Asmeniškas patyrimas, sako, negali pretenduoti į visuotiniškumą, tad, sako, palikime tetulėms savo as­mens išgyvenimais argumentuoti ir aiškinti sudėtin­guosius gyvenimo reiškinius. Tačiau, kai matai aplink jaunuosius tas pačias klaidas bedarančius, ką ir pat­sai jaunystėj darei, — tai sunku susilaikyti nepasi­dalijus su jaunimu savo liūdnais potyriais, nors vien informacijos dėliai. Tad tebus man atleista, kad prisi­minęs keletą savo jaunystės klaidų atvirai čia noriu jas išpasakoti (saugok, Dieve, — ne visas...).

    REIKALAS LIEČIA... LITERATŪRĄ

     Pradžios mokyklą lankiau Papily 1906 ir 1907 m. Du „učiteliai“ (atseit mokytojai) su 200 vaikų vieno­je klasėje dirbo išsijuosę. Ypač gulė ant rusų kalbos. Neišmokęs „unt pometies“, atseit atmintinai, per 50 eilėraščių, nepamatysi 4-jo skyriaus, kaip savo ausų. Pradedant antruoju skyrium skaitymų knygos buvo storos, vadinamos „Viešnije vschody“, t. y. „Pavasa­rio daigai“, šių „daigų“ buvo trys dalys kiekvienam sekančiam skyriui ir kiekviena dalis vis storesnė, ir nemielaširdingai prikimšta eilėraščių. Reikia pripa­žinti, kad ano meto chrestomatijų autoriai nė kiek nebuvo geresni už dabartinius mūsiškius, — kimšda­vo į savo „kūrinius“ visokį šlamštą, o iš geresnių au­torių taip pat stengdavosi parinkti pačius prasčiausius jų dalykus.

     „Unt pometies“ mokydavomės, kaip Dievas davė. Deklamacijos niekas nereikalaudavo. Eilėraštį iškal­davome ir atbūbnindavome, kaip ant kariško būgno. Per pusantrų metų baigęs pradžios mokyklą atmin­tinai taip buvau iškalęs per 100 eilėraščių ir apie de­šimti prozos gabalų.

     Su Puškinu, Lermontovu, Krylovu, Kolcovu, Gogoliu, Turgenevu buvo baigta... Tai buvo didžiausi pasaulyje vaikų priešai. O poezija, eilėraščiai — tai inkvizicijos liekanos, įrankiai, kurių pagalba buvo nežmoniškai kankinami.

     Pamenu, su kokiu liepsningu entuziazmu skaičiau anuomet Pisarevą, 1860-70 metų rusų kritiką ir vi­suomenininką, kuris Puškiną ir kitus poetus su žemė­mis maišė, tepripažindamas tik vieną Nekrasovą.

     Tuo tarpu po nenusisekusios 1905 m. revoliucijos „visų idealų sudužimo“ metu Rusų imperijos visuo­menė su nuostabiu užsidegimu puolė prie naujosios literatūros. Ko negalėdavo išskaityti periodinėj spau­doj, Stolypino cenzūrai siaučiant, ieškodavo ir rasdavo ano meto rašytojų kūriniuose. Gorkis, Andrejevas, Korolenko, Veresajevas ir mažesni, kaip Kuprinas, Čirikovas, Arcibaševas, Amfiteatrovas ir šimtai kitų buvo į padanges keliami ir dievinami. Gorkis įsteigė leidyklą „Znanije“, kuri leisdavo dešimtimis ir šim­tais tūkstančių tiražo mėgiamųjų autorių knygas. Ėjo dešimtys storulių žurnalų. Keletas savaitinių žurnalų už menką metinę prenumeratą duodavo 52 tomų įvairių rusų ir užsienio naujųjų rašytojų raštų rinkinių. Buvo universalinė biblioteka, kur už 10 kapeikų ga­lėjai nusipirkti puikiausiai išverstą ir padoriai ant plo­no popierio petitu atspaustą patinkamo rašytojo vei­kalą. Tad suprantama, kad ir jaunimas puolė prie šios naujosios literatūros, Gorkis, Andrejevas, Čirikovas (Junost) — buvo dievaičiai, kurių raštus imdavai į rankas su mistiniu šventybės jausmu širdyje. Būti neskaičiusiam visų Gorkio ar Andrejevo raštų — reiš­kė galutinę jaunuolio kompromitaciją, atsilikimą. Skaitėme tik naujuosius ir tik tuos, kurių vardai skambėte skambėdavo laikraščių ir žurnalų skiltyse. Apie rusų ir pasaulio klasikus, žodžio meno kolosus, kurie šimt­mečiais formavo žmonijos mintį, — tegirdėdavome tik iš literatūros istorijos vadovėlių arba teskaitydavome kurį, po porą puslapių perversdami, ir tik prieš rašto darbą.

