Recenzijos, Anotacijos

 

Jaroslavas Melnikas. Maša, arba Postfašizmas. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 248 p.

 

Jaroslavas Melnikas – unikalus rašytojas lietuvių literatūroje, – kartoja literatūros kritikai, jiems antrina ir skaitytojų auditorija. Šios tiesos nepaneigsi. Nors pats autorius tvirtina, kad naujausia jo knyga „Maša, arba Postfašizmas“ yra apie meilę, tačiau norisi teigti kitaip: svarbiausias šios knygos akcentas yra pačių pamatinių žmogaus sąvokos klausimų gvildenimas: kas yra žmogus, kas žmogų daro žmogumi ir kur šito žmogiškumo ribos. Tema, atrodo, universali, daug apkalbėta ir aprašyta, tačiau vis dėlto neišsemiama. O jai išryškinti autorius pasirenka eksperimentams tikriausiai tinkamiausią žanrą – (anti)utopiją. Šis fantastinis pasaulis išsiskiria ypatingais veikėjais, stņrais – gyvuliais, kadaise išvestais iš žmonių, o dabar nebeturinčiais nieko žmogiško, vien išvaizdą. Eksperimento objektai – žmonės, gyvenantys laisvai, jiems nebereikia dirbti, mat išvedus lengvai dresuojamus storus, gyvenimas darosi daug malonesnis. Nuo storų atsiradimo praėjo jau ne vienas amžius, dabartiniai žmonės nekvestionuoja šių gyvūnų buvimo gyvūnais, o intriga prasideda, kai pagrindiniam veikėjui Dimai vis dėlto kyla abejonė – storės Mašos akyse jis pamato kažką žmogiško...

Gero romano pagrindu turėtų būti tvirtas siužetas. Gero fantastinio, (anti)utopinio romano pagrindu turėtų būti aiškus, vaizdingas ir nuoseklus kuriamo pasaulio vaizdas. Ant siužeto ir ant savito pasaulio pamatų laikosi visos tekstu išsakomos idėjos. Tačiau šįkart gera idėja lieka nuoga, be tinkamo drabužio – pasakojimui trūksta tvirto siužeto ir skaitytojui išskleisto naujo, nepažįstamo pasaulio. Šio kitokio pasaulio knygoje skaitytojui rodoma tik tiek, kiek reikalinga idėjai, pasakojimo pagrindas – storų ir žmonių kasdienybė, elementarus buitiškas bendravimas. Visa kita lieka neužrašyta ir nepaaiškinta. Tai apsunkina skaitytojo įsitraukimą į sukurtąjį pasaulį. Pavyzdžiui, skaitant iškyla elementariausi klausimai, verčiantys abejoti tokios visuomenės pagrindais: kodėl storai – fiziškai niekuo nesiskiriantys išvaizda, o turbūt ir jėgomis nuo žmogaus – pakeitė darbinius gyvulius (arklius, jaučius) laukuose? („<...> valstiečiai, pasikinkę storus, palei kelkraščius arė laukus“, p. 15.) Kodėl valgoma tik storų mėsa, kodėl atsisakyta vištienos, kiaulienos, jautienos ir kitų gyvūnų mėsos? Teigiama, kad šios visuomenės žmonėms nebereikia dirbti, tą jie daro tik dėl malonumo ir socialinio statuso. Tačiau vos po kelių puslapių ši logika sulaužoma: Dimos žmona nepatenkinta sūnaus pasirinkimu tapti aktoriumi, mat jis nieko neuždirbsiantis („<...> jis visą gyvenimą turės maivytis scenoje ir už tai gaus grašius“, p. 16). Jeigu dirbti nebūtina, tai kodėl jaudinamasi dėl mažo uždarbio? Tokios ir panašios abejonės neapleidžia skaitytojo.

