„Šventųjų gyvenimai“ – tai 2013 metais pirmą kartą išleista Romualdo Granausko novelių apysaka. Reikšmingi siužetai, raiškūs personažai, gyva kalbos tėkmė su žemaitybių intarpais, autobiografinės patirtys – taigi yra visa, kas traukia skaitytojus. Šventaisiais rašytojas vadina dramatiško laikotarpio žmones, tapusius novelių personažais. Prozos menas keičia suvokimą, – kad ir kaip buvo sunku, tauta gyveno ir išgyveno. Pereidama tragiškas, groteskiškas, kasdienės buities situacijas, susimąstydama ir nusišypsodama. Knyga, išrinkta kūrybiškiausia 2013-ųjų metų knyga, sulaukė jau trijų leidimų.

    

     Šv. Pilimana

    

     Ji buvo mergos vaikas, ir jos motina buvo mergos vaikas. Dažniausiai taip ir būna. Gimsta toks žmogus nelaukiamas ir niekam neatneša vilties. Be brolių, be seserų. Ir turi jis tartum sprauste įsisprausti tarp anksčiau gimusių ir anksčiau pradėjusių gyventi. O kaip gyventi, kad neužkliūtum už jų nei balsu, nei alkūne? Lyg eitum kartu su visais, bet pačiu pakraštėliu, lyg valgytum paties užsidirbtą duoną, tačiau nedrąsiai ir mažais kąsneliais. Vienintelis geresnis dalykas buvo nebent tas, kad gimė ji gilią ir šaltą žiemą prieš pat Kalėdas, kai motina taip ar taip buvo grįžusi iš ūkininkų ir baukščiai laukė pavasario, kad vėl kas pasamdytų. Seneliai turėjo savo medinę trobą pačiame Kapų gatvės gale, prie Žvyrijų, iš jos kamino visą žiemą raitydavosi aukštyn mėlynas dūmelis, bet pats skysčiausias visame miestelyje. O pirmasis gyvenimo prisiminimas buvo jos pačios klyksmas. Senelis kasė duobę. Ji, pasodinta šalia antkapio, kažkuo žaidė. Kuo ji ten galėjo žaisti? Nebent kokia žole ar nusiskintu žiedu. Kai pakėlė galvą, jai pasirodė, kad senelis, vis mažėdamas, palengva grimzta į žemę, jau matyti tiktai kepurė ir pečiai. Ji sukliko iš siaubo, štai tą savo klyksmą ir atsimena. Ir dar buvo ožka, kuri viena per dieną ganydavosi Žvyrijose. Bjauraus būdo ir didžiai raguota, užtat vakare pati pareidavo namo.

     Lauktas ar nelauktas ateitų į pasaulį vaikas, motina, kad ir kokia ji būtų, vis tiek turi pati išrinkti jam vardą. Gal ne vieną naktį tamsoje virš lovos sklandydavo žmonių vardai kaip nematomi paukščiai. Vieni atskrisdavo, kiti nuskrisdavo, bet vis ne tie. Motina negalėjo tikėtis, kad vaikas gims gražus. Ji pati buvo negraži, labai negražus buvo ir tas, kuris vienintelis turėjo teisę vadintis tėvu. Gal todėl ir norėjo, kad bent vardas būtų gražus, kad nenusitrintų kartu su žmogumi per gyvenimą. Yra žemaičiuose toks vardas – Filomena, bet labai retas. Bernardas ir Filomena. Bernardą ji galėjo girdėti bažnyčioje per Visų šventųjų litaniją, o Filomenos vardo joje nėra. Bet juk buvo kažkur girdėjusi. Tik žemaičiai Filomenos vardą taria kaip Pìlimana, todėl iš to gražumo nieko nebelieka.

