Crazy Horse

Nežadėjau rašyti apie Ameriką. Kartais rašytojui verta pagyventi nekolekcionuojant frazių ir personažų būsimoms knygoms. Tiesiog gyventi kaip visi kiti, nesistengiant įamžinti savęs ir nesirūpinant, kaip pragyventa diena atsispindės kūryboje.

Amerika, galvojau, ir bus ta vieta, kurioje pabūsiu nerašančiu žmogumi. Žiūrėsiu į ją atsipalaidavęs, keliausiu, bendrausiu su žmonėmis. Ir nekaupsiu istorijų.

Juolab kad ji aprašyta. Savo aštuonių šimtų mylių kelyje iki Juodųjų kalvų Pietų Dakotoje pervažiavau Medisono apygardą Ajovoje. Čia Klintas Istvudas filmavo „Medisono grafystės tiltus“ su Meril Stryp – trumpą, aistringą pagyvenusio fotografo ir namų šeimininkės meilės istoriją. Pietų Dakotos prerijose, į vakarus nuo Misūrio, Kevinas Kostneris „šoko su vilkais“. Gražus vesternas, apie baltojo ir indėnų draugystę. Gavęs septynis „Oskarus“. Velnio Bokštą Rytų Vajominge įamžino Stivenas Spilbergas. Filme „Artimi trečio lygio kontaktai“. Apie ateivius.

Milžiniška, į dangų šaunanti kelmo formos uola, indėnų praminta Velnio, arba Meškos, Bokštu, pasitiko mane pirmu amerikietišku lietumi (iki tol tris savaites iš dangaus nė lašas nebuvo nukritęs). Juodų lietaus debesų apsuptas kalnas atrodė tikrai šiek tiek velniškai. Nejaukiai.

Blogžemės.

Išvažiuojant kažkas pajuokavo, pažiūrėk, ar jos tikrai blogos.

Jos blogos. Net sunku apsakyti, kokios jos didelės, gražios ir blogos. Stovint prie Blogžemių krašto ir žiūrint į jas, užpildančias visą akiratį iki pat horizonto, trumpam pasimiršta Žemė. Nes tai kita planeta. Negyvenama. Į krūvą sustumtų nepereinamų, neapsakomų formų uolų dykuma.

Apskritai ten daug tuštumos. Nemaniau, kad Amerika vietomis dar vis tokia tuščia. Kelyje per Šiaurės Nebraską stovi ironiškas ženklas: „Jūs atvykstate į Nieko vidurį.“ Aplink, išskyrus tą ženklą ir greitkelį, nematyti civilizacijos. Mobilaus telefono ieškiklis rodo, kad ryšio nėra. Automobilio radijas taip pat nesėkmingai bando pagauti bangas. Dvi radijo stotys dar veikia – abi klasikinės muzikos. Šopenas ir dar kažkas. Paskui ir jos pradeda džergžti.

Bijau, kad tuoj pamatysiu kelio ženklą: „Dingęs greitkelis“. Ir pasijusiu kaip Lynčo filme.

Tai apdainuota šalis. Indėnų ir Holivudo. Nėra ko pridėti. Galima tik džiaugtis, keliaujant iš vieno filmo scenos į kitą, per vietas, kurioms indėnai sugalvojo pasakiškai gražius vardus.

Viena tokių vietų – Black Hills – Juodosios kalvos. Neaukšti, pušimis apaugę kalnai Pietų Dakotos vakaruose. Iš toli atrodo juodi. Privažiavus – nebe. Čia vienas geras žmogus, vardu Vinstonas, seno Hemingvėjaus veidu ir labai plonomis blauzdomis, pasiūlė man savo vasarnamį.

Vasarnamis mažame Hill City miestelyje. Ir tai ne vasarnamis, o tikras didžiulis namas. Iš trijų miegamųjų antrame aukšte išsirenku mažiausią, pasidedu daiktus ir einu į miestelį ko nors išgerti. Kelionė buvo ilga – keturiolika valandų tuščiais Vidurio Vakarų Amerikos greitkeliais, bet miegas neima, nes visą kelią gėriau rockstar – energinį gėrimą. Kad neužmigčiau prie vairo.

