Fausto Kiršos poema „Pelenai“ yra daugiasluoksnis kūrinys: čia į vienumą jungiasi satyra, filosofinė refleksija, mistiniai vaizduotės skrydžiai ir nuoširdžiausia lyrika. Poetas siekė išryškinti lietuvių tautos pašaukimo esmę, įspėti jos istorinių netekčių ir nuosmukių priežastis. Kartu su šia poema atsiveria kitas F. Kiršos kūrybos polius, besiremiąs akylu daiktų stebėjimu, įžvalgia kasdienybės analize. Dėl pablogėsusios Lietuvos situacijos poetui buvo sunku išsaugoti tik „aukštyn pakeltą žvilgsnį“, „mėlynų tolių“ simboliką. „Pelenuose“ F. Kirša pirmą kartą išdrįso pažvelgti atviromis akimis į šiokiadienišką pasaulį, kurį ligi tol ignoravo savo eilėraščiuose kaip menkavertį ir nepoetišką. Iš žydrųjų erdvių poetinis vaizdas nupuolė į purviną žemę.
PELENAI
Keturios giesmės
– Ir jo galvijų buvo septyni tūkstančiai avių, trys tūkstančiai kupranugarių, penki šimtai jungo jaučių, ir penki šimtai asilaičių, ir labai daug šeimynos; ir jis buvo garbingesnis už visus į rytus gyvenančius.
– Viešpats Dievas tarė Šėtonui: iš kur tu ateini? Šėtonas atsakė Viešpačiui Dievui tarydamas: aš žemę aplinkui apėjau.
– Tai nuėjęs Šėtonas nuo Viešpaties Dievo veido mušė Jobą piktais skauduliais nuo kojų padų ligi momens.
– Ir jis, paėmęs šukę, nugramžė savo kūną ir sėdėjo pelenuose.
Jobo knyga
PIRMOJI GIESMĖ
apie viltį, pomėgius, knygnešius, genezį, būdą ir tolius
Pagarbinta, viltie! Pagarbintas, likime!
Pagarbinta, širdie! Ir dvasios pakilime!
Kad nuneši maldas už prarajų į dangų
Pažvelgt į plokštumas pro atrakintą langą:
Ten tampos praeitis, — raudojimai ir kovos, —
Ten dabarties malda ir rūmuos snaudžia povos.
Ten ir vilties rūkai su spinduliais ir karstais, —
Ant pranašų kuprų vikriai beždžionės narstos.
Viltie, pagražinta! Su narvais ir žiedeliais!
Su perplėšta širdim tavep keliaujam kėliais!
Pagarbinta, viltie, apvilus sielos šūkį!
Pagarbinti, laikai! Ir tu, lietuvi, būki
Visiems naktų rūkams, visiems žaibams garbingas!
Gyvenimas grandim sunarstytas ir ilgas.
Čia kartos miniomis aplanko žemės bokštus,
Susverdi, — ir vėlios į prarajas nublokštos.
Ir gema saulėn vėl viltim sužibę akys:
Jų širdys plaks skausmais, kaip mūsų dienos plakės.
Viltie! Blanki šviesa! Šešėlis rūmų skliautuos!
Ant kardo aukso žiedas alkanam užmautas!
Viltie! mes kaliniai tavos dešnės kirtimo,
Tavų nežinomų kelių ir apgavimo.
Su šydu ant akių prieš juodą sieną stovim
Ir laikom ant pečių, ką amžiais susikrovėm!
Mes žinom, tu rūsti: ir neprašytą svetj
Kaip vergą priimi, žvalgydamos per petį.
Su nuodėmių lizdais, išaukštinę svajonę,
Mes einam galo rast ir prašome malonės...
Tiktai sapnų vaizduos tu pakeli kepurę,
Tik nežiniai dainas švelnus kūrėjas kuria.
Viltie! nedaloma į skiauteris ir kinkas!