     Jau paauglystėje Pilimana žinojo, kad yra negraži, tokia ir buvo: neaukšta, plačių pečių, didele krūtine, vyriškų veido bruožų, stambių plaštakų ir pėdų. Motina buvo gražesnė. O senelė buvo visai graži, ir senelis buvo gražus, tik jis – motinos tėvas. Bet Pilimanai jis vis tiek buvo mylimas senelis, nors beveik kasdien ir grimzdo į žemę. Ir nugrimzdo palengva abudu su senele. Medinėje troboje prie Žvyrijų ištisus metus niekas negyvendavo, nes motina tarnavo, jau tarnavo ir pati Pilimana, todėl nugrimzdo ir troba. Vieną dieną mergaitė suprato, kad niekur pasaulyje ji neturi namų. Sraigė turi, gyvulys turi, medis turi pavėsį po savo šakomis, tik ji viena – nieko. Todėl nusprendė, kad pati sau bus savo namais, visur juos nešiosis ir viena juose gyvens. Ir nieko į juos neįsileis, tiktai karves.

     Kur dėjosi baltoji ožka, ji nežinojo, nes nebuvo ko paklausti. Ožka buvo vardu Ožka. Pilimana pati sugalvojo gražią savo Ožkos mirtį. Vieną vakarą ji tiesiog nebeparėjo iš Žvyrijų. Saulei leidžiantis ji nusiskynė karklo lapą, bet nesukramtė, o paliko pusę jo kyšoti iš burnos, paskui nusileido į pačią giliąją duobę, atsigulė joje ir numirė. Nebenorėjo kas vakarą grįžti iš Žvyrijų, nes namuose jau seniai nebebuvo Pilimanos. Ji tada jau tarnavo pas Beržonskius Dvaralyje, ten augo pamečiui gimę trys berniukai, ten pirmą kartą paglostė karvę, pirmą kartą iš arti pamatė slyvų spalvos akis. Jos taip pažiūrėjo jai į pačią širdį, kad Pilimana sustingo vietoje.

     Nors jai nepriklausė, bet ji pati siūlėsi melžti.

     – Ką tu, vaikeli, pamelši? Tavo rankos dar mažos!

     – Ne! – ginčijosi Pilimana, atkišdama į priekį plaštakas. – Jau tokio didumo, kaip jei ir tamstos!..

     Iš tikrųjų tokio didumo, ir Beržonskienė leido, bet tiktai vieną, o pati pamelžė tris kitas. Netrukus visos keturios jau tiesdavo snukius Pilimanos pusėn, o Beržonskienė stebėdavosi:

     – Kas čia ir yr? Kai tu melži – visuomet daugiau pieno duoda!

     Pilimana iš džiaugsmo garsiai šaukė savo širdies namuose: „Todėl, kad jos mane myli!..“

     Ir iš tikrųjų visi gyvuliai – karvės, kiaulės, veršeliai – tartum linko, tiesėsi į jos pusę. Net tie, kuriuos ji matydavo pirmą kartą, sakysim, šunys. „Aš tik laukiu, kuomet ir varnos pradės tūpti tau ant galvos“, – juokdavosi Beržonskienė, pas kurią Pilimana ištarnavo ar ne trejus metus, kol mažiausias iš berniukų, vardu Povilas, lakstydamas po kiemą, išmoko pats atsisegti ir užsisegti trumpų kelnelių dugną, kai tūpdavosi už varnalėšos.

     Tą dieną, kai Pilimana su drabužių ryšeliu vienoje rankoje ir pusmaišiu maisto ant nugaros pasirodė žvyrkelyje, visos keturios karvės raišiojosi gana toli pamiškės ganykloje, bet visos vienkart kažką pajuto, pakėlė galvas ir pradėjo mūkti. Ne baubti, lyg būtų visą dieną nemelžtos ar negirdytos, o mūkti, – tyliau, dusliau, bet iš visos didelės gyvuliškos širdies. Pilimana peršoko griovį ir pasileido bėgti jų pusėn. Beržonskienė stovėjo kieme ir matė, kaip Pilimana atsisveikina su jos karvėmis.

     Tą vienintelį kartą ji ir teturėjo, kur žmoniškai pareiti, nes seneliai dar tebegyveno, tik Ožka jau buvo pasirinkusi savo mirtį su žaliu karklo lapu burnoje.

