Recenzijos, anotacijos

Aidas Marčėnas. Tuščia jo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 168 p.

Netikėtas naujosios Aido Marčėno poezijos knygos pavadinimas – „Tuščia jo“.

Ir kūrybingą pasiekia tuštuma bei tuštybė; rašoma ir iš tuštybės. Ir parašoma – ir neblogai parašoma. Bet yra tokia veikli sąmonės pastanga – įveikti tuštybę. Jei ir tik numoti ranka, kaip pasakyta Žemaitės, perspėjant dėl turtų pilnybės: „Tuščia jo turtų, verčiau už plikiausio vaikio!“ „Tuščia jų! Ieškant tų tiesų reikia svietą atitraukti nuo darbų“, – iš Vinco Pietario duoda pavyzdį „Frazeologijos žodynas“ (2001).

Iš eilėraščio „medituojamoj tuštumoj“ (nepažymėto turiny ir jau tuo pastūmėtu tuštumos linkui):

 

medituojamoj

tuštumoj – ooo – tuštumoj

medituojamoj

sodą kėkštas, bjaurybė,

budina:

tuščia

čia jo

(p. 85)

 

Nėra šis eilėraštis programinis ar kaip kitaip žymus, bet ir iš jo matyti, kas A. Marčėnui dabar svarbu ar bent įdomu – perkeisti įprastus žodžių santykius, sukeistinti, paženklinti tuštumą – trimis „o“ ar trimis nuliais, – išskelti prasmės kibirkštėlę iš perskirtos pabaigos: „tuščia“ ir „čia jo“; redukuoti „čia“, svarbią ir garsynui, peršokti į frazeologiją: „tuščia jo“. Dar sykį – „tuščia jųjų“ „Lyrikos“ aštuntajame eilėraštyje. Prie tuštumos atkakliai kabinasi šiaudinis šuo, gal ir jį priveda garsų atkaklumas.

Įspūdis, kad už lyrikos knygos, ir gal ne tik už jos vienos, tebebudi „Sakiniai“, negailestingi introspekciniai žingsniai ir žvilgsniai. Lyg tikrumo išbandymai – kiek tikro ir kiek apsimesto, gerąja prasme – suvaidinto. Tikrumo ir kaukės problema. Bet kai plėši nuo veido kaukę, atlieki ir kaukę nuo veido plėšiančio vaidmenį. Bandome kalbėti apie dabartinę kaukę (arba stilių), o ji jau nuplėšta, bet nuplėšta kaukė yra tik kita kaukė. „Kai mane už kūrybą peikia ar giria, peikia ar giria už tai, kas galbūt buvo, už tai, ko šiaip ar taip jau nebėra. Esu seniai iš tų vietų išėjęs – kitas, kitoks. Tai ko pergyventi, kuo džiaugtis? Ir viena, ir kita – šiaudinis šuo“ („Sakiniai“, p. 122). Ir „Improvizacija: perrašant seną eilėraštį“:

 

nes laikas,

kaip ir mirtis, ten, kur lemta mums

būti, iš tiesų

tėra tik šiaudinis

šuo...

(p. 86)

 

Knyga išėjo lapkričio pabaigoj, garantuota, kad nepateks į jokius sąrašus, nei į 2013, nei į 2014 metų. Liks lyg kokioj tuštumoje. Bet bus kliudoma „Sakinių“ eseistikos, lengvu žaidimu pridengiančios egzistencijos sunkį: „Iš traukiančių beprasmybės gelmių išplėštų vienas vienintelis lengvas, tuščiaviduris eilėraštukas, į kurį įsikabinęs gyvenimo paviršiuose, įsivaizduodamas, kad esu saugus, išsilaikyti galėčiau gal net visą savaitę“ (p. 82). Eilėraščiai, netgi eilėraštukai, netgi nepertekę prasmės puikybės, net visai arti tuštumos, vis dėlto stovi būties, vadinasi, ir prasmės pusėje. Ne tik rašančių, bet ir skaitančių, net jei tai panašu į kasdienį pokalbį, į ištiestą pokalbio ranką. O kur be pokalbių, kur be sankalbų, marčėniško lyrikos žanro, kuriuo pradedama ir naujoji poezijos knyga. Gal ir sakytume, kad naujai knygai reiktų naujo akcento, bet ką reiškia naujo, kai kalbama apie Romą Orantą, kuris iš tiesų vis dar piešiasi. Greta sankalbų ir bendresni tekstų sutankėjimai, lyg kokie santankiai, priartėjimai prie tų, kurie yra svarbūs, tos pačios poetinės lygos žaidėjai. Donaldas Kajokas, jo „Lapės gaudymo“ pati pradžia – lyg kokia atsklandėlė eseistinėms užsklandėlėms:

 

lig šiolei kartais aš sapne vejuos

raudoną lapę, vėjas, lietūs merkia

staiga sustoju paupy – ai, tuščia jos...

