Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė

 

Vladimiras Bartolas (1903–1967) – slovėnų rašytojas, dramaturgas, eseistas, publicistas. Labiausiai išgarsėjo ir tarptautinį pripažinimą pelnė jo romanas „Alamutas" (1938), kuriame gvil­denamos vadovavimo, idėjinio fanatizmo ir manipuliavimo žmonėmis problemos. Vaizduojamas XI a. Iranas, ismailizmo pasekėjų gyvenimas. Romanas išverstas į kone visas Europos kalbas, taip pat į turkų, persų, arabų, hebrajų. Romaną lietuvių kalba išleis leidykla „Kitos knygos".

 

VERTĖJA


 

Virėjas atnešė vakarienę, bet Hasanas to nepastebėjo. Paniręs į savo mintis, jis ištraukė deglą iš stovo prie sienos ir pridegė jį nuo žvakės. Įpras­tu mostu atsargiai atitraukė sieninį kilimą, kad neužsiliepsnotų, ir įžengė į ankštą koridorių, iš kurio trumpi laiptai vedė į bokšto viršūnę. Laikydamas deglą virš galvos, švietėsi sau kelią į viršutinę aikštelę. Jis įkvėpė šviežio, šalto oro ir žengė prie sienelės. Aukštai virš galvos iškėlė liepsnojantį pagalį ir apsuko tris ratus aplink galvą.

Veikiai iš apačios, kur visa skendėjo tamsoje, gavo panašų ženklą. Dar sy­kį mostelėjo deglu atsakydamas ir grįžo į savo kambarį. Užgesino deglą, įsmeigė jį į dėklą ir stipriai susisupo į platų apsiaustą. Vėl atitraukė uždan­galą, šįsyk ant priešpriešinės sienos, ir pro žemą angą žengė į ankštą, narvelį primenančią patalpėlę, iškaltą minkštais kilimais. Hasanas nuo grindų pa­kėlė sunkų barškalą ir trinktelėjo juo per metalinį dangtį. Nuaidėjo aižus garsas, kuris nematoma virve nuslydo iki pat bokšto papėdės. Ūmai būdelė krustelėjo ir kartu su Hasanu pradėjo leistis žemyn, laikoma sumaniai įreng­tų skridinių, kuriuos apačioje valdė nematomos rankos.

Ilgai truko kelias į apačią. Kaskart leidžiantis Hasaną apnikdavo slogu­mas. O kas, jei staiga lūžtų vienas sraigtelis arba nutrūktų virvė ir jis su šiuo ankštu narvu tėkštųsi ant akmeninių grindų? Kas, jei vienas iš afrikiečių, kuriais nepaprastai pasitiki, imtų ir tyčia sugadintų jo įrenginį ir šitaip pasiųstų jį po velnių? Jei vienam iš eunuchų ūmai nušvistų protas ir jis su­voktų, kad jo žmogiškas orumas pažemintas, tada imtų ir vožteltų kuoka savo šeimininkui per galvą? Kas, jei prieš jį pakeltų ranką vienas iš tų siaubą keliančių egiptiečių sargybinių, kuriuos lyg laukinius žvėris Hasanas sutramdo žvilgsniu, jie it gyvatės, nuolat užhipnotizuojamos savo šeimininko dūdelės garsų. Hasanas padarė viską, kad eunuchai taptų besąlygiškai iš­tikimi. Jie paklūsta tik jam ir niekam kitam. Kiekvienas, kuriam tekdavo pra­eiti pro juos, sudrebėdavo, ir net Abu Alį nupurtydavo kraupas susitikus su jais. Sargybiniai buvo patikimiausias Hasano ginklas, kuriuo jis kėlė baimę savo dajams ir kitiems vadams. Eunuchai padėjo pavaldinius spausti iš vir­šaus. O kad tuos vyrus dar stipriau suveržtų iš apačios, dabar ruošė fedainus. Hasanas nenorėjo apsigauti: dajai su vadais niekuo netikėjo ir iš esmės žiūrėjo tik asmeninės naudos. Šį iš žmonių suręstą statinį nenoromis lygino su mechanizmu, kuriuo dabar leidosi žemyn. Jeigu nutrūktų bent viena gran­dis, tada net menkiausia jo prielaida pasirodytų esanti klaidinga, visas sta­tinys sugriūtų. Vienas skaičiavimo riktas – ir viso jo gyvenimo darbas virstų dulkėmis.

Įrenginys sustojo, būdelė atsidūrė bokšto apačioje. Skridinį valdęs juo­daodis kilstelėjo uždangą. Hasanas žengė į vėsų prieškambarį, kur neregimo vėjo lytima neramiai plazdeno deglo liepsna. Įsmeigė veriamą žvilgsnį į kast­ratą. Vėl atgavo andainykštę ramybę.

– Nuleisk tiltą! – paliepė šiurkščiai.

– Kaip paliepsi, Seiduna.

Afrikietis stvėrė dalbą ir stipriai į ją įsirėmė. Siena pradėjo leistis. Pa­sigirdo vandens urduliavimas. Plyšys suspindo. Atsivėrė žvaigždėmis nu­sėto dangaus lopinėlis. Tiltas nusileido kitame upės krante. Ten laukė vyras su deglu.

Hasanas nuskubėjo pas jį. Tada tiltas vėl pakilo ir įėjimas į tvirtovę už­sivėrė.

– Kas naujo, Adi? – paklausė valdovas.

– Viskas gerai, Seiduna.

– Atvesk Mirjamą į kairįjį priestatą, lauksiu jos ten. Paskui atvesk Apamą į dešinįjį. Bet vienai apie kitą – nė žodžio!

– Kaip paliepsi, Seiduna.

Abu nusijuokė.

Smėlėtu taku juodu priėjo įšonų perkasą. Įsėdo į valtį ir Adis ėmė irkluoti. Netrukus valtis pasuko į atšaką ir galiausiai sustojo prie smėlėtos pakrantės. Takelis vyrus vedė šiokia tokia įkalne, paskui lyguma tarp žydinčių sodų iki pat stiklinio statinio, kuris naktyje žibėjo lyg kokie krištoliniai rūmai.

Adis atidarė duris. Įėjo ir uždegė dervą pakampiais pastatytuose žibintuose. Apvalioje maudykloje sublizgo vanduo. Hasanas atsuko čiaupą ir vandens čiurkšlė trykštelėjo bemaž iki lubų.

– Kad nenuobodžiaučiau laukdamas, – tarė jis ir išsitiesė ant pagalvių palei sieną. – O dabar eik ir atvesk Mirjamą.

Hasanas klausėsi, kaip čiurlena, alma trykšlio sviedžiamas vanduo. Užsimiršo klausydamasis šių garsų ir nepastebėjo, kada įėjo Mirjama.