Tu ateini nakčia ir auštant metais rinkoj,
Kur saulė raičiojas ir švaistosi skerdikai;
Ir šios dienos šaukliai rytoj bus apgavikai.
Nupurtę priespaudas vėl einam remti sienų,
Kur gyslos tamposi tarp ašarų ir plieno.
Naktis klajojame, įsmigę žiburėlin;
Kaip auksas pakastas, dingsti ir žiebies vėliai!..
Mes gaudome, viltie, kiekvieną tavo tašką,
Nors tu esi rūkuos, nors tavo sostai braška...
Nemėgstu premijų, nei laižymo, nei tostų;
Pavydu persunktų nemėgstu draugo mostų,
Nes ryt jau jis sakys: „— Aš tik pakėliau pirštą —
Ir laimės jam daviau, — tegul jis nepamiršta!“
Nepilstau gėralų, nekurstau antracito —
Su veidu tuo pačiu — gulu ir kelsiuos rytą.
Ir rimų neprašau — pilni žodynai, spintos;
O mintimis šulai ir erdvės nukabintos!
Kalbu su angelais; laukai, dangus — pakanka;
Ir kipšas su draugais, kai reikia, apsilanko!
Nenoriu išmislų, nei stilių modernuotų.
Kas dulka ir pigu, taip mėgsta šluoti šluota!
Nemėgstu nevilties, nei rožių poperinių,
Nei aukso ordenų ant užkeiktų krūtinių.
Nemėgstu neriančių tuščių galvų į dangų,
Nei kaustytų nasrų, nei svetimų žabangų.
Nemėgstu nei klastos, nei pataikūnų kvapo,
Nei papirktų raudų ant nutremtųjų kapo...
Aš mėgstu žemės laisvę, meile padabintą,
Iškeltą amžių saulės pranašų žibintais!
Aš nesuprantamas... Suprast? Mylėt ir jausti!
Kuo kaltas aš, jei rūdys smegenis sukaustė.
Kieno? Na, kritikų! O ten, kur aš, po lauką
Jėga ir vizijos, kaip marių gulbės, plauko;
Į rūsis, prarajas — visi žaibai pataiko,
Ir persuktų akių išminčiais nieks nelaiko.
Ant dalgių vėliavos, mantas vežimais braškam,
Ir nesimeldžiame dievams iš kažkur, kažkam...
Žinai? (Tarp mūs!) Ir čia ne vienas buvo plikas.
Bet ten jau pranašas!.. Kai kam gal pakalikas.
Alio! Jūs kritikai literatūros lobio!
Jūs baigiat dvokt ir dvėst, nors jūsų plunksnos skobia.
Jūs esat didvyriai! Nes kas išdrįs taip ryškiai,
Laisvai ir atvirai kvailumą savo pyškint?
Iš pusės sakinio — jums viskas rodos melas;
Korektoriaus klaida — o autoriui skandalas;
O siekti lig minties, ar formos, ar bendrumo, —
Neblieka smegenų, o dar mažiau kilnumo!..
Nėra senų pilių: mes užsitvert negalim.
Per tvoras šokate ir knisat mūsų šalį!
Žinau aš daug sapnų, bet vieną tokį sklandų,
Kad jo nedrįstu piešt, tik pieštukus galandu.
Tai alkano sapnai: žmogėdros dangų pjausto,
Dumble opalais kuiną pakaruokliai kausto,
Frakuoti milžinai žvaigždes žiberklais bado.
O blusai panages bruškuoja pats Mikado!..
Ar nesklandi kalba? Lietuviška! Didinga!
Kalba gali vaizduot, kas šventa, ar juokinga!.
Na, na, gana juokaut! Nėra stebukladarių!
Realiai skutame, visai realiai kariam!
Patinka man šuo, kai ant pusnies jis guli:
Užpuola atvirai, prieš draugą virsta kulio;
Ir naktj ir rūkuos, jei kanda, pirma loja;
Graži jo taktika: šuniu nesikolioja.
Bet būna aitvarų, klišų ir pasalūnų.
