Pradžia 2014 m., Nr. 10

 

IV. Žaizdos

 

Po Velykų du šimtai brolių iš skirtingų Lietuvos vyskupijų vėl rinkosi į savo Alma Mater  studiorum . Tas povelykinis grįžimas į seminariją pulsavo kita dvasia nei rugsėjo 1-oji ar suvažiavimai po šv. Kalėdų atostogų. Rugsėjo 1-oji išsiskyrė dvidešimčia naujų veidų seminarijos kieme – pirmakursiais, kurie baikščiai dairydavosi į vyresniuosius, o praėjusių metų „pirmokai“, tapę antrakursiais, jau globėjiškai žvelgė į naujuosius brolius, kurie dar nedėvėjo sutanų. Įvilktuvių į sutanas tradiciškai reikėjo luktelėti porą mėnesių, kol po sutanų pašventinimo prie seminarijos altoriaus zakristijoje vyresnio kurso broliai padės užsisagstyti sagas nuo galvos iki kojų, juokaudami: „Žiūrėk, broli, jei ateityje turėsi raudonas sagas, nepamiršk, kas pirmas tau užsagstė juodas...“

1989–1990-ųjų mokslo metų pirmakursių buvo rekordiškai daug – beveik keturiasdešimt. Ir pirmą kartą tarp jų – nė vieno užverbuoto. Nebebuvo TSRS, nebebuvo KGB, neliko ir saugumo klierikų. Tai nuėmė milžinišką naštą. Naujokai net neįsivaizdavo, kiek įtarinėjimų jiems atkrito. Jiems reikėjo tik ženklo, kad turi pašaukimą sekti Kristumi. Rugsėjo 1-ąją teko spręsti buities klausimus: išsiaiškinti, kas su kuo gyvens, į kurį namelį nešti savo drabužius bei knygas, tuomet susipažinti su kambariniais ir prepozitu – kambario vyresniuoju, įgaliotu sudrausminti klierikus arba pranešti vadovybei apie netinkamą elgesį. Vieni gaudavo „liberalų“ prepozitą, kokį pranciškoną, o kiti – griežtą asketą, dažniausiai jėzuitą. Nuo jo priklausydavo viso kambario atmosfera – o tai itin svarbu, kada keturiese ar net penkiese tenka dalytis viena erdve. Tai buvo aktualiau 1989-aisiais ir iki jų, nes 1990-aisiais kai kurie sovietmečiu iš seminarijos konfiskuoti pastatai buvo grąžinti, ir klierikai mielai ėjo statybininkams į talką plečiant Alma Mater .

Grįžimas į seminariją po šv. Kalėdų buvo „žieminis“, su paltais ir kepurėmis. Jis toks tarpinis tarp praėjusio rudens semestro ir ateinančio pavasario – tai tikrai ne tas paslaptingas durų pravėrimas rugsėjo 1-ąją. Praverti seminarijos duris reiškė apsisprendimą – pirmakursiui tai apsisprendimas praleisti penkerius metus už sienų ruošiantis kunigystei, o ketvirtakursiui – apsisprendimas tęsti paskutinį penktąjį kursą ir siekti šventimų.

O štai grįžimo į seminariją po šv. Velykų fenomenologija vėl kitokia. Pirmakursiams tai skanumėlis – jie po mėnesio bus įveikę pirmuosius metus; penktakursiams – tai dvasinio susikaupimo metas: po mėnesio jie taps arba netaps kunigais ir bet kuriuo atveju atsisveikins su seminarija; antrakursiams, trečiakursiams ir ketvirtakursiams – tai dar vienų mokslo metų pabaiga. Pavasarinė nuotaika seminarijos kieme kūrė atsipalaidavimo atmosferą, tačiau realybėje visų laukė įtemptos studijos ir sesija. Dvasinis gyvenimas seminarijoje žengė koja kojon su mokslu. Nors kai kurie linko pirmenybę teikti dvasinei praktikai, vis dėlto ir jie negalėjo nelaikyti egzaminų. Penkiabalėje sistemoje geriausias pažymys buvo optima. Galima buvo išlaikyti patenkinamai, suficiente , bet ir tam reikėjo žinių iš ontologijos, gnoseologijos, grigališkojo giedojimo, liturgijos, Senojo Testamento egzegezės, Naujojo Testamento egzegezės, askezės, Bažnyčios istorijos, dogminės, moralinės, lotynų kalbos, anglų arba prancūzų, vokiečių arba italų kalbų pasirinktinai, senovės graikų kalbos pagrindų etc. Tad grįžimas po Velykų visų pirma reiškė mokslą dvasinių pratybų fone. Egzaminai buvo natūralus būdas kasmet iš seminarijos pašalinti kelis klierikus ne dėl elgesio, bet dėl mentalinių trombų. Tiesa, ši taisyklė galiojo tik lietuviškai kalbantiems, nes vangiai protaujančių lenkakalbių rūšis buvo saugoma nuo išnykimo. Deja, tokius „pusbrolius“ teko negailestingai įvardyti kaip „polskiego thrombus mentalis“.

Visais trimis grįžimo į seminariją atvejais du šimtai brolių vienas kitą pabučiuodavo į skruostą. „Sveikas, broli“, – ištari, uždedi ranką ant peties ar ją paspaudi ir priglaudi skruostą prie brolio veido. Ir taip tol, kol su visais pasisveikini. Trumpam mes tapdavome tokie prancūziški, itališki ar ispaniški, šilti vienas kitam, netgi meilūs, be jokių klasifikacijų. Tačiau patys pasisveikinimo bučiniai klasifikuotini, nelygu koks brolio stilius: vieni tik skruostą priglausdavo, kiti ir lūpas, treti vos palenkdavo galvą, net skruosto nejusdavai. Visaip išeidavo, kai vienas brolis aukštas, o kitas žemas... Džonis dažnai tris dienas neskusdavo barzdos, tad jo spygliai aštriai perbraukdavo per švelnesnius skruostus. Kai jis su manimi sveikindavosi, jo rudose akyse įsižiebdavo žiburėliai. Priglaudęs skruostą lyg ir sustingdavo akimirkai, tada tik už rankos paimdavo ir garsiau už visus pasveikindavo: „Sveikas, broli!“

Povelykinėje klierikų bučinynėje pastebėjau, kad trūksta vieno brolio. Gal nebuvo ir daugiau, bet tik vieno pasigedau. Pirmakursio Oskaro Dovydaičio. Jis išsiskyrė drovumu. Dažnai, netgi nenormaliai dažnai eidavo išpažinties. Seminarijoje toks elgesys turėjo diagnozę – skrupulatas. Tai ypatingas terminas. Skrupulatas – tai brolis, kuris perdėtai susirūpinęs savo nuodėmingumu. Tiksliau tas, kuris įžvelgia nuodėmes ten, kur jų nėra, arba sureikšmina mažus nuklydimus iki gilaus sielojimosi. Oskaras tokių požymių turėjo. Praeitą rudens semestrą buvau jo prepozitas, gyvenome viename kambaryje, ir aš įžvelgiau tokių simptomų. Mano manymu, skrupulatas – tai psichinė liga, kuri seminarijoje gana lengvai gali paūmėti. Jos nestabdant galima prisišaukti psichinį išsekimą, kai kūnas jaučiamas kaip nešvarus, viduramžiškai supriešintas su siela, kuri kenčia nuo kūno geismų. Galbūt tai skamba kaip visiška mistika, bet perdėtai sureikšminti maži netobulumai, lydimi sielvarto, graužaties, skubėjimo išpažinti kasdienį nuopuolį ten, kur jo nebuvo, klieriką ar jauną kunigą paverčia dvasios ligoniu. Tai neįvyksta per dieną ar per mėnesį, bet pusmečio pakanka. Psichiatrija tokios diagnozės neturi. Psichiatras gali išrašyti raminamųjų vaistų, kad paciento psichika pailsėtų nuo nuolatinio rūpesčio dėl nuodėmių, tačiau negali panaikinti šios ligos priežasties. Psichiatrai nėra sielos gydytojai. Psichoanalitikai gal labiau galėtų padėti, tačiau Lietuvoje 1990-aisiais psichoanalizė buvo silpna.

Tokia liga, matyt, pačia lengviausia jos forma, tais pirmaisiais klierikystės metais persirgau ir aš pats, kaip kad jūros liga perserga jūreivis, išplaukęs į jūrą. Mane buvo užvaldžiusios įkyrios mintys, kad nesu šventas. Kaip aš galiu sekti Kristumi, jei nesu šventas? – klausdavau savęs prieš penkerius metus. Sakydavau sau, kad privalau tapti šventas, kad tai vienintelė gyvenimo prasmė. Prieš penkerius metus šventas klierikas man atrodė tas, kuris neturi net mažų nuodėmių ir kuriam nereikia išpažinties. Mažų nuodėmių, savo nusivylimui, padarydavau kasdien. Tik skrupulatas „lengvas“ nuodėmes traktavo kaip „sunkias“.

Pastangos tobulėti davė neįtikėtinų rezultatų – išmokau kontroliuoti sapnus, ir erotinių vizijų nebeliko. Tačiau skrupulingumas dėl niekniekių išaugo: pykau ant savęs, kad per silenciumą pratariau žodį: juk, provokuojamas kito brolio, galėjau ir neatsiliepti; jaudinausi, kad netyčia užmyniau skruzdę – taip pasijutau negerbiantis Dievo kūrinių: juk galėjau kaip nors ją peržengti; nerimavau, kad trečiadienį, išleistas pasivaikščioti po miestą, geidulingai pažvelgiau į merginą, nespėjau laiku nuleisti akių, – taip pasijutau nevertas baltos kunigo apykaklės, simbolizuojančios skaistybę; graužiau save, kad trečiadienį, mieste užėjęs į valgyklą, prieš valgydamas susidrovėjau persižegnoti, mat ką kiti pagalvos, – taip pasijutau išdavęs savo tikėjimą.

