Dalia Tamošauskaitė. Vabalai. – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 128 p.

 

Atvertus Dalios Tamošauskaitės eilėraščių knygą „Vabalai" pirmiausia nustebina originalus požiūris į pasaulį. Ši pirmoji autorės knyga apgyvendinta vabalų, viskas joje matoma vabalo žvilgsniu. Idėja žaisminga, knyga šmaikšti, bet už eilėraščių komiškumo slypi rimtesnis reikalas: žmogaus savivokos ir vertės problema. Kokia keista kaukė užsidėta!

Knyga iškart verčia prisiminti Franzo Kafkos žymųjį vabalą, Gregorį Zamzą, jo groteskišką metamorfozę, kur desperatiškos vabalo pastangos prisitaikyti prie pasaulio išryškina žmogiškojo buvimo problemą. Taigi ir D. Tamošauskaitės paradoksalus vabalų vaizdavimas poetine forma nėra vien tik juokingas žaidimas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kažkas čia randasi iš egzistencinio neišsipildymo, iš savigraužos, iš dar kažkokių būsenų, kurias ir įvardyti būtų sunku, nes nukryptume į psichologiją. Kodėl žmogaus žvilgsnis, savo būsenoms ieškodamas adekvačių vaizdinių, krypsta į tuos dažnai akimi nematomus mūsų gyvenimo palydovus, į tuos „mažutėlius"? Gal todėl, kad dažnai kaip tik tokie ir jaučiamės: maži, nereikšmingi, nepastebimi? Esame ne kokie herojai, o menki padarai, beveik parazitai?

Tad kraujasiurbių, nariuotakojų ir visokių krituolių skaldytojų kategorija pasitelkta kaip nurodanti daugelio mūsų būseną, kaip groteskiška mažojo žmogaus tipizacija. Jeigu tau nesuprantami valdančiųjų pasaulio reikalai, didžiosios politikos klastos, piniguočių gyvenimo aukštumos – argi tai ne vabališka? Jeigu esi tiesiog eilinis žmogelis, ypač jei gyveni kažkur periferijoje, Lietuvos pakraštyje? Jei žmogiškasis orumas ir gyvenimo džiaugsmas tau neleistina prabanga? Vabališkumas – tai ir kamufliažas, apsaugantis nuo pasaulio agresijos, tai pagaliau ir slapta ironijos forma. Kai nieko neturi ir nieko negali, gali bent patyliukais kandžioti iš nevilties, nors taip kenkdamas tiems, kurie kažkodėl turi viską: ir meilę, ir šlovę, ir valdžią, ir pinigus. Ironija – ne tik savisauga, bet ir ginklas, saldus kerštas pasauliui, visiems tiems, kurie, būdami tokie patys vabalai, pretenzingai apsimetinėja svarbesniais ir reikšmingesniais, nei yra iš tikrųjų.

„Vabalų" knygoje ironija dera su autoironija, kuri padeda susitaikyti su savimi, būti kukliam ir atrasti ramybės palaimą. Sakytume, netobulumas ir egzistencinis trapumas yra didžiausia žmogiškojo gyvenimo dovana. Mes ne dievai, ir todėl esame gyvi, tikri žmonės. Na ir kas, kad šiek tiek parazitai? Kinų mitologija žmonių giminę ir išveda iš tokio mito: žmonės yra parazitai, pasklidę ant kosminio dievo kūno. Kas čia blogo? Tiesiog reikia žinoti savo vietą ir išmokti kuklumo. Tačiau pernelyg didelis susimenkinimas yra antroji puikybės pusė...

