Jurgis Baltrušaitis (1873-1944) – žymus lietuvių poetas simbolistas, savo kūrybinį kelią pradėjęs rašydamas rusų kalba. Eilėraščių rinkinys „Ašarų vainikas“ priklauso geriausiems poeto kūriniams. J. Baltrušaičio poezija priklauso simbolizmo krypčiai. Jo poezijos simbolizmas remiasi lietuviškomis pasakomis, padavimais, liaudies dainomis, gimtinės peizažais. J. Baltrušaičio eilėraščių gilus turinys pateikiamas paprasta forma: taisyklingi posmai, išlaikytas ritmas ir rimas, paprasta kalba, neperkrauta įmantrybėmis. Poezijoje atgimsta romantinė senosios Lietuvos vizija.

 

 

     I

    

     Vilties giesmė

    

     Vėl, vėl pragydo vyturys...

     Atverk dienos vargams duris!

     Būties vainikas – tam, kas drįs...

    

     Palaimintas drąsos sūnus!

     Jis žemės pilnaties panūs,

     Atspės jos amžinus sapnus...

    

     Tu. savo skirtį pats lemi,

     Tad sėk bebaime širdimi,

     Ir tavo piūtė bus laimi...

    

     Užburs laukus viltis tvirta,

     Ir bus kaip žiedas visata –

     Palaiminta būties našta!

    

     Tad eik, į amžius kelią grįsk,

     Per žemės dumblą linksmas brisk

     Ir būk galingas – ryžkis, drįsk!

    

    

     Girios melodija

    

     Mano kelionei likimas skyrė

     Taką per didžią ir tamsią girią...

    

     Kasdienio kelio – mylios ir mylios..

     Jo gairės – eglės ir pušys tylios...

    

     Viena kaip žvakė, kita pakrypus –

     Jų kuopos sergi kelią abipus...

    

     Raizgos, lyg kimba šaka į šaką

     Ir man nuo saulės užstoja taką...

    

     Didingos arkos, žemos pašiūrės –

     Žaliais patamsiais einu suniuręs...

    

     Retur pro menką plyšį sušvyti

     Amžino žydrio jauna akytė...

    

     Daug, ko nelaukta, kiūtinant kyla

     Ir man sutrikdo rimtį ir tylą...

    

     Matau, kai varna varniūkštį peni...

     Girdžiu atokiai taukšnojant genį...

    

     Kartais sušniokščia vėjas palaidas

     Ar mano rėksmas grįžta kaip aidas.

    

     Ir kai po audros giria negaudžia,

     Vienatvės graudis širdį suspaudžia...

    

     Žengiu. kas rytas į naują vingį,

     Kur vėlei dunkso stuobriai mįslingi...

    

     Lydėjo takas jau amžių minią –

     Niekas tiesesnio neprasimynė...

    

     Tenka prieiti kalvą ar griovį –

     Už jų tolydžio eglynas stovi...

    

     Čia griozdūs šiekštai ir žabai trapūs –

     Spėliok, širduže. kas bus anapus, –

    

     Ir kiek man skirta klaidžioti, kolei

     Pradės man brėkšti užgirio toliai...

    

    

     Dainiui

     Sonetas

    

     Ne mirksnio liepsnai tavo kank!ės, broli!

     Jų kerui skirta garbinti visatą,

     Kur amžiai terpia į mįslingą ratą

     Būties sodus ir žemės tyrų molį...

    

     Tu. gerbei rožę, gerbęs skurdžią žolę –

     Nes kas iš lapo visą medį mato,

     Tas, lašas buvęs, grįžta į verpetą

     Ir mirksniu seiki gyvą amžių tolį...

    

     Tad suok, žyny, gyvybės sutartinę

     Tiems, kas už mirksnio piūtės menką gniaužtą

     Užburto amžių lobio išsigynė, -

    

     Skelbk žemės viltį, vargo nepalaužtą,

     Ilgos nakties sapnuotą saulės žinią –

     Jei gaidystė artėja – aušta, aušta!

          

    

     Pavasario daina

    

     Po žiemos vargų karčių

     Aš pavasarį švenčiu...

     Laukiu tolimų svečių...

    

     Šalčiai, pusnys – praeity,

     Nes kaitros diena arti,

     Saulės pirmgimė marti...

    

     Didį kraitį ji atneš –

     Žemės globį ar bemaž

     Visa, ko ilgėjaus aš...

    

     Ir ko buvo negana, –

     Šimteriopai bus pilna

     Suliepsnojusi diena...

    

     Skęs, kas kviestas, spinduliuos

     Nors kelius ir audros šluos,

     Gal nedaug kas pavėluos...

    

     Vaikščios viešnios po laukus,

     Skins ir uostys žirnikus -

     Niekas niekuo nesiskųs…

    

     Baigsis pokylis vėlai,

     Ir svečius migdys mielai

     Žalio šilko patalai...

    

     Ir jų dainos vis aidės,

     Saulės kerą palydės

     Iki vakaro žvaigždės...

    

    

     Švytuoklė

    

     Rožės ir lelijos,

     Ir dygliai, erškėčiai –

      Tokios skirtos gijos

     Žemės pasakėčiai...

