Teofilis Tilvytis (gim. 1903), kuris į „Keturis vėjus“ atėjo vėliausiai, yra reikšmingiausias po, K. Binkio šios grupės poetas. J. A. Herbačiauskas kažkur yra, išsireiškęs, kad iš Tilvyčio galėtų išeiti Puškinas, jei tik jis daugiau dirbtų. Iš tiesų, T. Tilvytis nuo pat savo poetinės karjeros pradžios pasireiškė kaip stiprus lyrinis talentas, tiesiog puškinišku lengvumu sugebąs reikšti savo išgyvenimus. Tilvyčiui poezija, kaip aukštaitiškam beržui šlamėjimas, – natūralus, įgimtas dalykas. Herbačiauskas, sakydamas, kad iš jo galėtų išeiti Puškinas, buvo, teisus, bet nelaimei, Tilvyčiui visą laiką rūko atbaigtumo bei teoretinio pasiruošimo, kuris ne tik kad netrukdo poeto prigimtiems gabumams,bet juos išryškina. Tilvytis pasiliko kažkaip mėgėjiškoje plotmėje, nepavertė savo poezijos gyvenimo tikslu ir pačiu gyvenimu, o, sakytum, nerūpestingai ja žaidė. Dėl to, turint galvoje jo visų pripažintą aukštaitiškos spalvos impulsyvų poeto talentą ir perspektyviškai peržvelgiant jo realizuotus kūrinius, atsiranda aiškiai matoma spraga, kurią būtų galėjęs pašalinti jo talento sudisciplinavimas. Po tokio perspektyvos žvilgsnio pamatai, kad Tilvytis tikrai galėjo daugiau duoti.