D. Tamošauskaitės humoras visgi neslegia. Kartais ši ironija aštroka, bet dažniausiai lyriška, net sentimentali. Antai blakėms ir blusoms skirtoje dalyje – intymus balsas: „Tai / Ne / Keiksmažodžiai – / Patys švelniausi / Žodžiai: / Jei / Bent kiek / Mylėtum, / Išgirstum" (p. 11). Argi tai ne jautrus atodūsis numanomame patalų kontekste? Eilėraštyje prašoma žmogiško dėmesio, trupučio meilės, kitaip pasakius, trupučio šilto kraujo. Blakių motyvas atkloja intymiausias žmogaus būsenas, privačiausias erdves. Tai, žinoma, juokinga, bet kartu ir liūdna. Nes privačiau ir intymiau jau nėra kur, dar labiau sumažėti ir susiniekinti jau nebėra kaip. Sakytume, blakės metaforoje matome žmogiškosios egzistencijos ribas. Tai gyvenimas be šviesos, be tiesos, be meilės.

Tačiau pasijusti blusa eilėraščio asmenį vis dėlto labiau verčia ne meilės ilgesys, o socialinės reikšmės stoka. Antai eilėraštis apie reikšmes ir nereikšmingumą: „Net ir valkataujantis / Sibiro haskis – / Sibiro haskis. / Net ir mažutė / Blusa jo kaily – tik / Parazitas. // Visiems / Yra teisybė. / Tik / Mažiems – / Mažesnė" (p. 13).

Pasakyta taupiai, aforistiškai. Sibiro haskis – gražus, stiprus gyvūnas, bet be emocijų, be prieraišumo. Šio šuns žvilgsnyje – ledinis šaltis. Esama panašiai atrodančių žmonių, tačiau daugelis jaučiasi kaip blusos turtingųjų kailyje. Vis dėlto žmogiškosios blusos, priešingai nei agresyvūs haskiai, moka svajoti ir mąstyti. Esame linkę manyti, kad šio pasaulio didieji žmogiškų siekių kaip ir neturi.

Kita knygos kraujasiurbių kategorija, kurią jau žinome iš Kristijono Donelaičio „Metų", yra uodai ir musės. Sakytume, tai žmogaus pasaulyje metafora (blakės ir blusos – tai žmogus privačioje jausmų sferoje). Žmogiškoji lemtis kaip ir uodo – gvieštis šventosios gyvasties: „Eisiu / Geriau / Į bažnyčią – / Ten / Dievo / Kūnas / Minkštesnis" (p. 21). Beveik šventvagystė, bet labai žmogiška.

Vabalas taip pat turi viltį – ropoja smilga aukštyn, tiesia sau kelią į dangų. Tačiau jei tą smilgą kažkas aptaškė pykčio putomis, skylės į amžinąjį gyvenimą gali ir neprasiurbinti (p. 23).

Dar viena vabališkos egzistencijos situacija, išreikšta talpia aforistine kalba: jei iš tavęs atima tai, kas tau brangiausia, visa kita jau ir pats gali atiduoti. Tragiška tai, kad, būdamas nuskriaustas, daraisi niekam nereikalingas („Dievui / Nevykėliai / Nereikalingi", p. 24).

Visokios yra tos D. Tamošauskaitės vabalų būsenos, kartais šmaikščios, bet kartais įtartinai išradingos, išprotautos, tampančios dirbtinoku žaismu (eilėraštis apie guminį dievą, p. 22).

Kai pasaulis suvokiamas kaip agresyvus, agresija prabunda ir žmoguje. Lyrinė subjektė savo problemas kartais sprendžia iš jėgos pozicijos: pritrėkšdama jas kaip parazitus. Knygoje daugoka tokių „sukruvintų" puslapių. Bet juk tas pritrėkštų kraujasiurbių kraujas – paties žmogaus, o ne vabalų! Vabalai kraujo neturi. Šiuose eilėraščiuose įžvelgtume daug savigraužos, savinaikos motyvų. Gerai, kad tai tik poezijos kraujas...