Kaip niekšų pusžmogių; tie stimpa nuo alūno...
Bet tie suktais žandais, žmogaus vardu atėję.
Visus kampus užterš, kol Dievas nuakėja
Baisi žmogaus dalia: tarp kartuvių jis narstos.
Šuo ir tas tikslus; žmogus žemesnės kastos.
Ar mes gi ne lietuviai, ne savi vadovai?
Ar mes gi neverti savosios žemės kovai?
Ar mes ne amžius kentėm laisvės užbūrimais?
Ar tautą kėlėme ne Sibire mirimais?
Ar motinos vaikus ne prie ratelio mokė?
Ar ne kaime išmokome maldų ir šokių?
Ar nedainuodami kas vakarą ir rytą
Aušras sutikome į darbus įkinkyti?
Su ašarom, kraujais toli dienų verpetai, —
Juk tai lietuviai mes — tokie ir likti ketam.
Erelis knygnešys dar, rodos, vakar slinko
Bukštus pakrūmėmis; pečiai nuo knygų linko.
Jis knygą garbino, kaip caras diademą!
Tiesa, ir nūn knyga sumirga tarp emblemų!
Krauju ir knygomis iš pančių išvaduota,
Tėvų lūšnų šalie! mes keliam naują puotą:
Mes svaigstam svaigalais, užmiršę vargo plutą;
Žibučiais puošiamės. pirkliai gi sielą skuta...
Visur ramus dangus: ant iškilų, ant kapo...
Bet kai perkūnas trenks, nublokš ir žalią lapą...
Ir kas nežino nūn, kad gatvės meksfaltuotos,
Kad veidrodžiuos grakščiai poniutės dekoltuotos.
Kad ministerijos — palociai iš granito,
Kad puotos ir šnipai už kruvinąjį litą,
Kad antstolio dalia — varžyti savo brolį,
Nes kažkur rūmai auga, kažką traukia toliai...
Ak, žinom visa tai, mes žinome lig sočiai,
Bet trinamės siauram maiše kvailiai ir pročiai!
Ir keliasi dangun smaili stiebai ir žėgliai,
Ir laivas supasi... Liūliuok mane kaip bėglį!..
Gal būt, iš tų šalių, kur palmės supas tingiai
Ir žmonės pusnuogiai ir tylūs jūros vingiai, —
Gal būt, nuo tų plačių saulėtųjų smiltynų
Atėjom su vargais prie naujo kapinyno.
Gal būt, žinojimas tik paslaptingai sekė;
Klajūnų žygius vynuogės apkorė kekėm,
Pašvaistės rodė kelią, kur keliauti lemta,
Dėl to klestėjom meile ir mylėjom gamtą.
Gal būt, tik išgamos visokį vargą kentė.
O meilės buvo daug, nes meilė buvo šventė.
Gal būt, savam lopšy tautų vaikus išsupę,
Išklydom vieniši ieškoti rojaus upių:
Rymojom ant kalnų, grožėjomės Dunojais,
Po Indijos Egejaus jūroj plovėm kojas!
Gal būt, aistros vardu su pasakingais liūtais
Nusekusiais tvanais į Lietuvą atkiutom
Ir savo sunkų kelią kryžiais nužymėjom.
Ir amžių aimanas pakūrėme idėjom.
Gal būt, ramiai kartu ir pasalūnai brido,
Bet vadas ir tėvai garbės išlaikė skydą.
Gal būt, žiemų kraštan rūstus Perkūnas traukė,
Kad būtum atsparūs išsaugot amžių kaukę,
Tą rykštę atžūlią, kuri kerštingai smogė
Apaštalų vaikus ir jų idėjas vogė.
Gal būt, dėl to, dienon iš amžių ištrupėję.
Aptrupinta dalia Pabaltijy aidėjom.
Mes dvasios viesulais visas kovas sulaikėm,
Bet niekšų buvo daug ir amžius verkėm klaikiai
Ir vargo pasakom prabėgo amžių grandys.