    

     Šiandien žydi žemė,

     Ryt ruduo – jos duoklė.

     Taip paeiliui lemia

     Mums būties švytuoklė...

    

     Gimsta vėl, kas mirė –

     Dings žiemys papūtęs

     Ir sužiurs po girią

     Mėlynos kvaputės...

    

     Vairas visagalis,

     Amžių ratas sukas,

     Po žiedų, jo dalys –

     Pelenai ir rūkas...

    

     Gerbk todėl ir graudį,

     Kai jis širdį ima –

     Ir per jį tu audi

     Amžiną audimą –

    

     Žindęs žemės krūtį,

     Tverk šios žemės vargą

     Laimindamas būtį,

     Pink jos juostą margą...

    

    

     Giesmė

    

     Gerbk galingai, ryto būgne,

     Amžių tolį, amžių ugnį,

     Gyvio lopšį – jų bedugnę!

   

     Garbink, vakaro trimite,

     Kantrų jautį, tylią bitę

     Ir verpėjos skurdo ritę...

    

     Gausk maldingai, amžių varpe,

     Už šios žemės sėją tarpią

     Ir už raugę tuščiavarpę...

    

     Gerbkit, kanklės, sėją, piūtę,

     Giedrą žydrį, audros liūtį,

     Visą gyvį, visą būtį...

    

    

     Vakarų daina

    

     Dvelk, dvelk, rytų lakusis vėje,

     Tu saulės pasaką šlami –

     Ir man dienų našta lengvėja,

     Ir aš atgimstu širdimi...

    

      Tu tolimų eglynų kvapą

     Būties paklydėliui smilkai,

     Ir grįžta, kas seniai prašapo,

     Kaip prarasti aušros takai...

    

     Ir štai žiedai, ankstybai dingę,

     Pražysta vėl, margi, jauni,

     Ir tu man močios lanksčią lingę

     Ir lopšio sapną grąžini...

    

     Dvelk, gink, iš pelenų prikėlęs,

     Širdies svajas, nūnai baugias,

     Nes jos kaip lakios kibirkštėlės

     Nuo žemės rūko vėl užges...

    

     Nes vien kaip garsas man vaidenos

     Dusli giesmė iš praeities,

     Ir mano taką dulkės senos

     Ir dyklaukių tyla užties...      

                

     Ir kai tu vėl į rytus grįši,

     Paklibink kerpėtus vartus

     Ir švilpk pro lūšnos durų plyšį

     Kaip mano ilgesys kartus...

    

    

     Daina

    

     Kai sužalo dirvos, pievos,

     Kai sužydo vyšnios, ievos,

     Tarsi raganos užburtas,

     Augo, tarpo mano turtas –

     Dvi lyselės su ežia

     Mano motinos darže...

    

     Kaupė žemę rankos drūtos,

     Ir žaliavo mano rūtos,

     Ir aplinkui kvapios rožės

     Kaip burnelės žiojos, vožės –

     Aš buvau graži, jauna,

     Kaip pavasario diena...

    

     Ir kai rūtos tarpo, žėlė,

     Sapnavau aš bernužėlį –

     Jis kasnakt per sapną lankės

     Ir vedžiojo už parankės

     Sodais, pievomis, laukais –

     Nepraeinamais takais...

    

     Bet kai dalgis pievą piovė,

     Sapną pralenkė tikrovė...

     Aš ėjau už senio pliko,

     Po bernužio sapnas liko,

     Pirmas tarp sapnų visų –

     Mėnuo užu debesų...

    

     Dar vaidenos rožės, rūtos,

     Bet jos buvo lyg nebūtos,

     Nes, kas tarpo ir kas žėlė,

     Vyto, kembo pamažėle

     Kaip dvi lysės ir ežia

     Mano motinos darže...

    

     Ir kai nū pro mano kiemą

     Kraiko vėjai baltą žiemą,

     Aš, kiek stengia pirštai, audžiu,

     Be jaunatvės sapno snaudžiu,

     Jau sukumpusi, žila,

     Jau kaip blėstanti skala...

    

    

     Motina žemė

    

     Motina žeme, kryžiais nustatyta,

     Įžiebė amžiai amžiams tavo rytą.

     Amžių pusnynus tvėrei tu, žiemkente,

     Kai tavo pilį amžių vargas rentė...

    

     Menu iš tavo ašaroto veido,

     Kad daugsyk tavo saulė nusileido,

     Žinau, kai tu, išvargus dieną, rymai,

     Kaip klaikūs, močia, tavo atminimai...

    

     Dengė, ką tavo rankos kaupė, laistė,

     Kryžiuočių laužo kruvina pašvaistė,

     Pikti totoriai tavo klėtis griovė,

     Ir veržės gudas į tavo šventovę...

    

     Ir daug kas, daug kas, ką tu sėjai, kūlė

     Ir vertė gerbti svetimą krivūlę,

     Ir matė tavo drebulės ir uosiai,

     Kai tu vergijos pantį rūsčiai juosei...