     Rudenį ją pasikvietė vaistininkienė už tarnaitę. Ten nebuvo gyvulių, tik senas pusaklis katinas, darantis kur papuola, o Pilimanos darbas buvo nuo ryto iki vakaro plauti, šveisti, blizginti, šluostyti, nešioti iš kiemo vandenį ir vėl už galo: plauti, šveisti ir blizginti. Kitą vasarą ją atleido kaip nešvarią, negrabią, nemokančią išvirti net paprasčiausio valgymo ir netinkamą matyti kambaryje padoriam žmogui. Dėl to Pilimana nė kiek neišgyveno, tiktai apsidžiaugė. Jau tą pačią savaitę ją pasamdė už mergą pats Martinkus. Nelabai toli už miestelio, tik į kitą pusę nei miškas, už retėjančių į pakraščius trobų, buvo didelis jo ūkis. Ten nebuvo nei vaikų, nei karvių, tik daug kiaulių, kurias vis išveždavo tai į Skuodo, tai į Kretingos geležinkelio stotį. Viskam vadovavo ne pats Martinkus, o jo sesuo, kurčia senmergė. Martinkus tam ir nelabai turėjo laiko, nes buvo seniūnas, šaulių vadas, prižiūrėjo miestelio gaisrinę ir dar turėjo visokiausių kitų pareigų, apie kurias Pilimana net nežinojo. Tai buvo aukštas stambus vyras, jis vienintelis miestelyje nešiojo vešlią juodą barzdą. „Mūsų Šliūpas“, – sakydavo apie jį žmonės ne tik dėl barzdos, bet ir dėl to, kad beveik nevaikščiojo į bažnyčią, nes tuojau susipykdavo su kiekvienu klebonu, kokį tik čia atkeldavo. Turėjo jis ir jauną, gražią žmoną, bet labai ligotą. „Šikotą“, – pridėdavo mintyse Pilimana. – Turi Kaune pisoklį, tad ir važinėja kas dvi savaites. Ko neina pas miestelio daktarą? Tas bematant perprastų tokią ligą.“ Pilimana nė pati nežinojo, kad tokios negražios mintys ateina į galvą tik dėl paties Martinkaus, nors tas ir užkalbinęs tebuvo ją du kartus: vieną kartą – kieme, antrą – prie tvarto durų, kai skaičiavo vežamas kiaules. Tarp tų kiaulių, jovalų ir kibirų, galima sakyti, ir prabėgo visa Pilimanos jaunystė. Miegoti jai buvo parodyta klėties kamara, joje stovėjo tik lova su šiaudiniu čiužiniu. Keli viršutiniai drabužiai kabėjo ant vinių prie durų, o po lova, sukaltoj fanerinėj dėžėj, – likęs jos turtas. Ne, dabar jau nebe dėžėj, o tikrame lagamine su blizgančiais ir spragsinčiais užraktais, kurį ponia gražuolė jai atidavė kaip negražų ir todėl netinkamą vežiotis į Kauną. Nuo jo beveik kasdien, ištraukusi iš palovio, Pilimana nušluostydavo dulkes.

     „Turtinga ar neturtinga?..“ – tokia mintis niekada nebuvo atėjusi Pilimanai. Gražiajame lagamine, tam tikroje kišenėlėje, buvo sudėti visi Pilimanos pinigai: ir litai, ir rubliai, ir ostmarkės, ir vėl rubliai, ir net keli červoncai. Visi jie dabar buvo beverčiai, bet Pilimanai dėl to nelabai skaudėjo širdį. Ar dėl tų popierių reikia jau taip plėšytis ir draskytis? Kaip gali negyventi ir sunkiai nedirbti, jeigu ir esi tik tam gimęs?

