Prieš keletą metų apsigyvenome rytiniame Vilniaus pakraštyje, tokioje vietoje, kur prieš dvylika tūkstantmečių tekėjo ledyninės Vilnios vandenys, kur tikriausiai buvo jos dugnas. Dviem netolimiems piliakalniams, pilkapynui ir senosioms gyvenvietėms archeologai duoda maždaug pusantro tūkstančio metų. Taigi – visokių jėgų išskaptuota ir įgyventa vieta, kur negali jaustis it plynas naujakurys, o turi atrasti susigyvenimo būdus ir gerokai prieš tave išmintus takus. Vos už kelių žingsnių nuo namų – senos kapinaitės su vokiškais antkapių užrašais – Hier ruhet in Gott unser unvergesslicher Vater... unser geliebter Sohn... („Čia ilsisi Dievuje mūsų nepamirštamas Tėvas... mūsų mylimas Sūnus...“). Tai XIX amžiaus Vilniaus apylinkių pramonės kūrėjai, moderniosios civilizacijos nešėjai, atgulę upės slėnyje, kuris nugramzdino ne tik jų kūnus, bet ir jų vokiškų fabrikų mūrus. Žolės ir samanos jau baigia uždengti jų mylėtų moterų vardus: AnneMarie Reinbaum, MargarethaLuise Stahl...

Patį pirmą pavasarį supratome, kad gyvename prie dar vieno svarbaus tako, kurio irgi turime paisyti. Atšilus orui, po jazminu, ties akmenų krūsnimi, ypač po rožių krūmu, ėmė keistai judėti žemė. Pamažu pakyla velėna ar durpių kauburėlis, pakruta, praplyšta, ir iš tamsumos pasirodo dvi juodos akys su aukso apvadu. Dar vieną pavasarį pasveikina Bufo bufo, Erdkröte, crapaud, common toad, rospo, pilkoji rupūžė. Gal ir būčiau nekreipęs didelio dėmesio, jei nulijus pirmam šiltam lietui palei pamatus būtų praropojusi viena kita, bet kai per keliolika metrų nuo savo namų slenksčio aptikau kokias dvidešimt, kai jos pradėjo lįsti ne tik iš pakrūmių, bet, rodėsi, iš visur – iš malkų rietuvės, iš po bulvių dėžės, kai lipant į rūsį teko įprasti nuolat žiūrėti sau po kojų, tai supratau, kad čia nepavyks vien prasilenkti, kad gyvenamąja erdve teks dalytis ir su jomis. Arba, kaip rašė Sigitas Geda apie Nijolę Miliauskaitę, atsikėlusią į sodybą rupūžių pamiltoje Švendubrėje – aišku, kad dabar teks susidurti su jomis „akis į akį“.

S. Geda savo esė N. Miliauskaitei atminti „Apie jos gyvenimą, persefones, poeziją“ rupūžes vadina „žemės paukštytėmis“. Pati N. Miliauskaitė „Eilėraščiuose Persefonės palydai“ – patikimiausiomis sargėmis nuo mirties. Archeologė (kartu ir poetė) Marija Gimbutienė – „gyvais kambariais“ (kodėl – apie tai kiek vėliau). Jų takai į Vilnią gali būti bent dešimt tūkstančių metų senesni už tuos, kuriuos čia pramynė piliavietėse įsitvirtinusi lietuvių gentis. Turbūt jų pramotės buvo rituališkai gerbiamos kartu su žalčiais, kurių Vilnios pakrantėse anuomet irgi buvo labai gausu (apie tai yra rašęs Vladimiras Toporovas). Galbūt ta pagarba kilo ne tik iš religinių paskatų, bet ir iš noro susigyventi su anksčiau čia įsikūrusiais, senesniais vietiniais, žinančiais daugiau takų. Ištirpus ledynui, rupūžės galėjo būti tarp pirmųjų gyvų padarų, išlipusių iš upės į jos šlaitus tą poledyninę vasarą. Dabar priešistoriniai Vilnios šlaitai – kalvagūbriai, gerokai atitolę nuo sumenkusios jos vagos. Tačiau takai į upę įrašyti į labai seną rupūžių gentinę atmintį. Jos – iš tų padarų, kurie labiausiai prisirišę prie savo gyvenamosios vietos. Tūkstantmečių perėjų negali pakeisti tokios šiuolaikinės smulkmenos, kaip aklinai užtverti kiemai arba asfaltuota gatvė. Daug kartų stebėjausi, kokiu būdu, pabudusi po žiemos sudėtingoje slaptavietėje (tarkim, rūsio grindų plyšyje), rupūžė aiškiai žino, kuria kryptimi turi eiti, tartum išsyk atsibustų „veidu į upę“, ir ropoja savo keliu visiškai neklaidžiodama. Jeigu reikia, įveikia sunkias kliūtis – gali užsikabaroti aukštyn gana stačiais laiptais, prasisprausti pro uždarytas ir makrofleksu užsandarintas duris (iki šiol nesuprantu kaip), kūliu nuriedėti žemyn nuo paplauto skardžio. Žinau, kad jos takas toliau eis per kapinaites, pro suzmekusius vokiškus antkapius, pro Aną Mariją ir Margaretą Luizę, savojo likimo nebyles, per tankius alyvų brūzgynus, pasieks statų šlaitą ir galiausiai – pakrantės nendryną.