Nedelsdamas eidavau išpažinties dėl šių savo proto „nuodėmių“. Užmin tos skruzdės atveju – ir veiksmo. O jei laiku nenudelbiau akių nuo Vaivos Mainelytės moteriškumą spinduliuojančio veido, – ir proto, ir veiksmo. Laimei, man pagelbėjo racionalūs dvasios tėvo patarimai per išpažintį, antraip nuodėmių skaičius būtų kasdien tik didėjęs. Didėjęs iki begalybės, o seminarijos pasaulis būtų likęs toks pat. Pasirodo, kad seminariją galima palikti ne tik dėl pašaukimo stokos, bet ir dėl patologiško pertekliaus. Šventumas, pagrįstas skrupulinga sąžine, tampa nepakeliamas pačiam klierikui.

Nuodėmės skrupulatą slegia kaip jūros gelmės. Pažengęs skrupulatas trokšta jomis nedelsiant atsikratyti išpažindamas, nes jų slėgis per stiprus. Bet po išpažinties netrukus jų ir vėl atsiranda. Jų pilna ant kiekvieno kampo: klierikai juoksis, o skrupulatas galvos, ar dera juoktis kartu: juk gal juokaujama netyrai... O gal buvo pagunda kažką pasakyti per silenciumą ir pravėrei burną, o juk galėjai tylėti? Kur pažvelgsi, kur eisi, visur vien nuodėmės, nuodėmės, nuodėmės šiame tarp mūro sienų įrėmintame seminarijos kiemelyje, kur šiaip jau reikia labai pasistengti, kad nusidėtum. Šį gebėjimą prisirankioti nuodėmių ugdė kasdienė sąžinės patikrinimo praktika. Dvasios tėvas ją akcentavo veikiausiai turėdamas omenyje sąžinės balsui mažiau jautrius auklėtinius. Tačiau toks skatinimas „pažengusiam“ skrupulatui galėjo būti pražūtingas. Galiausiai tokiam topteli: o kodėl kiti kasdien neina išpažinties? Ar jie nusideda taip retai? Tuomet du keliai: jei atsakai, kad kiti „normalūs“, o tu perdėtai skrupulingas, pernelyg viską sureikšmini, tuomet ši mintis tave išvaduoja ir tampi „normaliu“ klieriku; bet jei sau atsakai, kad kiti nesiekia šventumo seminarijoje taip atkakliai kaip tu, tuomet lieka tobulėti iki išsekimo. Kai tau vos aštuoniolika.

Mane nuo skrupulingumo per išpažintis gana greitai išgydė dvasios tėvas. Pastebėjęs, kad jau kone kasdien užsiimu eilę prie klausyklos, jis tėviškai patarė: „Kitą sykį pasistenk skruzdėlytės neužminti, bet, regis, ir šį kartą tai netyčia atsitiko – nemanau, kad tai tavo kaltė. O kalbant apie moteris, tai ir nežvelk į jas kaip į plytas, jos – gražiausias Dievo kūrinys, tad pažiūrėk į moters kūną kaip į skirtą šeimai, vaikams auginti. Dėl nepersižegnojimo valgykloje taip pat nėra ko sielvartauti – tai neprivaloma, to seminarija iš klierikų nereikalauja valgant mieste – reikalaujama pasimelsti prieš valgį tik seminarijos valgykloje, be to, miesto valgykloje prieš valgį pasimelsti galima mintyse, tikrai nebūtina to daryti garsiai, netgi keistokai atrodytų, jei valgykloje kalbėtume „Tėve mūsų“ pasidėję lėkštę šaltibarščių ir kotletą...“

Po tokių išpažinčių nurimdavo protas, su begaliniu atodūsiu pakeldavai žvilgsnį virš seminarijos sienų į dangų. Ramiai užmigdavai. Tau atleista. Nebuvo ir ko atleisti. Todėl dabar man rūpėjo brolio Oskaro skrupulato liga. Jo elgesys iki Velykų atostogų man kėlė nerimą. Kas vyko jo prote? Kas vyko aštuoniolikmečio prote?

Klierikas Oskaras per vakarines mišias kaip įprastai atsistojo į eilę išpažinties. Pamačiau, kad jo rankos buvo sudraskytos nagais, turėjo įkandimo žymių, ir dabar, stovėdamas eilėje lyg ir tiesiai, grąžė rankas ir draskė gyjančias žaizdeles. Jis buvo gražus jaunuolis – aukštas, tvarkingai apsikirpęs pagal seminarijos estetiką, savo pošviesius netobulo blondino plaukus šukuodavo kiek provincialiai ant šono. Jo skaidrus žvilgsnis bylojo apie sielos tyrumą. Tik ne tądien. Tądien tas jo skaidrus žvilgsnis man pasirodė pamišęs. Per mišias buvo nepatogu sukiotis ir šnairuoti į brolį, bet bakstelėjau greta manęs klūpančiam Švarcui.

Arnoldai, – sušnibždėjau seminarijos chorui užgiedojus, – ar pastebėjai, kad Oskaras vėl eina išpažinties?

Jis linktelėjo ir dėbtelėjo jo pusėn.

Man neramu. Žiūrėk, kaip rankas grąžo, jis sielojasi tikriausiai dėl menkniekio. Po mišių reikia pasitarti, ką daryti.

Man šlykštu žiūrėti į tokį piktnaudžiavimą išpažintimi, – atsakė Arnoldas.

Netikėtai jis atsistojo, išėjo iš suolo, žengė prie Oskaro, kažką jam pasakė ir už rankos pamėgino draugiškai nuvesti į šalį iš eilės prie klausyklos. Oskaras dvejojo. Tada Arnoldas sugriebė jį už pečių ir it bulvių maišą atnešė pas mus, į galinį bažnyčios suolą. „Bulvių maišas“ spyriojosi, maniau, net sužviegs. Tuomet tai jau būtų įvykis.

Kilo sujudimas. Kaip tyčia choras nustojo giedoti, ir tyloje buvo ruošiamasi eiti komunijos. Išgirdę šlamesį ir subruzdimą, daug kas atsisuko pasižiūrėti, ką gi vyresnieji bažnyčios gale sau leidžia. Net nežinojau, kaip elgtis. Oskaro vieta buvo bažnyčios priekyje, bet dabar, jėga atgabentas čia, jis išsprogusiomis akimis vėpsojo tai į Arnoldą, tai į mane. Džonis iš gretimo galinio suolo plačiai nusišypsojo. O pirmakursis buvo šokiruotas. Šokas jį atpalaidavo nuo persekiojusių minčių apie nuodėmes. Pamišęs žvilgsnis tapo normalus; buvo matyti, kad fizinė prievarta jam padėjo.

Aš turiu eiti išpažinties, – sušnabždėjo.

Švarcas atkirto:

Net nemėgink. Aš tau neleidžiu. Eisi išpažinties – gausi į galvą.

Jis tai pasakė tokiu rimtu veidu ir taip griežtai, kad akimirką net aš sudvejojau, gal jis rimtai šneka. Bet išsigandęs Oskaras akivaizdžiai patikėjo, jam net lūpa atvipo.

Oskarai, – sušnibždėjau jam į ausį, – po mišių silenciumas, bet rytoj po pusryčių aš noriu su tavimi pasikalbėti apie tai, kas yra išpažintis. Ji reikalinga tik sunkioms nuodėmėms, kurių gyvenime pasitaiko retai, o ne kasdien.

Oskaras sukluso, dėbtelėjo į Arnoldą, suraukęs kaktą nužvelgė mane.

Dabar turėjome visi atsiklaupti, nes baigėsi mišios ir buvo teikiamas palaiminimas. Kunigas, nutilus vargonams, garsiai ir aiškiai tarė:

Tepalaimina jus visagalis Dievas Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia.

Visi klierikai sinchroniškai persižegnojo, taip pat ir mūsų trijulė galiniame suole: Arnoldas, aš ir Oskaras. Brolis Konstantinas nepraleido progos užuojautos kupinomis akimis žvilgtelti per petį į Oskarą ir staiga metė kritišką žvilgsnį į mane bei Arnoldą.

Kitą dieną po pusryčių pakviečiau Oskarą kartu pasivaikščioti Santakoje. Apėjome Kauno pilį, lėtai nužingsniavome iki pagoniško aukuro, pro krūmus prasibrovėme prie Nemuno ir Neries susitikimo vietos. Mudviem stebint, kaip viena upė įteka į kitą, Oskaras prabilo:

Žmogus gali turėti tokią nuodėmę, kuriai atleidimo nepakanka, dar reikia kančios ir gerų darbų.

Nesupratau, ką jis turėjo omenyje, klausiamai pažvelgiau į jį. Bet jis nepaaiškino. Brolio Oskaro žvilgsnis klaidžiojo po pradedančias žaliuoti Aleksoto kalvas kitoje Nemuno pusėje.