– Būk pasveikintas, Sabos anūke, – pratarė mergina.

Hasanas krūptelėjo, linksmai mostelėjo kviesdamas prieiti.

Mirjama pastatė krepšį su maistu ir gėrimais, atsisegė apsiaustą, kuris nuslydo jai nuo pečių, ir atsiklaupė šalia Hasano. Pabučiavo jam ranką, ku­rią šis truputį sutrikęs atitraukė.

– Kaip lavėja merginos? – paklausė.

– Pagal tavo nurodymus, Ibn Saba.

– Puiku. Dabar teks nutraukti mokslus. Sultonas prieš mus pasiuntė ka­riuomenę. Po kelių dienų ją išvysime prie mūsų tvirtovės.

Mirjama išpūtė akis. Ji spoksojo į Hasaną, kuris vos pastebimai šypsojosi.

– Ir tu toks ramus?

– O ką aš galiu padaryti? Kas lemta, įvyks. Bet man neaišku kita: kodėl gi negalėtum mums įpilti vyno, kad jau atsinešei?

Mirjama pakilo paruošti dviejų taurių. Ji vilkėjo rožinę šilko suknelę, su kuria miegodavo. Hasanas slapčiomis nužiūrinėjo merginą. Baltomis, grakš­čiomis rankomis ji pylė iš ąsočio vyną į taures. Buvo pati tobulybė. Hasanas užgniaužė savyje tolimo netikėtai prisėlinusio skaudesio atodūsį. Suvokė, kad yra senas ir viskas pasaulyje ateina per vėlai.

Mirjama padavė jam taurę. Juodu išgėrė į sveikatą. Akimirką mergina pagavo drėgną jo akių spindesį. Suprato, ką tai reiškia. Paskui Hasano lū­pose sušmėžavo senas, pašaipingas šypsnys.

Jis tarė:

– Tikriausiai kada nors tau kilo klausimas, kam man reikalingi tie vešlūs sodai su stikliniais pastatais ir ką darysiu su tokiu pulku jaunų mergaičių, kurias paliepiau išmokyti tokių, hm, savotiškų dalykų? Bet niekada manęs ši­to neklausei ir patikėk, vertinu tavo protingumą.

Mirjama paėmė jo švelnią, bet tvirtą dešinę ranką ir žiūrinėdama ją pasakė:

– Išties, Sabos anūke, neklausinėjau tavęs, bet mintyse šį tą mąsčiau apie tavo ketinimus.

– Dovanosiu karalystę, jei tavo spėjimas teisingas.

Pašaipus Hasano šypsnys mišo su draugiškumo išraiška.

– O jeigu iš tikrųjų atspėsiu?

– Nagi, sakyk.

– Ar tik nebus šitie sodai skirti tavo tikintiesiems kaip aukščiausias apdo­vanojimas už jų atsidavimą ir pasiaukojimą?

– Iki tiesos toloka, brangioji.

– Aš taip maniau. Nė neįsivaizduoju, kas kita galėtų būti.

Mirjama suglumo.

Hasanas slapta tuo mėgavosi. Paskui tarė:

– Pameni, kadaise man skundeisi, kad tau pasaulyje gyventi baisiai nuo­bodu ir kad daugiau niekas tavęs neįmanys nei sudominti, nei pralinks­minti? Aš pradėjau tau aiškinti graikų ir mūsų filosofų veikalus, supažin­dinau su mokslu apie gamtą ir slaptus žmogaus sielos ir jo poelgių akstinus, paaiškinau, kiek leido mano išsilavinimas, visatos sandarą. Pasakojau tau apie savo keliones, nesėkmingus žygius, apie kunigaikščius, šachus, sultonus ir kalifus. Daug kartų tau sakiau, kad šį tą papasakosiu, bet dar ne laikas. Sykį tavęs paklausiau, ar norėtum man padėti nuversti sultoną Maliką ša­chą. Tu nusijuokei ir atsakei: „Kodėl gi ne?" Tada ištiesiau tau ranką paro­dydamas, kad priimu tavo sutikimą. Galbūt manei, kad juokauju. Šįvakar atėjau tau priminti andainykščių žodžių.

Mirjama tiriamai žvelgė į Hasaną. Nežinojo, kaip suprasti jo keistus žodžius.

– Norėčiau tau dar kai ką priminti, brangioji. Daug kartų man tvirtinai, kad po visko, ką išgyvenai, nebegalėtum kuo nors tikėti. Aš ne sykį tau esu sakęs, kad mane ir gyvenimas, ir moksliniai tyrinėjimai privedė prie tos pa­čios išvados. Tada paklausiau tavęs: „Kas tuomet leistina žmogui, patyru­siam, jog tiesa nepasiekiama ir jam ji neegzistuoja?" Ar dar meni, ką tada man atsakei?

– Taip, Ibn Saba. Tada tau pasakiau maždaug šitaip: „Kai žmogus patiria, kad visa tai, ką žmonės vadina laime, meile, linksmybe, tėra klaidingas da­lykas, sukurtas iš klaidingų prielaidų, tada širdyje jis pajunta siaubingą tuš­tumą. Vienintelis dalykas, kuris galėtų jį išjudinti iš to stingulio, yra rizi­kingas žaidimas savo ir kitų likimu. Kas įstengia pradėti tokį žaidimą, tam viskas leistina."

Pralinksmėjęs Hasanas net švilptelėjo.

– Puiku, brangioji. Šįvakar tau leisiu pažaisti savo ir kitų likimu. Tu patenkinta?

Mirjama atlošė galvą ir rimtai pažvelgė jam į akis.

– Tu atėjai užduoti man mįslių?

– Ne. Tiesiog atnešiau tau kelis Omaro Chajamo eilėraščius, kad man juos paskaitytum. Kaip tik šįvakar vis traukia galvoti apie savo seną draugą. Lyg tyčia šiandien jo eiles man padovanojo tasai Isfahano reisas, kuris, kaip tau sakiau, kitados palaikė mane pamišėliu. Jis ir pranešė, kad mus ketina aplankyti priešai.

Hasanas išvyniojo ritinėlį ir padavė Mirjamai.

– Tu visada sugalvoji, kuo mane pradžiuginti, Ibn Saba.

– Ne, ne. Tiesiog noriu suteikti sau malonumą – išgirsti tavo balsą. Juk ži­nai, kad pats negebu deklamuoti.

– Vadinasi, galiu pradėti?

– Taip.

Mirjama atrėmė galvą į jo kelį ir pradėjo skaityti:

Chajamai! Linksmas gerk su mylima kartu,

Nors giltinė rytoj tave pasauks vardu.

