Recenzijos, anotacijos

 

Debesis ant žolės: lietuvių novelės antologija, 1994–2014. – Vilnius: Lie­tuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 352 p.

 

Su apsakymu (novele) lietuviai sieja profesionaliosios prozos pradžią XIX a. viduryje, o XX a. šis žanras pasiekė meninės brandos ir buvo laikomas lietuvių prozos favoritu beveik visą šimtą metų. Sovietmečiu novelė buvo sąžiningesnė, mažiau konjunktūriška už romaną, nors novelistikos „guru“ Albertas Zala torius anuomet lietuvių novelę ir vadino literatūros podukra. Koks jos statusas šiandien? Knyga „Debesis ant žolės“ apibendrina dvidešimt pastarųjų literatūros metų, tad gal ką nors sako apie tai, koks formuojasi XXI a. novelistikos kanonas?

Antologija savaime jau yra kanoninis rinkinys. Prisiminkime keletą ankstesnių tokio pobūdžio knygų, reprezentuojančių mažąjį žanrą: A. Zalatoriaus sudarytos „Už saulę gražesnis“ (1978), „Žalias laiko vingis“ (1981), „Večno zelionyj klion“ (rusų k., 1983), egzodo antologija „Trys psichiatrai pienių lauke“ (1995); Violetos Kelertienės parengta „Come into My Time“ (JAV, 1992), Loretos Mačianskaitės „Sielos rūke“ (prancūzų k., 2003), Solveigos Daugirdaitės „Auksiniai lietuvių apsakymai“ (latvių k., 2011) ir bene paskutinė Almanto Samalavičiaus sudaryta „The Dedalus Book of Lithuanian Literature“ (anglų k., 2013). Daugelis šių antologijų pristato noveles (šalia jų ir kitus prozos tekstus), pasirodžiusias per ilgą literatūros istorijos tarpsnį. Visoms paminėtoms knygoms būdinga tai, kad jose esančios novelės atrinktos ir į knygas sudėtos vieno sudarytojo valia. 

Debesis ant žolės“ susiklostė kitaip, iš kas dveji metai premijuojamų „Metų“ žurnalo novelių, išspausdintų nuo 1994-ųjų. Premija pavadinta prozos meistro Antano Vaičiulaičio vardu ir mecenuojama jo šeimos. Žinoma, šis novelistikos vaizdas nepilnas (rinkinys aprėpia tik vieno žurnalo publikacijas, apeina novelių knygas), bet vis dėlto reprezentatyvus. Koks kitas leidinys paskelbia apie keturiasdešimt novelių kasmet? (iš viso komisija bus peržvelgusi per devynis šimtus mažojo žanro kūrinių). Antologijoje spausdinami ir du didesnės apimties kūriniai (Rimanto Šavelio „Tamarikso žydėjimas“ ir Petro Dirgėlos „Arklių šventėj“), bet jie turi novelišką puantą – netikėtą pabaigą. Šiaip ar taip, novelių imtis didelė, o kiekybė turi rodyti tendencijas.

Aptariamos antologijos pratarmę „ Metų novelė: dešimt ir Vaičiulaitis“ pa rašė Vytautas Martinkus, ryšių tarp trijų seserų Danutės, Joanos ir Aldonos Vaičiulaityčių ir Lietuvos palaikytojas, viso šio reikalo spiritus movens. Pratarmėje viskas suminėta – premijos gimimo istorija, jos krikštatėviai, fundatoriai, darbo tęsėjai, įvertinta novelistikos būklė ir premijos reikšmė.

Novelės žanras yra gana kanoniškas, stamantrus, gerokai formalizuotas. Ugnė Karvelis yra išsitarusi apie Julio Cortázarą: jis rašė apsakymus, kaip višta deda kiaušinius. Ji turėjo galvoje, kad rašė greitai (o romanus – ilgai), bet man šis palyginimas svarbus kaip tobulos struktūros įvaizdis: mažas, gražus ovalas, keli skirtingi sluoksniai, gyvybės paslaptis. J. Cortázaras (beje, 2014 m. šventėme jo šimtmetį) teigė: šį žanrą sieju su fatališkumu ir neišvengiamumu, mažoji forma visada yra savotiškas blykstelėjimas.