Mes nužingsniavome iki Aleksoto tilto, prie jo apsigręžėme ir vėl Santakos taku grįžome atgal, link seminarijos, stebėdami, kaip horizonte vienas ant kito lipa Šv. Jurgio, Jėzuitų, seminarijos Šv. Trejybės bažnyčių ir Rotušės bokštai. Šie siluetai, kaip kokiame impresionistų paveiksle, keitėsi sulig kiekvienu žingsniu: vienas bokštas užstojo kitą, tada dar kitas išniro, tarsi jie būtų modeliai, paslankūs, perstumdomi.

Pro mus sparčiu žingsniu praėjo mano kambarinis Kęstutis, kaip visuomet, susikaupęs, matyt, kalbėjo mintyse rožinį. Netrukus prasilenkėme su trijule pirmo kurso klierikų – jie smalsiai nužvelgė Oskarą, matydami šį su penktakursiu diakonu. Tai nebuvo išskirtinis reiškinys, bet nebuvo ir dažnas. Pirmakursiui vaikščioti po Santaką su penktakursiu ar ketvirtakursiu reiškė tam tikrą karjerizmą, apsukrumą, papildomą klieriko vertę, antraip vyresni su juo neturėtų apie ką kalbėtis. Tačiau Oskaro atveju tai kėlė dvigubą nuostabą, nes jis nepasižymėjo komunikabilumu, o skrupulato etiketė jį priskyrė prie „atšokusiųjų nuo realybės“. Suprantama, kad jo bendrakursiams magėjo sužinoti, apie ką mudu šnekučiuojamės, ypač po vakarykščio incidento, apie kurį jau diskutavo pusė seminarijos: neregėta nematyta, klierikas klierikui uždraudė eiti išpažinties!

Oskaras ėjo greta tai nuleidęs akis, tai vis apsidairydamas. Pastebėjau, kad jis neranda, kur dėti rankas. Jutau, kad kyla įtampa.

Pro mus kaip kulka prašvilpė lengvaatletis brolis Rimantas Patackas, kuris, skirtingai nei visi kiti, vietoj sutanos dėvėjo treningus ir nepraleido progos šį laisvą pusvalandį nubėgti kelių kilometrų.

Tu taip ir nepasakai, kas tave kankina, – pratariau. – Bet jei kartais tai neskaisčios mintys, nebūki jų auka. Matai, kaip greitai Rimantas bėga, bet netrukus jis sustos. Niekur jis nenubėgs. Nuo savęs, nuo savo žmogiškosios prigimties nepabėgsi.

Kaip suprasti? – skeptiškai paklausė brolis.

Matai, nežinau, kokia nuodėmė tave slegia, bet jei tavo skrupulai susiję su neskaisčiomis mintimis, mąstyk apie moterį kaip apie Dievo kūrinį, – išsyk ėmiau dalytis tuo vaistu, kuris mane patį pagydė prieš ketverius metus. – Visos moteriškos grožybės, tas moteriškas švelnumas, kuris galbūt tave gundo, Dievo sukurtas, kad moteris galėtų turėti vaikų ir juos augintų šeimoje. Bet gal mes mylime Kristų labiau, Oskarai? Gal mes kitokie? Beje, ar tau čia patinka? Jau antras semestras...

Oskaras tylėjo, tik kažkaip keistai pažvelgė į mane. Taip ir nesupratau, ar dėl to, kad patarimas pasirodė tinkamas, ar kad netinkamas, o gal mano žodžiai apie celibatą nieko bendro neturėjo su brolio pasauliu.

Mes jau buvome prie pat seminarijos vartų.

Ar galime dar vieną ratą apsukti? – paklausė jis.

Aš žvilgtelėjau į laikrodį:

Nespėsime, netrukus skambutis į paskaitą.

Oskaro veide pasirodė begalinis liūdesys. Tarsi tai būtų skambutis ne į paskaitą, o į laidotuves. Jaunuolis tiesiog nuvyto. Supratau, kad tai itin svarbi jo gyvenimo akimirka. Kitos galimybės gali nebūti. Jei dabar jis užsisklęs savyje, gali būti sunku jį pasiekti. Tad daug nedvejodamas pasiūliau jam pasikalbėti savo kambaryje. Tai ne taip rėš akį, kaip kad rėžtų, jei du klierikai vaikštinėtų po Santaką paskaitos metu. Tai būtų pernelyg akiplėšiška.

Kambario tarpduryje susidūrėme su Kęstučiu, rankoje laikančiu paskaitų konspektus ir porą knygų.

Aš vėluosiu į paskaitą, – pasakiau jam. – Kai kas neatidėliotino.

Kęstutis žvilgtelėjo į Oskarą, tokį suglumusį, ir linktelėjo.

Užkaičiau virdulį, į puodelius įbėriau kavos, spintelėje radau pyrago. Atsisėdau prie savo rašomojo stalo, uždegiau žvakę, pasiūliau vaišintis. Oskaras prisėdo prie Kęstučio rašomojo stalo, bet paprašiau ateiti arčiau.

Nejau kalbėsimės per visą kambarį? – nusišypsojau.

Oskaras pasiėmė Kęstučio kėdę ir dabar atsisėdo pernelyg arti manęs, taip, kad jau man norėjosi truputėlį pasitraukti į šalį, bet tiek jau to... Oskarui imant kavos puoduką, negalėjau nepastebėti dantų paliktų randų ant jo rankos. Žvilgtelėjau į kitą ranką ir net lūpą prikandau: žiojėjo kone atviros žaizdos nuo stipraus suraižymo kažkokiu aštriu daiktu. Kraujas, matyt, buvo ką tik sukrešėjęs. „Ir kada jis čia suspėjo?“ – nustebau. Vakar jo rankos nors ir nekaip atrodė, bet nebuvo šviežių žaizdų...

Ar neprieštarausi, jei prieš gerdami kavą mes nusiplausime rankas? – atsargiai rezgiau savo planą.

Maniau, kad jis dabar paslėps rankas ir ims dievagotis, bet ne – sutiko.

Prieš įeinant į vonios kambarį iš vaistinėlės pasičiupau pleistrą, o iš spintelės paėmiau odekoloną. Oskaras susiraukė, bet nieko neklausė.

Vonios kambaryje žiūrėjau, kaip jis atsisuko silpnutėlę srovelę šalto vandens, pakišo po ja du pirštus ir tiesiog laikė. Žvairomis stebėjo, kaip aš plausiu rankas.

Tau leidus, – tariau atsukdamas vandenį smarkiau. Tada atsargiai paėmęs jo rankas nuploviau su muilu, švelniai nubraukiau šviežius krešulius, tada, nusausinęs žaizdas keliais prisilietimais, dezinfekavau jas ir užklijavau pleistru.

Oskaras stovėjo prie manęs kaip Dievo avinėlis, atiduotas į mano rankas. Avinėlis, įkritęs į duobę ir ištrauktas. Būdamas kiek žemesnis, jis švelniai atrėmė galvą į mano krūtinę. Tik dabar pastebėjau itin moteriškus jo veido bruožus, tarsi tai būtų vyras moteryje, o gal vyro pavidalo moteris. Ši pauzė užsitęsė. Regis, Oskaras dabar visu savimi atsirėmė į mane, tiesiog prigludo.

Neužsuktas čiaupas šniokštė, taip ir nenuplaudamas ant kriauklės kraštų užtiškusio kraujo.

Suėmiau jo ranką ties riešu. Mudviejų tyloje pakėliau apžiūrėti jo riešo venų. Ačiū Dievui, jos buvo sveikos.

Kodėl tu taip?.. Pats save...

Oskaro akyse pasirodė ašaros. Jis jų nešluostė, tad pakėliau ranką aš, švelniai nubraukiau tuos rasos lašus nuo jo skaistaus skruosto.

Staiga sužvirgždė durys. Jas pravėrė brolis Konstantinas. Aš instinktyviai atšlijau nuo Oskaro, tarsi Petras, išsižadėdamas Kristaus. Konstantinas nesitikėjo mudviejų čia išvysti ir pats nustėręs stabtelėjo, nerasdamas žodžių.

Tvarstom žaizdas, – parodžiau jam.

Konstantinas prisimerkęs nužvelgė rankas, kriauklę, ant kurios krašto vis dar margavo kraujo lašai.

Nežinojau, kad tu, Tomai, tapai seminarijos gydytoju. Gal traumos atveju Oskarui derėtų pasirodyti mūsų tikrajam gydytojui, – griežtai pažėrė Konstantinas. Jis pažvelgė į Oskarą ir pridūrė griežtu tonu: – Penktakursių vonios kambariai nėra tinkamiausia vieta žaizdoms tvarstyti. Jei kartais nežinote, kur seminarijos gydytojas, tai jis pirmame namelyje prie budėtojo, ten, kur ir stomatologas. Primygtinai siūlau ten nueiti, kol neprasidėjo kraujo užkrėtimas, nebent brolio Tomo žaizdų tvarstymo metodai tokie pat rafinuoti, kaip ir jo Velykų pamokslas apie apaštalą, netikintį tol, kol nepamatys žaizdų.

Konstantinas ryžtingai apsigręžė ir jau stvėrė už durų rankenos, bet aš ją sučiupau pirmas, kad kaipmat atrėžčiau:

Nežinojau, kad tu, Konstantinai, tapai antruoju seminarijos prefektu. Gal traumos atveju reiktų tvarstyti ne tik kūną, bet ir sielą? Seminarijos gydytojo dabar kabinete nėra, jis paskaitoje, kaip tikriausiai puikiai žinai. Antra, jei nepatinka, kaip aš rūpinuosi pirmojo kurso broliu, gal parodytum geresnį pavyzdį? Tik labai bijau, kad tamsta rūpestį kitu supranti kaip šnipinėjimą vardan Dievo. Tai buvo populiaru inkvizicijos laikais. Beje, tie laikai jau praėjo.