Visa nelaimė, kad pakeliui jai dar teks įveikti gatvę, atskyrusią Vilnią nuo jos senųjų šlaitų. Pavasarinis egzodas, migracija į upės nerštavietes būna tokia skubi ir visuotinė, kad pavakare ant asfalto kas keli metrai gali pamatyti ropojančią migrantę. Kai kur – jau ir poras: didelė patelė ant kupros neša į ją įsikibusį patiną pilnatvės link (archajiška neteisybė). Nereikia nė sakyti, kad asfaltą tuojau nusėja „koliažan sudėstyti kūnai“, anot Algimanto Mackaus, ir pavasarinė gatvė per keletą dienų pavirsta masine rupūžių Chapel B. Deja, ne geresnis vaizdas ir Pavilnių regioninio parko takeliuose, kur įrengti rupūžių takus turintys pakreipti ekologiniai užtvarėliai (jos tokius niekus lengvai įveikia), niekur ne geresnis. Dukra, vedama per mūsų gatvę, klausia: „Kodėl čia tiek rupūžyčių kaip pliaže guli?“ Dar nekaltas jos klausimas, bet už jo, laukdami savo eilės, jau kirba daugybė kitų. Ar žmogus negali egzistuoti be vienų ar kitų silpnųjų naikinimo, kad ir kaip stengtųsi? O gal jo civilizacija niekuo dėta, gal blogis šio pasaulio sanklodoje neišvengiamas? Gal jis visiškai dėsningas kaip pasityčiojimas, kai jau, rodos, tuoj tuoj pasieksi pilnatvę, rojų, nerštavietę upėje? Gal visas gyvenimas – pliažas ant asfalto? M. Gimbutienė teigia, kad pagal senovės lietuvių tikėjimą rupūžių kūnuose glūdi amžina, nuolat atgimstanti iš požemių gyvata, kad juose gali apsigyventi mirusiųjų sielos. Todėl jas ir pavadina „gyvais kambariais“. Bet kur dedasi toji gyvata, kai šimtai tokių kambarių sutraiškomi po mašinų ratais? Ar mitinė galia tada išgaruoja? O gal ji ima mums keršyti? Ar Anos Marijos vėlė dar ir dar kartą patiria, kaip traiškomas jos kambarys?

Netikėtai atradau dar vieną su rupūžėmis akis į akį susidūrusį autorių – Georgą Orwellą. Ieškodamas romano „1984ieji“ genezės šaltinių ir skaitydamas jo pokario eseistiką, aptikau 1946 m. balandį parašytą esė „Kelios mintys apie rupūžę“ („Some Thoughts on the Common Toad“). Tekstas rašytas dar Londone, bet jau besirengiant išvykti į nuošalią Juros salą prie Škotijos krantų, kur apsigyvenęs G. Orwellas ir sukūrė žymiąją antiutopiją. Tai labai poetiškas, bet kartu aštrus politinis esė. Tekstas apie rupūžę atspindi vis didėjantį rašytojo pasibjaurėjimą Londono politika, kompromisais su Sovietų Sąjunga ir JAV, propagandiniu melu. Iš kitų esė ir laiškų matyti, kad G. Orwellas buvo pavargęs kelti klausimus, apie kuriuos pokario Vakarai nenorėjo girdėti – atominės bombos nusikaltimas, Rytų Europos palikimas Stalino savivalei, komunistų įtaka prancūzų ir britų politikai, Rytprūsių vokiečių moterų ir „vilko vaikų“ likimas (jis ir į tai reagavo). Tokius netaisyklingus klausimus kėlęs kairysis publicistas JAV ir Britanijos spaudoje, žinoma, buvo apšauktas fašistu. Esė apie rupūžę prieš išvykstant gyventi į salą – tarsi liežuvio rodymas tiems, kas iš G. Orwello tikėjosi pagalbos galios žaidimuose. Ir kartu – vilties šaltinių ieškojimas matant, kad po karo tragedijos Vakarų civilizacija nepajėgia moraliai atgimti.

