau, – į Lietuvą. O kur geriau?

Taigi likome tada nakvoti viešbutyje greta oro uosto. Visas išlaidas, įskaitant maitinimą, apmoka skrydžio kompanijos. Taip radosi proga bent vienu kitu žvilgsniu susipažinti su skandinavais, su jų jau nusistovėjusiu romiu kapitalizmu, šalta, taktiška kultūra, – na, maždaug tiek žinojau apie juos. Ne ką daugiau patyriau ir oro uosto aplinkoje, bet vis dėlto šis tas įstrigo.

Pietūs pagal amerikietišką standartą – kažkada vakare. O vidudieny – lančas (priešpiečiai). Sriubos ar salotų? – paklausė kaip jau visur įprasta – mandagiai, maloniai. Tik alternatyva keistoka. Pagrindinis patiekalas – kažkoks viščiukas, ir kadangi tai viso labo lančas, užsisakiau salotų. Sriuba tegul bus pietums, vakare. Nors jau buvo galima įtarti, kad kažką čia suka.

Man tai ne pirmas kartas. Europą pažįstu – dirbau kažkada vienos turistinės kompanijos kelionių vadovu. Kišenvagiai, sukčiai – nuolatinis turistų palydovas. Vienoje iš šalių (nutylėsiu, kokioje – kad nepažeminčiau kitų šalių reitingo; kita vertus, tai buvo senokai) ypač suka restoranuose ir kavinėse. Antai kartą pateikia padavėjas man sąskaitą su beveik dviguba kaina už suvalgytą bifšteksą. Jo maloniais gestais bei mandagiomis frazėmis nesitenkinau, pasidomėjau kainos paklaida. Įskaičiavome jūsų suvalgytą duoną, – paaiškino. Argi lėkštutė su duona, kaip ir druska bei pipirai ant stalo, neįeina į bifštekso kainą, ir pagaliau, argi ta duona tokia jau brangi? – išreiškiau nesutikimą. Mes dėl jūsų turėjome pradėti naują kepalą – supjaustėme... Nutraukiau jo aiškinimus pareikalavęs administratoriaus. Padavėjas nė žodžio netaręs apsisuko ir grįžo nešinas nauja sąskaita, kurią piktai tėkštelėjo ant stalo. Arbatpinigių jam, aišku, nepalikau, bet supratau, kad jis turėjo pagrindo pykti. Tie smulkūs lankytojų apsukinėjimai jiems juk ir yra arbatpinigiai. Matyt, ne visi klientai būna sąmoningi, todėl štai tenka įsivesti tokią savotišką papildomų pajamų išgavimo taisyklę. O nepasitenkinimą dėl išpūstų sąskaitų išreiškia tik nesusitupėję, nedėkingi tipai, koks ir pasirodžiau esąs.

Bet taip yra ne visose šalyse. Pačiose JAV tas klausimas išspręstas kaip tik nerašyta etikos kodekso nuostata: ten priimta padavėjui palikti maždaug 15 procentų arbatpinigių. Galima ir nepalikti, bet tai yra tapę gero tono, tiesiog kultūros reikalu. Tad jų visada paliekama, o turint omeny gerokai žemesnes JAV restoranų kainas nei Europoje – jokių problemų.

Sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad Helsinkyje šie reikalai vis dar sukami senoviškai, bet viskas pasidarė aišku, kai ir pietums pateikė tą patį lančą, nors oro uosto išduotame kvite pietų kaina nurodyta dvigubai didesnė. Vėl sekė panašus padavėjo veblenimas apie sriubą ir salotas, tik šį kartą subtiliai pabrėžiant kelias salotų rūšis. Atitinkamai vienas jų ir išsirinkome su žmona. Apie sriubą neužsiminėme, nes galvojome, kad dinner be sriubos juk nebūna. Tačiau teko nustebti: pietūs buvo be sriubos! Prašiau salotų, jas ir gavau... Dar kukli vandens stiklinė ir mažytė padžiūvusios duonos riekė. Nelabai mums to užteko, bet ankstesnė europinė patirtis atgrasė nuo minties prašyti ko nors papildomai. Eurų neturėjau, o dolerių švaistyti, juos keisdamas į kosminių aukštumų eurus, nusiteikęs nebuvau. Bet svarbiausia – neturėjau noro ginčytis. Abu su žmona buvome prislėgti to ne visai sėkmingo skrydžio ir pasidavę lemties tėkmei – kaip bus, tebūnie. Netgi įdomu patirti eilinį egzistencijos pamėtėtą išbandymą, koks jis yra, o ne dirbtinai kažką koreguoti, siekti kažkokių teisybių, kad vėliau būtų galima linksmai pasakoti artimiesiems malonaus kapitalistinio pyrago prisiminimus. Buvo matyti, kad protestais vargu ką būtume laimėję, visi čia savi, viskam turi paruoštą atsakymą. Mes patys, mokėdami už pietus kaip ir ne iš savos kišenės, buvome tarsi kokie nevisaverčiai, gal net kaip Indijos neliečiamieji. Tokius čia, Europoje, galima ir visai pribaigti.

Tačiau stebėjausi, kad tokioje garbingoje šalyje, kokia yra Suomija, taip suktai uždirbama iš atsitiktinai priklydusio keleivio sriubos porcijos. Kažkas čia ne taip. Kur kas svaresni, ko gero, kiti veiksniai – politinė ir (arba) kultūrinė diskriminacija. Tai ne mažiau svarbu už pinigus, tuo labiau – už pietų skatikus. Juk jiems esu kažkoks netikras amerikietis – nususęs emigrantas lietuvis (tai buvo aišku tiek iš mano dokumentų, tiek iš akcento, pagaliau iš skrydžio krypties). O tokie neaiškūs tipai nusipelnę tik paniekos.

Juk jau pačioje pradžioje viešbučio administratorius aiškino man apsistojimo sąlygas su gana sunkiai slepiama pašaipa, tarsi kalbėtų kokiam iš Mėnulio nukritusiam kvailiui. Panieka lietuviams kaip buvusiems ir amžinai atsilikusiems sovietikams? Bet galėjo būti ir kita priežastis. Man pasirodė, kad, jų akimis, esu vertas paniekos ir dėl to, kad buvau su žmona. Kuri yra moteris, ne vyras... Vėliau atkreipiau dėmesį, kad visi iki vieno padavėjai buvo vyrai. Ir ne bet kokie, o tokie lankstūs, pabrėžtinai malonūs... Tačiau kartu ir su specifine cinizmo gaidele, taikoma visomis elgesio apraiškomis. Bet šios temos čia neplėtosiu.