     Martinkaus neišvežė į Sibirą. Enkavėdistai jį suėmė pačiame miestelyje ir, trumpai patardę, tą pačią dieną išgabeno sunkvežimiu į Kretingą. Ponia gražuolė, savo laimei, buvo išvykusi į Kauną, o sesuo, nors ir kurčia, bet vis tiek užgirdo, kad brolis suimtas, ir, viską metusi, dingo. Gal pas tolimus gimines, gal dar kitur. Mesti nelabai ir buvo ką: dvi kiaulės ir kelios vištos. Atvažiavo stribokai, kiaules iššaudė, vištas išgaudė, lašinius nukabino. Drabužius, batus taip pat susvaidė į vežimą, juos vėliau sunešios miestelio stribokai ir aktyvistės. Liko bulvės, daržovės, malkos ir keli vežimai kraiko šiaudų. Pilimanos nelietė, ji liko gyventi savo kamaroj. Niekas jai to neleido, bet niekas ir neuždraudė, tik neilgai ji viena kaip ponia gyveno. Nė kiek netrukus, į Martinkaus ūkį atsikraustė iš Dvaralio toks Jazbutis su šeima. Nebegalėjo ilgiau ten gyventi dėl partizanų baimės. Jau kitą dieną pareiškė, kad viskas, kas liko po Martinkaus, dabar bus jo, net kiemo takai, nes jis yra tarybų valdžios aktyvistas ir mylėtojas.

     – Mylėk, – sutiko Pilimana. – Aš ir patvoriu praeisiu.

     Bet patvoriais ji nevaikščiojo, pakrypuodama žingsniavo visais kiemo takais, kur tik jai reikėjo.

     Tą pačią dieną, kai stribokai keliais vežimais išvežė Martinkaus turtą, ji apėjo viską: namus, tvartą, klėtį, vasaros virtuvę, kurioje ir per žiemą šutindavo jovalus. Iš ten į kamarą parsinešė pusę bako žibalo ir kerogazą, ant jo ponia gražuolė kartais kepdavosi kiaušinienę. Vaikščiodama po tuščią daržinę, Pilimana pamatė raibosios vištos uodegą. Vargšė buvo kietai įstrigusi tarp daržinės sienos ir šiaudų, leisgyvė iš baimės ir beveik nebemirkčiojo. Pilimana parsinešė ją į kamarą, atsisėdo ant lovos, vištą pasitupdė į skreitą, pražiodė snapą ir įpylė valerijono. Višta spurstelėjo porą kartų ir nurimo. Ne tik nurimo, bet ir užmigo, o Pilimana išsėdėjo nejudėdama gal porą valandų, kol ši išsimiegojo. Kitą dieną jau kažką knapaliojo ant prieklėčio, tik nieku gyvu nenorėjo būti viena, – kvaksėdama sekiojo Pilimaną iš paskos kaip koks šuniukas. Jazbutis, sutikęs abi ant tako, vieną dieną pareiškė:

     – Ta tavo višta visus pašalius nušaikiojo! Arba tu ją uždarai, arba aš pats patvarkysiu!

     Suraukusi vešlius antakius, ji pažengė tik vieną žingsnį Jazbučio pusėn, ir tas išsigandęs atšoko. Jį, tokį pėgžlą, Pilimana galėjo tiesiog nudurti su papais.

     Nugyvenusi didesnę savo gyvenimo dalį, Pilimana tarėsi žinanti, kaip nugyvens ir likusią: nuomosis butą miestelyje pas žmogų, kuris neturi vaikų mažulyno, nusipirks mažą baltą ožkelę, užsiaugins iki didelės ir ganys ją Žvyrijose, o kad neiškvaištų nuo dyko buvimo, paprašys kokios moters, kad išmokytų megzti, nes dabar nieko nemokėjo, net akių apmesti. Ką nors suvisam paprasto, be jokių raštų ir išmislų. Ožka vėl bus vardu Ožka ir visur sekios iš paskos, nereikės nei virvagalio ant kaklo, nei ko.

     O dabar viskas griuvo. Taip griuvo, kad ir kojas užvertė į viršų.