Dabar reikia kuo nors užmušti tą savo budrumą, kitaip neužmigsiu ir naktį.

Jau gerokai po dešimtos, o miestelis nedidelis. Veikia tik vienas baras. Bet jis pilnas žmonių.

Randu vienintelę tuščią vietą prie baro. Negaliu patikėti – čia rūkoma viduje. Tai mano valstija, galvoju, Pietų Dakota, paskutinė laisvos rūkančios bitnykų Amerikos oazė.

Užsisakau romo „ant uolų“. Tai reiškia – su ledu. Jie viską geria su ledu. Į bet kokį gėrimą prigrūda geras dvi saujas ledo. On the rocks.

Žmonės paprasti, vietiniai. Kaimynas prie baro iš dešinės, išgirdęs mano akcentą, klausia, iš kur aš. Iš Lietuvos, sakau. Jis suka galvą, kuo čia pratęsti pokalbį. Lietuva jam nesukelia jokių asociacijų. Estonia , sako. Tai buvo siaubinga. Devyniasdešimt kažkelintais.

O ne, sakau, viskas pasikeitė. Dabar tai visai patraukli šalis.

Bet jis, pasirodo, kalba ne apie šalį. Apie keltą Estonia . Tai jo asociacija su Baltijos šalimis.

O taip, sakau, tai siaubinga. Aš plaukiau tuo keltu. O po mėnesio jis nuskendo. O ne, sako, neįtikėtina, po mėnesio? Taip, sakau, lygiai po mėnesio. Gražus buvo keltas. Gražiausias, kokiu plaukiau.

Aš vis dar žadu nerašyti apie Ameriką. Sėdžiu dūmuose ir geriu, kad užmirščiau kelią. Paskui eisiu į Vinstono namą, išsimiegosiu... Vinstonas sakė, kad naktimis ten staugia kojotai. Bus įdomu pasiklausyti. Paskui važinėsiu po apylinkes. Dvi dienas. Ieškosiu bizonų, keturių prezidentų galvų, iškaltų Rašmoro kalne. Paskui išvažiuosiu ir nieko neparašysiu.

Apkūni juodaplaukė kaimynė prie baro kairėje kaip tik ir klausia, ką čia veikiu. Atvykau pažiūrėti, sakau. Pažiūrėti, paskui išvažiuoti.

Bet ji, pasirodo, klausė, ką aš veikiu Amerikoje. Ir apskritai gyvenime.

Po Ameriką tik keliauju. O gyvenime aš rašytojas, atsakau.

Rašytojas, perklausia. Ir išleidote knygų? Kiek? Išleidau, sakau, septynias... Septynias, aikteli. Jis išleido septynias knygas, šaukia ant viso baro. Jūs girdite, šitas vaikis išleido septynias knygas.

Dabar jau visi čia žino, kad išleidau septynias knygas. Ir man kažkaip nepatogu, kad jas išleidau. Reikėjo išleisti mažiau, nes aš jiems atrodau per jaunas, nevertas septynių knygų.

Apkūni juodaplaukė – įkaušusi. Ji – Tedi ar Teri, gyvena priešais, kitoje gatvės pusėje. Nesu tikras dėl vardo, nes kai ji prisistatė, dar vis šventai tikėjau, kad nerašysiu apie Ameriką. Buvau atsipalaidavęs.

Ji maišyta: indėnų–prancūzų kraujo. Nesustodama kloja savo gyvenimo istoriją. Rašytojai nedažnai apsilanko Hil Sityje.

Neseniai ji paliko savo antrąjį vyrą. Jis buvo už ją jaunesnis septyniolika metų. „Vaikis“ to neišlaikė, persipjovė venas. Už tai jis dabar kalėjime. Už ką, nelabai suprantu. Už tai, kad pjovėsi venas, bandė nusižudyti. Kalėjime, perklausiu. Taip, tvirtina Tedi. Dėl savo saugumo. Gali gauti dvylika metų. Bet gal jį paleis anksčiau.

