Recenzijos, anotacijos

 

Aušra Kaziliūnaitė. Mėnulis yra tabletė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 116 p.

 

Žodis „šokiruoti“ yra tapęs baisus kaip Ebolos virusas. Iš karo lauko aprašymų jis patylomis peršliaužė į gyvenimo būdo laidas, stiliaus patarimus, kasdienius gandus ir buitinius pašnekesius, o dabar parazituoja ir literatūrologijos lauke: apie bet ką, kas teoriškai turėtų priversti tik kilstelėti antakius, sakoma „šokiruojantis“ arba, dar geriau, „drastiškas“.

manipuliacija.lt nuotrauka

Na, o dabar pasistenkite prisiminti – ar jus dar kas šokiravo po to, kai jums sukako aštuoniolika? Nelabai? Matyt, kad ne, ir tai natūralu: informacijos srautai dabar tokie, kad sąmonė pusiau letargišką abejingumą užsideda it neperšaunamą liemenę – savisaugai. Todėl nebepakanka pamatyti raudonos „Delfio“ paantraštės arba žodžio „šūdas“ poezijoje – nuobodu, matyta, galvoje ciniškai žybteli: tik tiek, daugiau nesugebat ? Paviršutiniškus triukus jau esame įpratę perfiltruoti kaip arbatžoles per sietelį. Kad šiuolaikinį žmogų tikrai šokiruotų ar bent nustebintų, kad priverstų bent kiek įskilti vis storesnę abejingumo liemenę, reikia kažko daugiau.

Aušra Kaziliūnaitė šį kažką yra užčiuopusi ar bent jau užmačiusi jo uodegytę, šmėkštelinčią it Triušio iš „Alisos Stebuklų šalyje“ ar psichodelinės Janis Joplin dainos. Naujame poezijos rinkinyje „Mėnulis yra tabletė“ tai įgauna skirtingus pavidalus: pirmajame tekste minima, kad tai „nebuvo rimtas žvėris / toks geltonas / ir perintis // gal kėkštas“ („Jau seniai neskaičiau eilėraščio“, p. 15). Šitas padaras, aiškiai tarpinis tarp epigrafo liūto („Grįžau namo ir radau liūtą svetainėje / Išlėkiau ant gaisrinių kopėčių šaukdamas Liūtas! Liūtas!“) ir per visą rinkinį migruojančių balandžių, varnų, lakštingalų bei kitokių sparnuočių, nurodomas abejonę reiškiančiu „gal“ ir neiginiu „nerimtas“. Jis žymi kažką, esantį už kalbos, tūnantį tarp knygų ar už teksto – tą patį kažką, priverčiantį pasijusti nejaukiai, grasinantį pažeisti abejingos sąmonės savisaugą.

Nejaukos knygoje apstu: čia tirštas rūkas („Gyvenu gerai“, p. 25), pūliuojančios sienos („Apie pokalbius (arba laiškas Don Kichotui)“, p. 29), kiaušiniai po oda („Šiltieji kraštai“, p. 57), išlupinėtos akys („Gal apie baltas gal apie akis“, p. 68), pūvantys angelai („Angelais aptaškyta prijuostė“, p. 81), neoninė tuštuma („Iš neoninių iškabų pastatytas miestas“, p. 111), mirtis, skausmas, deformuoti, kenčiantys kūnai, lavonai, dykuma ir taip toliau. Vieni savaime šie įvaizdžiai gali pasirodyti kaip grynos beskonybės, paaugliška poezija, kurią ironizavo Antanas Škėma „Baltoje drobulėje“ – pirmajame Garšvos eilėraštyje mėnulio šviesoje suposi pakaruokliai. Tačiau A. Kaziliūnaitė į šią šūdų avangardo grupę patenka nebent dėl leksikos ar paviršinių formos dalykų – tekstų gilumoje nėra jokios sumaišties, čia žodžiai svarūs. Srautas nesuvaldomas tik viename kitame tekste, pavyzdžiui:

 

kaip persų katytė

tikrų tikriausias

plaukų fabrikas

produkcijos direktorius ir vyriausias

vadybininkas

laižanti save viešai ir dažnai be gėdos

ar kitų šūdų <...>

(„Aukso vilna, kailis, obuolys ir mes“,

(p. 34)

 

A. Kaziliūnaitei itin tinka minimalizmas – ilgesni tekstai atrodo „plepantys“, ne tokie tikslūs, prašaunantys pro centrą. Žinoma, išlaikyti tą patį intensyvumą sunkiau ilgame tekste nei trumpame. O kaip tik tai ir vyksta – skaitytojas nuolat apkumščiuojamas antipoetiškais avangardiniais įvaizdžiais, beveik kiekvienas reikšminis žodis stipriau ar silpniau smogia išlavinta profesionalo ranka. Susidaro įspūdis, kad trumpuose tekstuose smūgiai nenuvargsta ir lieka taiklūs iki finalinio paskutinių eilučių „kablio“, bet didesnės apimties eilėraščiuose kartais mojuojama kumščiais nieko neužkliudant.