    

     Bet tavo aušros aušo pamažėle,

     Ir tavo saulės takas neapžėlė,

     Nes tvirtos viltys guodė širdį drąsią,

     Pergalės dienai auklėdamos dvasią, –

    

     Todėl, kol girios aidas tebegaudžia,

     Užtraukęs dainą skambią, kad ir graudžią,

     Būties palaimos kantriai lauk, žemaiti,

     Ir krauk, kaip krovei, savo vargo kraitį...

    

     Todėl, priverkus žemės ašaruvę,

     Atpildo saulės drąsiai lauk, lietuve –

     Nevysta, ką tu ilgus amžius gynei,

     Ir tvarūs tavo kryžiai ąžuoliniai...

    

    

     Vienatvė

    

     Stok! Jau sklinda išnaktų migla –

     Stojo žemės tyrulių tyla...

    

     Jei nuo jų vienatvės tu ginies,

     Krauk lauželį, glauskis prie ugnies...

    

     Ant dar kitas žiburys – toli –

     Pasimelsk už brolį, jei gali...

    

     Ten vienatvė ilgisi kita –

     Tremiamas klajoklis, elgeta...

    

     Danguje šimtų šimtai žvaigždžių –

     Čia – aš žemės vieniša liūdžiu...

    

     Ant – žvaigždytės krinta nuo dangaus –

     Jų liepsnos klajūnas nepagaus...

    

     Nes ne žemės širdžiai skirtos jos –

     Ji, kaip plakės, plaksis ii klejos...

    

     Bet tekrinta saulės trupinys –

     Gal jis tamsų mirksnį išganys...

    

     Kibirkštėle, ko tu taip laki –

     Žemės vergą vieną palieki...

    

    

     Neverk

    

     Neverk, kad siauras šios pakalnės ratas,

     Kad žemės širdys ilgisi ir kali,

     Kaip aklas vergas, amžino nematąs

     Ar jau išskleidęs jam seikėtą dalį...

    

     Žinau – tave nuo tavo lopšio vertė

     Dienos vargai ir suoslės tavo baro

     Nuo amžino paversmio atsitverti,

     Vergaujant ten, kur rimbas skurdžių varo...

    

     Todėl tiek daug būties aušrų prašapo –

     Bet ir savimp, kaip mirksnio laisvas tarnas,

     Tu pats migai nu.o žemės žiedo kvapo,

     Ir žemės vyliaus klausė tavo sparnas...

    

     Negęstamo ir gęstamo verpete

     Du. amžių toliai remia žemės tiltą,

     Kur jie tave – kad juos sujungtum – metė,

     Kaip kibirkštį nuo jų mįslės atskiltą...

    

     Todėl priimk kaip dovį žemės vargą,

     Ir, nuo akių atklėtęs žemės raištį,

     Tu laiminsi būties arimą margą,

     Kur atėjai, kaip siųstas suostis, gaišti...

    

     Žinau, žinau, kad skaudžios kryžiaus vinys,

     Kad į Golgotą lydi graudis didis,

     Bet jį nutildys varpas vakarinis

     Ir amžių žvaigždės jo opas užgydys...

    

     Ant – teka žvaigždės... Nyksta, kas sukaustė,

     Kas širdį plėnių vystyklais suvystė –

     Eik prie Tėvynės ugnies prisiglausti,

     Grįžk į žvaigždėtą tavo karalystę...

    

    

     Giesmė

    

     Nusileidus saulės dienai,

     Nusilenk žemiau rugienai

     Ir bučiuok dar drungną žemę,

     Kad ji tavo vargą remia,

     Kad žiedais ji apsisagsto,

     Kai ją prakaitas pašlaksto...

    

     Audros dlenai pragiedrėjus,

     Gerbk jos griausmą, žaibą, vėjus

     Ir dėkok jai, kad sukyla,

     Kaip – dėkodamas už tylą –

     Laimink vakaro pašvaistę

     Ir nakties žvaigždėtą skraistę...

    

     Graudis – džiaugsmas lygiai sveria,

     Nes jie vieną taurę geria –

     Tad – kaip amžiams nustatyta –

     Vakaras tegerbia rytą,

     Aušros sutemas tegieda –

     Kas tai vokia, tas neklieda...

    

    

     Rauda

    

     Visa, kas išaušo kaip svajonės gyvos

     Ar kaip džiaugsmo liepsnos, lakios ir vėlyvos

     Rūtos ir žibutės, ir margi jurginiai -

     Visa tu, nelabas likime, pamynei...

    

     Km, gimtoji pieva, tu žėlei, žydėjai,

     Šiandien tyrų smiltį pusto gūdūs vėjai

     Ir klajoklio taką, kaip našlaitės skraistę,

     Ilgesio ir graudžio ašaros aplaistė...

    

     Daug neilgo ryto buvo krauta, tverta –

     Giltinės aklosios kirvis šiandien kerta

     Amžių ąžuolyną, drebulę ir uosį –

     Motinos kalneli, tu nebežaliuosi!

    

    

     II

    

     Bado giesmė

    

     Tuba mirum spargens sonum

     Per sepulchra regionum...

    

     Šios pakalnės vytis Badas –

     Senas kerdžius, amžių vadas...

     Liesos lūpos jo – nežadas –

           Amžius dėvimą jo skraistę

           Amžių ašaros aplaistė...

    

     Vyčio kelias kaulais klotas...