Mano anglų kalba silpna ir, matyt, aš kažko nesuprantu. Arba Tedi girta ir paisto nesąmones. Arba tai ne Amerika.

Nesvarbu. Ji pamiršta savo paliktą vyrą ir žavisi manimi. Vis kartoja: neįtikėtina. Rašytojas. Išleido septynias knygas. Koks jūs laimingas, sako. Jūs gyvenate milijonų žmonių svajonių gyvenimą. Milijonų žmonių, pakartoja.

Tedi kviečia prieiti barmenę. Papasakok jam, ką nors, sako. Jis išleido septynias knygas.

Ta prieina ir užsirūko. Parodo į vyrą kitame baro kampe. Čia tas, sako, tas pats vaikis, kuris mane primušė. Kodėl jis čia – ne kalėjime, negali suprasti Tedi. Barmenė nukrato pelenus: turtingi tėveliai išsuko.

Dar gerą valandą klausausi Hil Sičio miestelio Pietų Dakotoje istorijų, o kai pakylu išeiti ir jau einu pro duris, Tedi pavymui šaukia: nepamirškite mūsų, įdėkite mus į knygą. Koks jūs laimingas, kartoja.

Ir išėjęs aš suprantu, kad turiu rašyti, atidirbti už šią savo laimę.

Jūs gyvenate milijonų žmonių svajonių gyvenimą.“

Ir pirmiausia noriu parašyti apie Pašėlusį Žirgą.

Crazy Horse.

Tai dviguba istorija. Apie indėnus ir lenką.

Juodosiose kalvose stūkso du žmogaus aptašyti kalnai. Abu nuo Hil Sičio miestelio nutolę ne daugiau kaip per dešimt mylių. Vienas – labai garsus. Tai – Rašmoro kalnas, su keturių prezidentų: Vašingtono, Džefersono, Linkolno ir Teodoro Ruzvelto atvaizdais.

Tai savotiškas amerikiečių patriotizmo altorius.

Kitas – Pašėlęs Žirgas. Indėnų pasididžiavimas. Pradėtas prieš šešiasdešimt metų ir dar net neįpusėtas.

Kai jis bus baigtas, taps didžiausiu paminklu pasaulyje. Bet niekas nežino, ar jis kada nors bus baigtas.

Pašėlęs Žirgas buvo lakotų indėnų vadas. O Juodosios kalvos – šventa indėnams vieta.

Bet 1874 metais JAV generolo Džordžo Kasterio vadovaujama ekspedicija Juodosiose kalvose atrado aukso telkinius. Baltieji pradėjo plūsti į Juodąsias kalvas. Raudonieji – jas ginti. Prasidėjo paskutinė JAV aukso karštligė.

Tuo metu kitas indėnų vadas – Sėdintis Bulius – pamatė viziją: iš dangaus krentančius karius.

Tai reiškė artėjančią pergalę.

Sukvietęs kaimyninių genčių vadus, tarp jų ir Pašėlusį Žirgą, Sėdintis Bulius davė įsakymą išeiti iš rezervatų, į kuriuos juos sugrūdo baltieji, ir stumti lauk baltaodžius.

Lemiamas indėnų ir JAV armijos mūšis įvyko prie Litl Bighorno upės. Septintajam JAV kavalerijos pulkui vadovavo tas pats generolas Kasteris. Indėnams – Sėdintis Bulius. Pašėlęs Žirgas per dvi dienas trukusį mūšį pasižymėjo ypatinga drąsa.

Jo tėvas buvo kaip ir jis – Pašėlęs Žirgas. Perdavė jam savo vardą. Motina – Traškančios Antklodės Moteris. Juodojo Bizono ir Baltosios Karvės dukra. Pašėlęs Žirgas ją šaukdavo Šviesiaplauke, arba Garbanota.

Dar jis turėjo brolį – Aukštąjį Žirgą. Ir pusbrolį – Liečiantį Debesis.