Įdomus jų viešbučio kambarys. Dvivietis, bet su viena lova – taigi šeimyninis. O gal tai ir vienvietis, tik su plačia lova – taip sutaupant, kaip ir nuo sriubos. Be abejo, nesiaiškinau. Mums vietos užteko. Pagalvojau, juk kažkada sovietiniais laikais panašiomis aplinkybėmis būtume prasivartę kur nors ant oro uosto suolų. Įstabiausia buvo specifinė viešbučio vonios patalpa, tiksliau, veidrodžių sistema koridoriuje, leidžianti gulinčiam lovoje matyti viską, kas vyksta vonioje ir po dušu... Toks mielas partnerių akių pasiganymas. Tačiau tualetas, teikiantis jau ir neestetinių vaizdų, apdairiai įrengtas taip, kad jokie veidrodžiai jo nepasieks. Kultūra!

Įsijungėme televizorių. Kažką rodė, bet greitai ekrane pasirodė užrašas, kad už tolesnį žiūrėjimą reikia sumokėti šešiolika eurų nuspaudžiant atitinkamą pulto mygtuką. Tokia štai suma už tuo metu demonstruojamą filmą. Jungiau kitus kanalus, bet vaizdas nesikeitė, kybojo vis tas pats užrašas, tarsi jau būtume jiems skolingi. Taip tyčia įrengta, kad pasiduotum spaudimui ir sutrikęs nuspaustum filmo tęsinio mygtuką. Teko tiesiog išjungti televizorių. Paskui vėl įjungiau, skubėjau keliauti per kitus įvairius kanalus, tačiau kaskart po kelių pirmų minučių – vėl ekrane sąskaita, jeigu nori žiūrėti toliau. Buvo ir nemokamų kanalų – reklamos.

O rytą pusryčiai. Jie švediško stalo principu – imi, ką nori ir kiek nori, ir jau nebe kaip ypatingas svečias, o kartu su visais kitais klientais. Ir visiškai jokių problemų ar nesusipratimų. Čia jau viskas spindinčio kapitalizmo rėmuose, nesijauti iškritęs iš sistemos.

Tačiau praeita diena dar buvo priminta atsiskaitant su viešbučiu, kai įteikiau jiems raktus ir, rodos, teliko pasakyti „good bye“. Bet buvau sustabdytas. Stop! Stop! – atskubėjo šaukdamas registratorius, kviesdamasis kartu su savim ir administratorių. Spoksojo abu į kompiuterį, baksnojo klavišus, vedžiojo pirštais po monitorių – gal kokį televizijos kanalą per ilgai užlaikėme? Tada ėmė vartalioti mūsų valgymo kvitus, kuriuos jiems buvo palikę padavėjai. Šių analizė buvo itin kruopšti. Įsiknisę į tuos kvitus nagrinėjo kiekvieną skaičių. Gal vis dėlto likome kur skolingi, gal papildomą stiklinę vandens išgėrėme? Bet viskas baigėsi jų apmaudu. „You are all set!“ (su jumis tvarka) – pareiškė registratorius, palydėdamas mus jau pažįstamu paniekos žvilgsniu, tarsi būtų mus išprievartavę. O aš pagaliau galėjau pasakyti jiems savo „good bye!“, mintyse palinkėdamas – „fuck you all!“ Taip, beveik pagal moderniosios kultūros etiketą, ir baigėme dalykinius santykius.

Vilniaus prekybos centre

Vilniuje buvo jau vėlokas vakaras, bet džiaugiausi, kad netoliese esanti didžiulė parduotuvė dar dirba – pasirodo, ji veikia visą parą! Čikagoje tokių net nežinau. Amerika kai kuriais požiūriais viso labo tik didelis kaimas...

Iš karto pasidarė įdomu lietuviškos parduotuvės prekių asortimentas ir kainos. Bent jau Čikagoje tapę kone mada paburnoti ant Lietuvos, kad ten viskas labai brangsta, blogai gyventi ir t. t. Taip, lietuviškos kainos vejasi pasaulines, o atlyginimai atsilieka. Bet kol kas kainos Lietuvoje nėra taip jau labai aukštos. Beveik tokios pačios, kaip ir amerikietiškos, jeigu proporcingai vertinsim lito ir dolerio santykį. T. y. amerikietiška prekė štai kainuoja dešimt dolerių, bet jie santykinai lygūs dešimčiai litų, jeigu Amerikoje perkama iš dviejų tūkstančių dolerių atlyginimo, o Lietuvoje – iš poros tūkstančių litų. Šiuo požiūriu visi tie skaičiai panašūs, jei tik nesidairysime į išimtis ir kraštutinumus.

Amerikoje brangesnė butų nuoma, ir dar yra toks ramų gyvenimą žlugdantis turto mokestis. Lietuvoje kilpos ant kaklo vaidmenį atlieka buitinio aptarnavimo mokesčiai (elektra, dujos, vanduo) ir automobilių kuras. Taip pat Lietuvoje brangūs drabužiai, bet jie įkandami turguje. Amerikoje turgų paprastai atstoja tiesiog pigesnių, nukainotų prekių parduotuvės. Jų čia daug, įžengti į jas įprasta ir niekas dėl to nesuka galvos. Ištaigingos, prestižinės Amerikos parduotuvės – ne plačiajai publikai, ir su tuo taip pat susitaikyta. Jose kainos astronominės, bet lietuvaičiams gimtinėje apie tai pasakoti nebūtina. Juk tai pažemintų tokio lygmens nepasiekusio tūlo emigranto autoritetą. Nors pasipuikuoti galima. Brangiosios parduotuvės neišparduotą, užsistovėjusią produkciją perleidžia platesnės auditorijos parduotuvėms, kur kainos jau gerokai sumažinamos, tampa įkandamos ir vidutinei klasei. Tokiomis parduotuvėmis ypač domisi jaunimas, linkęs puoštis garsių firmų etiketėmis. Tiesa, ten iškyla sena, sovietinius laikus primenanti problema: sunku rasti tinkamo dydžio drabužį. Bet jei randi, tada gerai – jau gali išsipustęs vykti Lietuvon...

Tik, deja, kaip tik šiuo prabangaus madingumo požiūriu Lietuva lieka nepralenkiama. Gatvėse vos ne kiekvienas dėvi „Nike“, „Puma“ ir panašaus lygmens firmų drabužius. Be abejo, tai kelia šypsenėlę, nes visiems aišku, kad tikroji etiketė turėtų būti „Made in Gariūnai“... Tačiau nenuginčysi fakto, kad Lietuvoje žmonės atrodo dailiau nei Amerikoje.

Reikia pripažinti, kad prekių asortimentas visame kapitalistiniame pasaulyje darosi vienodas. Visur viskas tas pats, su tais pačiais optimaliausiais įpakavimais, ir nieko naujo neatrasi. Be abejo, skiriasi tokios prekės kaip knygos, suvenyrai, bet iš esmės tik užrašais, kalba. Viskas apipavidalinta pagal tuos pačius standartus, knygos iliustruojamos tuo pačiu Disnėjaus kompanijos stiliumi. Bet maisto pasiūla Lietuvoje gerokai skiriasi nuo JAV.