Kanoniniai žanrai šiandien nėra labai populiarūs, nes jiems reikia įvaldyto meistriškumo. Novelė – transformacijai nelabai paklūstanti struktūra, kaip ir sonetas, bet turbūt ne todėl „Debesies ant žolės“ kūriniuose regiu daugiau buvusio kanono patvirtinimo, o ne atnaujinimo ženklų. Priežastys kelios: „Metai“ – solidus, rimtas žurnalas, rašytojai avangardinių tekstų jam nelabai teikia; renkant laureatą paisoma A. Vaičiulaičio kūrybos auros, jo estetikos ir pasaulėjautos standartų; laureatai yra žinomi prozininkai, iš devynių šimtų paskelbtų novelių kokių nors pritrenkiančių atradimų nepasitaikė. Visi premijuotieji su A. Vaičiulaičio kūrybos dvasia turi sąsajų ir tą pabrėžia savo laureatų kalbose; pusę knygos sudaro grožiniai tekstai, o kitą dalį – juos lydinčios kalbos (kurias galime vadinti esė). Kai kurios neišvengiamai ženklintos – kai Vilkaviškyje šalia A. Vaičiulaičio palaidojami jo žmonos Joanos palaikai (2003) ar kai švenčiamas A. Vaičiulaičio šimtmetis (2006). Buvo smalsu, ar tos kalbos sako kažką kita nei novelės? Ieškojau konkrečių rašytojų kūrybinių programų, bet daugiausia radau Žodžio pagarbinimą ir šiltus, įžvalgius reveransus A. Vaičiulai čio kūrybos dvasiai. Programiškiausi esė – Romualdo Granausko „Rakto ieškojimas“, Danutės Kalinauskaitės „Kauleliai, peilis, susmulkėjimai“, Renatos Šerelytės „Liepos atminty“, Valdo Papievio „Šį mūsų nerimo pavasarį“. Jauniausia laureatė Laura Sintija Černiauskaitė saitus su A. Vaičiulaičiu užčiuopia per savo močiutę, „valentinišką“ jos jaunystės pasaulėjautą. Bitė Vilimaitė stebėtinai neegocentriškoje kalboje nesvarsto literatūros prasmės, o varijuoja A. Vaičiulaičio sakinius, sugestyviai siedama jo apaštalus su globos būtinumu visai Lietuvai ir jos silpniesiems. Jos esė antraštėje „Apaštalai iškeliauja iš Lietuvos?“ yra klaustukas, ir paskutinė frazė, kad apaštalai „nėra nepermaldaujami“ (p. 290), teikia vilties, kuri A. Vaičiulaičio akivaizdoje atrodo būtina.

Antologija dar kartą paliudija, kad lietuviai yra stiprūs poetinės prozos rašytojai. Pačiu kalbos skambėjimu ypač buria Juozas Aputis, P. Dirgėla, V. Papievis, R. Šerelytė. P. Dirgėlos novelę „Arklių šventėj“ persmelkia XIX a. lietuvių poezijos posmai ir semantiškai bei struktūriškai svarbus muzikinis leitmotyvas „Meilė supynė / mirtis išpynė / kasas, kasas, kasas“. R. Šerelytės poetinė proza novelėje „Vėjų vėduoklė“ skleidžiasi spalvų palete (kūrinio pastraipas autorė vadina spalvomis), vieną suskaidžiau kaip eilėraštį:

 

T a m s u s a k s o m a s

uždengia mano akis kas vakarą,

taip nusileidžia scenos uždanga po

spektaklio,

užgęsta šviesos,

išsivaikščioja publika,

surenkamas rekvizitas,

o tai, kas lieka,

yra sapnas.

(p. 158)

 

Lietuvių novelistai moka kurti nuotaiką, per efektingą detalę siekti apibendrinimo, o juokauti sekasi tik R. Šaveliui; ir nors R. Granausko novelėje „Su peteliške ant lūpų“ skaito me, kad autoironija „yra pats geriausias dalykas sunkiais gyvenimo atvejais“ (p. 19), nei jo, nei kitų autorių tekstai to nepatvirtina, jų novelės labai labai rimtos. Daugiau kaip prieš šimtą metų Antonas Čechovas ir Jamesas Joyce’as pradėjo kasdienybės vivisekciją, tylų psichologizavimą. Lietuvių novelei kaip tik ir liko artimas toks pasakojimo tipas – be kvapą gniaužiančių siužeto viražų, be stiprios intrigos ar ypatingų magiškų objektų, be intelektualinių šaradų. Dominuoja kamerinis stebėjimas, tikslus, taiklus fiksavimas, per kasdienybės mažmožius atskleidžiamos rutinos patirtys. D. Kalinauskaitės novelė „Namo“ – socialinio mūsų būvio transkripcija, mažas modelis: čia konkretizuojamas permainingas postsovietinis, posocialistinis gyvenimas su visais emigrantų vargais ir džiaugsmais bei pasilikusių verslumo talentais ar išmestų iš darbo vyrų neurozėmis. Dauguma antologijos novelių apibendrina pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio realijas, naujųjų laikų tikrovė kaip moters dalios išraiška labiausiai atsispindi L. S. Černiauskaitės novelėje „Nekaltutis“.

J. Cortázaro nuomone, kritikų užduotis yra pamatyti tai, ko nemato patys autoriai, įvardyti tam tikras konstantas, pasikartojimus, manijas ir fobijas. Šios antologijos „manija ir fobija“ neabejotinai yra mirtis (kaip pagrindinis siužeto dėmuo vyraujanti aštuonių rašytojų tekstuose ir gal tik poroje nešmėžuojanti), nedraugams duodanti progos samprotauti, kokie tie lietuviai niūrūs, nes novelėse, be tiesioginio mirties fakto, dar yra beviltiški ligoniai, kapinių lankymas, laidotuvių prisiminimai ar artimas grėsmės alsavimas, galintis pasibaigti mirtinu kirčiu. Vido Morkūno novelė vadinasi tiesiog „Mirtis“, J. Apučio – „Pro memoria“. Pratarmėje V. Martinkus irgi pastebi „pernelyg dažną memento mori“, bet juk „geriau prisiminti, nei užmiršti“ (p. 11). O gal tiksliau būtų sakyti, kad pagrindinis veikėjas ar motyvas visur ne tiek mirtis, kiek Atsisveikinimas? Su tėvais, seneliais, namais, jaunyste, senąja sankloda, ne tik agrarine, bet ir sovietine.