 

Frazeologinis mostas, bet ir sąmonės gestas – nesivyk iš paskutiniųjų, sustok, kas tavo, bus tavo, tuščia tos lapės, tos raudonosios, gal ir nebuvo jos, gal tik sušmėžavo prieš akis, iliuzija, miražas. Poezija susisiekia su miražu ne vydamasi, ne bėgdama iš paskutiniųjų, o tik susiliesdama šypsulingai, kaip D. Kajokas ir pasakytų. D. Kajoko tuščia jos ir A. Marčėno tuščia jo – iš skirtingų laukų, nors ir arti. A. Marčėnas gali sugroti savo melodiją ir tada, kai prieš akis ir epigrafu pažymėtos D. Kajoko natos; gražiai sugroja, be priekaištų: „visas menas – / sidabru ant juodų vandenų: / švendras, valtis, irkluotojas senas...“ Iškirptas šis gabalėlis iš eilėraščio „Žemupys“. Bet yra ir nebesukarpomų, kad ir „Laiškas“ „Iš Vienos albumo“, toks švarus romansinis aukštis:

 

temstant mano raštu

sau šį tą parašai

taip, kad net užmirštu,

kad mane užmiršai

(p. 115)

 

Iš nieko arba – lyg iš nieko, iš kažko; ir niekas, ir kažkas, ir netgi Dievas, kuriantis iš nieko, gali glaustis ir prie tuštumos, pasirodančios kaip būsena, geidžianti užsipildyti pati iš savęs, iš kalbėjimo(si), rašymo(si). Kaip „Senoje svarstyklėje“, kur tarsi reziumuojama: „iš tuštumos vis dažniau, / vis rečiau iš tuštybės.“ Puikūs Šarūno Leonavičiaus piešiniai – neįtikėtinos plonos linijos konfigūracijos, virpėjimas, tuštuma, kuri užsipildo, jei užsipildo, tik pati iš savęs.

Tuštuma ne tik pasaulyje, ne tik tuštybės mugėje, ji glūdi ir mumyse, pasirodo liūdesiu, depresija, perspėjimu, kad jau neįveiksi, gundymu pasiduoti. Neturime kitos išeities – duoti sielai darbo, darbą, kuris virstų sielos turiniu. Rašantis gelbstisi rašydamas. Išrašyti sielą, vadinasi, išrašyti tuštumą ir joje įsirašyti, įsivietinti, nebebijoti. Pasakyti tą ir Arnui Ališauskui – esė ir eilėraščiu.

A. Marčėnas – reaguojantis, reaktyvus poetas, tas, kuris užkabina ir yra užkabinamas, skaudina ir yra skaudinamas. Atokumas ne jam – įsikirtęs A. Marčėno eilėraštis negali nurimti, suaušti, mintyse redaguojamas net tas, kuris jau knygoje. Grįžtama prie ankstesnių lyrikos būvių, formų, jos varijuojamos, stebėtinai gajus, augališkas mąstymas: čia iš jauno Boriso Pasternako, kuris suprato negalįs studijuoti sisteminės filosofijos Marburge, nes juto, kad pernelyg augališkas mąstymas.

„Naujas eilėraštis Arvydui“ – ne tik su bulve, bet ir su žydinčiais jazminais – jau iš Sigito Gedos; karšta bulvė, laiko formos, yra ir karščiuojanti bulvė burnoj, toj žmogaus kūno ovalinėj tuštumoj. Augalų atskirybės, tokie augaliniai asmenys – jazminas, varnalėša, be konkurencijos – žydinti ieva. Dar – riešutas; gerai padarytas eilėraštis „Riešutas“, atnaujinantis ir tėvo temą, atkaklus jos prasitęsimas jau signalizuoja bendresnę tradicijos prasmę, būtinumą. Atrodo, kad A. Marčėnas dirba vis įkaldamas kokią vinį į irstančią lietuvių poezijos tradiciją, nesutinka, kad tai, kas jam svarbu, nutekėtų į nežinią, tuštumą.