JAV yra daugianacionalinė šalis, parduotuvėse gausu įvairių ir dažnai visai nesuprantamų prekių ir maisto produktų – indiškų dūmų (t. y. smilkalų), korėjietiškos šunienos, meksikietiškų pipirų, – bet patys amerikiečiai iš esmės tenkinasi picomis ir mėsainiais. Taip greičiau, ekonomiškiau. Darbininkas, valgydamas sriubą šaukštu iš lėkštės, ilgintų pietų pertrauką, tad toks reiškinys čia visiškai eliminuotas. Darbininkai valgo ne valgyklose, bet čia pat, darbo vietoje – šlamščia savo sumuštinius kur pritūpę. Tai ir įvardyta priešpiečiais, nors valgoma vidury dienos, ir tai vienintelė valgymui skirta darbo pertrauka. Tikrus pietus darbininkas pavalgys grįžęs namo, jau saulei nusileidus. Sotus maistas prieš miegą pilvų auginimui, Amerika tuo ir pasižymi. Sako, tokie pilvai – iš gero gyvenimo.

Gryna mėsa, kaip ir žuvis, Amerikos parduotuvėse ypatinga tuo, kad neturi skonio. Nes dirbtinai auginta, chemikalais maitinta. Natūralus maistas ženklinamas etiketėmis „Organic“, yra ir specialios vien tokio maisto parduotuvės. Tik kainos ten jau visai kitos, vėlgi ne vidutiniams amerikiečiams. Kartą apsilankiau – vienas obuolys kainuoja daugiau nei du dolerius, viena bulvė – pusantro arba du dolerius, keturi įpakuoti kiaušiniai – dešimt arba dvylika dolerių...

Amerikoje mus, imigrantus, gelbsti savų kraštų parduotuvės – rusų, lenkų, lietuvių. Jos paprastai mažytės, interjero dizainas primena chruščiovinius laikus, bet asortimentas džiugina. Tiesa, maistas ten gerokai senstelėjęs, ilgus mėnesius laikytas sandėlių šaldytuvuose. Ne tas skonis, ne ta kokybė, bet vis vien malonu, bent išvaizda pažįstama, sava. Tačiau tos parduotuvės retenybė, ištirpsta daugiamilijoninėje Čikagoje. Laimingi, kuriems netenka iki jų važiuoti ilgų valandų.

O va Lietuvoje jau kas kita. Mums tik akys Vilniuje raibo ir net apmaudas ėmė – į rojų bėgome, bet rojuje pasijuntame tik sugrįžę... Tokie štai gyvenimo paradoksai. Šviežia arba rūkyta žuvis, dešros, sūriai, skilandžių ir dešrų įvairovė – beveik verkėme žiūrėdami į visa tai... Visi, kurie grįžta į JAV paviešėję Lietuvoje – oho, kokie būna atsigavę! Dingsta veido melsvumas, parausvėja skruostai, išsitiesia nugara, atsiranda ori laikysena. Tiesa, neilgam...

Tąkart skubomis prisipirkome kiek galėjome: tai bent atsivalgysime, atsidžiaugsime... Pasigriebiau į krepšį ir porą butelių alaus, išsiilgau gero lietuviško. Tačiau kasininkas beskaičiuodamas nežymiu mostu pakvietė asistentę – jauną, tik gana stamboką mergužėlę, kuri paėmė tuos mano alaus butelius ir nusinešė. Pagalvojau, visai kaip Amerikoje – kasininkas, ko gero, dar nepilnametis, neturi teisės pardavinėti alkoholio (tokiam negalima net ranka paliesti), ir tais atvejais iškviečiamas kas nors iš administracijos darbuotojų arba kad ir kitas pardavėjas – pilnametis. Bet mano buteliai kažkodėl negrįžo. Kas atsitiko? – klausiu kasininko. Po dešimtos valandos alkoholis nepardavinėjamas, – ramiai atsakė. Šokas! Vis dar alkoholikų tauta? Bet kaip taip galima elgtis su klientu, su žmogumi? Įsivaizduoju, kaip tai atrodytų Amerikoje. Ateitų asistentas ir nė žodžio nesakęs paimtų ir nusineštų kliento pirkinius! Nei labas, nei dėkui, jokio apgailestavimo, atsiprašymo ar paaiškinimo. Atominės bombos sprogimas amerikietį nustebintų, ko gero, mažiau. Na, čia toks tas ir humoras – po bombos nebeliktų kam stebėtis, bet Lietuvoje niekas panašiais poelgiais, kaip supratau, nesistebi. Nors jokia bomba ir nesprogo.

Tai patvirtino kitas incidentas, įvykęs tuo pačiu metu (nors gal tai tik man pasirodė incidentas, aplinkiniams, panašu, tai egzistencinė norma): praeinant vienai solidžios išvaizdos pagyvenusiai damai, sukaukė kasos vartų signalizacija. Rankoje ji nešėsi didoką krepšį prekių. Akimirksniu prisistatęs apsauginis ją jau tikrino. Moteriškė stovėjo pagal įsakymą plačiai išskėstomis rankomis, o apsauginis, apgrabaliojęs jos rūbus, toliau knisosi krepšyje. Incidentas buvo trumpas, gal tik nesusipratimas, visų detalių neįsidėmėjau. Bet jei palygintume su Amerika – ten tų kaukiančių signalizacijų irgi pasitaiko, tačiau nė karto nemačiau tikrinamo ir kratomo kliento. Paprastai klientas sustoja, atsigręžia klausiamu žvilgsniu ir čia pat sulaukia arčiausiai stovinčio pardavėjo linktelėjimo galva: tvarka, keliauk sau toliau. Jeigu jau sustojai, jeigu atsigręžei, vadinasi, blogiausiu atveju atsitiko kokia nors klaida, atsitiktinumas... O dėl atsitiktinumų klientai netrikdomi, klientas visada teisus. Pagaliau, kaip žmogus jis turi teisę ir suklysti. Tačiau jeigu taip atsitinka ir antrą kartą (o tai užfiksuoja vaizdo kameros, ir apsaugos kompiuteriai klientą įsidėmi), tada klientas įspėjamas. Po trečio ar dar kažin kelinto karto klientas jau bus sulaikomas tik įžengęs į parduotuvę ir mandagiai apsukamas atgal... Bet tai tik teorija, to matyti neteko, nors daug kas priklauso ir nuo gyvenamojo rajono. Dar ir nuo parduotuvių tipo. Maisto parduotuvės – tai viena, o kokiose nors elektroninių prekių parduotuvėse, įsivaizduoju, turėtų būti griežčiau.