Indėnai laimėjo šį mūšį: jų buvo triskart daugiau. Mūšyje žuvo ir pats generolas Kasteris. Jis vienintelis iš visų žuvusių baltųjų amerikiečių liko nenuskalpuotas.

Tai buvo paskutinis didelis indėnų laimėtas mūšis.

Netrukus po to nuo JAV pilietinio karo atsigaunanti baltųjų vyriausybė metė dideles pajėgas indėnams sutramdyti.

Indėnai buvo suvaryti atgal į rezervatus, tuo metu dar vadinamus agentūromis, ir jau niekada iš jų neišėjo.

Šiandien Pašėlusio Žirgo genties palikuonys gyvena į rytus nuo Juodųjų kalvų ir į pietus nuo Blogžemių esančiame Pain Ridžo rezervate. Šenono apygarda, kuriai priklauso rezervatas, yra viena iš dviejų skurdžiausių JAV apygardų. Apvažiavau šią liūdną Amerikos dalį, kur bedarbystė ir alkoholizmas siekia didžiausias pasaulyje aukštumas. Stepėse iškilę indėnų miesteliai atrodo nykiai ir varganai – namais paverstų vagonėlių sangrūdos ir aplink kiekvieną šių vagonėlių senų amerikietiškų automobilių sąvartynas. Nusiperka seną, pavažinėja, kol šis išleidžia paskutinį kvapą, ir palieka prie vagonėlio. Nes didieji sąvartynai toli.

Baltieji amerikiečiai juos įvėlė į savo civilizaciją, primetė savo gyvenimą. Ir jie gyvena, neturi kur dėtis. Nemokšiškai gyvena, prastai.

Pain Ridže – didžiausiame rezervato mieste – sustojau įsipilti degalų. Kolonėlės kasininkės, nėščios jaunos indėnės su kryželiu ausyje, paklausiau, kur čia senamiestis. Ji nesuprato klausimo. Kur čia miesto centras, pasitaisiau. Tai maždaug aplink čia, droviai nusišypsojo indėnė.

Bet jie dar pasakoja savo vaikams legendas apie senuosius indėnus lakotus, medžiojusius bizonus ir baltuosius amerikiečius. Ir apie Pašėlusį Žirgą, koks jis buvęs drąsus ir puikus. Kaip šaukdamas savo vyrus priartėdavo prie baltųjų, bet šių kulkos jo nekliudydavo.

Jis turėjo per ausį pervertą akmenį. Kai jo paklausė, ką tas auskaras reiškia, Pašėlęs Žirgas atsakė: aš grįšiu akmenyje.

Čia prasideda antroji šios istorijos dalis.

Pašėlęs lenkas.

1908 metų rugsėjo šeštąją, lygiai po trisdešimt vienų metų, kai buvo nužudytas Pašėlęs Žirgas, Bostone, lenkų išeivių šeimoje gimė Korčakas Ziolkovskis. Anksti netekęs tėvų, žuvusių kelto katastrofoje, jis išaugo į savamokslį skulptorių. Dirbo prie Rašmoro kalno prezidento atvaizdų, tačiau apsipyko su autoriaus Borglumo sūnumi ir pasitraukė.

Bet Juodosios kalvos nenorėjo paleisti Korčako. Grįžęs į Bostoną jis gavo indėnų kvietimą pastatyti paminklą jų didvyriui.

Mano draugai vadai ir aš norime, kad baltieji sužinotų, jog ir raudonieji žmonės turėjo čia savo didvyrių“, – taip Korčakui parašė tuometinis indėnų lakotų vadas Stovintis Lokys.

Vėliau Korčakas sakys: kokia garbė mažam lenkų našlaičiui iš Bostono būti pakviestam indėnų vadų papasakoti visos žmonių rasės istoriją. Kokia garbė. Tik Amerikoje žmogus gali drožinėti kalną.

Bet tai bus vėliau. 1939-aisiais gavęs kvietimą, Korčakas delsė jį priimti. Pabaigė kelis įpusėtus darbus, paskui savanoriu išėjo į frontą, išsilaipino Normandijoje, vadovavo JAV priešlėktuvinės artilerijos pulko padaliniui. Ir galiausiai tame Europos karo ir žudynių chaose subrendo jo apsisprendimas priimti indėnų kvietimą.