Gamtos atgimimą, rašo G. Orwellas, kiekvienas patiria savu būdu. Rupūžės būdas – pajutus keletu laipsnių aukštesnę šilumą, o gal kokį žemės virpulį, išlįsti iš gilios skylės, kur ji buvo pasilaidojusi, ir kuo skubiau nuropoti prie vandens šaltinio. Kaip S. Geda gimtuosiuose Pateruose, taip G. Orwellas prie savo trobelės Volingtono kaime, kur rašė ir sodininkavo, sakosi iškasęs ne vieną gyvą rupūžę, puikiausiai besijaučiančią po žemę. Anot jo, rupūžių akys – bene gražiausios tarp visų gyvų padarų. Jos auksinės, o dar tiksliau, chrizoberilio spalvos – akmens, kuris naudojamas signetams. Jų akių grožis geriausiai matosi tada, kai rupūžės pavasarį išlenda iš žemės – įgijusios dvasingą išraišką kaip griežtos anglikonės į pačią gavėnios pabaigą.

Tikrai nesakau, teigia G. Orwellas, kad norint pajusti gamtos atgimimo džiaugsmą visiems reikia susidomėti rupūžėmis. Daug kam jos atgrasios. Yra daugybė kitų šį stebuklą įkūnijančių gyvūnų, paukščių ir augalų. Esmė ta, kad pavasario stebuklai visiems laisvai prieinami ir nieko nekainuoja. Ir dar: jie visada kartojasi, kad ir kokios būtų kliūtys, civilizacijos kilimas ar žlugimas, niūriausi žmogui laikai. G. Orwellas prisipažįsta: nuo 1940ųjų Londone kiekvieną vasarį jį vis apimdavusios mintys, kad šiemet žiema jau bus amžina. „Tačiau Persefonė, kaip ir rupūžės, visada prisikelia iš mirusiųjų maždaug tuo pačiu metu. Netikėtai, baigiantis kovui, ištinka stebuklas, ir netgi yrančių griuvenų kvartalas, kuriame gyvenu, atgimsta.“ Pavasarinė gyvybė kaip moderniausios dujos prasiveržia visur, pro visus industrinio miesto pastatytus filtrus: virš fabriko sklando pelėsakalis, strazdas atlieka aukščiausio lygio koncertą prie didelės transporto arterijos. Politika, modernus pasaulis iš mūsų reikalauja būti nuolat nepatenkintiems, įtariems, dėl ko nors grumtis, veržtis į kokią nors utopiją. Bet jei, klausia G. Orwellas, šitaip grumdamiesi nužudome ir nufiltruojame visą gyvybės teikiamą džiaugsmą, tai iš kur galime būti tikri, kad jausimės laimingi savo sukurtoje, nuo sunkaus darbo išlaisvinančioje utopijoje? Daugybė svarbių personų, vienokių ar kitokių diktatorių ir biurokratų, norėtų nutraukti mano dyką mėgavimąsi gyvenimu – pavyzdžiui, stebint rupūžių nerštą arba vestuvines kiškių grumtynes laukuose. Tačiau kaip tik išsaugodami savo pirminę, vaikišką meilę medžiams, žuvims, drugiams ir, pavyzdžiui, rupūžėms, mes kuriame didesnę taikaus ir padoraus gyvenimo tikimybę. „Visada maniau, kad jei mūsų ekonominės ir politinės problemos kada nors būtų iš tiesų išspręstos, gyvenimas turėtų pasidaryti paprastesnis, užuot tapęs vis sudėtingesnis...“