Amerikai, kaip gerokai toliau pažengusiai kapitalistinio vystymosi keliu, iš tikrųjų rūpi svarbesni ir esmingesni dalykai nei kokių pavienių vagių gaudymas. Svarbu, kad žmogus parduotuvėje jaustųsi kaip namie. Ir žmonių, praleidžiančių savaitgalius ne kur kitur, o būtent parduotuvėse, vis daugėja. Be elementaraus poreikio apsipirkti ateinančiai darbo savaitei, žmones parduotuvės traukia ir dėl visai kitų priežasčių. Jie ten tiesiog šiaip slankioja, leidžia laiką. Tai vyksta jau ne vien tik dideliuose jungtinių parduotuvių centruose, vadinamuosiuose moluose, bet ir kur kas mažesnėse prekyvietėse, – svarbu, kad žmogui būtų pakankamai erdvės dairytis, tai besidairydamas gal ką ras ir nusipirkti.

Lietuvoje publiką į prekybos centrus, be viso kito, pritraukia visokios tuose centruose esančios kavinės. Tai, žinoma, patogu, bet Amerikos parduotuvėse kavinės nepopuliarios, o jeigu tokių ir yra, tai visose tie patys išsipūtę mėsainiai (žandikaulius paskui maudžia nuo pastangų juos apžioti ir atkąsti). Dar tie patys kokakolos tipo gėrimai ir kukurūzų spragėsiai, kurie dusina jau vien savo specifiniu kvapu. Prie ko nors daugiau publikos pratinti ir nebūtina, tegul geriau spokso į prekes. Bet šiuolaikinio amerikiečio jau niekas labiau ir nepritrauks kaip spragėsiai – tas mėgstamiausias visos Naujojo Pasaulio tautos patiekalas.

Kai Lietuvos prekybos centruose ims mažėti visokių kavinių, kai žmonės išmoks džiaugtis vien prekių gausa – kaip aukščiausio egzistencinio gėrio apraiška, – tada jau būsime pasiekę amerikietiško mentaliteto lygmenį. Bet pirma reikia išugdyti aukštesnę žmogiškųjų santykių kultūrą. Mandagus, kultūringas aptarnavimas Lietuvoje jau irgi nebestebina, bet kartu dar išnyra buvusios epochos recidyvai, kai į žmogų pasižiūrima kaip į vagį, sukčių ar alkoholiką (draudimas nuo tam tikros valandos pardavinėti alkoholį visiems piliečiams – kad šie nenusigertų, ir yra visų piliečių „apiforminimas“ alkoholikais). Tai irgi savotiškos politikos išraiška, kai visuomenės nariai yra tarsi baudžiauninkai, kurie amžinai nusikaltę savo valdžiai ir kuriems būtinai reikia apynasrio, kuriuos reikia valdyti, kontroliuoti. Tai vis totalitarinės praeities pasekmės. Aukštesnis socialinės formacijos lygis atsiras tada, kai žmonės kontroliuos save patys. Štai ką reikia suprasti verslo pasaulio lyderiams! Ir nebijoti dėl tokių spindinčių perspektyvų prarasti vienos kitos niekingos prekės. Ne muštro ir baimės reikia, o ekonomikos ir masių psichologijos išmanymo. Juk prekės vertė slypi ne pačioje prekėje, o mūsų vertinime – kaip esame išmokyti matyti tas prekes, kai ateiname jų dairytis tarsi į kokią šventę. Antai amerikiečiai yra nuoširdžiausiai įsitikinę, kad jų parduotuvės su visomis prekėmis yra geriausios ir tobuliausios pasaulyje. Kaip ir jie patys. Daugiau verslo klestėjimui nieko kito ir nebereikia. Nei to gąsdinimo, nei baisaus sekimo, įtarinėjimo.

Išėję iš tos Vilniaus parduotuvės aplink matėme įtartinų tipų, ramiausiai begurkšnojančių alų. Arčiau stovinti grupė jaunuolių dar išsiskyrė agresyvia elgesio maniera ir savita kalba, kuri iš tikrųjų buvo vien keiksmų tirada. Tačiau niekur nebuvo matyti jokio budinčio policininko, kuris, iškilus pavojui, galėtų apginti žmones nuo šių tipų. Lauke visai ne taip, kaip pačioje parduotuvėje, kur reikia apginti prekes – tenai visas tuntas įmitusių apsauginių. Parduotuvėse jiems saugiau. Ir čia galime įžvelgti kapitalizmo progresą, prekės puoselėjimą, tik visas tas reikalas dar turi gana daug groteskiškų ir grubių formų.

namo grįžau saugiai, naktį prasivarčiau lovoje blaivus kaip agurkėlis, nes užmigti neleido pasikeitęs paros laikas bei gausybė turistinių įspūdžių, kurie, tiesą sakant, nėra tokie nauji ir netikėti.

Gyvenimas voljeruose

Buvojau Lietuvoje prieš kelerius metus – tada pritrenkė vykdomos statybos, tvarkomi keliai. Vilniuje dygo dangoraižiai, visoje Lietuvoje radosi „Maximos“ tipo parduotuvės. Dabar jau viskas aprimę, nusėdę, tapę įprasta. Tik apsidairius nelabai suprasi, ko daugiau atsirado Lietuvoje – naujų statinių ar išgriautų, nebeveikiančių fabrikų ir gamyklų? Tipiški gyventojų skundai: anksčiau čia tas ir anas buvo gaminama, o dabar toje vietoje veikia, geriausiu atveju, koks nors kazino... Užteks Lietuvai prekių iš Vakarų.

Kiek ilgai tai gali trukti? Atsakymas iš esmės aiškus. Kai Lietuva nusistekens iki pigios darbo jėgos lygmens. Štai tada Vakarai ims čia statyti gamyklas, tada tai apsimokės, kaip kad dabar apsimoka statyti gamyklas trečiojo pasaulio šalyse (made in China ir pan.). Bet ten tolokai, Lietuva arčiau, tad perspektyvos ne už kalnų. Šiokia tokia pradžia jau yra. Vilniuje mačiau iškilusią naują didelę gamyklą – ruošia maistines sraiges... Kaip tai galėtų atsiliepti Lietuvos ekologijai, nežinau, bet prancūzų kišenei ir pilvams tai, aišku, į sveikatą.

Gatvės Vilniuje šen bei ten vis dar nesutvarkytos, bet jei lygintume su tokia Čikaga, tai joje galima prisižiūrėti ir klaikesnių vaizdų, tiesa, ne geriausiuose rajonuose. Vis dėlto stebino Seimo pastato aplinka – gatvės duobėtos, šaligatviai ištrupėję. Tarsi Lietuvos valdžia norėtų pademonstruoti: štai mes savimi nesirūpiname, o rūpinamės tik žmonėmis. Patys va kokiomis gatvėmis važinėjame...