Gyvenimui sudie jau vakar pasakyta,

O šiandien – gerk, mylėk be rūpesčių bėdų.

– Kaip išmintinga, – pratarė Hasanas. – Mes visi per daug galvojame apie rytojų ir todėl nesimėgaujame šia akimirka. Keturiose eilutėse visas požiūris į pasaulį... Betgi skaityk toliau! Nenorėjau tavęs pertraukti.

Mirjama tęsė:

Šaltiniai ir žiedai – tarp rojaus želmenų.

Net pragaras ūmai pavirto Edenu.

Ant žydinčios vejos sodinkis skaisčiaveidę

Ir skubinkis apsvaigt nežemišku vynu.

Hasanas nusijuokė, bet jo akys buvo sudrėkusios.

– Mano senas draugas žino, kas pasaulyje maloniausia, – tarė jis. – Leng vas svaigulys nuo vyno iš pat ryto ir daili mergina šalia. Tuomet išties jau tiesi kaip karalius.

Mirjama skaitė toliau:

Skaistveidės mylimos kaip rožės aš ilgiuos.

Man tiesiasi ranka arčiau taurės svaigios.

Nuo džiugesio žiedų aš rinksiu po dulkelę,

Kol mano palaikai dulkelėm išlakios.

– Visata – tavyje ir tu – visatoje, taip, šitaip kadaise pasakė Omaras.

Hasanas susimąstė.

– Kaip jį myliu! Kaip myliu! – šnibždėjo sau po nosim Hasanas. Mirjama deklamavo toliau:

Jei man pavasariop gėlėtam paežy

Duos vyno juodbruvė kaip hurija graži,

O aš vis tiek slapčia mąstysiu apie rojų,

Atleiskit – aš nė šuns nevertas, dievaži*.

– Kokia paprasta tiesa! – sušuko Hasanas. – Žydintis pavasaris ir mergi­na, į taurę pilanti tau vyno. Kokio rojaus dar reikia! Bet mūsų dalia – vaidy­tis su sultonu ir regzti sąmokslus.

Valandėlę abudu nuščiuvo.

– Tu norėjai man kažką pasakyti, Ibn Saba, – galiausiai prabilo Mirjama.

Hasanas šyptelėjo.

– Taip, šį tą ketinu tau pasakyti, bet nežinau, kaip pradėti, kad geriau mane suprastum. Dvidešimt metų nešiojau savyje šią paslaptį, slėpiau nuo pasaulio ir dabar, kai staiga atėjo metas ją atskleisti, man pritrūko žodžių.

– Tu man atrodai vis nesuprantamesnis. Sakai, dvidešimt metų laikei savyje šią paslaptį? Ir ji susijusi su tais sodais? Su Irano karalystės grio­vimu? Visa tai labai nesuprantama.

– Žinau. Kol visko nepaaiškinsiu, nesuprasi. Tie sodai, merginos, Apama ir jos mokykla, galiausiai – tu ir aš, Alamuto tvirtovė ir tai, kas už jos slypi, visa tai yra didelio sumanymo dalys, kurias iš vaizduotės perkėliau į tikrovę. Dabar turėtų paaiškėti, ar mano prielaidos teisingos. Tu man reikalinga. Mū­sų laukia didelis išbandymas. Man nebėra kelio atgal. Nelengva pradėti.

– Tu nuolat mane stebini, mano Hasanai. Kalbėk, aš įdėmiai klausau.

– Idant mane lengviau suprastum, pradėsiu nuo jaunų dienų. Kaip žinai, gimiau Tuse, o mano tėvas buvo vardu Alis. Jis buvo Bagdado valdžios ir sunos priešininkas, namie dažnai girdėdavau apie tai kalbant. Visi tie ginčai apie Pranašą ir jo paveldėtojus man atrodė nepaprastai mįslingi ir kažkaip keistai mane masino. Iš visų kovotojų už musulmonišką mokymą arčiausiai širdies man buvo kankinys Alis. Visa, kas dėjosi aplink jį ir jo giminę, slypėjo po paslaptingumo skraiste. O labiausiai mane sukrėtė pra­našystė, kad Alachas atsiųs į pasaulį ką nors iš jo giminaičių ir jis bus vardu Mahdis, paskutinis ir didžiausias iš pranašų. Klausinėjau tėvo, jo gimi­naičių ir draugų, kaip pažinsime Al Mahdį. Jie neįstengė man nieko dorai pasakyti. Ir mano vaizduotė įsiaudrino: man imdavo dingotis, kad Mahdis yra tai vienas, tai kitas dajus arba tikintysis, tas ar anas bendraamžis, ir gūdžiomis naktimis net klausinėjau savęs, ar tik nebūsiu aš tas visų laukiamas išganytojas. Tai mane akino, nežmoniškai akino sužinoti daugiau apie šį mokymą... Tada išgirdau, kad mūsų mieste slapstosi toks dajus vardu Amirechas Zarabas, kuris gerai nusimanė apie visus Mahdžio atėjimo slė­pinius. Pasidomėjau juo ir vienas vyresnis pusbrolis, kuris ne itin drau­giškai žvelgė į Alio pasekėjus, pasakė, kad minėtasis dajus priklauso ismailitų sektai ir kad tos sektos šalininkai yra užsislaptinę sofistai ir bedieviai laisvamaniai. Tai mane galutinai pakurstė. Neturėjau nė dvidešimties, kai jį susiradau ir išsyk apibėriau klausimais. Norėjau iš jo lūpų sužinoti, ar ismailitų mokymas iš tiesų tėra laisvamanybės priedanga ir kaip yra dėl Mahdžio atėjimo. Amirechas Zarabas pradėjo nepaprastai pašaipūniškai ir pasipūtęs aiškinti menamą ismailizmo mokymą. Neva Alio būta vienintelio teisėto Pranašo įpėdinio ir kada nors Ismailo sūnus Muhamedas, aštunta­sis iš Alio giminės, grįš į pasaulį kaip Al Mahdis. Paskui išgvildeno kitas Alio pasekėjų sektas ir iškeikė teigiančius, jog dvyliktas imamas, kuris bus kilęs ne iš Ismailo genties, pasirodys tikintiesiems kaip Al Mahdis. Visas šis sąspyris dėl atskirų asmenų man atrodė apgailėtinas ir smulkmeniškas. O laukto slėpinio – nei regėt, nei girdėt. Namo grįžau baisiai nusivylęs. Nuo šiol nusprendžiau nebeimt į galvą tų kivirčų dėl tikėjimo ir mėgautis lengviau pasiekiamais dalykais, kaip darė mano bendraamžiai. Gal ir būtų pavy­kę, jei po kokių metų į mūsų kraštą nebūtų atkeliavęs toks ismailitų refikas Abu Nedžmas Saradžas. Susiradau jį ir vis dar tūždamas ant jo pirm­tako, kuris nesugebėjo man atskleisti paslapties, ėmiau šaipytis iš jo smulk­meniško mokymo, kuris yra toks pat apgailėtinai juokingas kaip ir sunitų. Šaipiausi, kad nei jis, nei jo sėbrai nežino nieko tikro apie Mahdžio atėjimą ir tik vedžioja už nosies tiesos trokštančius tikinčiuosius... Užvertęs jį šia žodžių kruša, tikėjausi, kad jis puls ir ištrenks mane pro duris. Bet refikas ramiai klausėsi. Pastebėjau, kad jo lūpose šmėžavo kažkoks pasitenkinimo šypsnys. Kai pagaliau man pritrūko žodžių, jis tarė: „Tu puikiai atlaikei išbandymą, jaunasis bičiuli. Pranašauju, kad vieną dieną tu tapsi didis ir galingas dajus. Pribrendai, kad atskleisčiau tau tikrąjį ismailitų mokymą. Bet pirmiau turi pasižadėti, kad niekam jo nepatikėsi, kol nebūsi įšventin­tas." Šie žodžiai man smigo tiesiai į širdį. Vadinasi, mano nuojauta, kad kažkoks slėpinys yra, vis dėlto pasitvirtino? Virpančiu balsu pasižadėjau. Tada refikas tarė: „Mokymas apie Alį ir Mahdį tėra daugelio tikinčiųjų, kuriems Pranašo žento vardas šventas ir kurie nekenčia Bagdado valdovo, akių dūmimas. O tam, kas geba suvokti, atskleidžiame, kaip yra paliepęs kalifas Al Hakimas, kad Koranas yra pasimaišiusio proto vaisius. Tiesos mes neįstengiame pažinti. Tad niekuo netikime ir galime daryti viską." Jaučiausi lyg strėlės pervertas. Pranašas buvo susidrumstusio proto vyras! Jo žentas Alis – juo įtikėjęs paikšis! O mokymas apie Mahdžio atėjimą, įsta­bus, kupinas paslapties mokymas apie išganytojo atėjimą, tebuvo pasa­kaitė, pramanas, numestas paprastiems žmoneliams! Aš surikau: „Tai kam tada mulkinat žmones?!" Jis rūsčiai pažvelgė į mane. „Ar nematai, kad pasidarėme turkų tarnai? – prabilo jis. – O Bagdadas eina su jais išvien ir žmonės nepatenkinti. Jiems Alio vardas šventas. Pasinaudojome juo, idant suvienytume žmones prieš sultoną ir kalifą." Netekau amo. Lyg beprotis nukūriau namo. Griuvau į lovą ir apsiraudojau. Tai įvyko paskutinį kartą gyvenime. Kerintis pasaulis sudužo į šipulius. Aš apsirgau. Keturiasdešimt dienų buvau pakibęs tarp gyvenimo ir mirties. Galų gale karštis atlėgo. Jė­gos grįžo. Ir aš pakirdau gyventi kaip visiškai naujas žmogus.

