Iš rusų k. vertė Julius Keleras
Andrejus Baumanas gimė 1976 m. Leningrade. 1988 m., baigęs Sankt Peterburgo universitą, tapo diplomuotu filosofu. Yra įtakingo literatūrinio žurnalo „Projekt Baltija“ redaktorius. Eilėraščių skelbė kone visuose svarbiausiuose Rusijos literatūriniuose leidiniuose. 2012 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Gyvenantis tūkstantį metų“ („Тысячелетник“). Už ją pelnė prestižinę „Debiuto“ premiją.
VERTĖJAS
Pokalbis
Tėve!
Tėve!
tuk tuk! įleisk pas Save
pažaist
mes ilgai ėjom pas Tave, Tėve
iš pradžių mus pasodino į traukinį
ir mūsų auklytę kartu su mumis
o vagoną užkalė lentomis
ir mums buvo labai baisu
mes visi stovėjom
nes mūsų buvo daug
visi mūsų vaikų namai
ir mes žiūrėjom pro plyšiukus
tarp lentų
bet ten buvo labai gražu
ten buvo laukai ir gražios gėlės
daug daug spalvų
mums labai norėjos gerti
tačiau mes kentėm
mes elgėmės gerai
buvom ramūs ramutėliai
visai neišdykavom
tik žiūrėjom pro plyšiukus
tarp lentų
o paskui traukinys sustojo
ir mes išlipom iš vagono
ir pamatėm žmones gražiom gražiom uniformom
jos taip blizgėjo saulėje, Tėve
ir mes pagalvojom, kad žmonės tokiom gražiom uniformom
nenuskriaus mūsų
juk kai gražu, tai niekas nieko neskriaudžia
juk tai tiesa, Tėve?
dar ten buvo žmonių be uniformų
ir jie knisos po mūsų daiktus
ir dėliojo juos
į priešingas puses
jie dėliojo juos labai labai tvarkingai
taip tvarkingai
kad mes sustingom visai
kaip varvekliai
bet vienas iš tų žmonių nusišypsojo mums
jis mirktelėjo mums, Tėve
ir mes liovėmės taip smarkiai bijoję
o kitas žmogus
jis buvo baltom pirštinėm
jis irgi šypsojosi
jis pažiūrėjo į mus
ir pakėlė ranką
apmautą tokia gražia balta pirštine
ir mostelėjo
į kelią
o du žmonės, uniformuoti
priėjo prie mūsų auklytės
ir kažką jai pasakė
mūsų auklytė pradėjo verkti
jie pastūmė ją
o ji vėl atsistojo prie mūsų
jie vėl pastūmė ją į šoną
prie suaugusiųjų
o ji vis verkė
ir nesitraukė nuo mūsų
o žmogus baltom pirštinėm
ėmė juoktis
ir mostelėjo ranka
ir du žmonės, uniformuoti
leido auklytei pasilikt su mumis
o paskui mus visus vedė keliu
ir gale – ten stovėjo nameliai
daug namelių
jie visi buvo kaip vienas
ir mus visus išrikiavo
taip, ir tu žinai, Tėve
ten dar buvo šuneliai
tokie dideli šuneliai
milžiniški šuneliai
labai labai baisūs
o kai mus išrikiavo
Jokūbas bėgte pasileido
nes pamatė blizgantį akmenėlį
jis taip blizgėjo saulėje
o vienas tų šunelių
puolė ant Jokūbo
ir ėmė jį kandžioti
Jokūbas iš pradžių garsiai garsiai šaukė
o vėliau liovėsi
ir žmogus gražia uniforma
nutempė jį į šoną
jis išsitraukė pistoletą
ir šovė į galvą jam
Jokūbas iš pradžių krūptelėjo
o paskui jau gulėjo ramus ramutėlis
ir nejudėjo
taip, ir žinai, Tėve
dar stotyje, kai mus sodino į traukinį