Didžiausia žmonijos destrukcija paskatino jį sukurti milžinišką konstrukciją – didžiausią paminklą pasaulyje.

Atvykęs po karo į Juodąsias kalvas ir drauge su Stovinčiu Lokiu išrinkęs paminklui kalną, Korčakas dar nežinojo tikrojo savo būsimo darbo masto. Tuo metu jis planavo, kad Pašėlusio Žirgo bareljefas kalne bus šimto metrų aukščio ir darbas užtruks dešimtmetį.

Jis nusipirko kalną. Pavadino jį Griausmagalviu. Išsikirto kelius, pasistatė studiją. Tai užtruko ilgiau nei metus. Ir tik tuomet, žvelgdamas iš savo naujų namų į Griausmagalvį, suprato, kad šimto metrų Pašėlusio Žirgo atvaizdas šešių šimtų metrų aukščio kalno viršūnėje nebus pakankamai įspūdingas.

Jis perbraižė savo maketą, šešis kartus padidindamas mastelį, ir pradėjo tašyti kalną, puikiai suvokdamas, kad jo gyvenimo neužteks šiam darbui užbaigti. Korčakui tuomet buvo keturiasdešimt. Ir net jei jam būtų tik dvidešimt – vis tiek neužtektų laiko. Jis nusipirko per didelį kalną. Didesnį už vieną gyvenimą.

Tuo metu jis dar buvo vienišas. Neturėjo šeimos, tik kalną. Ir kai į Juodąsias kalvas pagelbėti jam buityje iš Konektikuto atvyko kelios jaunos studentės savanorės, viena jų – Rūt Ros – pasiliko.

Vesdamas Rūt jis įspėjo: esu davęs indėnams pažadą, todėl pirmoje vietoje visada bus kalnas. Tu – antroje.

Rūt atsakė: all right .

Ji buvo aštuoniolika metų už jį jaunesnė. Liko su juo gyventi Juodosiose kalvose ir pagimdė jam dešimt vaikų.

Trisdešimt ketverius metus Korčakas vienas sprogdino kalną. Išleidęs visas savo santaupas kalnui įsigyti ir keliams jo link nutiesti, jis dirbo su sena, padėvėta ir nuolat gendančia technika. Kasdien po kelis kartus lipdavo paties sukaltais laiptais į kalno viršūnę. Vėliau ėmė tiesti kalne kelius, kad galėtų užkelti buldozerį. Reikėjo nuversti žemyn išsprogdintų uolienų liekanas.

Per tą laiką jis susilaužė ne vieną pirštą, ranką ir koją, nusitraukė Achilo sausgyslę, išsinarino šešis stuburo diskus ir buvo keturiskart operuotas. Širdies operacija po antro infarkto buvo penkta jo gyvenime.

Jis toliau drožinėjo kalną. Išleido penkis milijonus dolerių, griežtai atsisakydamas priimti bet kokią valstybinę paramą. Manau, jis tiesiog norėjo, kad indėnai, kuriems jis tai statė, nesijaustų niekam skolingi.

Jis statė jiems rojų.

Po grandiozine visą kalno aukštį užpildančia Pašėlusio Žirgo figūra turėjo iškilti indėnų muziejai, ligoninė, universitetas, parkai su fontanais ir didžiųjų indėnų vadų alėja.

Tai, kaip mes pasielgėme su indėnais, yra juodžiausia dėmė mūsų nacijos istorijoje“, – kalbėjo Korčakas. „Ir jei iškaldamas Pašėlusį Žirgą aš grąžinsiu indėnams bent dalį jų prarastos garbės, mano gyvenimas nebus beprasmis.“

Niekas nežino, kaip atrodė Pašėlęs Žirgas. Jis nesileido fotografuojamas. Į tokius baltųjų pasiūlymus indėnų vadas atšaudavo: „Jūs norite įkalinti ir mano šešėlį?“

Kai Korčakas pradėjo sprogdinti kalną, dar buvo likę keli lakotai, matę Pašėlusį Žirgą. Jie Korčakui ir perdavė žodinį jo paveikslą.