Jėgos pasaulyje esi priverstas rinktis, kuo būti – budeliu ar auka. Kaip ir reikia tikėtis, poetės pasirinkimas humanistinis, bet kartu ir fatališkas – geriau būti uodu nei kregžde: „Būt / Prarytam / Paprasčiau / Nei / Praryti" (p. 31). Pernelyg tragiška? Gal ir ne, jeigu tikime reinkarnacija, gyvybinės energijos persikėlimu į naujas egzistencijos formas. Parazitai juk nesunaikinami, jie pulkais kaskart atgimsta iš naujo. Tad bala nematė vieno kito nepavykusio gyvenimėlio. Apie gyvasties ciklus – skyrius atitinkamu pavadinimu „Drugiai". Sielos sparneliai švyti ir plazda tarp kasdienybės šiukšlių, jie patraukia vaiko akį, kuris jau mokomas viską suvokti, net ir drugelių sparnus, tiesiog kaip pasaulio šiukšles. Fatališkoje gyvasties tėkmėje žmogus kartu su pasauliu gauna visas nuostatas, įpročius, charakterius. Jo santykiai su gyvenimu ne laisvai suvokti, bet tarsi užprogramuoti: „Būtų gal ir nieko... / Jei netrukdytų / Praėję gyvenimai: / Matau žmogų / Pirmą kartą... / O jau nekenčiu" (p. 35).

Taigi vabalui viskas trukdo: ir šios perkrautos pasaulio erdvės, ir ciklinio laiko begalybė, ir apskritai buvimas kelia susierzinimą. Vabališka egzistencija yra neurotiška, ir tai, matyt, natūralu. Žmogiškosios buvimo formos dekonstravimas šiuose eilėraščiuose slepia vertybinį ir egzistencinį nihilizmą, bet kartu šį individualios kančios bei tuštumos būsenų hiperbolizavimą galima interpretuoti kaip jautrios sielos skundą.

Subtiliais punktyrais eilėraščiuose išnyra meilės motyvai. Žinoma, vabalai to jausmo lyg ir nepatiria, jie neturi tokios galios – mylėti, tačiau apie jį žino, kažkaip yra informuoti. Lyg būtų tai pajutę per šiltą žmogaus kraują. Tačiau vabalui meilės jausmas gali būti kankinantis, kandantis. Meilę su kokia nors blake šioje knygoje lyginti verčia kažkokios tamsios patirtys, nuoskaudos ar neviltys. Eilėraštyje meilė suvokiama kaip kažkas efemeriška, nematyta, bet neabejotinai kenksminga, ką reikia pagauti kaip blakę ir uždusinti degtukų dėžutėje, kol tai neuždusino tavęs (p. 12). Tai viena iš tų poetės sutraiškytų gyvenimo problemų.

Skaitant knygą atsiranda jausmas, kad eilėraščio žmogus gyvenime ne ten atsidūręs, kad jis praranda tapatybę, sapnuoja košmarus ir negali iš jų prabusti. Negali, nes yra prie tų košmarų labai prisirišęs, nes tai jo susikurtoji, skausmingai išpuoselėta savastis. Kaip tokiame pažemių pasaulyje galimas prabudimas, kaip jame būtų galima šventumo patirtis? Kaip išsivaduoti iš tos aklinos solipsizmo tamsos, iš vabališkų būsenų? Kaip žmogus galėtų pamatyti Kitą ne kaip vabalą, bet kaip aukščiausios vertės subjektą? Žinoma, tai tik retoriniai klausimai, jeigu žmogus neturėtų problemų, jis nieko ypatingo nejaustų ir eilėraščių nerašytų.

Apskritai šitie visi vabalai poetiniame pasaulyje atsiranda iš gyvenimo geismo, iš meilės ilgesio, bet šis prigimtinis instinktas jų egzistencijoje virsta priešybe – skausmingu nepasitenkinimu ir mirties troškimu. Sakytume, troškimu traiškyti menkavertės, nepasiteisinusios būties formas.

Altruizmas vabalų pasaulyje gali egzistuoti tik pasislėpęs, kaip šilkaverpis kokone (p. 38); drugelio būsena autorei patraukli kaip „mirties estetika": tik išrinktieji žūsta akimirksniu, išsitėškę į mašinos stiklą: „Mirti / Vienu / Smūgiu / Į stiklą / Lemta / Tik / Išrinktiesiems" (p. 39). Net už poetinio žodžio nieko nėra, tiek desperatiškas sielos plazdėjimas, „<...> tik / Kopūstinio / Baltuko / Sparnų / Šnarenimas", o visos mūsų žemiškosios prasmės „bemat sukirmija" (p. 40).