Vis dėlto tautai tarnaujantys asmenys Lietuvoje gyvena gerai – tokią išvadą padarai, kai pamatai naujas, gražias pilaites, įspūdingas sodybas, modernius daugiaaukščius. Taip gyvena pusė Lietuvos, – neseniai internete aiškino vienas parlamentaras, pridūręs, kad vidutinis tos pusės Lietuvos gyventojų mėnesinis atlyginimas yra dešimt tūkstančių eurų... Čia jis netiesiogiai išsidavė, kokiu tikslu sėdi Seime, kas jam rūpi ir kaip jis reikalus mato. Kuo gražiau viską matysi, tuo ir pats dailesnis atrodysi, gal dar premiją įklijuos.

Šiuo atveju tinka ir evangelinis principas: kas turi, tam bus ir pridėta... Tiesa, evangelijose kalbama apie dvasines dorybes ir anapusinį gyvenimą, bet kai kurie nieko nelaukdami savo gyvenimą gerina jau čia ir dabar. Tokie neretai džiaugiasi ne vienu butu ar namu, o keliais ir net keliolika, kartais tos nuosavybės turi ir už Lietuvos ribų (tai dėl visa pikta, jei tektų kada nešti kudašių iš tėvynės).

Skurstantys pensininkai irgi gyvena pagal tą patį evangelinį principą: kuris neturi, bus atimta ir tai, ką turėjo...

Aš noriu gyventi kaip žmõgus! – skamba atminty viename iš pobūvių girdėta valdžios vyro frazė, kai jis pasakojo apie savo naują brangiai pirktą butą. Na, čia ir prisiminti nėra ko – frazė universali. Tik nelygu, kas ją ištaria. Jei nori gyventi kaip žmogus – tada pagalvojau pats sau – trenkis kur nors į chruščiovinio tipo daugiabutį ir nešk kryžių kartu su tauta, su jos žmonėmis, kuriems tariesi tarnaujantis. Tada ir būsi kaip žmogus. O dabar esi tarsi koks tranas! Iš tų, kurie lygesni už lygius...

Bet lygiavos principų kapitalizme niekas ir nedeklaruoja. Čia yra kitaip, tačiau vis pagal tą patį socializmo praktiką primenantį šūkį: iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal darbą! Tik darbo įvertinimas šiandien jau nebe sovietinis. Kaip svarbiausias vertinamas protinis vadovaujamas darbas, nes tai kuriamasis darbas, lipdantis mūsų civilizaciją iki dangaus aukštumų. Tos civilizacijos esmė – neva geresnis, lengvesnis būsimas visų gyvenimas. Užtat mus valdančiosios aukštumos taip ir garbinamos, todėl ir didžiuojamės jų gerove. Juk gerovė be pastangų neatsiranda.

Tačiau gerovei vien tik darbo maža. Kartais dėl jos tenka parduoti garbę.

Valdininkas nieko nenuveiktų, jeigu nebūtų kas jam bulves laukuose nukasa, jo namus sutvarko, aplinką prižiūri ir pan. Valdininkas fiziniu požiūriu dirba tikrai ne daugiau nei koks darbininkas, ir be savo tarnų jis – niekas! Bet save laiko viskuo (tuo labiau kad ir liaudis tam pritaria). Valdininkas yra viskas, ir jis savo vertę apsprendžia pats sau nusistatydamas algas. Tiksliau, jas nustato sistema, bet juk ją reguliuoja tie patys valdantieji. Visokie vadovaujantys ir kitokie reikšmingieji savo statusą apiformina maksimaliai galimais įvertinimais, o jei situacija leistų krauti sau milijonus kad ir kas dieną – būtinai taip ir darytų. Viskas taip ir vyksta, tik Lietuva pasauliniu mastu dar yra kukli. Aukščiausia girdėta Lietuvoje mėnesinė alga – pusė milijono litų. Be abejo, vien tuo sotus nebūsi – yra dar ir dividendai nuo akcijų bei kitokių kapitalizmo sistemos leidžiamų finansinių manipuliacijų.

Tačiau tokią sistemą dera įvardyti tik kaip amoralią. Jos esmę sudaro pelnas, kuris neturi ribų, ir jau vien dėl to jis iškyla aukščiau bet kokios moralės ar padorumo. Šios dvasinės kategorijos yra tiesiog transformuotos į finansinį pavidalą. Valdininkas yra reikšmingesnis už valytoją, ir visa tai, ką tas valdininkas padaro naudingo, kas galėtų būti išreiškiama pagarbos ir padėkos faktoriais, konvertuojama į jo maksimalų finansinį atlyginimą. Atitinkamai darbininkams, pensininkams ir panašiems piliečiams paprastai nustatomos mažiausios galimos išmokos, kartu su jomis – ir faktiška panieka. Ant tokių pagrindų laikosi visos valstybės. Visi mes dirbame vienodai sunkiai, bet kapitalizme atlyginama ne pagal darbo energijos sąnaudas, o pagal rezultatus, kurie įvertinami naudingumo visuomenei rodikliu. Ta nauda atitinkamai ir paskirstoma – darbininko prakaito įkainis štai pakilo dešimčia litų per mėnesį, valdininkui už tokį reikalų patvarkymą – dešimtys ir šimtai tūkstančių per mėnesį... Taip jau išeina tame kapitalizme.

Bet drįskime paklausti – gal vietoj tų milijonų užtektų ponui garbės suteikimo? „Ačiū!“ už gerai dirbamą darbą, darbininkas irgi savo ruožtu tau sienas gražiai išdažė, dailią vonią įrengė... Atsakymas čia aiškus – kiškis tą savo „ačiū“ į užpakalį. Kas valdo, tas ir valgo – pagal vieną dar sovietinių laikų komedijos parafrazuotą formulę: kas nedirba, tas valgo... Tas garbingas ponas visą savo garbę yra iškeitęs į pinigus! Ir jam apibūdinti verčiau tiktų evangeliniai žodžiai, kad tokie, aptekę turtais, neįžengs į dangaus karalystę, nes jie jau atsiėmė savo paguodą. Kitas reikalas, kad jiems nusišvilpt į visokias nežinomas karalystes. Jiems užtenka karaliavimo čia.