Korčako Pašėlęs Žirgas, jei kada nors bus baigtas, pusnuogis sėdės ant savojo arklio ir, ištiesęs į priekį ranką, rodys pirštu į tolumą.

Šis mostas taip pat turi savo priešistorę.

Kai jis pasidavė, išvargęs nuo karo ir persekiojimų, vienas baltasis karys tyčiodamasis paklausė: kur dabar tavo žemės, indėne?

Pašėlęs Žirgas ištiesė ranką, parodė į horizontą ir atsakė baltajam kariui: „Mano žemės ten, kur mano mirusieji palaidoti.“

Šie žodžiai bus milžiniškomis raidėmis iškalti nenutašytoje kalno pusėje, už Pašėlusio Žirgo nugaros. Jei kas nors kada nors juos iškals.

MY LANDS ARE WHERE MY DEAD LIE BURRIED.

Kai 1982-aisiais Korčakas mirė, jis buvo pabaigęs maždaug tik dešimtąją savo sumanymo dalį. Per trisdešimt ketverius metus. Išsprogdinęs pietinį kalno kampą, nutiesęs tunelį tarp būsimos Pašėlusio Žirgo rankos ir jo arklio nugaros ir dar tik pradėjęs formuoti vado ir jį nešančio arklio galvas.

Savo dešimčiai vaikų jis pasakė: jūs neprivalote tęsti šio darbo. Bet jeigu nuspręsite tęsti, nemeskite jo pusiaukelėje.

Kalno papėdėje jis iškalė šeimyninę kriptą. Ant jos užrašė: „Akmeninių istorijų pasakotojas“. O kad nebūtų per daug pompastiška, apačioje pridūrė: „Tegu šie palaikai lieka nežinomi.“ Dėl juoko. Prie kriptos durų rankenos įtaisė žalvarinį žiedą. Irgi dėl juoko. Kad įeinantys pasibelstų. Paskui išsidrožė karstą ir mirė.

Atgulė kriptoje po savo kalnu.

Senatvėje jis kalbėjo: „Kiekvienas žmogus turi savo kalną. Aš pasirinkau savąjį.“

Septyni iš jo dešimties vaikų toliau „drožinėja“ kalną. Jadvyga, pavadinta Jogailos žmonos Lenkijos karalienės garbei, Adamas, Kazimiras ir kiti. Statybai vadovauja Korčako našlė Rūt. Jai – aštuoniasdešimt treji.

Pašėlęs Žirgas lėtai lenda iš savo akmens. Jo veidas jau nutašytas. Rūsčios akys žiūri į tolumą. Visa kita tebėra kalnas.

Akmeninis indėnas – didingas, bet man didesnį įspūdį daro tas mažas pašėlęs lenkas, daugiau nei trisdešimt metų kasdien kopęs į kalną, kad išlaisvintų vadą iš akmens.

Per tą laiką iš inteligentiškos išvaizdos skulptoriaus jis pavirto į seną barzdotą kalnietį.

Grįžęs iš karo jis turėjo gerų pasiūlymų. Bet pasirinko kalną.

Baigiantis dienai mėgdavo atsisėsti „ant savo darbo“ kalno viršūnėje ir surūkyti cigarą.

Aš manau, jis buvo laimingas. Kiekvienas žmogus turi savo kalną, bet ne kiekvienas jį randa.

Pakeliui iš Juodųjų kalvų pravažiuoju Šadrono miestelį Nebraskoje. Sustoju prie Makdonaldo . Prispyrė į „poilsio kambarį“, tai yra tualetą.

Išėjęs užsirūkau.

Prieina žmogus. Maždaug mano vienmetis. Juodaplaukis. Pagal apsirengimą neatrodo, kad valkata.

Pradeda man pasakoti, kaip jį iš namų Šiaurės Dakotoje prieš dvi savaites išvijo žmona. Ir jis dabar kelyje.