Jau trisdešimt metų, kai praėjo G. Orwello pranašautas pasaulinės totalitarinės ir technologinės utopijos laikas – 1984-ieji. Nepaisant buvusių ir tebesamų bandymų, kuriuos rašytojas puikiai numatė, ta utopija taip ir nebuvo sukurta. Rupūžių, apie kurias jis galvojo prieš imdamasis savojo romano, rūšis neišnyko. Galiu jas stebėti, ropojančias per užmirštus XIX amžiaus fabrikantų kapus ir tęsiančias Persefonės galių kovą su naujais civilizacijos užtvarais, su nauja greičio bei komforto utopija. Kodėl jos iki šiol nepralaimėjo, nepaliko senųjų takų? Gal tai Persefonės paslaptis – išniekinama ir nužudoma, ji tik dar labiau atgyja. Toks yra daugelio mitinių figūrų nemirtingumas: nebūtis kaip būties šaknis. Kuo labiau norisi padaryti iš pasaulio tuščią ir nebylų, technologijų valdomą kambarį, tuo labiau pasirodo, kad jis gyvas. Tiesa, toji gyvybė gali pasislėpti ir apmirti labai ilgam. Gali atsigręžti Gorgonės žvilgsniu (jos nukirstą galvą, anot Homero, požemiuose saugo Persefonė). Labiausiai tuomet nukenčia pats žmogus.

Pasitraukęs iš civilizacijos centro į rūsčią, menkai apgyventą salą G. Orwellas sukūrė knygą, leidusią suvokti centre besitelkiančią beprotybę, iš kurios jau nebebūtų kelio atgal. Išėjo kone dvejiems metams ir grįžo su šedevru, dar kartą išbandęs seną išminčiausatsiskyrėlio, išeinančio ir grįžtančio mąstytojo taką, pirminio gyvenimo gamtoje būdus (pagrindinis jo maistas saloje buvo paties susigautos žuvys). Suartinęs žmogiškus ritmus su žemės ritmais, nors jie neišvengiamai kitokie, G. Orwellas aiškiai suvokė perspėjimą: civilizacija pasiklydo. Daugelis jo įžvalgų tebėra ar darosi iš naujo aktualios, jos nenustojo galioti sulig totalitarizmo griūtimi. Juk pasaulį ir vėl bandoma dalyti į supervalstybių teritorijas, viena iš jų – Rusijos kuriama Eurazijos Sąjunga – netgi turi tokį pat pavadinimą, kaip G. Orwello romane. Dar 1945 m. esė „Tu ir atominė bomba“ („You and the Atom Bomb“) rašytojas numatė, kad trečiąją supervalstybę kada nors pavyks sukurti Kinijai. Šių blokų paribiuose kai kur rusena, o kai kur aštriai žiebiasi konfliktai. Gyvenimas anaiptol neatrodo judantis paprastėjimo kryptimi, vadinasi, giliosios socialinės problemos taip ir nėra išspręstos. Nors kartais atrodo, kad sprendimai – pasiekiami ranka: gyventi be pertekliaus ir dominavimo noro, riboti vartotojišką aplinkos alinimą, technologijas pasitelkti ne savitikslei plėtrai, o darnai su pasauliu, laikytis socialinės atjautos, labiau atsiverti žemei ir menui. Tai būtų įmanoma, bet tam vis dar nesubręstama.

Baigiantis vasarai man vis iškyla klausimas: pavasarinis rupūžių egzodas būna masinis, gaivališkas, bet kodėl taip sunku pastebėti jų grįžimą senaisiais takais? Juk baigiantis liepai ir prasidedant rugpjūčiui jos ima keliauti atgal į tas pačias slaptavietes. Bet parsiranda po vieną ir niekur neskubėdamos. Keista: žuvusių ant gatvės dabar jų nerasi. Lyg būtų įgijusios išminties (gal ir sielos, kurias jos gabena?). Kartą viena tris dienas meditavo ant to paties rūsio laipto, kol teko pagarbiai nukelti. Tikrindamas G. Orwellą, pažiūrėjau į akis: taip, chrizoberilio mažiau, kažkas jį papildė. Atsirado švelniai violetinis apvadas, ametistas.

Tai, kad jų grįžimas toks nežymus ir beskausmis, teikia vilties. Galbūt ir mes paslapčia jau grįžtame senaisiais takais. Po vieną.