Situaciją bandoma pudruoti labdaromis, tačiau daugeliu atvejų tai irgi tik evangelinio įspėjimo apie tai, kad tavo kairė nežinotų, ką daro dešinė, atvirkštinis variantas. Kaip tik labdara yra tikslus atliekamų lėšų atseikėjimas, išpildant religijos apibrėžimą kaip opiumą liaudžiai. Štai čia tinka marksistinis religijos apibūdinimas, nes tik taip pasaulio galingieji tą religiją supranta. Negi jie kvailintų save, tikėdami taip, kaip tiki ir guodžiasi prasta liaudis? Tai liaudis apsikvailina, o turčiai ir čia pirmieji. Štai net ir laidojasi jie iškilmingai, su vyskupų palyda, reikšmingomis kalbomis ir brangiausiais paminklais. Viską pasiima šiame pasaulyje. Kas jų laukia aname? Gal tik minėti Jėzaus žodžiai apie atsiimtą užmokestį. Sau jie jau atlygino maksimaliai! Išsėmė ir išsunkė iš savo aplinkos kiek galėjo. Ir liko tušti...

Iš kitos pusės – o kaipgi kitaip? Jau buvo kartą sugalvota keisti pasaulio tvarką, pagerinti ją pagal Karlo Marxo mokymą, bet reikalai išvirto dar blogiau. Tada jau verkė visi: vieni, kad nieko neturi, kaip ir anksčiau, kiti – kad nebegali nieko išnaudoti, kaip kad anksčiau. Taigi visi buvo tarsi vieningi, bet kai reikalai sugrįžo, vėl viskas atsistojo į savo vėžes...

Sakoma, kad turto žmonės yra besieliai, tušti, lyg skambantys puodai. Bet užtat auksiniai! Juk ne veltui jų mentaliteto ypatybė – arogantiškas snobizmas. Štai net tuose visų išsvajotuose kurortuose įsitikintume, kad turtuolių rojus visai ne toks, kaip mes vaizduojamės. Tie prabangūs kurortai vis labiau ima panėšėti į voljerus, kuriuose nėra nieko tikro. Paprastai tai būna uždara viešbučio teritorija, sauganti turistus nuo čiabuvių. Viduje puikūs filtruoto vandens baseinai, prisodinta egzotiškų augalų, priveista įvairių nekenksmingų gyvūnų. Maloniai aptarnaujantis personalas, plačios plastikinės šypsenos. Nors aš ne turtuolis, bet kaip tik tokiame voljere pabuvoti teko (dovana gimtadienio proga). Galėčiau dar pridėti – ten buvo veltui maitinama ir net alkoholiniai gėrimai buvo nemokami. Viskas veltui, tiksliau, viskas įtraukta į kelialapio kainą – tikras žemiškasis rojus.

Tik tada mane, kai pagalvojau apie visa tai, netikėtai apėmė šiurpas nuo minties: o jeigu man štai čia tektų likti iki gyvenimo galo! Pajutau, kaip ima vidurius sukti, nors maistas ir nemokamas. Viskas ten kažkaip šleikščiai saldu, net baseinų vanduo saldainio skonio: gali jame maudytis ir gerti kartu, nebaisu net užspringti... Vienintelis dalykas, kuo ten mėgavausi, tai siauras vandenyno pliažo ruožas, šioks toks natūralios gamtos dvelksmas, nostalgiškai primenantis Lietuvos pajūrį... Tiesa, maudymosi zona ten griežtai aptverta, kaip kad ir įprasta visuose pliažuose, bet užtat žmonių mažai: visi baseinuose tupi, daugeliui ten jaukiau nei prie atviro vandenyno. Visa tai gal nebloga paguoda turtuoliams, įsivaizduojantiems, kad jų amžinybė bus kaip jų taurus gyvenimas: gaus kiekvienas sau amžinąjį voljerą, kuriame nebus nieko tikro. O džiūgauti dėl tokios galimybės kai kas gali jau dabar.

Bet kol gyvenimas tęsiasi, ši sistema kuria atitinkamas vertybes, kriterijus ir teikia reikalingas korekcijas. Antai leidžia aiškiai įvertinti žmogaus gyvenimą pagal jo darbingumo apimtis. Žmogus, dirbantis sunkų, bet menkai atlyginamą darbą (statybininkas ar mokytojas – nesvarbu) yra traktuojamas kaip nevisavertis, ir turtuolių voljeruose tokių nesutiksi. Gerai apmokamas darbas – tai jau skamba padoriau, bet išties išdidžiai skamba nuostata: darbas dėl didelių pinigų!

Na, kad ir kaip ten būtų su tais atlyginimais, jų ribos visada sąlygiškos, darbo ir pinigų santykis visada problemiškas, todėl aukščiausia, jau beveik dieviška būsena – kai dideli pinigai gaunami be jokio darbo!

Tokią dievišką būseną išrinktiesiems suteikti gali tik kapitalizmas. Nes jame pinigai gamina pinigus! Belieka pakartoti tą pačią tiesą: kas jų turi, gauna dar daugiau vien todėl, kad turi. O jiems ribų nėra, nes žmogaus siela – beribė...

Teisė numirti

Gulėdamas Baltijos pajūrio smėlyje mąsčiau apie jos bangas. Kaip čia nardydavome, šokinėdavome prieš daugelį metų. Tėvai su vaikais – krykštavimai, šūksniai, žaidimai. Dabar viso to nėra. Uždrausta, nes pavojinga! Kažkada rašiau apie amerikietiško mentaliteto saugios civilizacijos idealą – Mėnulis, užlietas asfaltu... Bet ši avangardinė vizija greitai tiks visiems. Lietuva sparčiai įsisavina kapitalizmo pamokas, ir tie dar visai neseniai ryškūs praeities–ateities kontrastai nyksta. Bent jau matome pradinę permainų stadiją – Baltijos jūra virsta ežeru.

Buvo saulėta diena, nedidelis vėjelis, ritosi bangos. Tačiau kažkodėl to vėjelio užteko, kad būtų iškelta raudona vėliava. Tai reiškė, kad maudytis griežtai draudžiama! Apie tai nuolat šaukė garsiakalbis, ragino kai kuriuos pavienius drąsuolius lipti laukan, nes kitaip pareigūnai nubaus. Stebėjausi – kokie draudimai ir grasinimai čia pasigirsta, kai jūra iš tikrųjų būna audringa? Na, gal tada ir pliažas tuščias, bet šiaip žmones juk traukia smarkiai banguojančios jūros vaizdas.

Bet viskas žmogaus gerovei. O idealiausia gerovė – apskritai negimti. Kaip sakoma, bijai vilko, neik į mišką. Kadangi jau gimėme, tenka tą mišką tvora tverti. Štai Lietuvoje jau kone visi autostradų ruožai aptverti. Tai, be abejo, irgi mūsų saugumui. Sovietai tais sumetimais tvėrė pasienio zonas, jūroje neleido plaukioti ant pripučiamų čiužinių – dar imsi ir į Švediją paspruksi. Jais ir dabar draudžiama naudotis atviruose vandenyse – gali apvirsti ir paskęsti. Juk visko pasitaiko. Sovietai gelbėdavo sielą nuo kapitalistinio pasaulio, kapitalistai irgi susirūpinę: žus žmogus – prapuls darbo jėga...