Jaučiu, kad vis dėlto valkata. Tuoj prašys pinigų.

Tu indėnas, klausiu. Indėnas, sako. Lakotas? Lakotas. Gal galėtum duoti du dolerius?

Paduodu jam penkiasdešimt centų. Užsieny aš nešelpiu valkatų. Manau, tai ne mano reikalas. Savi valkatos – kitas reikalas, duočiau gal net ir dolerį.

Jis įsideda pusdolerį į kišenę. Stovi, bet neįkyriai. Lyg šildytųsi nuo manęs.

Man dar liko pusė cigaretės. Nueiti būtų nenatūralu.

Taip ir stovime. Tylime.

Ar girdėjai ką nors apie Pašėlusį Žirgą, klausiu indėno. Nes tuo metu jau žinau, kad rašysiu apie Ameriką.

Aišku, sako. Per radiją šįryt klausiausi. Jį netoli nužudė, apie dvidešimt mylių nuo čia. Šiandien metinės ar kažkas. Žiauru.

Žiauru, pakartoja, lyg Pašėlusį Žirgą būtų nužudę vakar.

Bet jį nužudė baltieji prieš šimtą trisdešimt metų Robinsono forte. Visai netoli nuo Makdonaldo , prie kurio mudu stovime.

Pašėlęs Žirgas pasidavė, pakluso įsakymui grįžti į rezervatą. O paskui pasklido kalbos, kad jis niekada nenurims ir ruošiasi vėl išsikasti karo kirvį. Jį iškvietė į fortą. Ten jis pasikarščiavo, įvyko susistumdymas ir jį nudūrė į nugarą.

Šautuvo durtuvu.

Kartu su juo buvo pusbrolis Liečiantis Debesis. Ir viską matė.

Pašėlusio Žirgo tėvas, irgi Pašėlęs Žirgas, atvykęs pasiimti sūnaus palaikų sakė, kad šiam tuo metu buvo trisdešimt šešeri.

Kaip man.

Korčakas trisdešimt šešerių kariavo Vakarų fronte. Ir ten apsisprendė statyti paminklą indėnams.

Matyt, tai amžius, kai reikia pasirinkti savąjį kalną. Arba pasiduoti, kaip pasidavė Pašėlęs Žirgas.

Jis nesiruošė grįžti į karo kelią. Kažkas neteisingai baltiesiems išvertė jo žodžius. Jis ne tai turėjo galvoje.

Ar tai viskas, ką gali? – neįkyriai klausia indėnas. Prašo dar šiek tiek išmaldos.

Moki lakotiškai, klausiu? Šiek tiek suprantu, atsako. Bet nekalbu. „Kola“, ištaria. Lakotiškai reiškia „draugas“. Žinojai, klausia? Ne, sakau, nežinojau. Iš kur aš galiu žinoti.

Duodu jam dar pusę dolerio. Ačiū, sako. Žmona iš namų išvarė, už tai aš dabar kelyje, kartoja.

Aš irgi kelyje.

Mes visi kelyje. Iki savojo kalno arba kalnelio su kryžiumi prie bažnyčios.

 

Grand Canyon

Mes jau penkios dienos kelyje. Denveris, Solt Leik Sitis, Las Vegasas... Septyniese viename minivene. Visų profesija ta pati – rašytojai. Didysis kanjonas – galutinis kelionės tikslas.

Amerikietis Džo – už vairo. Aš – šturmanas. Likusieji penki griežia ant manęs dantį, kad sėdžiu priekyje. Jie gale – susigrūdę. Bet aš didelis – palyginti su jais. Mano kojos ilgos. Be to, geriau už kitus orientuojuosi. Kiekvieną kartą prieš sėsdamas į priekį perklausiu Džo: aš tau reikalingas? Kaskart jis atsako: bijau, kad taip. Jo GPS – navigacinė sistema – nestabili: išsijungia, praranda balsą... Aš su savo popieriniais žemėlapiais patikimesnis. Taigi ir sėdžiu priekyje.