     Niekada Pilimanai nereikėjo rūpintis nei savo maistu, nei drabužiu ar malkomis žiemai. Jos rūpestis tebuvo vienas, bet labai didelis: kad kiekvienas jos gyvulys būtų laiku pašertas, pagirdytas, paglostytas, pakalbintas, kad niekas nemūktų, nebliautų, nežviegtų šaukdamasis ir neprisišaukdamas pagalbos. Pilimana niekada nesuprato žmonių: kaip galima rūpintis ne kitais žmonėmis ar gyvuliais, o tik pačiu savimi. Nuo ryto iki vakaro, per visas dienas ir per visą gyvenimą. Keptis sau atskirai kiaušinienę, kraipytis ir vaipytis prieš veidrodį. Paspirti koja lagaminą ir pasakyti, kad esąs nebegražus, todėl nebetinkamas. Ar daiktas gali būti gražus? Daiktas yra daiktas, kirvis yra kirvis, šakės yra šakės. Jei kotas nenulūžęs, vadinasi, geras ir tinkamas. Reikia tiktai matyti, kaip kartais sublizga saulėj delnų nugludintas kotų medis, koks šiltumas nuo jų paeina, kai paimi į rankas.

     Nuo ponios gražuolės Pilimanos mintys vėl grįžo į vasaros virtuvę. Ant ko ji kepdavosi tą savo kiaušinienę? Pastaruoju metu – ant kerogazo, o prieš tai – ant tokios špižinės krosnelės su keturiomis kojomis, kol viena kažkaip nulūžo. Ponia gražuolė kartais liepdavo Pilimanai užkurti joje ugnį, nes pati ir to nemokėjo.

     Krosnelė, dar pilna šaltų pelenų ir nuodėgulių, gulėjo ratinės kampe ant šono. Ar velnias ją ten ir nunešė? Iškrapščiusi viską lauke, Pilimana šiaip ne taip parvilko ją į kamarą, o po trūkstama koja pakišo dvi plytas. Dabar nebešals per žiemą, nesiprašys pas Jazbučius į vidų, lai nė negalvoja.

     Ko ji čia laikėsi toj savo kamaroj iš paskutiniųjų? Todėl, kad taip buvo sulygta su pačiu Martinkum: nuo pavasario iki pavasario, ir taip – jau daugelį metų, o sulygtasis žodis už akmenį tvirtesnis.

     O gal ir ne dėl to. Kaip gali toks doras žmogus kaip Martinkus be niekur nieko prapulti? O ir ta jo sesuo, – ką ji kam blogo yra padariusi? Juk visi žmonės pilna burna sako: ilgai taip negalės būti!.. Neišsilaikys pasaulis ant tokių neteisybių!..

     Pilimana čia bus, kol pargrįš vienas ar kitas, o gal ir abudu.

     Rugsėjo pradžioj Jazbutis išsivedė visą savo šeimyną į lauką ir suklupdė bulvių dirvos pakrašty su krežiais ir kabliais rankose. Pilimana ryžtingai atžygiavo ir parodė pirštu:

     – Šitos aštuonios vagos – mano! Martinkus man įsėjo!

     – O dėl ko ne aštuoniolika?..

     – Dėl to, kad aštuonios! Ir nekušink nė vieno kero!

     Pirmą kartą gyvenime Pilimana taip sumelavo, bet dabar ji viena pati turėjo kovoti dėl savo gyvenimo.

     – Ir kask greičiau, kad man lytai neužeitų! Aš su tavim vienoj dirvoj ne tiktai kast nesiklaupsiu, bet ir šikt nesitūpsiu!

     Tą rudenį visą miestelį surašė į kolchozą. Tarnautojų – ne, o kas turėjo bent lopelį žemės, sodelį ar daržą – visus. Įrašė ir Pilimaną, kuri neturėjo nieko, bet jai buvo vis tiek. Pirmininku padėjo tokį Jagminą, o Jazbutis buvo pakeltas ne tik į didelius viršininkus – karvidės vedėju, bet turėjo dar ir šerti bei girdyti tas karves.

     Jagminas važinėjosi po miestelį, pasikinkęs arklį į daktaro briką, o kai pasnigo – jo šlajelėmis. Atvažiavo ir pas Pilimaną.

     – Pilimanėle, širdele, atvažiavau paveizėti, kaip tu čia bevargsti.

     – Aš nevargstu, aš būnu kaip buvusi.

     – Ar nenorėtum persikelti pas Jazbučius į šiltą trobą?

     – Nė už dideliausį aukso gabalą!

     – O ką anas tau daro?

     – Kad negali padaryti, tai ir nedaro.

     Jagminas pasigrabaliojo kišenėse, surado ir atkišo vieną į popierių suvyniotą saldainį:

     – Te, nuo užkandos atliko.