Štai to Konstantinui jau buvo per daug. Jis net neketino išeiti nuleidęs galvą. Atvirkščiai – kirto atgal net nemirktelėjęs:

Siūlyčiau diferencijuoti tvarkos priežiūrą ir šnipinėjimą. Taip pat siūlyčiau prisiminti, kad inkvizicijos laikais žmonės buvo kariami ir deginami už erezijas. Seminarijoje už erezijas ar nepadorų elgesį viso labo siūloma palikti Alma Mater , ypač tokiems, kurie geriau už seminarijos dvasios tėvą žino, kam ir kiek reikia eiti išpažinties. Jei tamsta manai, kad tapai ne tik antruoju seminarijos gydytoju, bet dar ir antruoju dvasios tėvu, regis, drauge su pagarsėjusios reputacijos Švarcu, tuomet bijau, kad tavo sielovados vaisiai brolį Oskarą gali nuvesti tik iki rūkyti skirtos vietos, kur jo laukia rūkalių lyderis Jonas. Nemanau, kad ši anarchistų grupelė seminarijai duoda ką nors gero. Jūs destabilizuojate seminarijos dvasinį gyvenimą. Jei Oskarui reikia pagalbos, tam yra ir dvasios tėvas, ir kita vadovybė. Galiausiai jis turi savo vyskupą ir parapijos kleboną, kuris jam parašė rekomendaciją.

Konstantinas net garsiai nurijo seilę užbaigęs įnirtingą kalbą. Iš jo akių sklido įtūžis, bet jis pats stovėjo kaip įkaltas, net ranka nemostelėjo.

Mano nuostabai, įsiterpė Oskaras. Bet be žodžių. Jis tyliai žengtelėjo prie pat Konstantino, pažvelgė į jį žvilgsniu, labai panašiu į to vaikino troleibuse Velyknaktį, ir staigiu judesiu pakėlęs rankas prieš pat jųdviejų veidus nuplėšė užklijuotus pleistrus. Jis taip juos rovė, kad šie atplėšė ir žaizdas. Kraujo lašai užtiško ant Konstantino kaktos. Šis žengė atatupstas. Tuomet Oskaras nusimetė švarką, nusiplėšė klieriko apykaklę, drykstelėjo marškinius, barstydamas sagas, ir parodė savo kūną.

Kas čia dabar? O Viešpatie! – aiktelėjo Konstantinas.

Aš taip pat stovėjau nustėręs. Visa Oskaro nugara buvo žaizdota, matyt, nuo plakimo ar plakimosi rykštėmis. Ant šono, kur Kristui buvo durta, taip pat raudonavo žaizda. Greičiausiai mėgino įsidurti. Aš puoliau prie jo, sučiupau jo veidą savo delnais:

Kodėl? Kodėl taip pasidarei? Mielas mano, kodėl?

Aš kenčiu už nuodėmes, – sušnabždėjo Oskaras ir sukniubo mano glėbyje. Atrodė, kad jis neteko jėgų. Vėl nuvyto ir nuliūdo. Akys apsiblausė kaip pamišėlio.

Konstantinas pakėlė nuo žemės numestą švarką, marškinius, akimis man duodamas suprasti, kad tai labai rimta. Aš jam linktelėjau.

Iškvieskime greitąją, – tyliai tarė brolis Konstantinas.

Papurčiau galvą:

Padaryk paslaugą, nekelk to į viešumą. Leisk jam nurimti. Galima sutvarkyti ramiai. Neskubėdami pasitarsime su dvasios tėvu. Tik padarykime tai kartu, – kalbėjau atvirai glostydamas Oskaro plaukus, ramindamas jį kaip kūdikį ant savo peties.

Tomai, tu rizikuoji jo gyvybe ir seminarijos reputacija.

Seminarijos reputacijai bus tik blogiau, jei greitoji jį išveš į psichiatrinę. Jo karjerai bus amen. Jis turės įrašą ir negalės būti nei kunigu, nei normaliu pasauliečiu. Mes viso labo turime jį išmokyti nesijausti tokiam nuodėmingam.

Konstantinas atsirėmė į sieną be galo susikaupęs, kaip šachmatininkas, matyt, svarstė visus variantus.

Bet pas dvasios tėvą turime eiti nedelsdami, – pasakė jis. – Mes privalome su juo pasitarti.

Atidėkime tai iki rytdienos, – paprašiau. – Šiandien galime sutarti laiką dėl rytdienos vizito pas tėvą Severijų, bet nueikime rytoj. Oskaras tikrai dabar nepasiruošęs tokiam svarbiam pokalbiui.

Konstantinas pagalvojo, galiausiai pasiūlė kompromisą:

Tegul per vakarines pamaldas Oskaras prieina išpažinties pas dvasios tėvą ir papasakoja, kas įvyko, o pokalbio nueisime trise rytoj.

Ar tinka? – paklausiau Oskaro.

Jo žvilgsnis vėl tapo normalus. Regis, jis visiškai orientavosi, bet neištarė nė žodžio. Tad paklausiau antrą kartą.

Tinka, – galiausiai sušnibždėjo.

Dabar jis pats nusiplovė kraujuotas rankas, atsargiai nusišluostė jas rankšluosčiu. Nusišluostė kaip chirurgas po svarbios, tačiau kasdienės operacijos.

Tai man įstrigo...

Iš vonios kambario tyliai nuvedėme šį pirmakursį koridoriumi į mano kambarį ir ten jam paskolinau, nors veikiausiai padovanojau, marškinius. Oskaras lėtai sagstėsi naujų marškinių sagutes tarsi siuvyklos persirengimo kabinoje, retsykiais stabteldamas žvilgtelti į veidrodį įsitikinti, ar naujas drabužis tikrai jo dydžio. Šis jo lėtumas ir ramumas visiškai nederėjo prie jo priepuolio. Pastebėjau, kad ir Konstantinui kėlė nuostabą tokia neadekvati pirmojo kurso brolio ramybė. Į akį krito jo žaizdotų rankų pirštai, dabar ieškantys sagos skylučių.

Kai Konstantinas išėjo, žinoma, nužvelgęs mano rašomąjį stalą, ant kurio stovėjo kavos puodeliai ir pyragas, sugebėjau pajuokauti:

Tai ką, rankas, šiaip ar taip, nusiplovėm...

Oskaras prunkštelėjo.

Dabar jis man atrodė visiškai normalus. Jo gebėjimas pralinksmėti, pasijuokti iš savęs mane nuramino.

Srėbtelėjau jau atšalusios kavos, pasiūliau vaišintis. Tik dabar supratau, dėl ko Oskaras ant kėdės sėdėjo itin tiesiai, vengdamas atsilošti.

Kodėl tu taip susižalojai nugarą? – paklausiau. – Ar tu plakeisi rykštėmis?

Taip. Už nuodėmes.

Bet juk tu eini išpažinties. Nuodėmės tau atleistos.

Oskaras nuleido akis, paėmė į rankas puodelį, bet negėrė.

Nuodėmė nuodėmei nelygi, – vėl miglotai pynė.

Pasirėmiau ant stalo, užsidengiau veidą. „O Viešpatie, – pagalvojau. – Kaip su juo susikalbėti?“

Ar galiu asmeniškai tavęs paklausti? – pasiteiravau atidžiai į jį žiūrėdamas.

Jis linktelėjo ir paėmė pyrago gabalėlį.

Kokia gi yra toji ypatingoji nuodėmė, kad ji išsiskiria iš kitų? Aš niekam neprasitarsiu.

Oskaras žiaumojo pyragą ir užsispyręs tylėjo.

Aš irgi tylėjau. Man reikėjo atsakymo. Tai raktas į jo vidų. Be jo nieko nebus.

Jau sakiau tau, – galiausiai pratarė Oskaras, – kad yra nuodėmė, kuriai vien atleidimo nepakanka...

Skėstelėjau rankomis:

Kaip tai nepakanka? Tau dvasios tėvas neduoda išrišimo po išpažinties?

Oskaras nuleido galvą. Dabar jis labai drovėjosi, kramtė lūpą. Bijojau, kad jis čia pat jos neprakąstų.

Duoda išrišimą, – galiausiai išmekeno.

Voilà! Tai kur problema?

Oskaras ėmė grąžyti rankas it išskalbtą rankšluostį, nesiliovė kramtęs lūpą.

Pasilenkiau, uždėjau ranką jam ant peties:

Mielas mano, kur problema, jei tau nuodėmės atleistos?

Ogi problema ta... ta, kad... – Oskaras kovojo su savimi, – na, kaip pasakyti, problema ta, kad aš per išpažintį niekada nepasakau svarbiausios nuodėmės. Mano išpažintys netikros... jos nesiskaito... nuodėmių atleidimas netikras, nes aš visko nepasakau.

Bet tu eini komunijos?

Oskaras apsiašarojo. Nenorom linktelėjo.

Tai pati didžiausia mano nuodėmė, – prisipažino jis. – Tai, kad aš einu komunijos, už sunkią nuodėmę nepadaręs gerų darbų.

Nuėmiau nuo jo peties ranką, atsilošiau. Negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. Mane ištiko šokas: žmogus kasdien ėjo išpažinties, bet ne viską pasakydavo ir grauždamasis priimdavo komuniją.

Tai kokia ta baisioji tavo nuodėmė, kurios tu niekaip negali pasakyti per išpažintį? Gal tai tik smulkmė, Oskarai? Dedu ranką prie širdies – netikiu, kad slepi ką nors rimto.