     Maitkaulis – jo rimbo kotas...

     Ir jo širmis nežabotas –

           Kur jis gaišo, kur jis žvengė,

           Žemės verksmo aidas spengia...

    

     Vytis muša būgną didį...

     Vyčiui tarpios raugės žydi...

     Eibės juodvarnių jį lydi –

           Ir, pajutę puotą trankią,

           Plėšrūs paukščiai klaikiai krankia.

    

     Dunda būgnas: – Joja, joja!

     Ir kur vytis kelia koją,

     Visa kniumba ir ropoja –

           Ir nuo jo garbės skelbimo

           Žemės varpinės užkimo...

    

     Telkia skurdą jo birbynė,

     Ir į Vado žvangią žinią

     Vargšai kuopiasi į minią –

           Visa bruzda, lala, klega -

           Ir turtuolių pilys dega...

    

     Dulkės, iros – ką jis siūlo...

     Kur jis vieši, visa dūla –

     Milžk, varguoli, beržo sulą –

           Tu girdi galiūno būgną –

           Gerk už Vadą iki dugno!

    

     Iros, dulkės – ką jis žada...

     Gerk už žemės vytį Badą –

     Šiandien Giltinę jis veda...

    

    

     Vilnies elegija

    

     Stebėk, kaip jūroj vilnys siaubia, kyla

     Ir veržias, sraujos, iš pilnio į pilnį,

     Prie žemės slenksčio, į pakrantės tylą –

     Ir tu, klajokli, vien kartoji vilnį!

    

     Štai atliulėjo iš tolio mįslingo

     Į kopos miegą viešnia baltagaurė,

     Sušniokštus plūdo į smiltį ir dingo –

     Nuleisk išgertą tavo mirksnio taurę!

    

     Po jos ir kitos verpiasi iš naujo,

     Ir kur jos lūžta, lyg nieko nevyko,

     Tik sraujos čiurkšlės smiltį laižo, plauja –

     Kur tavo eita, pėdsakų neliko...

    

     Galingos vilnys, kol vėjai jas pučia –

     Jų skirtį baigia purkšmenos ir putos,

     Šios žemės pilnio netvarūs likučiai –

     Tokios ir tavo trumpos dienos būtos!

    

    

     Baladė

    

     Kaip vaiduoklis šampa žemė.

           Skurdžios pušys tyli...

     Vakarinis rūkas semia

           Mano tamsią pilį...

    

     Ir iš šilo išsibrovęs

           Mėnuo jau suspindo,

     Ir pasklido blizgių srovės

           Iš jo aukso indo...

    

     Ir žvaigždžių naktis nešykšti

           Tylai mano baro,

     Ir į tolį nečionykštį

           Vartai atsidaro...

    

     Kur diena šlamėjo, šniokštė

           Po pilies pušyną,

     Tik švytuoklė mano bokšte

           Bilda, dūzga, tina...

    

     Tai nakties raganiaus vaidas

           Žemės laiptais žengia,

     Ir duslus jo žingsnių aidas

           Sutartingai spengia...

    

     Ir jis mano širdį neša

           Į tą tolį didį,

     Kur, kas bus, sudygo, veša,

           Kur, kas buvo, žydi...

    

     Tuokia jis į gyvį vieną

           Būsima ir būta,

     Kas kvėpuoja trumpą dieną

           Ir kas amžius kruta...

    

     Tiesia Laikas amžių juostą

           Kaip upokšnis sraujas

     Į būties užburtą uostą,

           Vis tas pat ir naujas...

    

     Aukso šydu. mėnuo dengia

           Mano tamsią pilį...

     Tik švytuoklė bilda, spengia

           Ji viena netyli...

    

     Pina ji, kaip amžius pynė,

           Pasaką bepradę...

     Tai visatos sutartinė –

           Tai būties baladė...

    

    

     Žvaigždžių giesmė

    

     Pilna, pilna naktis žvaigždžių!

     Jų tylią psalmę aš girdžiu –

     Ji neapsakoma žodžiu...

    

     Tai amžių aukuro žiedai,

     Kuriuos tu, akli, visadai

     Prie žemės slenksčio atradai...

    

     Šit atdara visa būtis!

     Ir tas, kas mįslę jos išvys,

     Bus jos dalyvis ir dalis...

    

     Dienos liepsna laki, srauja,

     Ir trūksta valandos gija –

     Širdies netuok per daug su ja...

    

     Nakties žvaigždžių ugnis skalsi.

     Gerbk ją šios žemės ilgesy –

     Tu amžių smilkalas esi...

    

    

     Upės melodija

    

     Spėriai, spėriai sravi upė,

     Ir klajoklis iria, iria –

     Jis tik mena, jam tik rūpi,

     Ką toliau likimas skyrė...

    

     Varės jis pro saulės šlaitą

     Ir per audros klaikų rūką, –

     Daug ką, daug kas širdžiai kaita,

     Nes, kas buvo, neužtruko...

    

     Vakar jam žydėjo ievos

     Ir dainavo ąžuolynas,

     Šiandien kloji tuščios pievos,

     Dunkso kranto kalnas plynas...

    

     Pakelėj malūnai, bokštai,

     Kryžiai, svirtys, žemės toliai –

     Tik neriba, ko jis trokšta,

     Ko jis meldės ligi šiolei...