     – Man nereik.

     – Ar esi per gyvenimą bent vieną suvalgiusi?

     – Esu. Ir ne vieną.

     – Bet juk galiav ir be saldainio pasirokuoti?

     – Pasirokuoti galiav.

     – Pilimanėle, širdele, pirmadienį suvešim čia visas kolchozo karves, gausi anas melžti.

     Pilimana net nuo lovos pašoko:

     – Į Sibirą vežkit, gyvą pjaustykit, nemelšiu aš tokių karvių!..

     – O dėl ko?

     – Dėl to, kad anos tokios!..

     Pilimana ir bijojo, ir laukė to pirmadienio. Anksti atsikėlusi dabar pati, kaip ponia gražuolė, išsikepė ant kerogazo du raibosios kiaušinius, ją pačią sugavo, įsinešė į kamarą ir užsidarė. Žadėjo ligi vakaro nekelti kojos į lauką. Višta užšoko ant lovos, paskui ant kelių ir įsitaisė skreite kaip buvo įpratusi. Glostydama plunksnas, Pilimana, visa įsitempusi, klausėsi. Jau iš toli užgirdo karvių būbavimą. Kai užbūbavo pačiame kieme, neišlaikiusi išpuolė ant prieklėčio. Krito šlapdriba, ir Pilimana pačius pirmuosius pamatė Jazbutį ir dar vieną pusgalvį su ilgomis lazdomis rankose. Keturios žalmargės karvės dūlavo pro šlapdribą toliau.

     – Jėzau!.. – griebėsi Pilimana už širdies – Beržonskienės!..

     Pirmosiomis akimirkomis negalėjo suvokti, kad jos niekaip negalėjo būti tos, anosios. Net ne dukterys, gal jau tik anūkės. Šlapios, apdaužytos, atvarytos čia iš Dvaralio per visą mišką, per visą miestelį.

     – Atidaryk duris!.. – šūkavo Jazbutis. – Tuojau aš anas sutvatinsiu į vidų!

     – Aš tau sutvatinsiu! Patiko mušti?..

     Pilimana atėmė iš Jazbučio lazdą ir numetė į šoną.

     Apsikabindama kiekvienos karvės kaklą, ji visas po vieną gražiai suvedė į kūtę. Uždariusi didžiąsias duris, užvėrusi mažąsias, atsisuko per petį:

     – Pasakyk, kad dabar jau melšiu…

     Kitą dieną patys žmonės atvedė dar dvi. Kas laikė po dvi, vieną būtinai reikėjo vesti į kolchozą. Arklius – tuos tai visus.

     Toks ir tebuvo tas kolchozo karvių ūkis: šešios karvės, trys vežimai šiaudų ir du šieno. Kaip gyvuliai galėjo išlikti gyvi ligi pat pavasario?

     Nereikėjo laukti nė to pavasario. Dar buvo toli ligi Kalėdų, o karvės jau pradėjo baubti, prasikalė visi kaulai, ir nugaros pavirto į pjūklus.

     – Aš pati šersiu! – pareiškė Pilimana. – Tu tiktai girdysi!

     – Mane pastatė šerti – aš ir šersiu!

     – Aš žinau, dėl ko tu nori šerti! Tu savo karvei nuvagi šieno iš tų vargšių! Daugiau tu nevogsi! Aš kožną smilgą esu užsiznočyjusi!.. Baubia tos kankinės – lai baubia ir tavoji!

     – Papūsk tu man į subinę!

     – Jei aš papūsiu – nulėksi per kiemą kaip plunksna!

     Melžti tų karvių seniai nebereikėjo. Buvo gyvos beveik vienu vandeniu. Jazbutis pripildavo jo į didelę geldą pas šulinį, išvarydavo jas iš kūtės, ten jos ir atsigerdavo.

     – Daugiau nevarinėk! – uždraudė Pilimana. – Nešiok vandenį į kūtę ir girdyk! Ar nematai, kad jau eina svyruodamos? Kai nuvirs – ar atkelsi?

     – Kas gali tiek pritampyti?..