       Jo kūrybiniam kely nemažas stabdis buvo ir palinkimas į satyrą. Ir šioje srityje, tiesa, jis yra neabejotinas talentas, gal net pats didžiausias šios rūšies talentas mūsų poezijos istorijoje. Ir šiame žanre jis pasiekia tik reliatyviai neblogą lygį dėl to, kad jo tematika nepakyla aukščiau kasdieniškos aktualijos, labiausiai matomų vaizdų, kurių, visada gyvenime yra daugiausia. Taigi, iš čia reiktų konstatuoti faktą, kad Tilvytis dalį savo talento iššvaistė publicistiškai kovodamas su nenugalima kasdienybės menkyste. Kaltas, žinoma, ir pats poetas, nepajėgęs servantiška ramybe ir gogolišku juoku pro ašaras palydėti ir pagražinti mūsų kasdienybės tragikomedijos.
       Galbūt jis pasidavė savo aukštaitiškos prigimties traukimui. Aukštaitis, kaip čia neseniai primintas beržas, žaliuoja ir rudenį ir vasarą, ir audroje ir saulėje. Aukštaitis ir juokiasi ir verkia mažai besirūpindamas, ar kam patiks, ar ne. Todėl ir Tilvytį reikėtų vertinti, atsimenant jo aukštaitišką prigimtį, kaip tą beržą miške, mažai tesusirūpinusį gražiau už kitus šlamėti ir žaliuoti.
       Trumpesnieji Tilvyčio eilėraščiai yra susiformavę gana aiškioje V.. Majekovskio įtakoje. Kitaip sakant, juose turinys tilvytiškas, o forma – majekovskinė. Šiuose kūriniuose Tilvytis atidavė duoklę „Keturiems Vėjams“, parašydamas „Jos vardas – poema“, „Laišką į vienuolyną“ ir t. t. Be Majekovskio Tilvyčiui įtakos darė ir kitas rusų poetas S. Eseninas, tačiau šio pastarojo įtaka nebuvo lemianti.
       Susidūrimas su moderniomis ano laiko srovėmis Tilvyčiui aiškiai pakenkė. Ne jam ši forma. Atėjęs iš pačių archajiškiausių lietuviškojo kaimo gelmių, atvaizduotų „Dičiaus“ poemos ekspozicijoje, Tilvytis perstaiga pateko į naują atmosferą, peranksti susidūrė su miesčionija. Nors ir iš anksto nusistatė priešingai ir ėmė ją ironizuoti, tačiau po trupučiuką asimiliavosi. Ir tai turėjo lemiamos reikšmės jo, kaip poeto, karjerai. Užuot reiškęs savo paties atsineštas emocijas, Tilvytis ėmėsi miesčioniškos aplinkos bei papročių kritikos, vertusios terliotis su prozajiškiausiomis gyvenimo smulkmenomis, ir poetas neišvengiamai turėjo susitepti dulkėmis, kurias jis norėjo pašalinti. Todėl jo lyrikoje pakaitomis sutinkame laikraštinius prozajizmus ir jaudinančias poezijos strofas. Kur jis pasilieka savojoje stichijoje, kur jis reiškia betarpišką, kraujuje nešiojamą santykį, su aukštaitišku gyvenimu ar peizažu, ten jis yra stiprus, nuoširdus ir įtikinantis. Ir atvirkščiai, tuose eilėraščiuose, kur jis ironiškai vaizduoja miesčionišką (o vis dėlto savą) meilę, nebeturi tos gaivios pirminės jėgos. Dirbtinai, be vidinio ryšio, laužyta forma supančioja laisvą poetinės asmenybės išsiliejimą. Kas Majekovškiui buvo sava, Tilvyčiui aiškiai svetima.
       Mūsų aukščiau charakterizuotasis kriticizmas ir tiesioginė kova su visokiomis gyvenimo šiukšlėmis visą laiką purvins Tilvyčio poeziją, sunaikindama jos lyrinį tyrumą, kurio tiek daug Tilvytis iš Aukštaitijos atsinešė.. Poetas negali eiti policininko pareigų. Sakysim, ir toks Ant. Miškinis kritikavo ano laiko lietuvių gyvenimą, tačiau šiam reikalui jis susirasdavo kiekvienu atveju tinkamesnę poziciją ir pats su šluota nėjo dulkių valyti. Pajungiant poeziją keno nors tarnybai, ji praranda save ir virsta paprastu įrankiu.
       Pirmas didesnis T. Tilvyčio kūrinys – A r t o j ė l i ų   poema, išėjusi 1930 m., būtų vienas mūsų poezijos šedevrų, jeigu ten nebūtų perdaug ryški rusų poeto Al. Bloko „Dvylikos“ įtaka. Nors Blokas Tilvyčio tiesiog meistriškai suvirškintas, perrengtas ir perkeltas kiton aplinkon, tačiau vistiek jis aiškiai prasimuša. Ten Rusijos pilietinis karas, čia – Nepriklausomybės kovos. Personažai ir vaizdavimo būdas taip pat gerokai artimi.
       Tik Blokas yra gaivalingesnis, aštresnis, vaizdai sukrečiančiai stiprūs. Kad ir tas vaizdas, kuriame rodomas Kristus raudonarmiečių tarpe. Tilvytis yra švelnesnis, lyriškesnis, ramesnis. Nors Bloko įtaka neabejotina, vis tik „Artojėliai“ yra autentiškas kūrinys ir viena geriausių mūsų literatūroj Nepriklausomybės kovų epopejų, duodantį stiprų ir dinamišką ano laiko nuotaikų vaizdą. Pirmiausiai čia Tilvytis pasirodo, kaip formos meisteris. Nepaprastai gerai išjausdamas ir sumaniai pavartodamas liaudiškus motyvus, jis „Artojėliams“ sugebejo suteikti grynai   l i a u d i n ė s   e p o p e j o s    charakterį. Tai tegu pailiustruos šie keli fragmentai:

 

       Danguj žvaigždžių milijardas,
       Žemėj vaikšto vargo vardas.
       Aš ne vargas, aš ne vargas,
       Rėkia krūmuos paukštis margas.
       Iš po sniego kalas dirvos,
       Dirvoj surūdijęs kirvis.
       Sugirgždėjo tuščias svirnas,
       Kai išėjo Petras pirmas.

 

       Kiti sustojo sužlegėjo artojėlių pulkas,
       Kai paleido, kai padėjo į žemelę kulkas.
       Kai užtraukė, užliūliavo
       Artojėliai lylia,
       Kai parvirko geltonkasės,
       Ašarėlėm lijo.
       Kai atėjo, kai užėjo
       Šaltas rudenėlis,
       Ir pribiro, ir prikrito
       Žemė artojėliais.