Jis apsidairė norėdamas įsitikinti, kad jo tikrai niekas daugiau negirdi, ėmė kramtyti nagus. Pakilau nuo kėdės, ištraukiau vaikino pirštus jam iš burnos, tyliai paklausiau dar kartą:

Kokia toji paslaptis?

Oskaras kaip įgeltas pašoko nuo kėdės, nuėjo prie lango. Atsukęs į mane nugarą stovėjo pasirėmęs į palangę, ėmė vartyti ten Kęstučio pastatytą medinį kryžių.

Pakilau nuo kėdės ir aš, bet prie jo nesiartinau. Pro šį antrojo aukšto langą buvo matyti visas seminarijos kiemas. Jis buvo tuščias. Visi sėdėjo paskaitose, o štai mudu triūsėme aiškindamiesi kažkokią ypatingą nuodėmę. Vis dėlto kokia ji?

Oskaras priglaudė kryžių sau prie širdies.

Aš jį myliu, – tyliai pasakė.

Aš taip pat myliu Kristų, – atsakiau.

Jaunuolis pabučiavo kryžių ir pastatė jį į vietą.

Kristus parodė pavyzdį, kaip kentėti už kitus, o ne už save... – kažkaip dabar labai jau mįslingai pasakė Oskaras staiga atsisukęs į mane.

Bet juk tu kenti už savo nuodėmę? – pasitikslinau.

Oskaras priėjo prie durų ir paėmęs už rankenos kažkokiu keistu, pranašišku balsu tarė:

Mano nuodėmė nėra mano nuodėmė, bet aš ją prisiėmiau už kitą.

Tai mane visiškai supainiojo.

O kas tas kitas? – paklausiau trindamas smakrą.

Tam dar neatėjo metas! – griežtai atkirto Oskaras duodamas suprasti, kad daugiau neklausinėčiau.

Mūsų ausis perrėžė negailestingas skambutis, skelbiantis paskaitų pabaigą ir pietų pradžią.

Oskaras netarė daugiau nė žodžio. Tik dėbtelėjo į mane ir išėjo.

Susimąstęs apie šį pokalbį nurinkau indus nuo rašomojo stalo, nubraukiau trupinius. Priėjau prie lango. Dabar buvo matyti, kaip pagrindiniu taku ėjo visas pulkas guvių brolių – besišnekučiuojančių, rankose laikančių paskaitų konspektus, knygas.

Netrukus visi klierikai kaip bičių spiečius ėmė rinktis į refektoriumą pietų. Prieš susėsdami ant suolų, bendrai sukalbėjome „Tėve mūsų“. Sukalbėjome lotyniškai, stovėdami, garsiai, choru.

Pater noster, qui es in caelis

sanctificetur nomen tuum;

Adveniat regnum tuum.

Fiat voluntas tua

sicut in caelo et in terra

Panem nostrum quotidianum da nobis hodie.

Et dimitte nobis debita nostra,

sicut et nos dimittimus debitoribus nostris.

Et ne nos inducas in tentationem;

sed libera nos a malo.

Amen.

Paskutiniai „Tėve mūsų“ maldos žodžiai „sed libera nos a malo“ – „ir gelbėk mus nuo pikto“, bet iš tiesų nuo blogio, nuo to lotyniškojo „malo“ – pirmą kartą man nuskambėjo naujai. Juos tariant, mano akys susitiko su Oskaro, stovinčio prie kito stalo galo. Jį Dievas turėjo išvaduoti, išlaisvinti, kaip byloja lotyniškas žodis „libera“. Bet išvaduotas jis turėjo būti nuo blogio. Vėl pagalvojau: o koks gi tas blogis, nuo kurio Dievas Tėvas turėtų išlaisvinti Oskarą? Ką jis pats pagalvojo tardamas žodžius „libera nos a malo“?

Dabar, visiems valgant burokėlių sriubą, siunčiant broliams per rankas lėkštutę su juoda duona, žvilgtelėjau į Oskarą. Regis, jis valgė normaliai, išskyrus tai, kad nesilaikė etiketo: užuot padėjęs abu riešus ant stalo, jis vieną ranką laikė švarko kišenėje – kaip tik tą, kuri buvo labiau subjaurota...

Per pietus antrojo patiekalo dažnai atsisakydavau dėl paprastos priežasties – gerai pavalgęs tapdavau mieguistas. Bet tądien buvo žuvies diena, tad jos neatsisakiau. Pastebėjau, kad žuvies dieną, vadinamąją pasninko dieną, pagyvėdavo seminarijos vegetarų grupelė. Jų buvo gal koks aštuonetas, jie godžiai rydavo žuvį, tarsi ji būtų pagauta pačiame Nazarete.

Po pietų mes kartu su Kęstučiu kambaryje, kiekvienas prie savo rašomojo stalo, mokėmės. Buvau praleidęs profesoriaus Valentos paskaitą, tad, pasiskolinęs konspektus, ruošiausi kitam jo užsiėmimui. Kęstutis plušėjo prie Bažnyčios istorijos.

Kai nuskambėjo skambutis pavakariams, mes su Kęstučiu, kaip įprasta, jį ignoravome. Ėjimas į valgyklą užkąsti tik sutrukdydavo mokytis. Be to, obuolį sukrimsti buvo galima ir prie darbo stalo. Mokantis svarbu neprarasti ritmo ir susikaupimo. Šis paprastas patarimas lengvai suprantamas, bet sunkiai įgyvendinamas. Kai seminarijoje kiekviena diena griežtai suskirstyta į konkrečias veiklas, kur daug vietos užima ne tik malda bei dvasinis ugdymas, bet ir vidinės klierikų intrigos, studijų kokybė galėjo itin lengvai nukentėti. Mokslui tiesiog trūko laiko. Laiko knygoms, ypač papildomoms, reikėdavo prasimanyti“. Aš jo „maniausi“ sekmadieniais, kai leisdavo išvykti pusdieniui į Pažaislį pasivaikščioti. Tegul vaikšto kas nori, kiek nori, o aš per tą laiką galėjau mokytis. Taip pat trečiadieniais, kada išleisdavo į miestą. Jei nereikėjo dar apsilankyti kirpykloje ar atlikti kitų buitinių reikalų, nemačiau prasmės veržtis į miestą – nenorėjau eiti vien tam, kad eičiau. Dauguma klierikų buvo ištroškę tų valandėlių. Daug kas eidavo į kiną... Kiti apsilankydavo Kauno „biznierių“ namuose norėdami nusipirkti dviejų kasečių grotuvą arba filmavimo kamerą. Po Didžiosios savaitės patarnavimo mišioms kai kurių klierikų piniginės buvo pastorėjusios vis dar sovietiniais rubliais, kurie tiko susimokėti už japoniškus „Sharp“ ir „Sony“ grotuvus, „JVC“ kasetes...

V. Išpažintis

Per vakarines pamaldas mano žvilgsnis neišvengiamai nukrypo į Oskarą. Mano nuostabai, jis nėjo išpažinties. Konstantinas, be abejo, tai irgi pastebėjo. Metė į mane žvilgsnį. Aš tik truktelėjau pečiais. Kaip prancūzai pasakytų, „Je ne sais pas...“

Oskaras sėdėjo trečiame suole nuo altoriaus, tvarkingai, kaip ir visi, dalyvavo pamaldose. Iš bažnyčios galo tai buvo aiškiai matyti. Jis nerodė jokių ženklų, kad ketina pakilti iš suolo ir užsiimti eilę prie klausyklos. Žvilgtelėjau į išpažinties eilutę: ten – Mantas Žemaitis, išsiskiriantis savo pražilusia galva ir pranciškoniškai apleista trijų dienų barzda, pora antrakursių dvynukų, kurių vardus painiodavau, taip pat Romualdas, garsusis jogas bei asketas; bet ne tas, kuris dzene ieškotų kelio į nirvaną. Jis po jogos meditacijų nebūdavo apdujęs nuo sąmonės atsiskyrimo... Veikiau strykt ir vėl gyvena seminarijos regulos ritmu. Joga ir askezė gelbėjo nuo dvasinio ištežimo. Tai buvo nuolat susikaupęs, lakoniškas, asmeniškai man nuobodus klierikas, kurį nuo seminarijos rūkomojo andergraundo skyrė šviesmečiai.

Konstantinas, regis, irgi nerodė ženklų, kad ketintų eiti išpažinties. Pagalvojau ir apie save, bet nesijaučiau nusižengęs. Požiūrį į išpažintį pakeičiau po pirmojo kurso: persirgęs skrupulato liga, nuo antrojo kurso išpažinties ėjau tik prieš šv. Kalėdas ir prieš šv. Velykas, o ne kas mėnesį ar kas savaitę. Tai grindžiau įsitikinimu, kad krikščionybė yra apsisprendimas. Apsisprendi būti krikščionis – vadinasi, toks ir esi, o išpažintis reikalinga tik sunkiai nuodėmei nuplauti. Koks kontrastas, palyginus savo paties mąstymą pirmame ir penktame kursuose!

Kadangi laikiausi dešimties Dievo ir penkių Bažnyčios įsakymų, neturėjau septynių ydų, tokių kaip pavydas, man net ir tos išpažintys, kurias praktikavau dukart per metus, buvo labiau duoklės atidavimas katalikiškajai tradicijai nei būtinybė. Tačiau seminarijoje buvome auklėjami kitaip: išpažintį skatino atlikti ne tik dėl nuodėmių, bet ir dėl dvasinio pokalbio, išsakant abejones, pasitariant dėl susvyravimų, pagundų...

