Vientisa psichologinė situacija, išskaidyta „Trečio fronto“ poetų į gabalus, pakeista išorinių reginių bei laik­raščių šūksnių montažu, vėl aiškiai apibrėžta opozicinia­me K. Borutos eilėraštyje. Ši situacija turi tvirtas vietos ir laiko koordinates, o jos centre stovi vienintelis „aš“ kaip ir klasikinės struktūros eilėraštyje (1). Vienas iš prog­raminių „Kryžių Lietuvos“ (1927) kūrinių prasideda stro­fa: „Ne, neužmiršiu aš jos niekada / rankų dviejų. / Sau­lėlydžio geso auksinė žara, / kai ji pro kalėjimo langą žiūrėjo“ (NA 58). Tai tradicinio romanso ekspozicija: ka­lėjimas, už grotų mylimoji, atsiskyrimo liūdesys. Psicho­loginė dilema, užsimezgusi tarp dviejų veiksmo dalyvių („aš“ ir „tu“), išlaiko savo intymų tikrumą iki pabaigos, kol mylimoji virsta tėvyne („Kalėjime rauda mano tė­vynė“). Konkreti jausmo būsena nepastebimai peršoka į simboliką, praplėsta romantinių įvaizdžių, kurie ją pasto­viai lydėjo („Žvaigždės seselės sustojo ratu, / vainiką jos galvai nupynė“ (2), nesugriaudama vis dėlto pradžioje nustatytos intymios veiksmo erdvės ir laiko. Psichologi­nio motyvavimo vientisumas, įtempta vyksmo spyruok­lė, sklandus perėjimai be jokių sprogimo efektų – tai K. Borutos eilėraščio struktūrinis branduolys, suformuo­tas klasikinės lyrikos tradicijų.

      Plėtodamas eilėraštį kaip vieno išgyvenimo istoriją, K. Boruta pačias situacijas – vidines ar išorines – piešė naujoviškai, nekartodamas impresionistų bei simbolistų ištobulintos pustonių, virpančių spalvų, trapaus melodin­gumo ir nutylėjimų technikos. Jis meta kelis trumpus ir intensyvius štrichus, stipriai įrėžia pagrindinius akcen­tus, bet nedetaiizuoja. „Miglos. Liktarnos. Skersgatviai, gatvės. / Klykianti varna ant juodo dangaus“ (NA 37). Punktyrinė linija sukapota į stambius ir atskirus dydžius, kuriems svetima smogiška smulkių niuansų amplitudė. Si­tuos kontūrus poetas brėžia drąsiais mostais, ieškodamas ne išorinio panašumo, o ypač intensyvios emocinės spal­vos. Jo piešinys būna gana neįprastas savo staigiais li­nijų lūžiais, kraštutine spalvos įtampa, sutirštintais kont­rastais, dramatizuota metaforika. „Geltona saulolaida rauda ant vieškelio / nuogosios šakos sulaužė į dangų rankas.“ Toks laisvas ir energingas potėpis, primenąs ekspresionistų tapybą, griauna meninio regėjimo įpro­čius, sukryžiuodamas tame pačiame vaizde gamtos ele­mentus ir judriąją civilizacijos atributiką (3). „Todėl ir kalės liaukit skalinę, / nes aš tikrai neužmokėsiu už rek­lamą“; „Toli – kaip prikaltas / dega, žėruoja, ūžia / rau­donas plakatas / žūtbūtinio kruvino mūšio“. Aštriu kam­pu pakeista natūrali gamtos tvarka ir perspektyva, dau­giasluoksnis piešinys, ironiškas ar patetiškas tonas – bū­dingi ekspresionistinio vaizdo pradmenys.

     Ekspresionizmo tapyba ir grafika, kurią K. Boruta pa­mėgo savo tremties metais Berlyne ir Vienoje (4), įpra­tino jį prie šiurkštaus potėpio, rėkiančių derinių, laužytų formų ir stačiokiško atvirumo. Jis kratėsi sentimentalaus lipšnumo, glostančio judesio, liūliuojančių ritmų, kaip ir visi avangardistai. Jo sakinys – vyriškai tiesus ir sta­tus, atskeltas iš rupios medžiagos, tvirtai suspaustas iki lakoniško aforizmo. „Tave mylėti tegalima iš tolo. / Ar­ti tu tokia, kaip Baltija“ (NA 79); „Tai ką. Patiesime ko­jas gatvėse / užguitas miesto triukšmu“; „O tėviškėj ant uosio vartų / pražydęs vargas pasikorė“.

     K. Boruta grąžino žodžiams emocinę įtampą, pradėju­sią blėsti logizuotame kai kurių trečiafrontininkų deklaratyve. Šitie emociniai akcentai turėjo būti labai stiprūs ir staigūs, nes jo eilėraštis pripažino tik aiškias jausmo kategorijas, tik radikalius sprendimus – taip arba ne. Daugelis sakinių – griežti teigimo arba neigimo šūks­niai, bloškiami su tribūno įkarščiu, o kartu išlaikantys nuoširdumo šilumą, perimti iš B. Sruogos eilėraščių, bet jau praradę gležnumą. „Bet dėl tavęs, o viesule! / Bet dėl tavęs, o mylima! / Einu gyvent beprotiškai pašėlęs: / – rankas ištiesęs mylimai, / – iškėlęs vėtrai vėliavas“ (NA 21). K. Borutos poetinė kalba kupina intymaus rūs­tumo, kuris gana polemiškai įsibrovė savo vyrišku sta­tumu į to meto lyrikos perdėm gležnų arba sausai dekla­ratyvių intonacijų tarpą.