    

     Tik neaušta, kas jam rūpi –

     Daugsyk saulė gimė, mirė,

     Vis į tolį skuba upė,

     Ir klajoklis iria, iria...

    

    

     Dienų pastraipos

    

     Aušta, aušta. Saulė teka,

     Puošia žydris žemės taką,

     Ir kvapusis vėjas dvelkia –

     Mus diena į darbą telkia

     Ligi vakaro maldos –

     Taip, kaip buvo visados...

    

     Vėl jau saulė nusileido –

     Šluostyk prakaitą nuo veido...

     Ryt sugrįš saulutė vėlei,

     Ir su saule grįš šešėliai,

     Daug kas šoks ir kas raudos –

     Kaip jau buvo kitados...

    

     Po dienos kita nušvinta –

     Daug kas skūra, daug kas kinta,

     Veltui, vargše, ranką tiesi,

     Jei tu lauki, jei ilgiesi

     Vakarykščios valandos –

     Ji negrįžta niekados...

    

    

     Pasaka

    

     Kinta sapnas ir tikrovė –

     Buvo kitąsyk šventovė...

     Ji viduralky stovėjo,

     Atsitvėrusi nuo vėjo

     Nesugriaunamais šulais,

     Amžių amžiaus ąžuolais...

    

     Keturi takai per šilą

     Vedė į šventovės tylą,

     Kur miglos ir žydrio dieną

     Ir žvaigždėtą mėnesieną

     Degė aukuro ugnis –

     Ugnį saugojo žynys...

    

     Skaidrios liepsnos širdis šildė,

     Žynio kanklės graudį tildė, –

     Nemirtingą, nedviveidę

     Žemės skriaudai tiesą skleidė,

     Guodė vargetų vargus –

     Buvo žemė kaip dangus...

    

     Amžių vėtros daug sugriovė

     Dingo aukuro šventovė...

     Kur šlamėjo ąžuolynas,

     Nū jau kloji trakas plynas,

     Po užgesusių dienų

     Dunkso krūvos pelenų...

    

     Tik kuomet per traką seną

     Piemenėlis guotą gena

     Ir po smilgų pievą braido,

     Netikėtai jam suaida

     Nesuprantama daina,

     Gyvo ilgesio pilna...

    

     Tik kai dainius lanko šilą,

     Lyg per kerą vėl iškyla,

     Ką ten matė būtos dienos –

     Stūkso vėl šventovės sienos,

     Spindi aukuro ugnis,

     Žemę laimina žynys...

    

    

     Rugiagėlės

    

     Šiandien mano spėrūs pirštai

           Rugiagėles skina,

     Ir būties vargus pamiršta,

           Kas vainiką pina...

    

     Pasitraukite, akuotai,

           Darbas tenetrunka –

     Kol jaunuolė vainikuota,

           Jos skruostai nerunka...

    

     Sveikos sveikos, viešnios brangios,

           Mėlynos akytės,

     Jūsų žydris – iš padangės

           Trupinys nukritęs!..

    

     Skinsiu aš gražiausią žiedą,

           Kas papuoštų juostą –

     Kas jaunatvės giesmę gieda,

           Ašarų nešluosto...

    

     Daug kas kinta, ir liovėjai

           Bus visokios dienos,

     Kai atšvilpaus tamsūs vėjai

           Iš rudens rugienos...

    

     Šiandien dar žaliuoja toliai,

           Giedros širdį lydi –

     Bus linksma jaunuolė, kolei

           Rugiagėlės žydi...

    

    

     Daina

    

     Aš vargdienio skirtį sėju –

     Ketvertas šios žemės vėjų,

     Bet visi į žemės sodą

     Pučia šlamesį vienodą –

     Vakar glostė, šiandien purto

     Pagal įnorį ar burtą...

    

     Negi vėlei bus, kas buvo,

     Kai javai išgulę puvo,

     Kai po mano skurdų ūkį

     Trankios audros rūsčiai niūkė

     Ir širdis ilgėjos, laukė,

     Kad javai sunyks neplaukę?..

    

     Tveria vargetos pasėlis!

     Bus margutis rudenėlis,

     Ir patirs lanka, kai vėtys,

     Kad laimus bus vargšo rėtis

     Ir ne tuščios bus rieškučios,

     Kai atjos pusnynais kūčios...

    

    

     Būties melodija

    

     Žemės vargo sėją sėjęs,

     Atsitiesk ir būk kaip vėjas –

     Stauk, kaip staugia vėtros šūkis,

      Sūkuriais po tyrus sukis,

     Žadink žemės ertmę margą –

     Tai tau atpildas už vargą...

    

     Kilk į dangų dulkių bokštu,

     Rūsčiai siausk, kad girios šniokštų,

     Ir, žaibavęs, trenkęs, griovęs,

     Iš sužadintos ertovės

    Grįžk į savo ankštą rūsį,

     Kur tu, verge, laisvas būsi...

    

     Tavo žemas stogas skūra...

     Jungą vilkęs, būk kaip jūra,

     Mesk į žydrį rūsčią bangą –

     Audros siūtis tesužvanga

     Ir teplūsta kranto smiltį –

     Tai tau atlygis už viltį...