 

       Ei lyja – lyja – lyja
       Švinas Lietuvos šalyje.
       Rūta klausiasi leliją:
       – Kas vargeliais apdalijo?
       Petras dirvomis lekioja,
       Petras viską išvejojo.
       Petras rėkia Lietuvoje:
       – Atiduokit mano koją!

 

       Antroji „Artojėlių“ redakcija, pasirodžiusi pirmosios bolševikų, okupacijos metais, nors ir pritaikyta naujai padėčiai, dar buvo palikusi vietos dviprasmiškai interpretacijai. Tačiau dabar mus pasiekusi trečioji „Artojėlių“ versija, yra visiškai pritaikyta komunistiniam režimui.
       Paskutinis didesnis eiliuotas Tilvyčio dalykas nepriklausomoje Lietuvoje buvo  D i č i a u s   poema. Jos ekspozicija arba įžanga galėtų būti laikoma tiesiog klasiška, neturinti lygaus pavyzdžio naujesniosios mūsų literatūros istorijoje. Miesčioniškos aplinkos nukankitas poetas, šioje įžangoje, grįžta į gimtąją Aukštaitiją ir prikelia vaikystėje girdėtus neišsemiamus šio krašto padavimus. Niekas nėra to nuoširdžiau išreiškęs. Keturpėdis chorėjas, Tilvyčio vartojamas šioje poemoje, pasiekia iki šiol pas mus negirdėto lengvumo ir gracijos. Šioje poemoje Tilvytis yra autentiškiausias, nors kai kas jam ir čia prikiša Puškino „Eugenijaus Oniegino“ įtaką. Štai keli šios poemos fragmentai:

 

       Nuo Taurapilio, nuo kalno
       Matos dar keli kalnai,
       Ir ant vieno, kaip ant delno –
       Skurdūs mano Tauragnai.
       Per žalius vingiuotus šlaitus
       Tauragnas mėlynas raitos,
       O į kairę vėl duobė –
       Antras ežeras Labė.
       Ar pavasaris ateina,
       Ar sukausto juos ruduo –
       Juodas ežerų vanduo
       Šnabžda savo dainų dainą.
       Grioviai, ežerai, kalnai –
       Gražūs mano Tauragnai.

 

       Pradedu aš savo raštą
       Iš tėvynės aukštumos,
       Nes mylėt šį skurdų kraštą
       Aš išmokau iš mamos.
       Kalba žmonės, kad Labėje
       Žuvį rėkiančią girdėję,
       Sako balsas jos baisus
       Gąsdina tenai visus.
       Jinai rėkia ne prieš gera:
       Prieš nederlių, prieš ledus,
       Sako, šaukus prieš švedus,
       Bliovus prieš pasaulio karą.
       Nors tai buvo jau seniai,
       Bet gyvena ji tenai.

 

       Knibžda burtai, padavimai,
       Pasakų, nors semk maišuos.
       Gaila, kiek prišipę rimai,
       Nes seniai su jais mušuos.
       Viduj raisto pelkė tūno;
       Nieks neperžengęs to liūno!
       Ten paskendę trys vaikai,
       Žiūrint, šiaušiasi plaukai.
       Sako, girdis, kai naktimis
       Krūmuos verkia mergina;
       Draskos, laksto tekina,
       Keikias grieždama dantimis.
       Kai ilgai įsiklausai,
       Girdis vaikiški balsai.

 