Grįžimo judesys pilnas negatyvo (D. Kalinauskaitė: „<...> sunku pareiti namo, kai gėlių lysvės kūpso kaip apsnigti kapų kauburėliai“; R. Šavelis: „<...> bet manęs čia niekas nebeatpažįsta“). Socialinis fonas novelėse ryškus, senajai kartai netiesmukai jaučiami sentimentai – ji ori, morali, kieta, vertybiška (atsiriboja nuo geriančių vaikų ir anūkų), bet yra bejėgė dėl senatvės ir dėl nebeįmanomų savųjų vertybių, tad tiesiog išmiršta – nusenęs poetas Ažukalnis (P. Dirgėlos kūrinyje istoriškai tolimi 1874-ieji), seneliai (B. Vilimaitės, V. Morkūno), išeina tėvų karta (R. Granausko, R. Šavelio, D. Kalinauskaitės), miršta pats rašytojas (R. Šavelio personažas) arba galvoja apie savižudybę (V. Papievio tema). Tradicinio kirpimo rašytojas pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu prarado prasmę – apie tai visa R. Šavelio novelė „Tamarikso žydėjimas“, pasibaigianti simboliniu gestu. Jo personažas tūkstančio puslapių opusą švysteli į upę ir naktį tyliai numiršta.

Prozininkų garbei reikia pasakyti, kad visose novelėse mirties vizualizavimui surandama originalių sprendimų: ji Juodoji dama, kuri atrakina visas duris, tampa lyg nematoma rašyto jo bičiule, jai net stalas padengiamas (R. Šavelis); įspūdingai vaizduoja sielų persikraustymą į kitą pasaulį, ego ištirpimą P. Dirgėla „Arklių šventėj“; R. Granausko balta peteliškė ant mirusio tėvo lūpų jau seniai tapo topine metafora; V. Morkūnas slepia mirtį kaip kokią žebenkštį dėžėje tvarte, o ji dirba savo lemtingus darbus.

Novelėse esama mįslingumo ir metafizinio būties matmens. Dabartinės populiariosios literatūros skubrus bėgimas paviršiais atmeta giliąsias, meditacines sąmonės galias, kurios rinkinio novelėse skleidžiamos klasiškai, klasikiškai. Išmintingai sako L. S. Černiauskaitė: „Kad patirtum gyvenimą kaip grožį, turi dėti pastangas. Kaip kančią jį patiri savaime“ (p. 319) – iš grožio ir kančios įtampos kyla rašymas. Regima novelistų pagarba likimo   slėpiniams. Paskutinis laureatas V. Papievis, premijuotas už egzistencinę problematiką, už turtingą nugludintą stilių, už netikėtą pasakotojo žiūros taško kaitą, už mįslingumą (kritikai ir skaitytojai nepaliauja klausinėję, kiekgi personažų nuskendo jo novelėje „Jūra, arba Savižudybės prevencija“), apibendrina ankstesnių laureatų žodžio pagarbinimą, jų geismą „prisikviesti žodį“, „pažadinti žodį“, „įsipareigoti žodžiui“, „paglostyti žodį“ ir nuo savęs dar priduria – „apginti žodį“ (nes jo esė „Šį mūsų nerimo pavasarį“ radosi Ukrainos įvykių įkarštyje).

D. Kalinauskaitė pripažįsta, kad rašyti reiktų kitaip, „nes pasaulis – kitoks nei prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Nepasakysiu jokios naujienos – be vertikalių centrų, autoritetų“ (p. 278). Novelės šioje antologijoje su vertikalėmis: būtis / mirtis, su centrais – namai, tėviškė, kalba; su autoritetais – A. Vaičiulaitis ir jo vertikalė dangus / žemė, todėl ir „debesis ant žolės“.

Perskaičius antologiją matyti, kad ir R. Granausko novelė „Su peteliške ant lūpų“, ir jo laureato kalba „Rakto ieškojimas“ (rašyta vos trečiaisiais nepriklausomybės metais) lyderiauja apibendrinimo jėga: „Galbūt pats žinojimas, kad tikrosios literatūros durys tik vieną kartą teatsidaro ir užsidaro, ir yra tas raktas“ (p. 56).

Antologija „Debesis ant žolės“ liudija, kad kanonas patvirtinamas ir įtvirtinamas, palaikomas stabiliai, sodriai, vertybiškai, meniškai. O kanono atsinaujinimas sietinas su ateinančiu dvidešimtmečiu?