     – Pritampysi! Tam ir esi!

     Visą gyvenimą buvusi tokia rami, romi ir mažakalbė, Pilimana pati jautė, jog žvėrėja. Bet juk reikėjo kažkaip gelbėti tuos gyvulius. Ir dar neaišku, kaip čia yra: ar tai ji žvėrėja, šaukdama ant Jazbučio, ar jau seniai sužvėrėjo tie, kurie pasmerkė karves tokioms baisioms kančioms. Visai pairo Pilimanos nervai. Ir vis dėl to baubimo. Vargšės baubdavo nuo ryto iki vakaro, šitaip šaukdamosi nors kokios pagalbos ir gailestingumo. Ypač nykus ir visai nebepakeliamas tas baubimas buvo nakties tamsoje, nespindint aplinkui nė vienam žiburiui. Tiesa, prieš vidurnaktį jis nutildavo, bet ir vėl prasidėdavo gerokai prieš aušrą. Pilimanai net kildavo mintis prašyti Dievo, kad apkurstų ar išprotėtų, ir tada nieko nebereikėtų imti į galvą.

     Viskas. Pašaras baigėsi. Liko tik geras pusvežimis kraiko šiaudų, pernykščių ar užpernykščių.

     Ir vėl snigo. Vertė tirštai, gausiai, ir pro tokį snigimą viskas aplinkui vos dūlavo. Ratinėj ji susirado senas rogutes, suvyniojo ir užmetė ant jų didelį maišą. Tiek metų gyvendama tik su gyvuliais, ji ne visus miestelyje ir pažinojo, todėl suko į kiekvienus namus, prašydama šieno ar šiaudų saujos, kimšo, ką gavusi, į maišą ir vėl klampojo toliau, visa apsnigta, it Kalėdų Senis. Ne visi ir turėjo sušelpti, karvę belaikė gal tiktai kas penktas ar šeštas, dabar žmonės valgė mažai ir juodai, visiems buvo pasninkas. Tačiau kiek ilgai ji galės šitaip kalėdoti? Žmonės pradės nebeduoti, kiekvienas taupys savo karvelei. Kas žino, kada šį metą ateis pavasaris, ankstyvas bus ar vėlyvas? Jei miestelyje niekas nebešelps, Pilimana buvo pasiryžusi traukti į aplinkinius kaimus. Tegu juokiasi iš jos. Bet niekas nesijuokė.

     Ji neapkalėdojo nė pusės gatvės, o jau turėjo kietai prisikimšusi pilną maišą. Gailestingi dar tebebuvo žmonės, juk ir su jais pačiais valdžia ne ką geriau elgėsi.

     Tempdama rogutes pro daržinę, Pilimana išgirdo, kad kūtėj kažkas kala. Pravėrė mažąsias duris – ir sustojo kaip stulpas. Jazbutis, pasiėmęs žalio medžio lazdą, talžė jau nebesikeliančias karves, daužė per pačius nugarkaulius, kam jos pačios nebeina prie šulinio gerti.

     – Išgama!.. – suriko Pilimana, griebė keturnagę šakę, iškėlė į viršų ir puolė artyn.

     Jazbutis, pamatęs Pilimanos veidą, iškart suprato, kad čia nebe juokas, metėsi bėgti, bet apsibrido per numestą kibirą ir parkrito keturpėsčias. Bet ir keturpėsčias skubiai ropojo tolyn. Ant to kibiro užlėkė ir Pilimana, griuvo pati, susmeigdama šakės nagus į atstatytą Jazbučio subinę.

     Ji nebūtų dūrusi, tik plokščiai aptalžiusi jam kuprą, gal kelis kartus vožtelėjusi ir per kepurę, tačiau dūrusi – ne.

     Jazbutienė išlėkė į miestelį, parsivedė tokį felčerį, tas išgėrė butelį, išeidamas kažką parašė ant popieriaus. Gal kaip nors taip: „Vidurinėj kūno daly iš nugaros pusės pastebėtos keturios negilios durtinės žaizdos.“ Paskui Jazbutis tą popierių visur kaišiojo.