„Stok! Pasienio zona, būsi nušautas!“ – rūsčiai perspėdavo sovietinio pasienio užrašai Baltijos pakrančių ruože. „Stok! Privati zona, pikti šunys!“ – skelbia jau dabartiniai užrašai kone visose gražesnėse Lietuvos vietose. Perkelti iš karinės vartosenos tie užrašai Lietuvos erdvėje leidžia suprasti, kuo demokratija skiriasi nuo totalitarizmo. Kai išorinė ir fizinė okupacija tapo vidine ir dvasine, kai prievarta virto prostitucija, tai jau galime kalbėti apie demokratiją. Niekas neprievartauja, patys parsiduodame. Laisva valia, taip sakant. Anuomet kentėme sovietinių okupantų prievartą, bet dabar to buvusio pasaulio kartais ilgimės (žinoma, tik ne komunistinės valdžios!). Nostalgija tai mūsų buvusiai vargingai, bet draugiškai bendruomenei ypač sukyla, kai vartome spalvingus žurnalus, vaizduojančius blizgantį turtuolių gyvenimą, kai tenka per tvorą ilgesingai spoksoti į tolumose tyvuliuojantį ežerą, kai matome to ežero pakrante laisvai ir išdidžiai pėdinančius mūsų išrinktuosius...

Draudimų Palangos paplūdimyje anuomet buvo ir daugiau – garsiakalbis nespėjo visų skelbti. Negalima leisti aitvarų, maudyti šunų, gerti alaus... Be abejo, aitvarai gali sužeisti aplinkinius žmones, ims, pavyzdžiui, ir nukris kam ant jautrios galvos ta popieriaus ir pagaliukų konstrukcija. Juk visko gali atsitikti. Antai Čikagoje netgi buvo, kad meteoritas stogą pramušė ir kažkam nukrito tiesiai ant grindų. O juk galėjo ir į makaulę pataikyti. Kol kas nėra galimybių uždrausti meteoritų kritimą, tad gyvenimas iš tikrųjų nesaugus.

Gyvenimo saugumas tiesiogiai proporcingas draudimų kiekiui, kurių šiapus ir anapus Atlanto vis gausėja. Tiesa, kuo daugiau draudimų, tuo mažiau to gyvenimo, užtat daugiau laiko lieka darbui. Ir mūsų poilsio kokybė ima priklausyti nuo sugebėjimo peržengti tuos draudimus. Sakyčiau, esu gyvas tiek, kiek sulaužau draudimų ir apeinu įstatymus. Štai ėmiau ir nusimaudžiau jūroje ignoruodamas visus garsiakalbio šūkalojimus, kaip šiame pliaže padarė ir nemaža dalis kitų poilsiautojų, taip pat alaus slapta iš savo kuprinės gurkštelėjau ir į aitvarą akis paganiau: netoliese žmogelis leido jį į padebesius, savo ir kitų vaikus džiugino. Dar, mačiau, ir šunėką kaimynas jūroje išmaudė – nieko baisaus dėl to neatsitiko. Gerai, kad žmonės dar moka poilsiauti.

Kyla mintis, kad gelbėtojai tingi dirbti, ir užuot išplėtus gelbėtojų tinklą ir žmonėms leidus laisviau ilsėtis, sukuriami įvairiausi draudimai. Kiek tame pliaže buvau, prisiklausiau daugybės šabloniškų draudimų, daug triukšmo iš garsiakalbių (be abejo, tai tik kompiuteriniai užprogramuoti įrašai), bet nepamačiau jokių gelbėtojų. Taigi viskas suorganizuota ekonominio rentabilumo principu. Bet, net reikalą vertinant tokiu požiūriu, esmė vis viena išlieka ta pati. Antai prie Mičigano ežero gelbėtojų yra, ko gero, daugiau nei poilsiautojų, bet draudimų taip pat daugiau nei Lietuvos pajūryje.

Čikagos pakrantę skalaujantis Mičigano ežeras labai primena Baltijos pajūrį. Tik pakrantė nėra sekli, maudytis tenka netoli kranto, taip pat ir smėlis, palyginus su Palangos pliažu, tik dulkinas žvyras. Bet vis tiek smagu. Kai kurie Čikagos pliažai yra mokami, nors tai nereiškia, kad ten rasi kokių atrakcijų. Jokių prekybinių kioskų, nėra net persirengimo būdelių. Visa tai jau pamiršta praeitis. Maudomasi su šortais arba ilgomis, žemiau kelių kelnėmis, su kuriomis vaikščiojama ir po miestą. Už pliažą privalai mokėti visų pirmiausia dėl gelbėtojų išlaikymo. Sėdi jie specialiose pakylose visai netoli vandens ir spokso kone į kiekvieną kaip į potencialų skenduolį. Žmonėms saugu, tuo labiau kad tie stebėjimo punktai išdėstyti vos ne kas dešimt metrų. Tad nepaskęsi kad ir norėdamas.

Negalima sakyti, kad tuose paplūdimiuose visiška nuobodybė. Amerikiečiai mėgsta sportą, todėl pasitaiko pliažų su tinklinio aikštelėmis. Kai kur galima išsinuomoti net vandens motociklų. Ten, kur paplūdimys išbetonuotas, įrengtos dar labiau amerikiečių mėgstamos beisbolo aikštelės. Žodžiu, viskas kaip ir neblogai, tik viskas kiek kitaip, nei mums, lietuviams emigrantams, įprasta. Bet svarbiausia, viskas saugu.

Tuo eilinį kartą įsitikinau kaip tik šią vasarą apsilankęs prie Mičigano ežero (kuris dydžiu prilygsta jūrai). Ne kiekvieną vasarą ten nukanku, ir visada tik trumpam. Šiais metais štai buvome, deja, nepavyko peržengti ten nustatytų saugumo ribų.

Diena buvo kiek debesuota, tačiau šilta ir tvanki, kaip įprasta Čikagoje. Tad ežero vanduo labai traukė. Nusirengiau, pasirąžiau prie vandens ir – švilpukas!.. Šaižus, aštrus. Dar po kelių sekundžių net sirena. Oro pavojus? Ne, kur kas proziškiau. Kažkur tolumose sudundėjo griaustinis. Buvo ir panašu, kad artėja lietus, nors nieko tikro nesimatė. Tačiau laukti lietaus pavojinga, tad dėl viso pikto visiems įsakyta iš vandens – lauk! (amerikiečiai lietaus šiaip jau bijo, atprato nuo jo besėdėdami savo automobiliuose). O kadangi jau ir vakarėjo – artėjo šešta valanda – tai visi poilsiautojai išsinešdino ne tik iš vandens, bet ir iš pliažo. Tik apsauginiai liko jame važinėti, zujo specialiais keturračiais motociklais po paplūdimio dulkes, kurias jie čia vadina smėliu.