Hasanas susimąstė ir nuščiuvo. Mirjama, kuri visą tą laiką nenuleido nuo jo akių, paklausė:

– Kaip nutiko, Ibn Saba, kad išsyk patikėjai tuo bedievišku mokymu, jeigu buvai visiškai nusivylęs ankstesniu mokytoju?

– Pamėginsiu tau paaiškinti. Pirmasis dajus iš tikrųjų atskleidė visiškai aiškias „tiesas", bet jutau už jų slypint kažką, kas vertė jomis abejoti. Mano smalsumo, troškimo pasiekti tiesą, aukštesnį žinojimą jos nepatenkino. Stengiausi priimti jas kaip tikrą tiesą, bet širdis atstūmė. Taip, tai, ką man papasakojo kitas mokytojas, irgi ne išsyk suvokiau. Bet šis mokymas pri­lipo prie širdies lyg kokia tolima nuojauta kažko niūraus ir baugaus, kas man dar atsivers. Protas panūdo jį atmesti, bet širdis priėmė. Išsikapstęs iš ligos, nusprendžiau visą savo gyvenimą nukreipti šia linkme, subręsti ir pakilti iki tokio lygmens, kai refiko teiginys arba taps man savaime su­prantamas, arba aiškiai suvoksiu jo klaidingumą. „Reikia išbandyti tikrovėje, – tariau sau, – ar refiko teiginiai yra tiesa." Nusprendžiau mo­kytis visų dalykų ir nepraleisti nieko, kas jau žmonijos atrasta. Netrukus pasitaikė proga. Jaunystė yra jaunystė, niekaip negalėjau susitvardyti ir apie tai nekalbėti. Kiekvienam norinčiam manęs klausytis pradėdavau aiškinti dalykus, jaudinančius mano sielą. Tėvas, apie kurį ir šiaip buvo šnekama, kad yra užsislaptinęs Alio šalininkas, sunerimo. Norėdamas nuo savęs nukreipti įtarimus klaidatikyste, pasiuntė mane į Nišapurą mokytis pas Muvafiką Ediną. Tais laikais šis vyras garsėjo kaip išsimokslinęs teisininkas ir sunitų dogmatikas. Ten susipažinau su Omaru Chajamu ir Nizamu al Mulku, vėliau tapusiu didžiuoju viziriu... Mūsų mokytojas daug nekalbėjo. Jis cituodavo daugelį autorių, Koraną mokėjo mintinai nuo pir­mos iki paskutinės suros. Tačiau nė per nago juodymą nepatenkino mano aistros pažinti... Taigi tuo stipriau mane veikė bendravimas su bend­ramoksliais. Būsimasis viziris kaip ir aš buvo kilęs iš Tuso ir, beje, buvo mano bendravardis: Hasanas ben Alis. Buvo aštuoneriais ar dešimčia metų vyresnis už mane ir jo žinios, ypač astronomijos ir matematikos srityje, buvo gerokai gilesnės. Bet tikėjimo klausimai, grynos tiesos ieškojimas jo nedomino. Tada pirmą kartą suvokiau, kokie skirtingi yra žmonės. Jis niekada nebuvo girdėjęs, kad per Tusą būtų keliavę kokie nors mokytojai ismailitai ir niekada nebuvo patyręs kokių nors dvasinių sukrėtimų, dėl kurių ant plauko būtų pakibusi jo gyvybė, kokį buvau išgyvenęs aš. Vis dėlto Nizamas buvo aštraus proto ir pranoko kitus... O Omaras buvo visai kitoks. Kilęs iš Nišapuro, išoriškai atrodė nuolankus ir ramus. Bet kai lik­davome vieni, jis iš visko šaipydavosi ir niekuo iš tiesų netikėjo. Omaras buvo nepaprastai įgeidingas, kartais toks neįtikėtinai sąmojingas, kad įmanytum jo dieną naktį klausytis, paskui vėl tapdavo užsisvajojęs arba irzlus. Labai jį pamėgome. Kas vakarą susirinkdavome jo tėvo sode ir regzdavome didingus ateities planus. Jazminai skleisdavo aromatą ir drugiai siurbdavo iš jų medų. O mes sėdėdavome po krūmais ir kurdavome savo likimą... Sykį, aiškiai prisimenu, tarsi tai vyktų šįvakar, apimtas kažkokio noro prieš juos pasipuikuoti, pasakiau, kad esu slaptos ismailitų brolijos narys. Papasakojau jiems apie susitikimą su anais dviem mokytojais ir paaiškinau ismailizmo mokymą. Mokymo esmę apibrėžiau kaip kovą prieš seldžiukų valdovus ir jų pakaliku tapusį Bagdado kalifą. Pamatęs, kaip jie nustebę, surikau: „Ar norite, kad mes, Chosrovų ir Irano karalių Rustamo, Ferhado ir Firdousi palikuonys, vergautume tiems arkliavagiams iš Turkistano?! Jeigu jų vėliava juoda, tebus mūsų balta. Nes gėdinga yra tik viena: keliais šliaužioti prieš užsieniečius ir lankstytis barbarams!" Mano žodžiai pataikė tiesiai į taikinį. „Tai ką gi mums daryti?" – paklausė Oma­ras. Aš atsakiau: „Turime pamėginti kuo sparčiau pakilti visuomeniniais laiptais aukštyn. Tas, kam pasiseks pirmiau, privalo padėti likusiems dviem." Juodu sutiko. Ir visi trys iškilmingai prisiekėme.

