Antras didesnysis Gustaičio kūrinys — tai oratorija „Aureolė“. Iš autoriaus pridėtų paaiškinimų matome, kad oratoriją Gustaitis aptaria kaip „dvasinę muzikalinę dramą“, kurioj yra apsčiai lyrinio ir epinio elemento, kurios turinys paprastai esti religinis dorovinis, didus ir kilnus, apvilktas simboliniais paveikslais. Esama oratorijų, kuriose, „kaip antai Messias Israel visai nėra veikiamų asmenų, net nėra sukoncentruoto veikimo, vien tik eilė vaizdų, kuriuos riša bendra pagrindinė idėja“. Visa tai tinka ir Gustaičio „Aureolei“. Siužetas ir veikiamieji asmenys, tiesa, čia yra, bet visumos jungtis atrodo labai laisva ir pačios bendriausios prasmės. Pažymėtina ir tai, kad Gustaitis norėjo sukurti religinę patriotinę oratoriją, kurioje religinė mistika jungiama su patriotine simbolika. (Vincas Mykolaitis)
Budėkite, nes nežinote
dienos, nė valandos.
Mat. XXV, 15.
PRELIUDIJA
Varpuojant vakaro maldai — “Aniolas Dievo”
Varpai — varpai — varpai
Skamba ten augštai!
Jų muzika graži
Banguoja srovėmis
Ir skleidžias pamaži
Padangių erdvėmis
Tolyn — tolyn — tolyn...
Varpai — varpai — varpai
Šaukia ten augštai!
O garsas jų aštrus,
Kai plieno ašmenys,
Tarytum lavonus
Ant kojų pastatys
Ir tars: pirmyn! pirmyn!
Varpai — varpai — varpai
Meldžias ten augštai!
Šimtasis tik žmogus
Begirdi — kaikada —
Tuos dangun akordus,
O jų — varpų — malda
Tolyn — tolyn — tolyn...
RŪTŲ DARŽELYJE
Kaimo mergaitės, saulei besileidžiant, laisto rūtas ir dainuoja:
Rūta, rūta žalialape,
Kaip lapeliai tavo kvepia!
Rūtužėle —
Auksagėle,
Kaip žiedeliai tavo žydi!
Pačios rožės bepavydi...
Augk, rūtele,
Krauk dalelę!
Krauk dalelę, kur nesęsta,
Vis, kaip lapai tavo, klėsta:
Ar tai žiemą —
Vasarėlę
Pūgos siaučia yt pašėlę,
Tu bepuoši mūsų kiemą;
Augk linksmute,
Žaliarūte!
Debesėlis plaukia mėliu,
Niaukia veidą rūtužėlių...
Tu verkšnoji,
Mylimoji?
Ko verkšnoji?
Tai apgieda
Volungėlė tavo žiedą!
Nebent gelia
Kas, rūtele?
Gal dainužė nepatiko?
Kas gi, kas gi atsitiko,
Kad verkšnoji,
Mylimoji!
Ko verkšnoji!
Rūta recitando:
Žalio šilko mano kasos,
Ant jų žėri skaidrios rasos,
Tai bežiūrįs žvaigždžių būris...
Norint vėjai kerą blaško,
Ašarėlėms lietūs taško,
Aš linguoju —
Aimanuoju,
Kad nešvarios rankos skina,
Aukso žiedą mina, mina...
Kaip neliūsti,
Nesiskųsti!
Mergaitė solo:
Ei, nurimki, mano miela,
Aš užstosiu savo siela:
Jos pavėsiu
Tavę klėsiu.
Augk, rūtele mylimoji,
Augk, žalioji!
Trys sesutės:
Po šakelę
Iš visų gėlelių
Skinkim, pinkim vainikėlį;
Tai Panelei
Iš visų panelių
Padabinsim altorėlį. . .
Vai, sesele,
Ar matai suknelę,
Kaip ją maino mūsų gėlės?
Ant Panelės
Mėlynos suknelės
Žydi mūsų vainikėlis...
“Tai akyse tau tik rodos!
Aš čia nieko nematau”.
Vai ne tuščios mano godos,
Tikrą tiesą tau sakau.
Ir ne kartą šitą vieną,
Bet kiek sykių dabinu,
Pagal puokštes
Ji kasdieną
Velkas rūbu vis nauju.
Nežinau, kas bemanyti —
Pasakyk, ką mąstai tu?”
“Ašen nieko čia, sesyte,
Visiškai nesuprantu... ”
Motiejus Gustaitis. Aureolė: oratorija. Chicago, Ill., „Draugo“ spauda, 1914.