       Ši perilga citata buvo reikalinga parodyti autentiškam šios įžangos grožiui. Vos pora netikslių rimų ir keletas lengvai ištaisomų kirčio klaidų trukdo šios puikios poezijos tekėjimą. Dėstymas tačiau apvilia. Poemos eigoje Tilvytis praranda olimpietišką ekspozicijos klasiškumą bei ramumą ir kai kur nusileidžia į eiliuoto feljetono lygį. Būtų galima dar paminėti nuotaikingus rudenėjančio Kauno vaizdus ir atskirus išsireiškimus – dvieilius ar ketureilius – turinčius tiesiog patarlinio taiklumo ir ryškumo. Personažai, deja, – su menkomis gyvybės žymėmis. Istoriškai jie gal ir teisingi, tačiau literatūriškai, neišskiriant nė paties poemos herojaus Dičiaus, visi jie yra bekraujės schemos.
       Šio eiliuoto romano ar poemos turinį sudaro kaimo vaiko Dičiaus tragedija. Tilvytis rodo, kaip poemos herojus pamažu skęsta miesčioniškumo, karjerizmo ir beprincipiškumo purvan, kol pagaliau atsiduria teisme. Poemoje nemaža laikotarpiui charakteringo pertempto kriticizmo, kuris nepriklausomoje Lietuvoje buvo ir tam tikrų politinių bei pasaulėžiūrinių tendencijų (marksistinių? Red.) išraiška, bet ne laisvas kriticizmas)*. Tilvytis sakė tiesą ir kartu klydo, nes nesugebėjo į gyvenimą pažvelgti giliau. Argi moralinio dekadanso, kuris taip gerai atsispindi Tilvyčio kūryboje, priežastys slypėjo vien valdžiose, kurios tiesa, nebuvo idealios? Ir pats Tilvytis buvo vienas paskutinių to nuosmukio laiptų, vedusių tautą į vergiją. Tai liudija ir naujoji „Dičiaus“ poemos versija, pasirodžiusi 1947 m. Jos pataisos rodo, kad ir paties Tilvyčio ideologija sutapo su jo herojaus Dičiaus: besąlyginis, tiesiog vergiškas nusilenkimas valdantiesiems. „Dičiuje“ Tilvytis tokius žmonės vadino karjeristais. Bet mes vis tiek jo nedrįstame vadinti karjeristu, nors jis naujoje „Dičiaus“ redakcijoje aiškiai pataikauja režimui. (Mums atrodo, kad straipsnio autorius perdaug švelnus. Jei šlykštus oportunistas, tai juo šlykštesnis poetas, ypač gabus poetas, kuris net savo kūryboje dabar pilvu šliaužioja prieš barbariškus Lietuvos tyronus ir žmonių sąžinių prievartautojus. Red.)
       Grįžtant prie poemos, reikia pastebėti, kad, jeigu visą „Dičių“ Tilvytis būtų iki galo išlaikęs įžangos lygyje, turėtumėm stipriausią po Duonelaičio eiliuoto epo kūrinį. Bet Tilvytis neišlaikė, neturėjo kantrybės ir dar kartą neigiama prasme patvirtino Herbačiausko žodžius.
       Eiliuotos trumpesnės Tilvyčio satyros taip pat vertos paminėjimo. Šiame žanre Tilvytis išleido tris knygas: „Tris grenadierius“, „Nuo Maironies iki manęs“ ir „Sveiki, broliai dainininkai.“ Pirmosios dvi apima jo literatūrines parodijas, trečioje sudėti satyriniai eilėraščiai, spausdinti Tilvyčio redaguotame humoristiniame „Kuntaplio“ laikraštyje. Parodijos ilgiau išsilaikys, nes jos liečia daugiau ar mažiau reikšmingus lietuvių lieteratūros istorijai faktus, asmenis ar atskirus veikalus. O eiliuoti feljetonai negalės išlikti vien dėl to, kad jie yra gryna aktualija, kuri šiandien dar įdomi, o rytoj – ne. Ateity šie feljetonai tik liudys jų autoriaus didelius sugebėjimus lengvai eiliuoti. Tilvytį šioje vietoje ištiko panaši tragedija, kaip ir K. Binkį. Tarp jų tik toks skirtumas, kad Binkis reiškėsi daugiausia kaimui skirtoje spaudoje, savotiškai šviesdamas kaimą, o Tilvytis vadinamojoj bulvarinėj, jo nuolatos kritikuojamos ir ironizuojamos miesčionijos teskaitomoje spaudoje.

 

      * Tai, aišku, nėra aksioma. Pirmas ir aštriausias kritikas buvo Maironis „Lietuvos – didvyrių žemės“ eilėraštyje, kurio įtakos pastebime ir Tilvyčio poemoje.

 

     „Aidai“, 1949 m., Nr. 24
      Kalba autentiška