Hasanas nutilo ir Mirjama stipriau prie jo prisiglaudė.

– Iš tiesų, gyvenimas – lyg pasaka, – tarė ji susimąsčiusi.

– Bet kažkur širdies gilumoje, – vėl prabilo Hasanas, – vis dar ilgėjausi tų gležnos jaunystės pasakų, nenuslopusio tikėjimo Mahdžio atėjimu ir didžiu slėpiniu, gaubiančiu Pranašo palikimą. Toji nematoma žaizda vis dar kraujavo, sopulį kėlė pirmasis didelis nusivylimas. Tačiau mokymo, kad nie­kas nėra tikra, įrodymų ėmė daugėti! Nes kaip Alio šalininkai gynė savo tiesas, taip sunitai gynė savąsias. Lygiai taip pat karštai savo mokymą gynė visų pakraipų krikščionys, žydai, brahmanai, budistai, ugnies garbintojai ir pagonys. Įvairių pažiūrų filosofai įrodinėjo savo tiesą, talžė vienas kitą, tas tikėjo, kad dievas yra vienas, anas – kad jų daug, o trečias tvirtino, jog dievo apskritai nėra ir viskas pasaulyje tėra grynas atsitiktinumas. Vis aiškiau pradėjau suprasti pakylėtą dajų ismailitų išmintį. Tiesa mums nepasiekia­ma, mums tiesos nėra. Kaip tuomet teisinga elgtis? Jei supratai, kad nieko negali pažinti, jeigu niekuo netiki, tuomet tau viskas leistina, tuomet eik vedinas savo potroškių. Ar tai iš tikrųjų paskutinė pažinimo riba? Mokytis, viską tyrinėti, štai kas buvo mano pirmoji aistra. Gyvenau Bagdade, Basroje, Aleksandrijoje, Kaire. Mokiausi visų mokslų: matematikos, astronomi­jos, filosofijos, chemijos, fizikos, gamtos mokslų. Mokiausi užsienio kalbų, gilinausi į svetimą kitų tautų galvoseną. Ir vis artimesnis man darėsi ismailizmo mokymas... Bet buvau dar jaunas ir man ėmė rūpėti tai, kad daugybė žmonių klydinėja tamsybėje ir kabinasi į pramanus ir melą. Man ėmė atrodyti, kad mano vaidmuo šiame pasaulyje – pradėti skleisti tiesą, atverti žmonijai akis ir išlaisvinti ją iš paklydimų, išgelbėti klaiduoklius. Ismailizmas man tapo kovos su melu ir paklydimais vėliava, jaučiausi esąs galingas deglo nešėjas, privalantis nušviesti žmonijai kelią nežinojimo gūdumoje. Ir kaip skaudžiai vėl susižeidžiau! Brolijos vyrai laikė mane di­džiu kovotoju už ismailizmą, bet vos tik imdavau vadovams dėstyti, kad reikia šviesti žmones, jie tik purtydavo galvą ir įspėdavo mane dėl galimo pavojaus. Mano idėja visur buvo sutinkama priešiškai ir tada ėmiau manyti, kad vadai tyčia nuo žmonių slepia tiesą ir daro tai vedami egois­tiškų siekių. Todėl keliaudamas pradėjau kreiptis tiesiogiai į žmones. Tur­gaus aikštėse, karavansarajuose ir piligriminėse kelionėse jiems kalbėjau, kad visa, kuo jie tiki, yra klaidinga, ir jeigu jie neatsikratys visų tų pa­sakaičių ir melagysčių, mirs trokšdami tiesos, kuri iš jų pavogta. Po tokių pasisakymų man tekdavo sprukti nuo akmenų krušos ir šlykščių keiksmų. Tada pamėginau atverti akis nuovokesniems pavieniams žmonėms. Dau­gelis manęs įdėmiai klausydavosi. O kai užbaigdavau, jie atrėždavo, kad jau ir patys yra viskuo sudvejoję, bet jiems naudingiau laikytis nusistvėrus ko nors tvirto, negu klaidžioti nuolat abejojant ir be perstogės ką nors neigiant. Ne tik paprastiems žmonėms, bet ir aukštiems dvasininkams mielesnis atrodė apčiuopiamas melas nei neužčiuopiama tiesa. Visi mėginimai at­skleisti tiesą tiek paskiram žmogui, tiek miniai žlugo. Nes tiesa, kuri man reiškė visų vertybių viršūnę, likusiai žmonijai buvo bevertis dalykas. Tad atsisakiau savo įsivaizduoto pašaukimo ir pasidaviau. Šitaip mėgindamas ką nors pakeisti, iššvaisčiau daug metų. Tada apsižvalgiau, ką per tą laiką nuveikė mano bendramoksliai. Ir pamačiau, kad gerokai nuo jų atsilikau. Mano bendravardis iš Tuso gavo tarnybą pas vieną seldžiukų kunigaikštį ir kaip tik tada tuometinis sultonas Alpas Arslanas šachas, įvertinęs jo gebėjimus tvarkyti valstybinius reikalus, pakvietė jį tarnauti viziriu savo rūmuose. Omaras išgarsėjo kaip matematikas ir astronomas, o viziriu tapęs draugas, laikydamasis jaunystės priesaikos, parūpino jam tūkstančio dviejų šimtų auksinių metinę rentą iš valstybės iždo. Panūdau aplankyti Omarą jo dvare Nišapure. Tad leidausi kelionėn, tai įvyko maždaug prieš dvidešimt metų, atvykęs nustebinau savo seną bičiulį, leidžiantį laiką su vyno taure tarp merginų ir knygų. Veikiausiai mano veidas toli gražu nekėlė pasitikėjimo. Mat net šis viskam abejingas vyras krūptelėjo mane išvydęs. „Kaip