Vis dėlto pradžioje, visiems dar tik lendant iš vandens, pagalvojau: surizikuosiu ir bent sekundei pūkštelėsiu į vandenį. Atėjus prie ežero norėjosi sušlapti jau vien iš principo. Ir sparčiai nukulniavau prie vandens. Bet nespėjau. Kaip žaibas priartėjo staugiantis motociklas. Jums eiti į vandenį draudžiama! – suriko apsauginis. Tai čia tokia laisvė, demokratija? – paprieštaravau, – kaip konclageryje... Bet jis nesuprato. Kaip kur? Kaip „Heil Hitler!“ – patikslinau mintį savotiškai, tada suprato. Tai daroma jūsų saugumui, – teikėsi paaiškinti. Saugiausia apskritai negimti, – sumurmėjau atsakydamas, ir pridūriau: jūsų reikalas turėtų būti mane įspėti, o mano – laisvai rinktis. Ir dar paklausiau: o ar nusišauti turiu teisę?..

Bet po tokio dialogo jau ir aš su visais kitais skuodžiau iš pliažo. Dar ims šioje laisvės šalyje ir apkaltins kažin kuo. Nuotaiką kiek pataisė gražūs debesys, kurie taip ir neprapliupo lietumi, net priešingai: prasiskyrė atverdami nuostabius saulės spindulius, sukurdami visai gražų jūros peizažą. Ir net keista – tokiomis aplinkybėmis nematytas reginys: pats vidurvasaris ir visiškai tuščia ežero pakrantė... Žmonės atgal nebegrįžo, tad taip ir nesužinojau, kokiu švilpuku draudimo komandos atšaukiamos, kaip pranešama, kad į vandenį jau galima...

Vis dėlto mano konfliktas su apsauginiu buvo kažkam naudingas. Kol ginčijausi su mano gyvybės sergėtoju, prie vandens atėjo toks pagyvenęs amerikietis su žmona. Apie sireną jie nieko nežinojo, nes buvo ką tik atvažiavę. Taigi, kol aiškinausi, anas žmogelis nepastebėtas įbrido į vandenį. Pasijutau nors kiek laimėjęs. Jei ne aš, tai bent kitas įbrido! Tik tos mano akcijos nauda buvo trumpalaikė. Sudorojęs mane, apsauginis savo visureigiu nurovė ir prie tos nesusipratusios poros...

Nežinau, ar tas gelbėtojas suvokė, kad jo veikla absurdiška, nes lietaus grėsmė buvo nudundėjusi kažin kur į tolumas, bet visiškai aišku, kad jis jautėsi svarbus atlikdamas pareigą – kaip tikras JAV pilietis. Mano akimis, tai tik aklas paklusimas formalizmui, kaip nepajudinamam sistemos pamatui. Čia svarbiausia švilpukas... Jeigu jau buvo sušvilpta, toliau kad ir kas atsitiktų – amerikiečiui būtina pirmiausia įvykdyti švilpuko padiktuotą reglamentą iki galo. Vėliau labiau išprusę amerikiečiai man paaiškino, kad jeigu pliažo lankytojui kas nors atsitiktų, valdžia turėtų problemų su įvairiomis draudimo kompanijomis. Nes kuris nors iš žuvusiojo artimųjų jau galėtų išsireikalauti didelių kompensacijų. Tai svarbiausias motyvas gelbėti žmones ir palaikyti tvarką.

Tad viskas čia apskaičiuota, pamatuota, tik žmogui vietos nebeliko. Individas čia visa savo egzistencija maitina šventą valstybės kūną...

Vis dėlto turime bent vieną tikrą laisvės privalumą. Ir patį tikriausią. Tai teisė numirti! Ir ji neišvengiama. Štai kur tiesiog Dievo dovana žmogui, kurios neatimsi, neuždrausi! Girdėtas posakis: žmogų galima nužudyti, jį galima sudeginti, sunaikinti, bet jo negalima nugalėti! Tolesnė žmonijos raida (epochų kaita į kapitalistinę civilizacijos apoteozę) parodys, kad kaip tik mirtis yra didžiausia žmogaus pergalė. Nors šventi krikščionių raštai piešia ir dar niūresnį pabaigos vaizdą – žmonės ieškos mirties ir jos neras… Bet tai per tolima ateities vizija – kol kas galime būti ramūs. Ir netgi kraupios nelaimės kad ir tuose pačiuose pliažuose – žmonių, dažnai ir vaikų nuskendimai – kad ir kaip tai tragiška, bet liudija, skelbia žmogaus laisvę pirmiausia gyventi! Gyventi gyvenimą, kuris jau savo pradmenimis yra mirtingas. Valstybė, tardamasi, kad atima iš tavęs mirtį, iš tikrųjų atima patį gyvenimą.

Be abejo, toks gyvenimas pelnytai vertas ašarų pakalnės įvardijimo. Štai Čikagos taip akylai saugojamuose paplūdimiuose vien per paskutinį savaitgalį (man berašant šias eilutes) įvyko net dvi tragedijos – nuskendo paauglė mergaitė (neaiškiomis aplinkybėmis prie pat kranto) ir sausumos smėlyje prasmego berniukas. Iš tikrųjų – visų atvejų nenumatysi, idealiai žmogaus nuo mirties neapsaugosi, bet rankų dėl to nenuleisime, mes kovosime. Ne veltui Čikagos pietinė Mičigano ežero pakrantė jau visa išbetonuota. Iš žmogaus gyvybei pavojingo pliažo virto akiai miela išsivysčiusios civilizacijos cementine panorama.

Kada ir Lietuva pavys Ameriką? Kai visas ruožas nuo Nidos iki Šventosios bus paprasčiausiai išbetonuotas, jūra nuo žmogaus atitverta tvora! Juk toje jūroje žmonės skęsta. Gelžbetonio siena per visą pakrantę – taip būtų saugiausia. Ir žmonėms prasidės prasmingiausia jų egzistencijos era: mažiau pramogauti, daugiau dirbti.

Dirbti dėl ko? Nebūtinai dėl kokio nors švento reikalo. Kažkada juk jau dirbome dėl komunizmo idealų. Dabar žmonės patobulėjo, pasidarė išmintingesni ir, svarbiausia, – sąmoningesni. Tuščių apgaulingų šūkių jiems nebereikia. Užtenka dirbti vien dėl garbingo principo. Tiesiog pirmyn į darbą kaip į kovą už gyvenimą prieš mirtį... Ir jei šioje kovoje tapsi miręs dar gyvas būdamas, tai jokia mirtis jau ir nebaisi. Jos kaip ir nebebus...