     Nuo geometrizuotų didmiesčio panoramų („Verčias raudonų lozungų eskadra / pro miesto grobus su štan­gom / ant lango“), kurių apstu pirmajame rinkinyje ,,A-lo!“ (1925), K. Boruta, kaip ir K. Binkis, grįžo į Lietu­vos kaimo aplinką, ieškodamas nacionalinės atramos sta­čiokiško žodžio ekspresijai, netikėtiems vaizdo aspek­tams ir šiurkščiam lyrizmo spontaniškumui. Jis griebėsi folklorinių frazeologizmų („Dangaus pakraščiai dienojo“; „Žemė motinėlė / ašarom paspringo“), nudažė vaizdus žalia laukų spalva („Toli. Toli paliko žalias takas <...> / O dar toliau tas žalsvas vakaras“ NA 35), įvedė į eilė­raštį motinos ir mieste pasiklydusio sūnaus elegišką dia­logą, davė eilėraščio vyksmui gana pastovias paliktos gryčios, svirties, gluosnio, kryžių, virš kluono degančios žvaigždės dekoracijas. Jo eilėraščiuose gamta vėl alsuo­ja dvasiniu grožiu ir beribiškumu („Akim žvaigždynus surenku / pavargęs, neramus. / Dairausi su Koperniku / po viešpaties namus“ NA 126). Visa tai turėjo galų ga­le sugriauti, kaip galvojo K. Boruta, lietuviško avangar­do stilistinį kosmopolitiškumą.

     Idealizuotas tėviškės peizažas, emocinga ir spontaniš­ka mąstysena, kaimo aplinkoje suformuota poetinė leksi­ka – šitie pastovūs lietuviškos tradicijos elementai – K. Borutos buvo perkelti į dvasinio nerimo, pasaulio dis­harmonijos ir maišto atmosferą, kuri ilgai nepalietė vienalinijinės Lietuvos avangardistų mąstysenos. Į lietuviš­ką gamtovaizdį įsispaudė griežtos antitezės, pastovi įtam­pa, sprogimo grėsmė. „Žali beržai, beržai žali / baltuose marškiniuos, – / o aš su perplėšta širdim / ant vėjų kan­kinuos“. Nepasitenkinimo esamu, posūkių, įniršio ir ak­tyvumo šuorai, įsisukę į kaimo buitį, iškėlė jauną ir ga­lingą berną, kuris atsidūrė opozicinio eilėraščio centre. Jis įkūnijo būdingą avangardizmui veiksmo troškimą, šiurkštoką jausenos tipą, maištaujančios jėgos kultą („Pei­lį traukiu iš užantės. / Krūtinėj staugia išbadėjęs biesas / ir rūsčiai žvalgos akių tarpuvartės“), atmieštą, tiesa, graudulio intonacijomis (pagal S. Jeseniną) ir romantinė­mis sakalų, vėtrų, saulės, milžinų įvaizdžiais (,,Toks di­delis kaip milžinas, / pečiais įrėmęs dangų, / nešė tartum mylimą / glėby galingų rankų“ NA 88). Berno paveiks­las – tai ir romantizuotas revoliucinės stichijos simbo­lis, ir temperamentingojo poeto ,,aš“ saviraiška (,,aš, pa­klydęs bernas iš kaimo“), ir žmogiškasis lyrikos turinys (,.Reikėtų visada atsiminti, kad tas valstietis, darbininkas visų pirma yra – žmogus“) (5), ir etinis bei estetinis idea­las („reikalingas skambus ir smarkus berniškas žodis“), vedęs pradžioj paskui save visą „Trečio fronto“ grupę.

     Idealines lietuviškos tradicijos vertybes (kaimo gry­čia, žalia laukų spalva, dainiškas žodis) K. Boruta trans­formavo pagal avangardizmo modelį. Perkoštos nerimo, veržto ir laisvės dvasia, jos buvo išrikiuotos poeto kaip opozicinės jėgos viešpataujančiam režimui. Ši transformacija veikė visą lietuvių poetinio mąstymo raidą, aktyvizuodama ir dramatizuodama tradicinį kaimo buities bei gamtos piešinį, įteisindama politinius ir socialinius momentus emocingojo lyrizmo posmuose.

     ______________

    

     (1) 1937 m. rengdamas savo kūrybos rinktinę „Eilės ir poemos“, K. Boruta buvo parašęs pratarmę, kurioje taip apibūdino lyriką: „<...> Lyrika – toks prakeiktas dalykas, kad daugiau ar mažiau su pačiu autoriumi susijęs. Nors ta nemaloni tiesa ir atsiejama kar­tais poetinėmis priemonėmis, bet – mano nelaimei – tos priemonės man niekada nebuvo tikslas, ir ne jos, o aš – su kūnu ir krauju – rašy­davau eilėraščius“ (NA 404).

     (2) Šis vaizdas – Maironio „Oi neverk, motušėle!“ atošauka:.

     Kam nusviro galva, tam dangaus angelai

     Vainiką iš deimantų pina. (RR1 69).

     (3) Tai būdingas avangardizmo estetikos principas. Štai prancū­ziškai rašiusio vokiečių poeto I. Goto eilutės: „Saulė užlipo ant savo dviračio / Jis bėga Europos keliais“ (Anthologie de la nouvelle poesie francaise. – Paris, 1924, p. 370).

     (4) Šiuo metu jis parašė straipsnį apie F. Mazerelį, kurio grafiką taip apibūdino: „Jis tolimas aklo realizmo, kuris per smulkmenas vi­sumos nemato, kuris aklai kopijuoja realybę <...>“ (Boruta K. Skambėkit vėtroje, beržai. – V., 1975, p. 237).

     (5) Linas K. [Boruta K.] Pavėju, bet ir prieš vėją. – Aušrinė, 1926, Nr 3, p. 10.

    

     Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. V. Vaga, 1982.