tu atrodai?! – šūktelėjo jis, atpažinęs mane. – Galėtum pamanyti, kad ateini tiesiai iš pragaro, visas toks perdžiūvęs ir lyg apdegęs..." Omaras apkabino mane ir pakvietė būti jo svečiu. Išsidrėbiau jo pasiūlytuose pa­togumuose ir po ilgų metų pagaliau pradėjau mėgautis ramybe ir sąmojin­gu bei išmintingu pokalbiu prie vyno. Mudu išpasakojome vienas kitam viską, ką per tą laiką išgyvenome. Pasidalijome savo pamąstymais ir gyve­nimiška patirtimi, ir abu nustebę supratome, kad kiekvienas savo keliu priėjome prie stebėtinai panašių išvadų. Jis beveik nebuvo peržengęs namų slenksčio, o aš apkeliavau bemaž pusę pasaulio. Omaras tarė: „Jeigu man prireiktų patvirtinimo, kad mano paieškos vyksta teisingu keliu, tai nūnai jį išgirdau iš tavo lūpų." O aš jam atsakiau: „Dabar, kai kalbuosi su tavimi ir mudu taip puikiai vienas kitą suprantame, jaučiuosi kaip Pitagoras, kuris girdėjo, kaip visatoje čirpia žvaigždės, priderintos prie sferų darnos." Mudu kalbėjomės apie galimybę pažinti. Omaras tarė: „Galutinis pažinimas neį­manomas, nes mūsų juslės meluoja. O jos yra vieninteliai tarpininkai tarp mus supančių daiktų ir minties, mūsų proto." – „Kaip tik šitai teigia De­mokritas ir Pitagoras, – pritariau. – Todėl žmonės juos išvadino bedieviais ir iki žvaigždžių iškėlė Platoną, kuris juos penėjo pasakomis." – „Minia nuo senų laikų tokia, – toliau aiškino Omaras. – Ji bijo nežinomybės ir todėl me­las, teigiantis kažką apibrėžta, mielesnis už pakylėtą pažinimą, kuris ne­duoda tvirtos atramos. Nieko nepadarysi. Kas nori tapti pranašu minios akyse, turi elgtis su ja nelyginant tėvas su vaikais: penėti pasakomis ir pra­manais. Todėl išminčius visada liks nuošaly." – „Bet vis dėlto Kristus ir Muhamedas miniai linkėjo gera?" – „Taip, – sutiko Omaras. – Linkėjo gera, bet juodviem teko pažinti ir visą beviltiško žmonių dvasios skurdo mastą. Gailestingumas juodu paakino papasakoti pasaką apie rojų, anapilyje laukiantį žmonių kaip atlygis už visas kančias, patirtas šiame pasaulyje." – „Kaip manai, kodėl Muhamedas leido, kad tūkstančiai žūtų už jo mokymą, paremtą pasakaite?" – „Manau, todėl, – tarė mano bičiulis, – kad žinojo, jog būtų išsigalabiję iš dar žemesnių paskatų. Jis norėjo sukurti jiems laimės karaliją žemėje. O kad tai pasiektų, prasimanė pokalbius su arkangelu Gab­rieliumi, kitaip juo nebūtų patikėję. Prižadėjo, kad po mirties jų laukia rojaus ištaiga ir šitaip padarė juos narsius ir nenugalimus." Aš pamąsčiau ir tariau: „Man regis, šiandien niekas taip užsidegėliškai neitų į mirtį, jei pažadėtum, kad jo laukia rojus." – „Žmonija irgi sensta, – atsakė Omaras. – Mintis apie rojų atbuko žmonių širdyse ir nebesukelia andainykščio džiaugs­mo. Žmonės juo tiki tik todėl, kad yra pernelyg tingūs nusigriebti ko nors naujo." – „Vadinasi, manai, – paklausiau aš, – kad šiandien pranašas, kuris miniai skelbtų rojų siekdamas patraukti ją savo pusėn, patirtų nesėkmę?" Omaras nusijuokė. „Didžiulę nesėkmę. Juk deglas du kartus neužsižiebia ir nuvytusi tulpė pakartotinai nepražysta. Žmoniją tenkina jos menki malo­numai. Jei neturi rakto, kuris žmogui gyvam esant atvertų rojaus vartus, verčiau atsisakyk bet kokio ketinimo tapti jo pranašu." Aš kaip strėlės per­skrostas susiėmiau už galvos. Omaras juokais išsakė mintį, kuri mano sielo­je įsiplieskė it gaisras. Taip, žmonės troško pasakų ir pramano, jiems miela aklybė, kurioje jie klaidžioja. Omaras gurkšnojo vyną. O mano galvoje užgi­mė sumanymas, kuris man pasirodė galingas ir neaprėpiamas, tokio pasau­lis dar nebuvo regėjęs. Užčiuopti žmonių aklumą iki pat dugno! Pasiekti per jį didžiausią galią ir nepriklausyti nuo viso pasaulio! Įkūnyti mitą! Pasaką paversti tikrove, kad apie tai kalbėtų ateities kartos! Atlikti didįjį bandymą su žmogumi!

Hasanas nustūmė Mirjamą ir pašoko ant kojų. Nepaprastai įsikarščiavęs, tokio jo dar nebuvo mačiusi, jis ėmė lakstyti aplink maudyklą. Jo širdyje tū­nojo kažkas bemaž pabaisiška. Mirjamai pasidingojo, kad jis galbūt pamišo. Hasano žodžių prasmė pervėrė ją kažkokia neaiškia nuojauta. Baikščiai jo paklausė:

– Ir ko tada ėmeisi?

Ūmai Hasanas sustojo. Susigriebė, susitvardė ir jo veide sušmėžavo pusiau šmaikštus, pusiau pašaipus šypsnys.