Knygoje nuo tragikomiškų poetinių žaidimų kylama iki filosofinio apibendrinimo, klausiama apie vertybių atskaitos tašką. Jeigu viską padaugini iš nulio, viskas ir yra nulis, o jeigu iš nieko – tai jau yra „Kažkodėl / Gyvenimas" (p. 42). Vabalų gyvenimas neturi tikslo, todėl užmirštama, kur einama, kodėl gyvenama. O ir sugrįžti nebėra kur, nes ten laukiama ne mūsų: „Kol / Galvojau, kad / Niekas / Nelaukia, / Užmiršau, / Kur / Einu. Ir / Grįžau, / Kur / Laukė / Ne / Manęs" (p. 44). Tokiais eilėraščiais autorė aiškiai įsirašo į egzistencializmo paradigmą. Arba dekartiškojo mąstymo paradoksai „Kinivarpų" dalyje: „Kartais / Viskas taip / Pasiutusiai / Tikra!.. Kad / Bemat / Supranti, / Jog / Sapnuoji" (p. 51). Kinivarpos – tai, kas gręžia žmogų iš vidaus, tai gyvenimo baimė, tai heidegeriškas Angst: „Baimės / Kamuolys toks / Didelis!.." (p. 50).

Filosofinė paguoda: net ir kirvarpos iš nevilties, kai nebėra ko laukti (Godo neateis?), gali praurbinti skylę danguje ir piktai pasidžiaugti: „Dabar / Pagyvensim!.. / Dabar tai / Gyvensim!.." (p. 52). „Tegul ir / Apakę" nuo saulės, bet vis aukščiau nei kiti. Kartais iš didelės nevilties atsiranda jėgų, bet neviltis drauge yra ir aklumas.

Gyvenimas yra iliuziška „tamsiai žvaigždėta pieva", „Tik / Gimti ir / Mirti / Vienodai / Skaudu" (p. 54). Gyvenimo absurdo sukeltam įniršiui išreikšti pasitelkiamos ir filologijos pratybos, akcentologija: „Vienu kirčiu galėčiau / Nukirsti tau / Galvą!.." (p. 55). Taip, žodžio jėga gali būti didelė...

Kartais knyga primena aforistinių apmąstymų rinkinį, jos tekstams būdinga minties koncentracija, žodžio taupumas, ekspresyvios metaforos ir drastiška raiška. Intravertiška refleksija tampa prasmę labiau ardančiu nei ją kuriančiu veiksmu. Pati poezija tai kaip rūkas: poezijoje „<...> to, / Kas / Tikra, / Beveik / Nematyti" (p. 69). Šalia skruzdžių temos – tie patys klausimai apie kūrybos iliuziškumą: „Viskas / Pavirsta / Į nieką. Ir / Iš nieko / Viskas / Atsiranda. // Bet nuo to, / Kaip / Tai / Pasakysi, / Priklauso, ar / Geras / Bus / Eilėraštis" (p. 77). Pasakyčiau, šis eilėraštis geras, nes labai paprastai sugrąžina mus prie mąstymo pradžios, prie fundamentaliausios visko ir nieko tapatybės suvokimo. Tarp šių dviejų pradžios ir pabaigos tuštumų poezija patiriama kaip efemeriškas žmogiškosios savivokos įvykis.

Kai kuriuose eilėraščiuose vis dėlto prasimuša „samprotavimo prakaitas", poeziją nuodijantis racionalumas. Filosofinė įžvalga į eilėraštį turėtų ateiti kaip dangiškojo vėjo gūsis, nušvisti kaip vientisas išgyvenimas, kaip intuityvus, nesąvokinis tiesos patyrimas – būties atsivėrimas. O jeigu eilėraštyje renčiamos loginio samprotavimo struktūros, jeigu jo sandara primena silogizmus, implikacijas, tai, be abejo, nėra nei poezija, nei filosofija, tik kažkoks liguistas abiejų dvasinės veiklos formų derinys.