Gerai skamba „Žingsniai“, su išsklaidyta dvylikos mėnesių programa, kartais ir su žodžio ar jo formos netikėtu sulankstymu, lyg iš kokio minkšto metalo – kaip „Balandyje“: „dulkės ir dulkės, / ir tu, / dulkių angele, žiedadulkyti.“ Metų laikų, mėnesių atgarsiai – kiek jų mumyse. Justino Marcinkevičiaus „Žingsnis“ (tokio pavadinimo rinkinys, išleistas 1998 m., kuriame ir artimo principo trumpi, laisvo sąskambėjimo eilėraščiai) A. Marčėno balso netrikdo, o gal net savaip ryškina – pradėti nuo pradėto ir eiti savo keliu. Geras, tvirtai sukomponuotas eilėraštis „Laidotuvės“, rašytas iš natūros; kaip ir vėlyvieji Just. Marcinkevičiaus eilėraščiai, bet jau ir iš aukšto kultūrinio lygmens, įauginto į sociumą medžio (pušies) pavidalu. Mūsų pačių „geomorfologinis“ pjūvis pabaigos eilutėse: „Visos lietuvių rūšys / spiečiasi aplink žaizdą.“ Stiprūs ritminiai ir metriniai kirčiai – smūginiai.

A. Marčėnas turi ir pastabų žvilgsnį, ir aštrią mintį, nors eilėraščių knygoje vis šmėsčioja nepasitikėjimas protu, bet gal tik iš žaidimo su tuštybe. Protas lieka intuicijos, vaizduotės ir kitų poezijai svarbių dalykų ištikimas brolis, galima juo ir labiau pasitikėti. Žinoma, galima manyti, kad protas įtempčiau ir veikia cikluose („Medžiuškių spektaklis“, „Lyrika“), kad protas pataria išlaisvėjusiam ar ištrupėjusiam eiliavimui grįžti į griežtesnes ribas, labiau pasikliauti poetine drausme, taisyklingais ritmais ir rimais; gal kartais ir per didelės pastangos pavyti tą lapę (lapė perbėga A. Marčėno eilėraščiais – „Iš Poezijos pavasario“, „Lyrikos“ VI). Bet staiga akis užkliūva už „Senos spingsulės“ – spingsi, tikrai spingsi sena ir nemari lyrikos šviesa, ji gali pasikartoti, lyg koks jonvabalėlis, rimuojamas su „vėlės“, gali priminti tą ir aną, netikėtai – Henriką Radauską, pagal meistriškai temperuotą ir gerai sugrotą melodiją trečiajame „Regėjimų“ eilėraštyje „Raudonas vakaras“: „raudonas vakaras numiršta / kaip išdidus aristokratas.“ Bet jau neapsigausi – čia A. Marčėnas, meistras, jei kartais ir kiek pavargęs, jau norintis grįžti ar bent grįžinėti, perimti egzistenciškai žymėtą senatvės temą, karaliaus Lyro temą, bet dar aiškiai ne laikas, dar reikia eiti, ne šiaip sau eiti, dar eiti ir į kalnus.

Geri sonetai („Sonetas Tomui“), o ypač „Sonetas pagal Joną“; tiesiog pasisekęs, atsitikęs, lyg ir nieko ypatingo, o yra, įtampa tarp kažko labai elementaraus ir nepakeičiamai išmintingo, stipriai sukirčiuoto: „Kad ryjantis save, grubus, / pats negabus išsisakyti, / eilėraščiais pasaulis švyti. / Kad taip yra. Kitaip nebus.“ A. Marčėno kirčiai, kurių tuoj pat pasigendi, kai matai ryškiau nekirčiuojamą tekstą. Ir džiaugsmas už Joną Strielkūną: dabar jau turime Romualdo Granausko „Pasijas pagal Joną“ ir A. Marčėno „Sonetą pagal Joną“. Pacituosiu ir iš „Pasijų“ – tą klausimą, kurį kitaip nedrąsu ir ištarti, o juk visą laiką esam jo šviesoj ir jo tamsoj: „Kas tu esi, poezija? Kas esate tie, kurie ją rašot? Ar tada būnat kaip visi žmonės, ar kaip pusiau angelai?“ Angelai tinka A. Marčėnui, bet ir katės tinka: tas katiniškas plonos Š. Leonavičiaus linijos snukutis priešlapyje juk ne šiaip sau. Ir moralas soneto „Gražuolė“ pabaigoje tinka: yra kirčiai kaip varpo dūžiai, bet yra ir kačių pėdos, netgi pėdutės, prie jų angeliškasis poetas gali būti kiek žemesnis, netgi mėmė (bendrinis kirtis gale, bet tarmėse ir šaknyje), ir tai keičia stilistiką:

 

tad jei, žmogau, nuožmus likimas lėmė,

kad jau tikrai esi poetas, mėmė –

pėduok laisvai!

išmokytas kačių

(p. 91)

 

Laisvas pėdavimas (dar atsimenant ir eilėdaros sąvoką – pėda) kartais labai sunkus, laisvė ir iš nelaisvės. Šokio figūros, o figūrų jau nematyti, vientisas šokio piešinys. A. Marčėnas žino tai, pažįsta. Neįdomu ką pabaksnoti, beprasmiška. Stipriau ar silpniau, o dengia viską ta pati dvasios energija. Kad pasiskirsto netolygiai, bet kas čia naujo. Naujoji, jau vienuoliktoji, A. Marčėno knyga nėra visa išskaptuota iš vieno medžio, eilėraščiai ir pridedami.