Metaforos „kumščiai“, „neperšaunama liemenė“, nesąmoningai įlindusios į mano tekstą, liudija A. Kaziliūnaitės poezijos socialumą, aktyvumą. Sutinku, kad socialiai angažuota, politiškai aktyvi laikysena lietuvių poezijoje reikšminga ir įdomi – panašu, kad išpažintys apie skaudulius, užvaldžiusios poezijos knygų lentynas, pradeda išsisemti. Estetiški metareferentiški tekstai, iš pradžių buvę įdomūs, dabar jau irgi darosi dar viena lėkštybe, nes nerandama naujų, įdomesnių raiškos priemonių. Jei jau turinys identiškas, norėtųsi formos, kuri priverstų sumirksėti – „o, geras“. Lietuvių poezija, kaip rašė Virginija Cibarauskė, darosi bekūnė ir dėl to nuobodi. A. Kaziliūnaitės tekstams bekūniškumas negresia – juose metareferencija pažaidžiama, bet neužsižaidžiama iki galvos svaigimo. Lyrinis subjektas yra atpažįstamas, apčiuopiamas; kad ir kaip autorius postmodernios filosofijos kontekste būtų laikomas mirusiu, A. Kaziliūnaitė yra gyva, pulsuojanti ir skaitoma. Autorės elektroninis paštas knygos atlanke pateiktas neatsitiktinai – akivaizdu, kad siekiama komunikacijos su skaitytoju. Ir tai nėra postmodernus komunikacinis ryšys TEKSTAS <–> SKAITYTOJAS, kur autoriaus figūra niveliuojama iki „teksto strategijos“ vaidmens arba apskritai išgujama. Rinkinyje „Mėnulis yra tabletė“ veikia kitoks komunikacijos modelis: autoriaus figūra keliauja tekstu nenukraujavusi iki intelektualinės abstrakcijos, pradėdama savo kelionę autorės dosjė ir minėtu elektroninio pašto adresu atvarte ir baigdama nuotrauka galiniame viršelyje.

Kaip suderinti individualumą ir visuotinumą – vienas didžiųjų poezijos klausimų. Kai per daug individualių patirčių, kritikuojame, kad nuobodu, kad išsisėmę – poezija nėra proza ir čia neužtenka gero „siužeto“, o nesubtilus biografiškumas balansuoja ant poetinio narcicizmo ribos. Kita vertus, kai per daug socialumo, įtariai svarstome, kuo toks menas skiriasi nuo politinės reklamos ar lozungų. Tiesą sakant, toks klausimas kyla skaitant ir A. Kaziliūnaitės poeziją. Visi tekstai neabejotinai socialūs – juose aiškiai ir nesitaikstant kalbama, ne, veikiau rėkiama apie bjaurų ir individualumą trypiantį pasaulį. Ne be reikalo šią recenziją pradėjau nuo „Delfio“ – kaip tik apie tai, apie iliuzijomis ir paviršutiniškumu maitinamą pasaulį kalbama „Kriminalinės kronikos lopšinėje“, „Gyvenu gerai“ ir kituose eilėraščiuose. Pavojinga ši poezija, nes kalba apie idėjas, o jas galvoje lengviau pasėti metaforomis nei tiesioginiais plakatiniais šūksniais ir isteriška lengvai atpažįstama propaganda. Liepiamoji nuosaka didžiosiomis raidėmis „PERLAUŽK“ (p. 43) yra vienas viso rinkinio raktažodžių. Tekstai bando perlaužti kasdienę banalybę, išorines socialines normas, politinį korektiškumą, neteisybę ir, žinoma, pačią kalbą – jiems smalsu, kas gi vyksta už signifikanto, yra ten kažkas ar ne? Skaitytojas, į kurį tiesiogiai kreipiamasi, irgi raginamas užsiimti kasdienybės dekonstrukcija, perlaužti kasdienybės tabletę ir pažiūrėti, kas tai – nuodas, vaistas, raminamieji, narkotikai? Čia girdėti postmodernistų (ir ne tik) filosofų aidai, todėl A. Kaziliūnaitės tekstams, kad ir kokie nesudėtingi jie atrodytų, reikalingas didelis kritinis sąmoningumas ir supratimas, ant ko pastatyta akivaizdžiai politinei kairei priskirtina ideologinė tekstų sistema. Kai kuriuose iš jų socialumas įpoetintas labai gražiai ir įdomiai, o kai kuriuose atrodo kiek plakatinis, ypač minėtame „Aukso vilna, kailis, obuolys ir mes“. Būtent ta daugiskaita „mes“, nusileidžianti lyg iš manifesto, arba šmėkštelintis „tu“ naikina atstumą tarp lyrinio subjekto ir skaitytojo ir jie tampa tos pačios „komandos“ nariais.