    

     Žadink drąsiai vėtros metą,

     Supk įširdusį verpetą,

     Kai jis tvinksta, kai jis semia

     Tavo vargo lopšį – žemę,

     Ir pasiautęs nešk į uostą

     Žemės ilgesį paguostą...

    

    

     Gandrą lydint

    

     Vasaros saulės netekę,

     Girios paukšteliai nutilo,

     Kuopias į būrį ir lekia

     Iš paerdvėjusio šilo...

    

     Gandre, atklydėli broli,

     Mudu čia vargova dviese,

     Nugis tu vėlei į tolį

     Vienas išskristi rengiesi...

    

     Toliuose sodai nelėpsta...

     Toliuose žydris ir saulė,

     Čia gi tik piūtės pagrėbstai,

     Tuščio troškimo apgaulė...

    

     Margas ruduo per rugienas

     Purvo tokus prasimynė –

     Aš čia, gandreli, jau vienas,

     Tavo sapnuosiu tėvynę...

    

     Renkis, užskridėli, renkis,

     Aušrą nutolusią vykis!

     Saulė – sparnuotų perlenkis,

     Sapnas – besparnių laimikis..

    

    

     Laiko melodija

    

     Veikiai, veikiai dienos sravi,

     Tarpsta, limsta, skrimba, žydi –

     Dienos gandina ir žavi,

     Rita savo ratą didį...

    

     Dienos baudžia, dienos glosto,

     Čia puošnutės, ten nuskaro –

     Griauna jos valdovo sostą,

     Laisvą į vergiją varo...

    

     Pluša Laikas veikiai, veikiai,

     Šykšti, ko širdims pritrūko,

     Siūlo, perša, ko nereikia,

     Ir brukte į delną bruka...

    

     Laikas uoliai seiki būtį –

     Kaip jis lekia, mums pasako

     Girios vieniša gegutė,

     Svambūs žingsniai žemės tako...

    

     Ant stropi dienų švytuoklė

     Bilda, tina, žengia, žymi

     Žemės triūso pelną, duoklę,

     Mirksnio mirtį, mirksnio gymį...

    

     Ant – darbus malūno sparnas

     Kyla, svyra ir artoją

     Kaip palaido vėjo tarnas

     Vis tolyn nuo lopšio moja...

    

     O kai temstant sodai snaudžia,

     Sutartingą amžių žinią

     Skelbia – dunda, dusliai gaudžia

     Varpo psalmė vakarinė...

    

    

     III

    

     Sibilės knygos

    

     Trys šios žemės kryžiui vinys...

     Audrai – žaibas ir griaustinis,

     Ir sparnai – laisvam ereliui...

     Tamsūs toliai – žemės keliui,

     Žemės laisvei – saitai, pančiai.

     Neseikėtas saikas – kančiai...

    

     Taip nuo pat praamžių ryto

     Amžių knygoj surašyta –

     Ir iš šios mįslingos knygos

     Gieda dainiaus kanklių stygos,

     Kur jo psalmė įsipynė

     Į visatos sutartinę...

    

     Dar sibilės raštas skiria

     Vargo kraičiui skiautę irią,

     Silpnai bitei – tuščią korį,

     Žmogui – širdį daugianorę

     Ir ne tiek lūkėto grūdo,

     Kiek sėjėjas pats panūdo...

    

     Ir toliau uoli senutė

     Skaito žiedus, seiki piūtę, -

     Jos bemiegės akys mato

   Visą amžių tamsų ratą,

     Ir ranka jos sausagyslė

     Žymi gyvio didžią mįslę...

    

    

     Verpėja

    

     Aš žinau, žinau Verpėją...

     Jos linus jos tėvas sėja...

     Ji su saule gimė, augo,

     Ir aušra jos slenkstį saugo...

    

     Ryto rožės dar nebiro,

     Kai tekėjo ji už vyro...

     Tėvas žentą sau parinko,

     Jos neklausęs, ar sutinka...

    

     Vakarykščiai ji dar juokės,

     Bet apsiverkė, kai tuokės –

     Nes ji jautė, nes ji minė,

   Kad užgeso jos aušrinė, –

    

     Kad tamsus likimas mezga

     Skirtą žmogui žemės mazgą,

     Kraudamas į vieną rėtį

     Žalią rūtą ir erškėtį...

    

     Kai ji mauna aukso žiedą,

     Jai vargonų dūdos gieda

     Ir ją lydi vainikuotą

     Į vestuvių trankią puotą...

    

     Ir kai tėvas rinko kraitį,

     Drobės ritinio neraitė,

     Bet tik liepė susirišti

     Jo linų geltoną grįžtę...

    

     – Vežkis visas, kas tau ruošta...

     Saugok, dukra, savo pluoštą –

     Nes, kaip amžių amžiais buvo,

     Nebegrįžta, kas pražuvo...

    

     Laimino močia jos kelią:

     – Neužmiršk namų, dukrele,

     Verpk kaip voras, vark kaip bitė,

     Kad užverptum pilną ritę...

    

     Ir ji verpė, ir jai klojos –

     Buvo jaunos rankos, kojos,

     Verpiant pirštas pirštą vijos

     Ir gausėjo drūtos gijos...