     Vilniuje, be tautinių, — lietuvių, gudų, lenkų, žy­dų mokinių kuopelių, buvo 18 literatūros bendrų kuopelių, kurias jungdavo Vilniaus mokinių žurnalas „Molodyje poryvy“.

     Kokia šiose kuopelėse buvo dvasia, galima spręsti kad ir iš to, kad „Žvėryno“ kuopelėj vieną kartą kilo ko ne muštynės dėl vieno Andrėj Bielyj eilėraš­čio interpretacijos, kai susirinkusių nuomonės pasida­lijo pusiau (realistinė ir simbolistinė interpretacija!).

     Kai vieną kartą žydaitė aštuntokė nedrąsiai pa­siūlė, ar nevertėtų, turint galvoj artėjančius brandos egzaminus, panagrinėti ir klasikus, — ji buvo išjuok­ta, išniekinta ir vos iš kuopelės neišstumta už „reak­cionieriškas“ pažiūras.

     Kartą bevaikščiodamas Paneriais, matau, guli žo­lėje mūšų kuopelės didžiausias pamokslininkas ir gabus žurnalo bendradarbis knygą apsikniaubęs.

     — Ką skaitai? — klausiu.

     Mano oratorius krūptelėjo lyg jį ką blogą darant būčiau nutvėręs:

     — Žinote, nutariau dar kartą(?) peržiūrėti Balza­ko visą „Comedie humaine“ čia iš tos jo serijos „Le dernier Chouan“ IV tomas, senovė... — rodo jis man „Paskutiniojo Šuano“ rusišką vertimą.

     Ir abu nuėjom Panerio kalnais, kalbėdamiesi apie daug triukšmo tada kėlusį F. Sologubo „Smulkųjį kipšą“.

     Apie Balzaką kalbėti buvo stačiai „nepadoru, ne­gražu, sena“.

     KOL JAUNAS, O BROLI...

     Mokyklos literatūros programa ir metodai, kurie ir lig šiol mažai tepasikeitė, užuot sužadinę meilę Iiteratūrai, nuo jos atgresia. Mokykla, užuot skatinusi jaunimą skaityti ir skaitomą veikalą suprasti ir pa­milti, — stengiasi pati sugromulojusi kimšti jaunimui „dvasišką peną“, kuris kartais atsiduoda nevykusio literatūros mokytojo ar tokio pat vadovėlio autoriaus burnos kvapu. Gerai, jei mokyklą baigęs jos auklėti­nis po kurio laiko, kai į jo galvą sukrėsta literatūros kvošeliena išgaruoja, imą pats vartyti ir pagaliau skai­tyti mokykloj iškaltų autorių veikalų „turinius“. Jis savo didžiausiam nustebimui pamato, kad lig šiol apie šiuos veikalus, apie jų didį grožį, apie galingą jų vei­kimą į žmogų — nė supratimo neturėjęs. Gerai, jei tokių atsiranda. Didžioji dauguma taip ir pasilieka su iš gimnazijos išsineštais „turiniais“ ir vardais galvoje. „A-a... Balzakas? Tai prancūzų realizmo pradinin­kas...“ Ir daugiau nieko.

     Anuo metu jaunuomenė, pagauta bendros visuo­menės nuotaikos, bent pačius naujausius graibstyda­vo skaityti. Dabar mūsų visuomenės skaitymo psichozu apkaltinti negalima, — tad ir jaunuomenė rami sau vaikšto, neužsikrečia. O tuo tarpu... Jaunatvėj paskaityta viena knyga sveria tiek, kiek pagyvenusiam žmogui nebeatsvers nei 10, nei 100. Jau nekalbant apie tai, kad senio asmens statyba baigta, ir jam nors čia šimtas Šekspyro Hamletų statytų klausimus „būt ar nebūt?“, jis vis tiek pasiliks kurčias, — yra kitas svarbus momentas, tai atminties stiprumas ir vaiz­duotės absorbavimo jėga. Visiems žinomas pagyvenu­sių žmonių nusiskundimas, kad jaunystėj skaityta knyga geriau atmintyje išsilaikanti, negu pasenusio skaityta prieš dvejus trejus metus.

     Iš savo patyrimo drįstu dar tokį pavyzdį papasa­koti. Pirmą kartą L. Tolstojaus „Karas ir taika“ skai­čiau turėdamas septyniolika metų. Kaip paprastai, skaitydamas visada įsivaizduoji aprašomas situacijas daiktingai, — landšaftus, pastatus, žmones ir jų veiksmus dažniausiai išvedi iš savo asmeniškų patyrimų, iš jau matytų išgyventų panašių reiškinių. Pirmą kar­tą skaitant Tolstojaus veikalą ir ypač atmintin įsmigo Austerlico mūšio situacijos ir ypač fragmentas, kur kniazius Andriejus mūšio sūkury krinta sunkiai su­žeistas ir nustoja sąmonės, o kai atveria vėliau akis, tai temato prieš save tolimą dangų ir debesėlius ir pa­junta aplink tylumą, neapsakomą ramumą.