– Ko tada ėmiausi? – pakartojo Mirjamos klausimą. – Pradėjau ieškoti ga­limybių, kaip būtų galima įgyvendinti mitą. Galiausiai atsidūriau Alamute. Mitas atgijo, rojus sukurtas, dabar jis laukia savo lankytojų.

Mirjama įsispitrėjo į jį. Žvelgdama jam į veidą, lėtai pratarė:

– Tu esi toks, kokį kadaise įsivaizdavau tave esant.

Hasanas linksmai vyptelėjo:

– Tai kas gi aš esu?

– Leisk pasakyti tai metaforiškai: baisus svajotojas iš pragaro.

Hasanas prapliupo keistu juoku.

– Skamba labai jau pagiriamai, – tarė jis. – Dabar žinai, kokie mano keti­nimai, tad atėjo metas duoti tau tikslius nurodymus. Jeigu kas nors iš tų sodų gyventojų išsiduos prieš lankytojus, bus nužudytas. Privalai apie viską tylėti. Išimčių nebus. Tikiuosi, supratai mane. Merginoms reikia pasakyti, kad dėl taurių tikslų jos turi elgtis taip, lyg būtų tikro rojaus gyventojos. Tai – tavo užduotis. Pasiruošk jai. Rytoj vakare lauk, vėl ateisiu. Labanakt!

Hasanas švelniai pabučiavo Mirjamą ir išskubėjo. Pakrantėje jo laukė Adis. Hasanas įsėdo į valtį ir tyliai nurodė:

– Pas Apamą!

Senoji Hasano draugė jau lūkuriavo pastate, labai primenančiame pirmąjį. Apama čia išdidžiai atsiguldavo pasitiesusi ant pagalvėlių, čia, pradėjusi ne­kantrauti, vėl pasikeldavo ir imdavo neramiai šlepinėti po kambarį. Be per­stogės žvilgčiojo į duris, šnekėjosi pati su savimi, širdo ir pusbalsiu keiksnojo mostaguodama rankomis, kažką vis porino nematomam pašnekovui. Išgir­dusi žingsnius, oriai išsitiesė ir žengė durų link.

Išvydęs ją, Hasanas vos ne vos sulaikė pašaipų vypsnį. Apama vilkėjo pačią puošniausią suknią. Jos kaklas, ausys, rankos ir kojos buvo nukarstytos visais jos turimais papuošalais. Ant galvos pūpsojo įstabi auksinė diadema, įrėminta spindinčiais brangakmeniais. Beveik taip pat ji buvo išsipuikinusi prieš trisdešimt metų Kabule, kai Hasanas su ja susipažino per vieno Indijos kunigaikščio iškilmes. Tačiau koks didžiulis skirtumas tarp anos ir dabar­tinės Apamos! Vietoj putnaus, stangraus kūno – kaulėti grebėstai, aptraukti nuvytusia, juosva ir susiraukšlėjusia oda. Įkritusius skruostus ji buvo nesai­kingai priraudoninusi, lūpas taip pat. Plaukus, antakius ir vokus pasidažiusi juodai. Ši sena moteris Hasanui priminė, kad viskas, kas sutverta iš mėsos ir kaulų, yra laikina.

Apama atsainiai pakštelėjo jam ranką ir pakvietė drauge sėstis ant pa­galvių. Tada priekaištingai tarė:

– Buvai pas ją. Kitados nebūtum vertęs manęs laukti, nė atsisėsti nebū­čiau spėjusi.

– Tauškalai, – atkirto Hasanas ir piktai žybtelėjo akimis. – Pakviečiau ta­ve, nes turiu rimtą reikalą. Palikime praeitį, jos iš mūsų niekas neatims.

– Ar gailiesi, kad viskas praėjo?

– Ar aš ką panašaus pasakiau?

– Ne. Bet...

– Jokių „bet"! Klausiu, ar viskas paruošta?

– Viskas padaryta taip, kaip nurodei.

– Soduose apsilankys svečiai. Noriu žinoti, kad galiu tavimi visiškai pa­sikliauti.

– Dėl to nė neabejok. Aš niekados neužmiršiu, kad kadaise ištraukei ma­ne iš skurdo.

– Puiku. Kaip sekasi mokykloje?

– Taip, kaip gali sektis, kai joje mokosi paikos vištaitės.

– Gerai.

– Jaučiu pareigą į kai ką atkreipti tavo dėmesį. Tie tavo eunuchai man ne­atrodo tokie jau patikimi.

Hasanas nusijuokė.

Sena dainelė. Gal ką nors naujo pasakysi?

Turiu omenyje ne tai, kad negalėtum jais pasitikėti. Jie pernelyg įbau­ginti. Bet įtariu, kad kai kuriems iš jų dar likę vyriškumo.

Hasano nuotaika tolyn labyn giedrėjo.

– Gal išbandei?

Pagauta apmaudo, Apama loštelėjo atgal.

– Ką tu apie mane galvoji? Su tokiais šungalviais!

– Tai kaip tau šovė į galvą tokia juokinga mintis?

– Jie sukiojasi aplink merginas, ir net labai įtartinai! Nuo manęs nepa­sislėps. Ir dar šis tas...

– Nagi?

– Paskutinį kartą Mustafa iš tolo man kai ką parodė.

Hasanas net kretėjo ramdydamas juoką.

– Nekvailiok. Tu sena ir pažlibusi. Kažką kitką iškišo, kad pasityčiotų iš tavęs. Negi manai, kad išvydus tave jo nendrė ėmė stiebtis?

– Nori iš manęs pasijuokti? Na žiūrėk, pagadins tau reikalą merginos.

– Ir šiaip jos nieko doro negeba.

– Bet dėl vienos jų tau juk ne vis tiek?

– Eik, eik jau. Ar nematai, kad esu senas?

– Bet ne tiek, kad negalėtum iki ausų įsimylėti.

Hasanas patyliukais smaginosi tokiu pokalbiu.

– Jei tai būtų tiesa, galėtum mane tik pasveikinti. Deja, pats jaučiuosi it užgesęs vulkanas.

– Neapsimetinėk. Bet ir tikrai, tavo amžiuje pritiktų kas nors brandesnio.

– Tikriausiai Apama? Ai, ai, senute mano. Meilė kaip kepsnys: kuo senes­ni dantys, tuo jaunesnė turi būti ėriena.

Apamos akyse sužvilgo ašaros. Bet galiausiai ji didvyriškai nurijo šią šmaikštybę.

– Tai ko gi apsiriboji viena? Ar nežinai išminties, kad, dažnai keis­damas moteris, vyras išlieka jaunas ir žvalus? Pats Pranašas parodė pa­vyzdį. Paskutinį kartą stebėjau, kaip maudyklėje turškiasi viena jauna paukštelė. Ji tokia lanksti ir stamantri. Išsyk pagalvojau apie tave. Jai tik keturiolika...