Vis dėlto šįkart, nors išpažinties buvau prieš Didžiąją savaitę, pakilau iš suolo užsiimti eilės – pernelyg visko susikaupė: Velyknakčio susitikimas su nepažįstamuoju, Oskaro žaizdos... Švarcas sušnairavo iš savo klaupto vietos. Džonis iš kito suolo pašnibždomis mestelėjo man užburiančiai šypsodamasis:

Gal ir man su tavimi išsispavedoti?

Pagrūmojau jam pirštu.

Užkrečiantis brolio pavyzdys vilioja mane apsivalyti, – vėl sušnibždėjo Džonis.

Šššš, ša, mišios vyksta, – sudrausmino Švarcas, – netrukdyk melstis, – pridūrė meistriškai nutaisęs rimtuolio veidą, tarsi būtų antrasis seminarijos Konstantinas.

Atsistojau į išpažinties eilę už plačių Manto pečių. Eilutė buvo jau kone ištirpusi. Baigėsi pamaldos ir klierikai pakilo eiti iš bažnyčios. Kaip visuomet, uoliausieji pasiliko savo klauptuose dar pasimelsti. Žinoma, kad tarp jų buvo Kęstutis ir ką tik išpažintį atlikęs Romualdas. Aš niekada nesupratau, ar šis ramiai sėdi medituodamas kaip jogas, kuriam Dievo nereikia, ar vis dėlto meldžiasi krikščionių Dievui. Kadangi jis ką tik atliko išpažintį, turėjo dabar sukalbėti bent kelis poterius už atgailą. Bet jo lūpos nejudėjo.

Priešais mane atlikdamas išpažintį Mantas užtruko. Matyt, jis taip pat norėjo kažką išsakyti. Tik dabar prisiminiau, kad jis yra naujasis Oskaro prepozitas. Ar jis apie šį pirmakursį ir kalbasi? Dvasios tėvas ne juokais susimąstys, išklausęs dvi išpažintis apie jį. Dar jeigu Konstantinas sumanytų čia ateiti, tai jau būtų trečia išpažintis vieno asmens klausimu; o jei dar ir pats Oskaras sukluptų prie klausyklos...

Sulig šiomis mintimis, it būtų išburta, kaip anglai sako, „look and behold“, Oskaras pakilo iš klaupto ir atsistojo man už nugaros. Dabar šią situaciją pradėjau matyti kaip išties kuriozišką. Žvilgtelėjau į Konstantiną. Šis kalbėjo rožinį ir apsimetė nieko nematąs.

Svarsčiau dvi galimybes: per išpažintį neužsiminti apie brolį už nugaros arba tiesiog nebeiti. Jei pasirinkčiau antrąją, gal ir Oskaras neitų? Nusprendžiau atlikti išpažintį ne dėl brangaus brolio problemų, o dėl savo tikėjimo svyravimų.

Už nugaros jutau drovų Oskaro alsavimą. Mantas persižegnojo, pakilo, palenkė galvą stabtelėjęs priešais klausyklos dureles. Žengiau į klausyklą, atsiklaupiau, kone priglaudęs lūpas prie koriuoto langelio.

Garbė Jėzui Kristui, – tariau.

Per amžius amen, – atsakė dvasios tėvas Severijus ramiu balsu, liudijančiu jo dvasinį susikaupimą.

Išpažinties buvau prieš Didžiąją savaitę, išrišimą gavau, atgailą atli kau, – pradėjau nuo formulių. Kiek pamąstęs pašnibždomis tęsiau: – Nuo to laiko nenusižengiau nei Dievo, nei Bažnyčios įsakymams. Einu išpažinties dėl savo tikėjimo. Aš mokau žmones tikėti Kristaus prisikėlimu, kalbu, kad tikėjimas yra daugiau nei žinojimas, o iš tiesų pats norėčiau tikėjimą pakeisti žinojimu. Mane kartais kankina kaip tik tai, kad Kristaus niekada nesutinku, su Juo niekada nepasikalbu. Aš negirdžiu, ką Jis man nori pasakyti. Gal su tuo susijusi mano vizija. Na, aš net nemanau, kad tai buvo vizija, greičiausiai tai buvo tikras įvykis... Velyknaktį troleibuse važiuodamas namo sutikau jaunuolį, kuris neturėjo kur nakvoti. Kai išlipome, jis man pasirodė toks panašus į Kristų... toks panašus, kad, žinote, aš manau, jog jis ir buvo pats Kristus. Jis netgi citavo Senąjį Testamentą... Sakė, kad jis yra tas, kuris yra...

Dvasios tėvas pasiteiravo:

O kaip judu išsiskyrėte? Ar jūs padėjote jam rasti nakvynę?

Jis išnyko, – atsakiau.

O kokie dar požymiai verčia manyti, kad tai buvo mūsų Viešpats?

Kvapas ir dieviškas žvilgsnis, kupinas meilės. Nuo šio nepažįstamojo sklido malonus kvapas, o jo veidas skleidė ramybę, švelnumą, tiesiog krikščionišką meilę.

Dvasios tėvas kurį laiką tylėjo. Išgirdau, kaip jis nurijo seilę. Kažkaip susijaudinau visa tai pasakodamas ir taip pat gurktelėjau. Pasirodė, kad bažnyčios aidas visiems tai pagarsino.

Gal jūs tiesiog įaudrinote savo vaizduotę, – prabilo tėvas Severijus. – Prieš Velykas tikriausiai daug mąstėte apie Kristaus prisikėlimą, ypač kai jūsų laukia didžiausias gyvenimo įvykis, šventimai į kunigus. Visa tai galėjo sužadinti tokią patirtį. Gal tai buvo jaunuolis, panašus į Kristų, kaip jį tapo menininkai, ir jūs įžvelgėte panašumų. Bet jei tai buvo iš tiesų pats Kristus, tuomet jūsų tikėjimas turėtų sustiprėti. Jeigu norite išgirsti, ką pats Kristus jums turi pasakyti, atsiverskite Evangelijas ir pasiskaitykite tas vietas, apie kurias mąstant tą dieną jums iškilo klausimų, abejonių. Ten yra visi atsakymai iš paties Kristaus lūpų. Prieš atsiversdamas Naująjį Testamentą, jūs visuomet galite pasimelsti. Paprašykite, kad Jėzus jums padėtų atsiversti reikiamą puslapį. Už atgailą sukalbėkite „Tikiu Dievą Tėvą“ tris kartus. Dabar gailėkitės, duosiu išrišimą.

Kol dvasios tėvas lotyniškai sakė išrišimo formules, aš mušiausi į krūtinę tardamas:

Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.

Šiuos mano atgailos žodžius persmelkė dvasios tėvo tariami lotyniškieji:

Indulgentiam, absolutionem, et remissionem peccatorum tuorum tribuat tibi omnipotens et misericors Dominus... deinde ego te absolvo a peccatis tuis, in nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti. Amen.

Atlikęs išpažintį nuėjau prie altoriaus, atsiklaupiau pirmame suole. Kurį laiką paprasčiausiai žiūrėjau į kryžių. Prieblandoje, prie šio marmurinio šalto altoriaus. Galiausiai sukalbėjau tris „Tikiu Dievą Tėvą“.

Po maldos atsisėdau. Stebėjau, kaip plevena altoriaus žvakių liepsnos. Nors marmurinis altorius buvo šaltas, tos storų žvakių liepsnos bylojo vakaro maldas.

Prie šoninio altoriaus meldėsi Mantas. Greta jo stovėdamas rožinį kalbėjo Julijonas. Netrukus prie pat altoriaus atsiklaupė ir Oskaras. Ilgam.

Kitą dieną mes taip ir nenuėjome pas dvasios tėvą – matyt, Oskaro išpažintis tai išsprendė. Tik ar jis pasakė savo didžiąją nuodėmę? Man atrodė, kad taip, nes buvo nušvitęs, linksmas, atgijęs, nesimatė naujų sužalojimų ant rankų. Atsižvelgdamas į tai, kad Oskaras itin ilgai meldėsi po išpažinties, dariau prielaidą, kad jis pagaliau pasakė tai, ką slėpė. Tik ką?

Iki Velykų atostogų kelis kartus išėjome pasivaikščioti, kalbėjomės apie tikėjimą kaip džiugų dalyką. Tad nedrįsau klausti apie jo didžiąją paslaptį. Mane stebino, kad Oskaras taip akimirksniu išgijo. Argi tai įmanoma?

Bet visa tai buvo prieš Velykų atostogas...

Dabar gi, grįžęs po Didžiosios savaitės, pasisveikinęs su visais broliais, dairiausi Oskaro, bet niekur jo nesimatė. Užėjau į jo kambarį, tačiau bendrakursiai nieko nežinojo, prepozitas Mantas buvo išėjęs melstis į bažnyčią. Pasiteiravau prefekto, ar kartais neturi kokių žinių apie šį brolį, gal kartais jis skambino, pranešė vėluosiąs. Bet ne. Nieko.

Prefektas Pikturna davė giminių telefoną Vilniuje. Paskambinau. Ir čia tyla. Niekas nekėlė ragelio. Nusprendžiau palaukti rytdienos. Gal jis paprasčiausiai vėluoja. Tai nebuvo dažnas atvejis, bet ir ne išimtis. Kartais klierikai dėl įvairių priežasčių pasirodydavo seminarijoje diena vėliau.