buvo toks žmogus
su ilga ilga barzda
didelis geras žmogus
dėvėjo tokią juokingą aptrintą skrybėlę
ir jis pasakė Jokūbui
kad jo vardas laimingas
kad mūsų Jokūbo vardas laimingas
ir kad Jokūbas – tai tas, kuris su Tavim kovėsi
ir nepralaimėjo
ir už tai jis išvydo kopėčias
kuriom leidžias ir kyla angelai
ir kad mūsų Jokūbas irgi būtinai pamatys tas kopėčias
bet žinai, Jokūbas gulėjo toks ramut ramutėlis
o mes taip ir nepamatėm kopėčių
kuriom lipa angelai
ir Jokūbas turbūt irgi nepamatė tų kopėčių
nors mes tiksliai nežinom to, Tėve
todėl, kad jis nieko jau mums nebesakė
tik gulėjo ir gulėjo
o mūsų auklytė vėl ėmė verkti
o mes tai neverkėm
mes gerai elgėmės
visai kaip suaugę
bet mes labai bijojome, kad milžiniški šuneliai
ims graužti ir mus
ir mes bijojom
kad žmogus gražia uniforma
išsitrauks pistoletą
ir iššaus mums į galvą
kaip Jokūbui
ir mes labai norėjom pamatyti savo mamas
mes žinojom, kad mūsų mamos seniai mirė
bet mes vis tiek labai norėjom jas pamatyti
o tiesa, Tėve, kad mūsų mamos
dar vis mus myli
netgi jei jos seniai yra mirusios
nes juk kažkas turi mylėti mus
ar tiesa, Tėve?
mūsų auklytė labai labai gera
ta, kurią pasodino kartu su mumis į traukinį
o kiti irgi buvo geri
tačiau ne tokie
bet mes vis tiek norim, kad mūsų mamos mylėtų mus
netgi jei mes būsim purvini ir gulėsim ant žemės
kaip mūsų Jokūbas
o tada mus nuvedė praustis
kad visi būtume švarūs
mus visus nurengė
ir mūsų auklytę irgi
ir visi mes buvome nuogut nuogutėliai
ir mes visi įėjom į tą namelį praustis
tačiau ten kažkodėl nebuvo vandens
ir dar, žinai, Tėve, mums pasidarė sunku kvėpuoti
labai labai sunku
mes visai negalėjom kvėpuoti
tiktai smarkiai kosėjom
taip, mes taip kosėjom, Tėve
ir mes spaudėm glėby viens kitą
ir jau niekaip negalėjom atsiplėšti
mums buvo baisu, Tėve
Tėve!
mes užsimerkėm
o kai atsimerkėm
kažkodėl tapo labai tamsu
tikrai!
mes nieko nematom, Tėve
mes tik kalbamės su Tavimi
bet mes nieko negirdim
visiškai nieko
mes labai norim susitikti su savo mamom
mes nežinom, kur mūsų mamos
mums baisu, Tėve
Tėve!
įsileisk mus pas Save
pažaisti
mes būsim ramūs ramutėliai
mes klausysim Tavęs
jei nori, mes žaisim visi kartu
mes ir Tave priimsim pažaist
ir delneliais
ir dėlionėm
ir slėpynių
Tu juk nori su mumis pažaisti,
Tėve?
pažaiskim slėpynių
tai juk taip linksma
išmokyk mus pasislėpti, o paskui surasti Tave
nors mes juk nieko ir nematom
kolei laukiam savo mamų
pažaiskim slėpynių
vienas, du, trys, keturi, penki...
mes einam ieškoti!..
mes jau einam ieškoti!..
penki su puse
penki su ketvirčiu
mes einam
Tėve!
Tėve!
kurgi tu?
tuk tuk tuk! Įsileisk pas Save
mus pažaisti
2009 m. lapkričio 27 d. – 2009 m. gruodžio 8 d.
Versta iš:
Андрей Бауман. Тысячелетник .
Москва: Русский Гуливер, 2012