Taigi D. Tamošauskaitės knygoje daug vabališko gyvenimo kategorijų. Blakės ir blusos, uodai ir musės, drugiai, kinivarpos, vorai, skruzdės, laumžirgiai, tarakonai, auksaakės... Dažnai eilėraščio motyvas su konkrečia vabališkumo kategorija neturi nieko bendro, nebent kažkokia būsenos užuomina. O tos būsenos dažniausiai plevenančios ore, – visos prasmės gyvena tik žmogaus galvoje ir visoms joms lemta žlugti, kaip žmogiškoms iliuzijoms. Todėl iliuzijos ir lengvos, tuščios, ir sunkios vienu metu. „Prasmė – tik / Tarpas, / Kurį / Reikia / Užpildyti / Žodžiais. / Arba / Akmenimis" (p. 121).

Arba antai, tekstas prie laumžirgių, išlaisvinantis nuo prasmės naštos: „O / Gyvenimas / Be prasmės – / Vienintelė ir / Nepakartojama / Vertybė" (p. 95.) Taigi kad vienintelė ir nepakartojama vertybė, kad ir be prasmės. Tokiuose apie prasmę klausiančiuose tekstuose jaučiame agonistinę įtampą ir dviejų nuostatų konkurenciją: bandymą fatalistiškai susitaikyti su pasaulio tvarka ir kartu įnirtingą pasipriešinimą jo absurdui.

Atitraukus žvilgsnį nuo vabališkų egzistencijos reprezentacijų norisi paklausti: ar vabalų bei vabaliūkščių gausa neužgožia gyvenime kažko esmingesnio? Ar kaip toje Krylovo pasakėčioje per niekniekių gausą nepražiūrime didelio ir gražaus gyvenimo dramblio? Ypač kai žinai, kad mirtis – ne tarakonas, ji nepabėgs į plyšį, išgąsdinta mūsų tragiško vaizdo (p. 105).

Kažkas šiai poezijai užkerta kelius ten, kur vaikšto drambliška, didelė gyvenimo realybė. Gal todėl kategoriškai atsisakoma bet kokios į tikrovę kreipiančios prozos: „Aš niekada / Nerašysiu / Prozos: / Kad prakeiktum save / Užtenka / Vieno žodžio – / „Amen" (p. 79). Proza suvokiama kaip pasmerktumas buičiai, o „amen" čia reiškia ne šventumo užtvirtinimą, bet visų žmogiškų galimybių pabaigą. Tikrovėje tarsi pasibaigia visos žmogiškosios prasmės, o poezijoje jos dar šiek tiek plevena.

Nepamirškime ir pavojaus: jeigu vabališkos būsenos pasidaro tokios mielos, kad pamiršti savo žmogiškąją buvimo paskirtį, tai gali nejučia ir pavirsti tokiu vabalu. Ir jeigu jau pats sutrypsi save, tai jau tavęs tikrai niekas nepasigailės, niekas neišgelbės.

Knyga baigiama keistu ontologiniu kerštu, kuris, matyt, brendo ne vienus metus: „Jeigu / Visa / Kartojas, / Tu / Tapsi / Manim. Tad / Visa, / Kas / Tavo, / Neturi / Prasmės" (p. 122).

Užvertus knygą ir kirbant galvoje mintims bei mintelėms, dėmesį patraukia mįslingas viršelio piešinio elementas: tarp laumžirgių, blakių ir kitų nariuotakojų įterptos kelios žodžių draiskanos ir – lietuviški pašto ženklai su heraldika. Dešimties centų vertės ženklas su Vyčiu, taip pat kažkokio miesto herbas, to herbo nuoplaiša. Suglumęs žiūrėjau, bet nieko komentuoti neįstengiau. Su vabalais lyg nieko bendro... O gal tai tiesiog komunikacinės pastangos ženklas – gal tie eilėraščiai yra kaip laiškai ant drugelio sparnų, kaip pranešimas mums ir tylus prašymas, kad pamatytume tuos mažus vabaliukus po savo kojomis, kad kažko nesutryptume savo drambliškos realybės pasaulyje...