Antras didesnysis Gustaičio kūrinys — tai oratorija „Aureolė“. Iš autoriaus pridėtų paaiškinimų matome, kad oratoriją Gustaitis aptaria kaip „dvasinę muzikalinę dramą“, kurioj yra apsčiai lyrinio ir epinio elemento, kurios turinys paprastai esti religinis dorovinis, didus ir kilnus, apvilktas simboliniais paveikslais. Esama oratorijų, kuriose, „kaip antai Messias Israel visai nėra veikiamų asmenų, net nėra sukoncentruoto veikimo, vien tik eilė vaizdų, kuriuos riša bendra pagrindinė idėja“. Visa tai tinka ir Gustaičio „Aureolei“. Siužetas ir veikiamieji asmenys, tiesa, čia yra, bet visumos jungtis atrodo labai laisva ir pačios bendriausios prasmės. Pažymėtina ir tai, kad Gustaitis norėjo sukurti religinę patriotinę oratoriją, kurioje religinė mistika jungiama su patriotine simbolika. (Vincas Mykolaitis)

 

      

     Budėkite, nes nežinote

     dienos, nė valandos.

     Mat. XXV, 15.

    

     PRELIUDIJA

     Varpuojant vakaro maldai — “Aniolas Dievo”

  

     Varpai — varpai — varpai

     Skamba ten augštai!

     Jų muzika graži

     Banguoja srovėmis

     Ir skleidžias pamaži

     Padangių erdvėmis

     Tolyn — tolyn — tolyn...

    

     Varpai — varpai — varpai

     Šaukia ten augštai!

     O garsas jų aštrus,

     Kai plieno ašmenys,

     Tarytum lavonus

     Ant kojų pastatys

     Ir tars: pirmyn! pirmyn!

    

     Varpai — varpai — varpai

     Meldžias ten augštai!

     Šimtasis tik žmogus

     Begirdi — kaikada —

     Tuos dangun akordus,

     O jų — varpų — malda

     Tolyn — tolyn — tolyn...

    

     RŪTŲ DARŽELYJE

     Kaimo mergaitės, saulei besilei­džiant, laisto rūtas ir dainuoja:

    

     Rūta, rūta žalialape,

     Kaip lapeliai tavo kvepia!

     Rūtužėle —

     Auksagėle,

     Kaip žiedeliai tavo žydi!

     Pačios rožės bepavydi...

     Augk, rūtele,

     Krauk dalelę!

     Krauk dalelę, kur nesęsta,

     Vis, kaip lapai tavo, klėsta:

     Ar tai žiemą —

     Vasarėlę

     Pūgos siaučia yt pašėlę,

     Tu bepuoši mūsų kiemą;

     Augk linksmute,

     Žaliarūte!

     Debesėlis plaukia mėliu,

     Niaukia veidą rūtužėlių...

     Tu verkšnoji,

     Mylimoji?

     Ko verkšnoji?

     Tai apgieda

     Volungėlė tavo žiedą!

     Nebent gelia

     Kas, rūtele?

     Gal dainužė nepatiko?

     Kas gi, kas gi atsitiko,

     Kad verkšnoji,

     Mylimoji!

     Ko verkšnoji!

    

     Rūta recitando:

    

     Žalio šilko mano kasos,

     Ant jų žėri skaidrios rasos,

     Tai bežiūrįs žvaigždžių būris...

     Norint vėjai kerą blaško,

     Ašarėlėms lietūs taško,

     Aš linguoju —

     Aimanuoju,

     Kad nešvarios rankos skina,

     Aukso žiedą mina, mina...

     Kaip neliūsti,

     Nesiskųsti!

    

     Mergaitė solo:

    

     Ei, nurimki, mano miela,

     Aš užstosiu savo siela:

     Jos pavėsiu

     Tavę klėsiu.

     Augk, rūtele mylimoji,

     Augk, žalioji!

    

     Trys sesutės:

    

     Po šakelę

     Iš visų gėlelių

     Skinkim, pinkim vainikėlį;

     Tai Panelei

     Iš visų panelių

     Padabinsim altorėlį. . .

     Vai, sesele,

     Ar matai suknelę,

     Kaip ją maino mūsų gėlės?

     Ant Panelės

     Mėlynos suknelės

     Žydi mūsų vainikėlis...

     “Tai akyse tau tik rodos!

     Aš čia nieko nematau”.

     Vai ne tuščios mano godos,

     Tikrą tiesą tau sakau.

     Ir ne kartą šitą vieną,

     Bet kiek sykių dabinu,

     Pagal puokštes

     Ji kasdieną

     Velkas rūbu vis nauju.

     Nežinau, kas bemanyti —

     Pasakyk, ką mąstai tu?”

     “Ašen nieko čia, sesyte,

     Visiškai nesuprantu... ”

 

     Motiejus Gustaitis. Aureolė: oratorija. Chicago, Ill., „Draugo“ spauda, 1914.