Galiausiai prisiminiau, kad Oskaras vilnietis. Toptelėjo mintis paskambinti į jo parapijos bažnyčią Žvėryne. Dabar visi turėjo rinktis į vakarines pamaldas, tad kas nors pakels ragelį. Pakeliui į budėtojo namelį, kur buvo telefonas, sutikau Konstantiną. Mes pasisveikinome susilaikydami nuo broliškų prisiglaudimų skruostas į skruostą.

Jis neatvyko, – pasakiau.

Konstantinas linktelėjo:

Pastebėjau. Bet jis pasveiko, tai akivaizdu.

Akimirką tylėjome. Nežinojome, kaip tęsti pokalbį, bet šį tą pasakyti kirbėjo tiek jam, tiek man.

Mes taip ir nenuėjome pas dvasios tėvą pasikalbėti... Matyt, išpažintis viską išsprendė, – pasakiau.

Taip, – pritarė Konstantinas. – Nuoširdi išpažintis ir geras dvasios tėvas gali daugiau nei psichiatrai. Gerai, kad nekvietėme greitosios, – jis man broliškai patapšnojo per petį.

Pirmą kartą pajutau iš jo draugiškumą. Pirmą kartą ir aš jam pajutau tą patį.

Tad nusprendžiau atskleisti kortas:

O kas apskundė profesoriaus Valentos paskaitas, neva jos prasilenkia su Bažnyčios mokslu?

Konstantinas net nemirktelėjo, tik jo lieso veido žandikauliai sukrutėjo.

Tai padariau aš. Ir vėl taip darysiu, jei per paskaitas bus taip kalbama, – atkirto.

Oho! Voilà! Tai, pagal tave, Švento Rašto studijuoti hermeneutikos metodu negalima?

Žinoma, kad galima, – ramiai atsakė. – Bet kada tai daroma, tegul klierikams būna aiškiai pasakoma, kad tokia mokslinė Švento Rašto egzegezė veda prie išvadų, kurios neatitinka Romos katalikų bažnyčios mokymo. Prisikėlimas yra dogma. Prisikėlimas nėra vien tik tikėjimo dalykas. Bažnyčia teigia Kristaus prisikėlimą, o tamsta, regis, jau spėjai užsikrėsti šiomis Domanto Valentos bacilomis, kurias jis atsivežė iš sekuliarėjančios Vakarų Europos. Šitas profesorius įžūliai vaikšto po mūsų seminarijos kiemą be koloratkės aiškindamas, kad Kristaus prisikėlimas yra tik tikėjimo reikalas.

Per mišias tu jį matei ne tik su koloratke, bet ir su sutana, taip pat su arnotu ir stula, – pertraukiau jausdamas, kaip mudviejų abipusio palankumo jausmas išgaruoja sulig kiekvienu atsikirtimu.

Mačiau, mačiau, – tęsė Konstantinas. – Mačiau dar ir kurijos bibliotekoje atsiradusią naują knygą anglų kalba. Pasirodo, ji ten atsirado todėl, kad Valenta mūsų kardinolui padovanojo knygą apie jėzuitus kaip Bažnyčios saugumą. Ši mintis, regis, tau, Tomai, taip pat nesvetima.

Tokiomis kalbomis tu pats tai patvirtini.

O kas palaikys seminarijoje tvarką? Gal pranciškonai, kurie ir naktį gali praleisti su merginomis prie jūros, nes, matai, anot jų, jos yra Kristaus sesės?

O ką? Argi ne sesės? – paklausiau ironiškai šyptelėjęs.

Baikim, tu puikiai žinai, kaip greitai sesė Kristuje gali pastoti, tik jos vaisius bus pradėtas ne iš Šventosios Dvasios, o iš palūžusio klieriko. Ir ką, – tęsė jis, – gal tokie kaip Džonis ar mūsų didieji sportininkai palaikys seminarijos tvarką? Kas liks iš seminarijos, jei nekontroliuosime brolių elgesio? Mes esame ugdymo, ir ne bet kokio, o dvasinio ugdymo institucija. Bet tiek jau to, dar pasakysiu kai ką dėl Valentos: jei seminarijoje leisime profesoriams per paskaitas kalbėti prieš dogmas, mes suardysime Lietuvos katalikų bažnyčią iš vidaus.

Ką gi, ką gi, matau, kad tu turi labai daug rūpesčių. Kur kas daugiau, nei aš maniau. Tu pusę seminarijos pravalytum. Gal reikia talkos? Aš irgi turiu sąrašą, kam čia ne vieta, bet kas mes tokie, kad nuspręstume, kam verta sekti Kristumi? Tegul Dievas sprendžia. Džonis – giliai tikintis, jis nori būti Kristaus mokinys, ir tai svarbiau už kelias jo choleriškas išdaigas, – tėškiau atgal.

Seminarijos vartelius atvėrė rektorius Titas Sniečkauskas. Kartu įėjo liturgijos dėstytojas kanauninkas Algimantas Kasečkas ir profesorius Domantas Valenta. Jie visi pasisveikino tradiciniu „Garbė Jėzui Kristui“. Profesorius Valenta, žinoma, kaip visuomet be kunigiškos apykaklės, ištarė pasitaisydamas akinius:

Kaip gražu matyti bendraujančius skirtingų teorijų šalininkus...

Rektorius net stabtelėjo:

Kaip tai? Argi seminarijoje nėra konsensuso? – paklausė nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų, tada mesdamas žvilgsnį į Konstantiną.

Kanauninkas Kasečkas tarė, pasitelkdamas visą jam būdingą taisyklingą kunigo retoriką:

Bent jau liturgijoje konsensuso tikrai neturime. Lietuvoje vieni kunigai labai šiaušiasi prieš mintį atsukti altorių į žmones, o kiti tam pritaria. Nepamirškime, kad Vatikano antrojo susirinkimo nutarimai yra be galo revizionistiniai. Katalikų bažnyčia nuolatos save revizionuoja.

Bet dogmos nesikeičia, – atkirto Konstantinas, puikiai žinodamas, kad Algimantas Kasečkas buvo vienas iš labiausiai palaikančių profesorių Va lentą. Juodu gyveno Žaliakalnyje tame pačiame name, priklausančiame se minarijai. Kartu atvykdavo į seminariją vakarieniauti. Matyt, rektorių sutiko atsitiktinai. Konstantinas kritiškai vertino liturgijos dėstytoją dar ir dėl jo hedonistinio įpročio rūkyti. Šis kartais net seminarijos rūkykloje užtraukdavo dūmą su Julijonu ir Džoniu. Visi žinojo, kad tabakas, pypkė ir Kasečkas – tai vienas ir tas pats, nors jo elegancija, erudito kalba buvo nepriekaištinga.

Prisikėlimas yra prisikėlimas. Tai nepajudinama tiesa, – dar skubiai pridūrė Konstantinas, mesdamas piktą žvilgsnį į profesorių Valentą.

Rektorius jau ketino eiti, bet stabtelėjo:

Aš maniau, kad šis klausimas jau išspręstas, jei čia turima omenyje kontroversiškoji profesoriaus paskaita. Profesorius paaiškino mums per rektorato posėdį, kad Bažnyčios prisikėlimo dogmos jis nekvestionuoja.

Taip, rektoriau, nekvestionuoja prisikėlimo kaip tikėjimo, tik kaip tikėjimo, bet nepatvirtina, kad tai ir žinojimas, – priešgyniavo Konstantinas. – Kokius tad turime rezultatus? Dalis seminarijos klierikų dabar kasdien diskutuoja dėl tikėjimo ir žinojimo skirties. Mes negalime seminarijos paversti abejonės vieta. Abejonė gali nužudyti tikėjimą.

Dabar rektorius sukluso ir pažvelgė į Domantą Valentą taip, lyg pirmą sykį matytų.

Jūs, Konstantinai, – kreipėsi profesorius Valenta vėl pasitaisydamas akinius, – ateikite į visas mano paskaitas, tada gal bus aiškiau. Tikrai neketinu tikinčių klierikų paversti bedieviais.

Liturgijos dėstytojas garsiai nusikvatojo ir mostelėjo eiti.

Suskambo Rotušės bokšto laikrodis. Buvo šešta vakaro. Pūstelėjo žvarbokas vėjas. Jis labiau tiko rudeniui nei pavasariui. Danguje kaupėsi debesys ir pamažu ėmė krapnoti. Žengiau į budėtojo namelį, ketindamas paskambinti į Vilnių.

Telefonas kabojo ant sienos. Jo ragelį dabar gniaužė klieriko ranka. Eilėje laukė dar trys. Tai galėjo reikšti mažiausiai pusvalandžio trukmės eilutę. Pamaniau, gal atidėti rytdienai. Bet nuojauta kuždėjo, kad negalima delsti. Tad laukiau galimybės skambinti kaip pašte pagal išankstinį užsakymą. Teko išklausyti verslininko klieriko planus dėl trečiadienio: kur jis „užšoks“, „po kiek“ paims naujų vaizdo kasečių su religiniais filmais ir „po kiek“ paims kitų žanrų filmų, „po kiek“ gali pasiūlyti BASF kasečių blokais po dešimt su įrašais ir supakuotų be įrašų.

Galiausiai, atsivertęs užrašų knygelę, galėjau perimti įkaitusio telefono estafetę ir surinkti prefekto duotą Oskaro giminių numerį. Veltui.