Asmeniški, net intymūs tekstai man pasirodė šiek tiek įdomesni. Žvilgsnis į save nereiškia, kad užsižaidžiama savimi ir nieko nebepasakoma kitiems; knygoje bandoma savas patirtis pateikti kaip pasaulio reiškinių mozaikos daleles. Kartais lyrinio subjekto (šiuo atveju ir autorės) figūra tampa kiek per ryški, varžanti, tačiau „manifestiniai“ „daugiskaitiniai“ eilėraščiai palaiko reikiamą balansą. Subjekto laikysena antilyriška: svarbu ne vidiniai išgyvenimai, o intensyvus susidūrimas su išoriniu pasauliu, siekis jam nepasiduoti, netapti miegančiu berniuku iš „Kriminalinės kronikos lopšinės“ (p. 58). Lyrinio subjekto būsenai apibūdinti tinka žodis „mąstymas“ – nors Rodenas ir nesukūrė mąstytojos skulptūros (p. 105), vietoj jo šią užduotį įvykdė A. Kaziliūnaitė. Tik šiame rinkinyje ryškėjantis subjektas (ar, teisingiau, subjektė) aiškiai yra kintanti, gyva, kartais net rėksminga – nieko bendro su sustingusiu akmeniu. Tai – mąstytoja, kuriai svarbi šiuolaikinė estetika, filosofija (ypač kontinentinė tradicija) ir politika, kuri yra neabejotinai sukibusi su pirmaisiais dviem reiškiniais. Subjektei nepatinka klišės ir kanonai: dėl to ir balansavimas ant ribos tarp poetinio-politinio manifesto ir itin asmeniško tapsmo, avangardinė poetika, „mirusio autoriaus“ paneigimas. Subjektė yra aktyvi ir veržli, ji priešinasi tradiciniam moters kaip pasyviojo ir neracionalaus, nefilosofiško prado suvokimui („Kodėl Rodenas nesukūrė mąstytojos skulptūros“).

Žinoma, plaukti prieš srovę niekada nėra lengva – lyrinė subjektė yra nuolat tampanti, kintanti kartu su tekstais: „jūs galėtumėt sukurti mane / aš galėčiau sukurti jus“ („Apie pokalbius (arba laiškas Don Kichotui)“, p. 28). Bandymas atsilaikyti prieš banalų pasaulį, išsaugoti savo individualybę ir paskirybę nesustabarėjant – nelengva užduotis: pasaulis turi dantis, kuriais bando perkąsti jam nepatogius. Tarp trikampių dantų įstrigę kiek baisoki, deformuoti angelai pavaizduoti ir ant viršelio. Ši kenčiančio neprisitaikėlio, nesuprasto kovotojo už gėrį pozicija yra suformuota romantizmo epochoje ir savaime nestebina. Tačiau A. Kaziliūnaitės poezijoje neprisitaikoma ne dėl ryškaus individualizmo ir menininko savotiškumų, o kaip tik dėl to, kad prisitaikyti atsisakoma, kad į pasaulį žvelgiama be rožinių akinių, kritiškai ir socialiai.

Perskaičius šią knygą, geriau nepasidarys: neverta jos imti į rankas, jei mene ieškoma nusiraminimo, terapijos ar tradicinio pūkuoto grožio. Neverta jos skaityti ir grynojo estetizmo adeptams – „menas dėl meno“ čia negalioja. Kas nemėgsta avangardo, perskaitęs tikriausiai nepamėgs, gal net dar labiau nusipurtys. Tačiau tie, kurie nepasitiki medijų simuliakrais, kuriems nesvetimas noras perlaužti klišes ir banalybes, kurie yra atidūs kalbai ir žodžiui, kuriuos traukia avangardas ir kuriems menas ir socialumas nėra priešybės, turėtų slapta ar atvirai mėgautis nejaukiai kritiška Aušros Kaziliūnaitės poezija. Toks menas domina ne visus, ir vargu ar aš pati skaitysiu „Mėnulis yra tabletė“ dar kartą; nepaisant to, knygoje gyvena lietuviškojo avangardo dvasia – agresyvi, bet ir susimąsčiusi.