Naujas daiktas „Lyrika“ – dvidešimt vieno ketureilio ciklas, gal ir ciklinė poema, jungiama to paties refleksinio siūlo, lyg vyniojamo iš Williamo Shakespeare’o „Karaliaus Lyro“, iš egzistencinių senatvės temų, iš karaliaus ir juokdario sandūrų. Kiti knygos eilėraščiai turi pabrėžtinai tikslias datas, „Lyrika“ nedatuota, išskyrus paskutinį. „Karalyrika“ – rimas „trylikai“; kaip įsižaidžia kūrybinga sąmonė, kad ta karalyrika išsprogtų iš karaliaus Lyro, iš įvaizdžio virstų vaizdiniu.

Ar ketureilis – poezijos tvirtovė? – klausė kadaise S. Geda, nustebęs, kad J. Strielkūnas iš tos tvirtovės niekur nesiruošia trauktis, jokių formalių atsinaujinimų jam nereikia, nes naujumas poezijoje kyla iš dvasios ir kalbos sąlyčių. Aštuoneiliai, dviejų ketureilių jungtis, irgi išbandyta J. Strielkūno. Bet A. Marčėnui dar laisva – nuo „Dievų taupyklės“ iki W. Shakespeare’o – ir kelias, ir aplinkelis. Šekspyriškųjų ir dabarties temų sanpynos, rimtai, bet ir juokdariškai, ironiškai (be ironijos juk nerimuosi vamzdžiais ir amžiais), gal net su atodaira į Friedricho Nietzsche’s sarkazmą (ne pirmą sykį): „tas, kuris valdė pasaulius – bejėgis ir baigia nusenti. / Todėl – tragiškas. Įdomus. / Pagrindinis herojus.“ „Lyrikos“ poeminis ciklas tikrai įdomus, pėduoti reikia tiksliai ir tikslingai. Išlaikoma struktūra – kontrastuoja tikri ir netikri dalykai, vis daugiau scenos jutimo, o scena juk užduota knygos pradžioj – pirmojo skyriaus pavadinimas „Liaudies teatrai“, o dar sonetas „Medžiuškių spektaklis“, kur puiki teatrinė strofa:

 

šioj dramoje tikrai gana

intrigos, vasaros ir vėjo,

ir nors guvi primadona,

bet stinga gero apšvietėjo

(p. 35)

 

„Lyrikos“ scenos tinkamai apšviestos, paskutinis eilėraštis užbaigia knygą kaip spektaklį, lyg išsprendžia tikro ir netikro dilemą: „Karalystėj, kur gyvybės nedaug, gyva gelia, / kur gyvi tik ir būna gyvi, / kai gerai suvaidinti.“

Gal taip galime sakyti ir apie A. Marčėno lyrikos knygą „Tuščia jo“ – gerai suvaidinta, atskiros scenos – meistriškos.

1903 metais Raineris Maria Rilke išleido eilėraščių knygą „Das Buch der Bilder“ („Vaizdų knyga“); yra šioje knygoje eilėraštis „Iš vienos vaikystės“, toks netikėtas sąskambis su A. Marčėnu – klavišinis: berniukas kambary, tylus, vienišas, įeina motina, pabučiuoja sūnų, atsisėda prie pianino:

 

Jisai sėdėjo visiškai tykus. Tiktai

akis įbedęs sekė, kaip nuo žiedo

apsunkus jos ranka tartum per pūgą sniego

klavišais klaidžiojo baltais.

(Vertė Henrikas Nagys)

 

Į R. M. Rilke’s „Vaizdų knygą“ trumpa anotacija reagavo Jurgis Baltrušaitis, maždaug dešimčia eilučių, ir pasakė viską, ką svarbu buvo pasakyti: kad poetas priklauso Hugo von Hofmannstahlio ir Stefano George’s tradicijai, kad dauguma vaizdų veikiau atspindi tik meninės nuojautos virpulį, „bet esama nemažai ir tokių, kurie visiškai pagrįstai leidžia teigti, kad dar vienas laiptelis – ir poetas apžvelgs pasaulį savitu, visiškai aiškiu ir skvarbiu žvilgsniu“.

Kodėl tai ir apie tai?

Dėl baltų klavišų sąskambio. Bet ir dėl to laiptelio. Jaučiu, kad ir prieš Aido Marčėno akis yra tas laiptelis, nuo kurio pasaulis dar bus pamatytas aiškiai ir skvarbiai.