Tad atsiverčiau Lietuvos katalikų bažnyčios žinyną ieškodamas Žvėryno bažnyčios telefono. Netrukus išgirdau pažįstamą charizmatiško Žvėryno bažnyčios zakristijono Juozo Duonos balsą. Jis mane iškart atpažino. Buvome pažįstami nuo mano paauglystės dienų, kai šioje bažnyčioje teko patarnauti mišioms, o per atlaidus jam talkinau užkuriant tribulę, pakeičiant žvakes, surūšiuojant arnotus. Trumpai, bet entuziastingai Juozas klausinėjo apie artėjančius mano kunigystės šventimus, pasidžiaugė, kad nepamirštu šios bažnyčios, pakvietė atvažiuoti apžiūrėti naujų šventoriuje jo pasodintų augalų. Tada paklausiau dėl Oskaro:

O kaip jūsų parapijos pirmakursiui sekėsi patarnauti mišioms per Didžiąją savaitę? Klausiu, nes jis šiandien po Velykų atostogų nepasirodė seminarijoje.

Kitame gale pakibo pauzė. Mano širdis ėmė dažniau plakti, pajutau kažką blogo.

Jam sekėsi nekaip, – tarė zakristijonas Juozas. – Ypač Didįjį šeštadienį... Oskaras kažkaip pernelyg įsijautė į Nukryžiuotojo kančią...

Ką jūs turite omenyje? – sunerimęs paklausiau.

Juozas Duona, matyt, ieškojo švelnesnių žodžių. Po pauzės atsakė:

Šis klierikas Didįjį šeštadienį per pačias mišias prieš save pakėlė ranką. Todėl per Velykas jis nebegalėjo stovėti prie altoriaus...

Ką jis sau padarė?! Ar jis gyvas?

Gyvas, bet psichiatrinėje, – tęsė zakristijonas jam nebūdingu prislėgtu balsu. – Matote, Tomai, mūsų Oskaras susižalojo veidą aštriu daiktu. Buvo kraujo. Mums neliko kito pasirinkimo, kaip tik kviesti medikus, o šie, sužinoję, kad tai ne trauma, išvežė į Vasaros gatvę.

Aš netekau žado. Jutau, kaip nutirpo kojos. Nebežinojau, kur dėti telefono ragelį. Regis, dabar jau pats norėjau įsikąsti į ranką. Mintyse skrajojo Oskaro žodžiai, ištarti mudviem stovint mano kambaryje prie lango, prieš akis iškilo jo veidas, vonios kambarys ir žaizdos ant rankų, šmėkštelėjo vaikino siluetas bažnyčios prieblandoje prie altoriaus po išpažinties...

Kaip jo tėvai sureagavo?

Jis našlaitis. Giminėms pranešti nereikėjo, jie buvo bažnyčioje ir viską patys matė. Kilo sąmyšis, žmonės sutriko, kai kas klykė. O giminėms gėda, sako, jei jis negali būti garbingu klieriku, tokio jiems nereikia. Aš aplankiau kartą Oskarą ligoninėje, bet daugiau nespėju, pilna darbų. Jūs atvažiuokite jo aplankyti, padėkite man, jei galite, – paprašė zakristijonas Juozas. – Jei galite, kuo greičiau.

Padėjęs ragelį nuskubėjau ieškoti Manto. Jis stovėjo prie savo namelio, susimąstęs žvelgė į dangų. Paaiškinau, kas nutiko su jo kambariniu Oskaru.

Pasimelskime už jį, – pasiūlė jis, neatitraukdamas akių nuo plaukiančių debesų virš seminarijos bažnyčios kryžiaus.

Kurį laiką mudu meldėmės mintyse stovėdami greta vienas kito. Meldžiausi žvelgdamas į bažnyčios langų vitražus.

Po maldos pasakiau, kad ryt vyksiu į Vilnių aplankyti vaikino.

Galime vykti kartu, – pasisiūlė Mantas.

Uždėjau ranką jam ant peties.

Dėkui tau, broli. Išvykime nedelsdami, iškart po rytinių mišių.

Jei tik tam gausime prefekto leidimą, – priminė Mantas.

Linktelėjau.

Dangus apniuko. Pradėjo lyti. Eidamas į savo kambarį pagrindiniu taku mačiau, kaip dosniai dangus laistė kiemelyje sužydusias tulpes. Tarsi kokioje Olandijoje čia dabar žydėjo geltonos, violetinės, rausvos tulpės. Dangus laistė jas visas.

Kitą dieną, išsyk po rytinių mišių, kartu su Mantu pasibeldėme į prefekto Vaclovo Pikturnos kabinetą. Čia buvo išduodami leidimai išvykti iš seminarijos skubiais reikalais. Tam reikėjo pateikti priežastį. Brolio Oskaro lankymas ligoninėje garbaus amžiaus prefektui pasirodė svarbi priežastis, vis dėlto jis paklausė, mosteldamas mudviem prisėsti:

O kodėl taip skubu, ar negalite palaukti sekmadienio?

Prelatas Pikturna vengė pažvelgti į akis, bet laukdamas atsakymo žvilgtelėjo į mus pro dvigubus akinių stiklus.

Matote, prelate, – pradėjo Mantas, – mes vykstame ne šiaip į ligoninę. Tai psichiatrinė. Sekmadienį gali būti per vėlu.

Jeigu jis prižiūrimas medikų, gauna medikamentus, raminamuosius, nemanau, kad pavėluosite, – tarė prefektas vartydamas žurnalą, kuriame jis registruodavo išvykstančius iš seminarijos klierikus.

Mudu su Mantu susižvalgėme.

Prefektas tęsė:

Žiūrėkite, šį pavasarį labai daug kas prašėsi išeiti. Suprantu, kad atsiranda neatidėliotinų reikalų, bet juk galima paskambinti, laišką parašyti. O aplankyti galite sekmadienį, ligoninėse kaip tik sekmadieniai yra lankymo diena. Ar taip nebūtų tvarkingiau? Šiandien jūs turite keturias paskaitas, tai jūs į jas net nenueitumėte?

Matote, prelate, – mėginau išaiškinti, – telefonu su broliu Oskaru Dovydaičiu mums gali nepavykti susisiekti. Bijome, kad jis gali būti surištas... Be to, aš įtariu, kad medikai nesupranta jo ligos priežasties. Tai susiję su jo dvasiniu pasauliu. Jį tiesiog gali nugydyti. Tiesiog baisu pagalvoti, kad kažkas jį gali laikyti psichiškai nesveiku. Jis sveikas. Jis tik skrupulatas...

Jei sveikas, jei tik skrupulatas, tai kodėl atsidūrė pas psichiatrus? Skrupulatų mes čia turime ne vieną ir ne du, bet jie tampa tik dvasingesni, – dėstė prefektas, dabar įdėmiai žiūrėdamas į mane.

Atsidusau dvejodamas, ką sakyti. Jei dabar imsiu ir pasakysiu, kad Žvėryno bažnyčioje jis prieš save pakėlė ranką, tuomet kelio atgal į seminariją Oskarui nebebus. Jei nepasakysiu, ši žinia vis viena gali pasiekti vadovybę.

Reikia išsiaiškinti, tai gali būti pervargimas... – atsakiau. – Be to, jis našlaitis, jo ten niekas nelanko, išskyrus jo parapijos zakristijoną.

Kabineto duris pravėrė dvasios tėvas. Mažumėlę nustebo, išvydęs du klierikus.

Dvasios tėve, – kreipėsi prefektas, – padėkite išspręsti klausimą: štai jie prašosi leidimo aplankyti Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje atsidūrusį pirmojo kurso klieriką Oskarą Dovydaitį. Bijoma, kad medikai gali nesuprasti tikrosios ligos priežasčių, tikrosios dvasinės būklės, o šiandien net keturios paskaitos prieš pat prasidedant sesijai... Ar ne geriau būtų palūkėti iki sekmadienio? Šiandien ketvirtadienis, tai viso labo liko trejetas dienų.

Dvasios tėvas nustebo. Susimąstė.

Keista, labai labai keista... – pratarė tėvas Severijus. – Maniau, kad Oskaras Dovydaitis labai sutvirtėjo po pastarosios išpažinties. Ji buvo labai vaisinga.

Man taip pat keista, – tariau. – Juk po išpažinties jis jau tapo kitu žmogumi. Oskaras ėmė juokauti, nėjo kasdien išpažinties, atsikratė liguisto skrupulingumo ir, kaip supratau, dar kažko...

Tėvas Severijus staiga nuleido akis. Jo lūpose pasirodė dviprasmė šypsena. Veikiausiai jis svarstė, ką aš galiu žinoti ir ką galiu įtarti. O man dabar taip pat parūpo, ką jis žino. Tai galėjo būti – o veikiausiai ir buvo – Oskaro ligos raktas.

Severijus tėviškai uždėjo rankas ant mano ir Manto pečių.

Prefektui leidus, jūs važiuokite pas Oskarą, bet po pietų. Iki pietų išklausykite nors dvi paskaitas. Taupydami laiką pietus paimkite išsinešti.

Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų, – Mantas pacitavo Naująjį Testamentą.

Mato evangelija, ketvirtas skyrius, – tariau pralinksmėjęs.

Ketvirtas skyrius ir ketvirta eilutė, – patikslino dvasios tėvas.

Prefektas susiraukė, bet linktelėjo, atsivertė reikiamą savo žurnalo puslapį:

Tai žymiu, kad išvyksite iš seminarijos nuo pirmos iki dvasinio skaitymo pusę dešimtos vakaro, – oficialiu tonu tarė prefektas, ieškodamas įrašui tinkamos eilutės.

 

(Bus daugiau)