Kitas ramybės neduodantis klausimas yra paties autoriaus įžangoje parašyta frazė, kad tai kūrinys apie meilę: „Savo knygoje aprašiau meilės istoriją, užsimezgusią tarp skirtingų rasių atstovų“ (p. 5). Meilės istoriją čia įžvelgti sunkoka, mat jai visų pirma reikia dviejų įsimylėjėlių. Mašos meilės Dimai čia tikrai nėra. Veikiau tai prisirišimas prie šeimininko – niekas kitas su Maša nesielgė gerai, neskyrė jai tiek dėmesio. Ar gyvuliai geba mylėti? Tai kitas klausimas, gal net vertas atskiro romano. Ar pats Dima myli Mašą? Vargu. Viso pasakojimo veiksmo metu pagrindinis veikėjas blaškosi, nesugebėdamas sau atsakyti į klausimą, ar Maša yra žmogus, ar gyvulys. Netgi jaučiamas savęs įtikinėjimas – žmogus, žmogus, tačiau tuo pat metu ir netikima, ir ši iliuzija gali būti išsklaidoma bet kada: kai Maša atlieka gamtinius reikalus ten, kur valgoma, kai papuola į laukinių storų būrį ir drasko moteriai vidurius, kai mėnesinių kraujo ir purvo sluoksnis padengia jos kūną. Taigi ir meilės radimąsi čia užgožia nuolatinis svarstymas, ar ji apskritai mylėtina. Šie santykiai negali būti suvokiami kaip meilė jau vien dėl to, kad šie asmenys čia nelygiaverčiai, Maša, nors ir pilnametės moters amžiaus, nėra mąstanti kaip suaugęs žmogus, nėra savarankiška ir gebanti daryti sąmoningus sprendimus. Todėl Dimos santykiai su ja atrodo netgi iškrypėliški – čia galima įžvelgti ir zoofiliją (jeigu Mašą suvoksime ne kaip žmogų, o tikrai kaip gyvūną – storą), ir pedofiliją (vargu ar ką tik pasaulį ir civilizaciją ėmusį pažinti bei pradėjusį mokytis būti žmogumi asmenį galima vadinti suaugusiu, veikiau tai dar tik vaikas).

Kada Maša tampa žmogumi? Kada storas tampa žmogumi? Jį nuprausus, aprengus žmonių rūbais, pasodinus už stalo, dulkinant jį ne keturpėsčią kaip gyvulį, o mylintis su juo misionieriaus poza? Šiuos klausimus svarsto utopinės visuomenės gyventojai, o autorius pakreipia eksperimentą savaip, vėl prasilenkdamas su logika. Pasirodo, storus nuo žmonių skiria tik... kalba ir auklėjimas. Pasirodo, ne vieną šimtmetį tvartuose gyvenusi gyvūnų rūšis visą laiką nuo žmonių skyrėsi tik tuo, kad nemokėjo kalbėti. O ir šis nemokėjimas knygoje pasirodo esąs nedidelis trūkumas – kalbos juos kaip mat galima išmokyti. Storo virsmas žmogumi būtų įtikinamas, jei jis būtų žmogiškai auginamas nuo pat kūdikystės. Tačiau toks greitas suaugusio storo virsmas žmogumi neįtikina ir atrodo motyvuotas tik tuo, kad tokia jau knygos idėja: parodyti, kad iš žmogaus gyvulio nepadarysi net šimtmečius ištisas kartas laikydamas tvarte. Jeigu jau storas toks imlus kalbai, tuomet kyla kitas klausimas – kodėl gyvendamas žmonių aplinkoje, dirbdamas kieme, kartais net namuose, vaikystėje žaidęs su žmonių vaikais storas nepabando atkartoti girdimų garsų, žodžių? Juk vaikas kalbėti mokosi pirmaisiais metais, kartodamas aplinkinius garsus, dėliodamas juos į skiemenis ir žodžius, taip elgiasi ir storų vaikai, eksperimentinėje kalnų stovykloje auginami kaip žmonės. Todėl keista ir nemotyvuota atrodo tai, kad darbiniai storai neima kalbėti bent panašia į žmonių kalba.