Bet Lietuva yra: jos siela kaip balandis!
Bet nūn šviesos keliai jau švarus be išminčių;
Dar trupam, skaldomės ir negulam be ginčų;
Užmiršę kas kilnu, plepėjimu sukaitę,
Mes baigiame vedent ir išparduoti kraitį.
O kraitis amžinas, kaip amžina svajonė.
Kaip kartų prosenių neparblokšta klajonė!
Išnyks su dulkėmis visoki pardavikai.
Bet sielos kraitis liks, kaip amžius grynas liko.
Tai štai jums genezis, tai štai jums padavimai;
Danguj išganymas, ant žemės — prakeikimai.
Mes patys skarmalus išmėtėm vėjų vėjais
Ir kėlėme dangun idėją ant idėjos!
Durpynus perkasėm, nusausinome versmes
Ir šaukėme visi; „Dabar mes patys versmės!“
Pakvipo perkrikštams naujų jėgų vainikai,
Ir plasta Lietuva ir liūdi kanklininkai...
Ir purios sketerys šilų ir mūsų girių,
Kad nerami daina aprauda ją ir giria!
Iš pelkių išnešėm tėvų pelėkj kiautą,
Ir matome ant jo „kultūros“ nusispjauta!..
Ak! slidūs esame ir taip slidus liežuvis, —
Sieloj ir knygose — kitoks, kitoks lietuvis!
Lietuvis tikrasai dar kažkur, kažkur glūdi, —
Nėra jo rūmuose, nei restoranų būde.
Tik kažkur lūšnose, prie užmirštųjų šlaitų
Dar stumdo jį visi ir žiūri kaip į maitą.
Bet jo diena tikra, kaip tikras saulės rytas,
Tik smegenų tešlom jis gramais atsvarstytas.
Dėl to karakteri pakeist tik vienas juoks:
„Lietšilk“, „Lietūk“, „Lietgum“, „Lietrans“, ,,Lietbank“, „Lietkoks“!..
Mes einam gimine plačiais tėvų dirvonais,
Kur kovėmės visaip su niekšais ir pagonais.
Visuos šventuos keliuos, žemele tu pilkoji,
Kiek ašarų, vargų ir prakaito nešioji!
Kur išmirė tėvai, kur jų vaikai suaugo,
Kur amžių pasakos tautos likimą saugo, —
Kaip baisiai įkyru, kai rūsčiai žviegia vėjas
Su vakarų žaislais ir keikias prieš idėjas.
Manos giesmės garsai gyvi tauriam ryžtumui,
Kūrybai ir dievams ir mano žemės rūmui!
Erelis su audrom laisvai padangėj grumias.
Griaustinis trankosi ir žaibas dingsta dūmuos.
Kiek platumos, jėgos ir slenkančių pabaisų!
Ereliui tas niekai: audros balsų nepaiso.
Jis slenka žaizdamas ir platumas apžvelgia, —
Visi pasislėpė, tik pievoj spindi dalgė.
Pradėjo mušt ledai, ardyti dirvų tylą, —
Erelis sukdamos už debesų pakilo.
O ten giedros dangus! Tolyn pabaisos slenka!
Ir visa, kas trapu, taip laikina ir menka!
O žeme, vyno taure! Kas tave paguostų,
Jei meilė neliepsnotų ant jaunystės skruostų?
Kam būtų kvepalai, kam būtų peteliškės,
Kam klodai debesų ir vaivorykštės blyškios?
Kam žirgo brizgilai, kam auksas ir turnyrai,
Jei būtų tik akis ir tamsūs tolių tyrai?
Kam būtų pranašai, kas jaustų jųjų šauksmą,
Jei prie gėdos lentų nebūtų niekšų skausmo?
Tuštybių pelenai, kerštingų sielų nuodai
Apvaldo eisenas paikių pradų paguodai...
Faustas Kirša. Pelenai. Antroji knyga. Kaunas, Sakalas, 1938.