     Ši ir kitos vietos tiek giliai buvo įsisunkusios į sąmonę, kad jas per keletą metų dažnai atsiminda­vau. Karo metu, berods 1916 m., skaičiau „Karas ir taika“ antrą kartą. Visos veikalo aprašomos situaci­jos reprodukavosi vaizduotėj visai kitokioje šviesoje. Ypač Austerlicas kitaip šį kartą atrodė. Kniazius And­riejus gulėjo nebe pakalnėj, bet kažkur netoliese ma­lūno, per kurio tiltą netvarkingai grūdosi Napoleono vejama sąjungininkų kariuomenė. Ir visi kiti įvykiai vystėsi kitokioj aplinkumoj. Kartais rodėsi, kad ne tą patį veikalą skaitau. Net pikta darėsi, kad aną kartą aš taip „klaidingai“ situacijas vaizdavausi... Tačiau nepraėjo nė metų, kai, laikinai antrojo skaitymo už­temdyti, pirmykščiai vaizdai vėl ėmė atgimti ir dar po kurio laiko pirmieji visai užtemdė antruosius.

     1933 m. skaičiau ,,Karas ir taika“ trečią kartą. Ir vėl pasikartojo vaizdų persigrupavimo procedūra, ir šį kartą atrodė, kad ir pirmą ir antrą kartą skaity­damas „ne taip“ situaciją vaizdavaus. Tačiau dabar, šias eilutes rašydamas, kai noriu prisiminti Austerlicą, tai prisimenu taip, kaip vaizdavaus pirmą kartą perskaitęs, ir kniazius Andriejus vėl pakalnėj guli.

     Ši aplinkybė ir verčia galvoti, kad jaunystėj per­skaityta viena knyga turi žmogui tiek pat vertės, kiek subrendus jų keliolika ar keliasdešimts. Perskaitytos knygos reikšmė žmogaus asmens susiformavimui yra atvirkščiai proporcinga jo amžiui. Tad ir dabar jaučiu didelę paties sau padarytą skriaudą, kad didžiąją daugumą svarbiųjų pasaulio literatūros veikalų teko skaityti jau nebe jaunystėj...

     Kiekviena perskaityta vertinga knyga būdavo reikšmingas įvykis, šventė mano gyvenime... Tačiau, kai atsigrįžtu ir pažiūriu atgal, tai tiek maža dar teperskaityta ir tiek daug dar norėtųs tų reikšmingų įvykių ir švenčių išgyventi. Jei apytikriai suskaičiuoti, kiek per 30 skaitymo metų jų perskaityta, tai ski­riant po 3 knygas per mėnesį teišeina vos apie 1000. Bet trečioji dalis iš jų reikia atmesti menkavertėms, kurių galima buvo ir neskaityti, o kitą trečdalį moks­lo literatūrai, tad vertingiems didžiųjų rašytojų vei­kalams liks apie 300. Dešimts knygų per metus. Kok­tu ir pikta dėl tiek praleisto veltui laiko, ypač jaunys­tėje.

     Tad ir norėtųs patarti jaunimui...

     Bet šiais laikais su patarimais reikia būt atsargiam.

     — O kas iš tų knygų? — paklaus — namelio iš jų nepastatysi... Vietos taip pat niekas nepasiūlys, nors tu ir po vieną klasiką kasdieną dumk...

     Prieš daugelį metų a. a. mano dėdė kartą mane šia pačia tema taip pat sukirto. Pervažiavęs iš pirmos klasės atostogų ėmiau agituoti pusbrolius ir pussese­res, kad šviestus. O gulėta dėdės ant pečiaus. Iškiša dėdė žilais plaukais apžėlusį smakrą pro pečinyką ir sako:

     — Tai kas iš to, kad tu mokytas? Štai aš nemoku nei skaityti, nei rašyti, o duoną tokią pat valgau, kaip ir tu, šiltą pečių taip pat mėgstu, kaip ir tu... — ir daug dar lygiagrečių abiejų mūsų mėgiamų dalykų dėdė priruokavo ir galutinai mane sukonfuzijo pus­brolių akyse. Bet pikčiausia, kad ir tada ir dabar aš dėdei nesuradau ir nesurandu tinkamo atsakymo. Juk a. a. dėdės kalboje buvo vienas nesugriaunamas ar­gumentas: juo mažiau žmogus turi reikalavimų, juo lengviau juos patenkinti.

     Ir dabar gal jaunimui ir neverta per daug žavėtis tokiomis senienomis, kaip literatūra, gal verčiau ki­nas, gal sportas, gal dar kas.

     Tad tenepyksta skaitytojas už mano palaikius, nors atvirus, atsiminimus.

     Binkis K. Kodėl aš nekenčiau poetų. – Akademikas, 1937, Nr. 2.