    

    

     Bet ne tiek gija daugėjo,

     Kiek menkyn kuodelis ėjo –

     Ir Verpėja susimąstė,

     Kaip šį trūkumą suprasti...

    

     Žvalgo stipinus jos rato –

     Niekur ydos ji nemato,

     Kaip daug rymojus nerado,

     Ką jai žemės sapnas žada...

    

     Ant ji nuo nakčių be miego

     Vargo ilgesiu paliego,

     Meldės: – Visa – tėvo galiai,

     Tėvo – grįžtė, tėvo – spaliai...

    

     Ir, sustojęs valandėlei,

     Vargšės ratas sukos vėlei,

     Tik kuodelis vėlės, iro –

     Ir galvelė jos pasviro...

    

     Bet ji vargsta, verpia, skuba,

     Nors jau jos skruostai įdubo,

     Nors ne ji, bet jos kankynė

     Jos pakoją tyliai mynė...

    

     Ir kai ji kuodelį pašo,

     Trykšta ašaros po lašą

     Ir ratelis kliba, plerpsi,

     – Kaip toliau. tu, vargše, verpsi?

    

    

     Giesmė

    

     Ko jūs šiąnakt staugėt, tamsūs vėjai?

     Kam tu šįryt, saule, užtekėjai?

     Vėl ir vėl žmogus nubudęs mena

     Amžių slaptį, gyvio mįslę seną...

    

     Ant suspindo liepsnos rytmetinės!

     Ant kaip šmėklos slankioja po plynes

     Žemės rūko vilkstinės mįslingos –

     Kas – tikrovė? Kas kaip sapnas dingos?

    

     Gal, išminčiau, tu, nubudęs rytą,

     Tik sapnuoji tamsų sapną kitą

     Ir tik klysti, siekdamas atskirti

     Nuo gimimo žemės žiedo mirtį...

    

     Nes, kai žemės žiedas gimęs gęsta,

     Amžių sėjai naujas grūdas bręsta –

     Virpa, nyksta sprogulės ir vilnys,

     Bet nesenka amžių saiko pilnis...

    

    

     Daina

    

     Eik takais, kur amžių grįsta,

     Nes kaip šapas veikiai vysta

     Mums seikėtos valandėlės –

     Mes – likimo trapios lėlės...

    

     Vakar mus šilkais jis gobė,

     Dosniai vilko brangia drobe,

     Šiandien jis purvyne murdo

     Ir nešykšti karčio, skurdo...

    

     Ten, kur buvo pilnas rėtis,

     Nebelieka kuo gėrėtis –

     Mirksnio troškis grįžta spėriai,

     Vos jo taurę tu išgėrei...

    

     Lauktos aušros tingiai švinta,

     Rūpink sutemoms žibintą...

     Rink kelionei, kas negūra,

     Iš pakrantės irk į jūrą...

    

     Mirksnio vystamą vainiką

     Žemės tuščio graudis tyko –

     Mirksnis sėja, amžiai vėto,–

     Gerbk vidurnaktį žvaigždėtą!

    

    

     Rudens melodija

    

     Daug kas jau skirtį išvargo,

     Ilgisi atpildo meto –

     Gluosniai prie tako pamargo,

     Pagirio krūmai prareto...

    

     Stūkso beržai be vainiko –

     Traką jų lapai apkrovė...

     Vartai į girią išnyko –

     Ženk į apleistą šventovę...

    

     Sankrytų pasaką rūsčią,

     Kas čia dar braido, tegirdi...

     Visa taip erdva, taip tuščia –

     Ramdyk, paklydėli, širdį!

    

     Vėtros ne visa išardė...

     Še tau dar žiedas vėlyvas –

     Kas tu, žolyte bevarde,

     Kuo gi tu, diege, dar gyvas?

    

     Būk prisirengusi, smilga,

     Brausis pusnynai į kiemą –

     Ilgą turėsima, ilgą,

     Ilgesio kupiną žiemą...

    

    

     Daina

    

     Žydi – varške apsikrovė –

     Vyšnios ant kalnelio,

     Bet jos žydi, bet jos stovi

     Ne prie mano kelio...

    

     Mano kelias pievų plyne

     Ar krūmokšniais klojas –

     Vargo dienos jį pramynė,

     Vargas dilgė kojas...

    

     Man šilkai galvos negobia–

     Toks man saikas lemtas,

     Bet širdis dėl menko lobio

     Ne per skaudžiai kremtas,-

    

     Sergi, puošia mano taką

     Daug ramunių, smilgų –

     Jos man lopšio sekmę seka,

     Kai vienai man ilgu...

    

     O per ryto žydrą jūrą

     Aukso gulbė plaukia,

     Ir už krūmų žalio mūro

     Paukščių giesmės laukia...

    

     Man kukuodama gegutė

     Daug dienų priskaitė –

     Sužvangės ir mano piūtė

     Ir sukraus man kraitį...

    

    

     Saulėlydžio melodija

    

     Žemės tyrai tyliai minga,

     Ir jau rengias iškilmingai

     Žydrio tolių karalienė

     Į kelionę jos kasdienę...