Skaitant Dimos ir Mašos istoriją visą laiką norisi lyginti šią knygą su kitu J. Melniko romanu – „Tolima erdvė“. O ir ne veltui – abu kūriniai tarsi vienodi namai, pastatyti pagal tą patį projektą. Jeigu reikėtų nubraižyti abiejų knygų siužetų schemas, teprireiktų vienos (su menkais nuklydimais): utopinis pasaulis, jo trūkumus pastebintis pagrindinis veikėjas, veržimasis iš šio pasaulio į kitą erdvę, o į visą pasakojimą tarsi langai įsiterpia kito žanro tekstukai. Abu siužetus galima sudėlioti punktais: 1) veikėjas praregi (Gabras iš „Tolimos erdvės“ – fiziškai, Dima – metaforiškai); 2) veikėjas susipažįsta su bendraminčiais, šie pakviečia / įkalbina / priverčia prisijungti prie utopinės santvarkos sugriovimo veiksmo (Gabras prašomas, o vėliau ir priverčiamas fiziškai sugadinti Megapolyje veikiančią orientavimosi sistemą; Dima – puikiais žurnalistiniais sugebėjimais atverti žmonėms akis); 3) sąmokslas nepavyksta, veikėjas turi bėgti (Gabras – į Ramųjį Kampelį, Dima – į Kalnų aguonų slėnį); 4) naujoje vietoje taip pat neužsibūnama, reikia keltis kitur (Gabrui – į Tolimą erdvę, Dimai – į kitą valstybę ir visuomenę). Abi knygos baigiamos žvilgsniu nuo kalno į naują, viltingą gyvenimą. Tačiau jeigu „Tolima erdvė“ buvo kol kas bene geriausias lietuviškas populiariosios literatūros romanas, tai antras bandymas baigėsi ne taip gerai. Beje, pats autorius viename socialiniame tinkle rašo, kad „Maša“ atsirado anksčiau už „Tolimą erdvę“, tik ilgai nedrįso šio teksto pateikti Lietuvos skaitytojams. Bet gal nėra taip svarbu, kuri knyga buvo parašyta anksčiau, aišku viena: abu kūriniai parašyti pagal vieną siužeto schemą, vienas jų nelabai pavyko, kitas – puikus. Jeigu „Tolima erdvė“ rašyta po „Mašos“, tuomet gal ir logiška – jau žinota, kokių klaidų išvengti, ką reikia keisti, kitaip tariant – antras blynas neprisvilo kaip pirmasis.

Dar vienas kylantis klausimas – knygos viršelis ir dizainas. Nevyniojant žodžių į vatą – viršelis labai pigus ir neskoningas, labiau tinkantis knygai, skirtai pardavinėti prekybcentriuose nei rimtam filosofiniam romanui, kokiu autorius norėjo ją matyti ir į kokį ši knyga lyg ir pretenduoja. Tokį pat keistą įspūdį kelia ir ketvirtajame viršelyje cituojamos literatūros lauko veikėjų pagyros. Tokios pagyros dabar yra kone privalomos, skirtos paraginti skaitytoją pirkti knygą. Sąmoningiems gerų knygų skaitytojams tokie triukai nereikalingi.

Atidus skaitytojas turėjo pastebėti, kad recenzijoje „Mašos, arba Postfašizmo“ nė karto nepavadinau romanu. Ši knyga atrodo tik kaip gero romano juodraštis. Labai aiškiai matyti, kad J. Melnikui išties nedavė / neduoda ramybės fašizmo klausimas, kuris šiuo metu turėtų iškilti kiekvieno mūsų sąmonėje, mat Europoje pastebimas buvusiam nacių režimui simpatizuojančių jėgų skverbimasis į valdžią. Autorius pasirinko puikų būdą pasibelsti į mūsų sąmonę, sutrikdyti ramybę ir pasakyti – ei, pažiūrėk, kas būtų, jeigu būtų. Tam pasirinkta dažnam drastiška pasirodysianti žmonių-gyvulių tema, kelianti asociacijų ir su Šiaurės Korėjos koncentracijos stovyklomis bei pro geležines jų sienas vis dažniau į viešumą iškylančiais pasakojimais, kas iš tiesų ten dedasi. Rašytoją norisi girti už sausą ir tikslų stilių – jis paveikiausias kalbant apie žmonių-gyvulių mėsinėjimą, apvaisinimą, mušimą, prievartavimą. Tiesa, knygos kalboje išlenda vienas niuansas, kiek keliantis šypseną: į tikslų, be pagražinimų ir primarginimų stilių įsiterpia tik vienos srities metaforos – tai metaforos, susijusios su lytiniais organais ir seksu. Kiek nesuprantamas toks autoriaus pasirinkimas: jeigu draskomas žarnas knygoje galima vadinti žarnomis, krūtį – krūtimi, Mašos blauzdomis tekantį mėnesinių kraują – krauju, tai kodėl varpa įgauna šaknies vardą?

Šios daugiau klausimų nei atsakymų recenzijos misija yra tokia pati, kokią Jaroslavas Melnikas kelia savo knygai: „Puoselėju daug vilčių, <...>. Kad skaitytojas susimąstys apie tai, apie ką anksčiau negalvojo“ (p. 5). Kaip kad laikraštis „Reicho balsas“ skatino nuomonių įvairovę bei laisvę, todėl publikavo straipsnius su pirmaisiais pamąstymais, kad galbūt storai yra žmonės, taip šis tekstas lai būna gal ir kritikuotinas ar nepriimtinas, tačiau skatinantis susimąstyti: ar unikalus visada reiškia geras?