– Ir vardu Halima. Žinau, žinau. Jau buvau laikęs ją ant rankų dar prieš tau ją pamačius. Tai aš ją perdaviau Adžiui. Bet galiu tau pasakyti, kad išminčiui dar viena – jau per daug.

–Bet kodėl būtent ji? Ar dar nepersivalgei?

Hasanui nuo slopinamo krizenimo virpėjo pilvas.

– Išmintingai pasakyta: būk kuklus ir kasdienis avižinis paplotis tau bus gardesnis už rojaus maistą.

– Ir kaip tu vis nepasisotini ta pasipūtusia nemokša?!

– Tokiam reikale pieno baltumo oda ir rausvos lūpos atsveria pačias išsamiausias žinias.

– Kadaise esi man pasakęs, puikiai tai menu, kad per tuos tris mėnesius, kuriuos praleidome kartu, išmokai daugiau nei per dešimt metų.

– Jaunystei pritinka mokytis, o senatvei – mėgautis mokymu.

– Bet vis dėlto, pasakyk, kas tave taip prie jos traukia?

– Nežinau. Gal kažkoks tolimas sielų giminingumas.

– Sakai tai norėdamas man įgelti.

– Nė minties tokios neturėjau.

– Bet mane tai žeidžia!

– Eik, eik! Sugalvojai senatvėje gaišti laiką pavyduliavimams.

– Ką tu pasakei? Aš pavyduliauju?! Aš, Apama – meilės dievaitė, prieš ku­rią ant kelių klūpojo trys kunigaikščiai, septyni karalaičiai, vienas būsimas kalifas, virš dviejų šimtų riterių ir kilmingųjų, dabar pavyduliauju ir dar dėl tokios kvaišos, dėl tos krikščionės kekšės?!.

Senės balsas virpėjo iš įtūžio.

Hasanas pasakė:

– Brangioji, tie laikai buvo seniai! Nuo tada praėjo trisdešimt metų ir tavo burna dabar bedantė, iš tavo kūno belikę kaulai, tavo veidas suvytęs...

Apama ėmė šniurkščioti.

– Gal manai, kad tu geriau atrodai?

– Apsaugok mane, Alache, nuo tokių minčių! Bet mudu skiriamės štai kuo: aš esu senas ir su tuo susitaikiau. Tu taip pat esi sena, bet to nepri­pažįsti.

– Atėjai čia, kad iš manęs pasijuoktum.

Karčios ašaros riedėjo senės skruostais.

– Nereikia, mano senute. Būkime išmintingi. Liepiau tave pakviesti, nes man reikia tavo patirties ir žinių. Juk pati neseniai pasakei, kad, pasikvies­damas į savo tvirtovę, ištraukiau tave iš vargo. Duodu tau viską, ko tik užsigeidi. Visada vertinau tik tai, kuo žmogus išsiskiria iš kitų. Todėl nepa­prastai žaviuosi tavo meilės reikalų išmanymu. Be to, visiškai tavimi pa­sitikiu. Ko dar nori?

Apama susijaudinusi ir toliau liejo ašaras. Hasanas patyliukais kikeno. Po valandėlės pasilenkė prie jos ir šnipštelėjo į ausį:

– Ar tau vis dar baisiai norisi?...

Senutė žvilgtelėjo į jį.

– Nieko negaliu padaryti, – tarė ir prisiglaudė prie jo. – Tokia jau esu.

– Tuomet atsiųsiu tau stamantrų afrikietį.

Įsižeidusi Apama loštelėjo atgal.

– Tu teisus. Aš per sena ir per bjauri. Bet man taip neapsakomai skaudu, kad negrįžtamai praėjo tiek nuostabių akimirkų.

Hasanas pakilo. Dalykišku tonu tarė:

– Paruošk menes svečiams priimti. Viską išvalyk ir iššveisk. Prižiūrėk merginas, kad nečiauškėtų ir nešniukštinėtų. Pamokų kol kas gana. Reikia pasiruošti dideliems įvykiams. Rytoj vėl susitiksime. Duosiu tau tikslius nurodymus. Gal turi kokių nors pageidavimų?

– Jokių, mano pone. Dėkui tau. O gal vis dėlto geidautum pamėginti su kuria nors kita?

– Ne, ačiū. Labanaktis!

Į savo miegamąjį Mirjama grįžo apsunkusia širdimi. To, ką šįvakar Hasanas jai papasakojo, buvo per daug, kad įstengtų viską iki galo suvokti. Tik jautė, kad čia veikia baisus protas, kuriam visa, kas jį supa, – žmonės, gyvuliai ir negyvoji gamta – tėra priemonė įgyvendinti kažkokį niūrų regė­jimą. Ji mylėjo šią sielą, bijojo jos, bet jau po truputį pradėjo nekęsti. Ne­paprastai troško pasikalbėti, bent keliais žodžiais persimesti su būtybe, kurios širdis tyra. Mergina priėjo prie Halimos lovos ir prietemoje ėmė ją stebėti. Jai atrodė, kad ši tik nuduoda mieganti.

– Halima! – sušnibždėjo ir prisėdo ant lovos krašto. – Žinau, kad apsime­ti. Pažvelk į mane.

Halima atsimerkė ir nusitraukė apklotą nuo krūtinės.

– Kas atsitiko? – baikščiai paklausė mergaitė.

– Ar moki tylėti?

– Moku, Mirjama.

– Kaip kapas?

– Kaip kapas.

– Jeigu kas sužinos, kad tau pasakiau, mums abiem nukirs galvas. Sul­tono kariuomenė apsiautė tvirtovę...

Halima sukliko.

– Kas mums bus?

– Ša. Tyliau. Seiduna rūpinasi mumis. Nuo šiol bet koks nepaklusnumas bus baudžiamas mirtimi. Mūsų laukia sunkūs išbandymai. Žinok: niekam, kad ir kas klausinėtų, negali išduoti nei kur esame, nei kas esame.

Mirjama pakštelėjo Halimą į skruostą ir atsigulė į savo lovą.

Tąnakt abi nesumerkė akių. Mirjama jautėsi taip, tarsi jos galvoje būtų vertęsi kalnai. Visas pasaulis atsidūrė ant ašmenų. Į kurią pusę dabar jis nusvirs?

Halimą purtė saldus jaudulys. Gyvenimas panašus į stebuklų kupiną nuotykį! Turkai laiko apsiautę tvirtovę, o Seiduna gina ją taip, kad niekas nei mato, nei girdi. Ir vis dėlto visiems gresia didžiulis pavojus. Kaip visa tai nuostabiai paslaptinga!

 

** Chajamas O. Rubajatai / Vertė Linas Broga. – Vilnius: Vaga, 1972.