    

     Auksu žėri jos apsiaustas,

     Ilgas valktis aukso austas –

     Aukso sagos ant krūtinės

     Ir raudonų rožių pynės...

    

     Jos dvariškių juostos, raiščiai,

     Jai praeinant, švyti skaisčiai,

     Ir šalmais ir skydais žiba

     Sosto riterių sargyba...

    

     Karalienė žengia, buria,

     Jos vėduoklė laužus kuria,

     Ir tik driekias liepsnos, dūmai,

     Spindi laiptai, aukso rūmai...

      

     Ir kai toliuose ji skęsta,

     Lygiai nyksta, lygiai gęsta

     Jos mįslingos drignės gijos,

     Žemės aukuro žarijos...

    

    

     Amžių sutartinė

    

     Kur mirksnio keras širdį remia,

     Ten tavo piūtė negausi,

    Ir vergo jungu virsta žemė,

     Kol, kurmi, tu tik ją rausi...

    

     Nors daug, ją aręs, tu pakėlei,

     Vis tiek bus raugėti javai,

     Jei tu tik lakiai valandėlei

     Ir duonos riekei vergavai...

    

     Tad plauk nuo delno glitų molį,

     Iš dulkių rato širdį kelk

     Ir į būties užburtą tolį,

     Iš sapno budęs, atsižvelk...

    

     Ne žemės taurei tavo troškis,

     Ne tau ir tavo geidulys,

     Tad amžių gaire remkis, loškis

     Prie jų mįslės kaip jos dalis...

    

     Mus valdo gyvio sutartinė,

     Todėl žmogaus širdis gaji

     Ir randa laisvę vandenyne,

     Kai lašas grįžta vėl į jį...

    

     Tad ženk per žemės slenkstį gurų!

     Ko ieškai tu – čia. pat, greta,

     Būties aušra už tavo durų,

     Už tavo vartų – visata...

    

    

     Vargo psalmė

    

     Nesugniužk, jei širdęs, pykęs,

     Rūsčiai gniaužęs kumštį tvirtą,

     Nepakeisi amžių rikės,

     Neišvengsi, kas tau skirta...

    

     Neprilygsta gairė gairei,

     Nes būties keliai ir žygiai

     Žmogui skiriami įvairiai

     Ir atpildomi nelygiai...

    

     Jei kitam diena pražydo, –

     Tai laimikis jam nubrėžtas –

     Džiaukis žiedu be pavydo,

     Bus ir tavo saulės rėžtas...

    

     Kas šios žemės jungą velka

     Ir tik kasa, kala, kerta,

     Tas atlieka amžių talką,

     Kur dar visa nesutverta...

    

     Žydrio sapną širdys sergi,

     Tamsios audros širdis tyko,

     Bet didžiuokis, žemės verge,

      Kad pini būties vainiką...

    

     Vargo psalmės, kad ir duslios, –

     Garsas amžių sutartinės,

     Kilnios tavo delno pūslės,

     Šventos tavo vargo trynės...

    

    

     Atminimo melodija

    

     Nors tavo dienos lakios, tebežydi

           Dienų takai

     Ten, kur tave kaip atminimai lydi,

     Ką pakeliui, klajokli, palikai...

    

     Atmindamas tu pūsi laužą seną,

           Ir ras širdis,

     Kad aukuras apleistas dar rusena

     Ir tebežėri tavo praeitis...

    

     Ant žiburiai sužerplėjo iš rūko

           Toli, toli...

     Tai – tu, nors ten, kur jų liepsna užtruko,

     Tu pats kaip gyvis grįžti negali...

    

     Todėl tetilsta dyklaukiai pajuodę,

           Jei tu žinai,

     Kad tu jų piūtę lykiji aruode,

     Iš kur tau duota. semti amžinai...

    

     Todėl, širdie, per džiugulį ir kartį

           Nebūk maiši,

     Nes amžių lobį, motinos vakartį –

     Tu su savim kelionėje neši...

    

    

     Daina

    

     Kaip širdy nuo džiaugsmo jauna!

     Jo liepsna visus pagauna...

     Graudis mūsų laimę tyko,

     Pina ašarų vainiką...

    

     Graudis skiria, džiaugsmas tuokia,

     Miršta, kas nebesijuokia –

     Bet kai gęsta, bet kai miršta,

     Saulės juoko nepamiršta...

   

     Graudis kembsta, džiaugsmas žydi

     Ir kviečių vežimą lydi,

     Vaisių sunkią šaką remia

     Ir žiedais apsagsto žemę...

    

    

     Serenada

    

     Už kalnelių saulė leidžias...

     Amžių slaptos knygos skleidžias.

     Žemės šlamesys nutilo...

     Švyti jaunatis ant šilo...

    

     Žvaigždės žemės miglą lydi...

     Jau dangus žvaigždynais žydi...

     Niekas mūsų čia negirdi –

     Atiduok man savo širdį...

    

     Pasivertęs žemės žiedu,

     Savo – tavo – širdžiai giedu –

     Skyrium viena jos sapnavo –

     Duok man slaptą sapną tavo!

    

     Jurgis Baltrušaitis. Poezija. Išleido kun. P. M. Juras, Boston, 1948.