     Po geros savaitės prie Pilimanos kamaros sustojo Jagmino šlajelės. Pilimana sėdėjo ant lovos krašto su višta skreite, bukai žiūrėjo į sieną ir beveik nepasuko galvos Jagminui įėjus.

     – Pilimana, atėjo du šaukimai į teismą. Vienas tau, kitas Jazbučiui. Rytoj dvyliktą valandą turėsit abudu būti rajone prie teismo durų!

     – Nežinau, nė kur tas yr.

     – Jazbutis žinos. Duosiu arklį, ilgas roges, tu pati Jazbutį gulsčią ir nuveši.

     – Aš su anuo nevažiuosiu. Geriau savo kojomis eisiu.

     – Penkiolika kilometrų – per tokį sniegą?!.

     – Tas nėr daug. O Jazbučio nevešiu.

     – O dėl ko? Dėl ko?

     – Tas gali pradėti rokuoties.

     – Aš pasakysiu, kad nė vieno žodžio – nė vampt. Lai guli kniūbsčias ant šiaudų ir kriuknoja sau. Už nugaros tau gulės, ir viskas.

     Pilimana tylėjo. Gal ji sunkiai galvojo, gal jai nelengva buvo ryžtis.

     – Pilimanėle, širdele, tu nenumanai, koks geras dalykas čia išeina! Būsi pirmoji Lietuvoj, kuri taip karštai gynei kolchozo turtą! Laikraščiai aprašys!

     – Aš ne kolchozą, aš kankinamus gyvulius gyniau!

     – Bet tu taip sakyk! Kad ir ko klaustų, kaip tardytų, kartok kaip užsukta: gyniau kolchozo turtą!.. Ir nieko tau nebus! Dar dėkui pasakys!

     – Man nereik.

     – Bet ar tau sunkiai yr pasakyti: gyniau kolchozo turtą!..

     – Sunkiai.

     – Pilimanėle! Širdele!..

     Pilimana nukėlė vištą nuo skreito, pastatė ant grindų:

     – Jeigu atveši du vežimus šieno – sakysiu.

     – Pilimanėle!.. Iš savo širdies išplėšiu, nuo arklių nutrauksiu, bet atvešiu!..

     Ir vėl snigo. Tirštai, be vėjo, dideliais kąsniais. Beveik nieko negalėjai matyti. Jazbutis kniūbsčias gulėjo rogių gale ant šiaudų, Pilimana valdė arklį. Privažiavo mišką. Net ne mišką, o tokį lyg eglyną, su iššokusiais aukštyn beržais, lyg didelį beržyną, su paauglėmis eglaitėmis tarpuose. Pilimana sustabdė arklį, tylėdama atkišo vadžias Jazbučiui, kad palaikytų. Išlipo iš rogių ir nubrido per sniegą, kur tos eglaitės tamsiausiai dūlavo.

     Kniūbsčias gulęsis, Jazbutis parvažiavo vienas.

     – O kame Pilimana? – išvertė akis Jagminas.

     – Iš kur aš galiu žinoti? Nubrido į tokias egles – ir nebeparėjo.

     – O ko tu nepalaukei?

     – Ir laukiau, ir vardu šaukiau, ir keikiau, bet kad neparėjo. Pamislijau, kad išsigando to teismo ir parbėgo atgal į miestelį.

     – O kamaroj nėr?

     – Niekur nėr.

     – Tikrai gal išsigandusi nusidavė į kitą rajoną…

     Rudenį vaikai grybavo tame beržyne, ten tiltais augdavo guotės, parbėgę sakė, kad matė apgraužtą žmogaus kaukolę. O kad netoliese mėtėsi ir trikampiškai nuo kaladės atskelta pliauska, – jiems neatėjo į galvą pasakyti. Kiek tų kaukolių mėtėsi miškuose po karo! Vis tiek niekas nebūtų ėjęs žiūrėti.

     Taip jie visi ir dingo: Martinkus, jo sesuo ir pati Pilimana. Karvės išdvėsė. Reikėjo vėl kelis žmones išbuožinti ir parsivaryti kitas.

    

    Romualdas Granauskas. Šventųjų gyvenimai: novelių apysaka. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.