Kažkuris iš vyrų gale dvokia prakaitu. Filipinietis Visentė arba kinas Ge Fei. Džiaugiuosi, kad sėdžiu priekyje. Kvapas – didelis dalykas.

Į Didžiojo Kanjono kaimą įvažiuojame jau sutemus. Miniveno termometras rodo 42 laipsnius pagal Farenheitą. Mylias paversti kilometrais jau moku, Farenheito Celsijumi – dar ne. Atsidaręs langą iškišu ranką. Šalta. Temperatūra dar pliusinė, bet žema.

Pavalgęs einu į kiemą rūkyti. Stebiu tris pagyvenusius amerikiečius: vyrą ir dvi moteris. Kalba apie Didįjį kanjoną. Pamatėme, ir kas iš to, sako viena amerikietė, ką su tuo veikti? Nieko, atsako vyras, pasidėti į atmintį. Tai nuotykis, prisiminimai. Ir nuotraukos, antrina jam antroji amerikietė. Ir nuotraukos, neužtikrintai pritaria vyras.

Kitą rytą stovėdamas ant kanjono krašto suvokiu, apie ką ji kalbėjo. Jis įspūdingas, nuostabus, neaprėpiamas. Žodžiai negali jo perteikti. Taip pat ir nuotraukos. Nėra būdų jo pasiimti, parsivežti namo. Atmintyje jis taip pat dyla. Nusisuku ir išsisklaido. Prezidentas Teodoras Ruzveltas daugiau nei prieš šimtą metų pamatęs kanjoną pasakė: „Palikite taip, kaip yra. Jūs negalite jo pagerinti, nė trupučio. Čia amžiai padarė savo darbą ir žmogus gali nebent sugadinti. Viskas, ką galite padaryti, tai išsaugoti jį savo vaikams, savo vaikų vaikams ir visiems, kas ateis po jūsų.“

Bet tai prezidento kalba. Mes ne prezidentai. Mes – rašytojai. Mūsų tikslas – kažkokiu būdu jį sugauti. Suteikti formą tam jausmui, kuris apima stovint ant Didžiojo kanjono krašto.

Mes leidžiamės į jo gilumą.

Pirmas eina Ge Fei. Rankoje neša popierinį maišą, į kurį prekybos centre jam sudėjo sumuštinį ir vandenį. Atrodo kaip vietinis indėnas, grįžtantis namo su pirkiniais. Bet jis – kinas. Pekine dėsto šiuolaikinę kinų literatūrą. Kaskart užeidamas už naujos uolos krašto ir pamatęs atsiveriantį vaizdą jis šūkteli: „Hau.“ Trumpai ir staigiai. Tai reiškia tą patį, apie ką aš ką tik kalbėjau: įspūdinga, nuostabu, neaprėpiama. Ir, deja, neapsakoma.

Ge Fei man patinka. Pusamžis. Kalba nedaug. Jo anglų kalba – dar prastesnė už mano. Rūko savo kiniškas cigaretes. Sako, Kinijoje jos brangiausios, kainuoja apie dešimt dolerių. Sunku patikėti. Bet tabakas skanus. Pasitaikius progai mainau į jo cigaretes savo amerikietišką „Camel“.

Visentė rūko filipinietišką „Marllboro“. Ne dėl skonio, dėl kainos. Amerika jam brangi. Neįsivaizduoju, kiek jis to savo „Marllboro“ įvežė į šią šalį.

Šioje kelionėje mudu su juo dalinamės viešbučių kambariais. Knarkia kaip velnias. Sako, aš irgi knarkiu (nelabai tuo tikiu). Kas vakarą ant staliuko, skiriančio mūsų lovas, padeda „miego“ tablečių. Jei kuriam prireiktų. Paskui atsigulęs ilgai save trina kremais. Sunkiai pakenčiu tą oda slystančio kremo garsą. Ypač kai oda vyro. Jis moteriškas, švelnus. Mėgsta dūsauti kaip senutė. Šiaip Visentė neblogas, traukia visus per dantį. Bet aš skolingas nelieku, todėl jis manęs nemėgsta.

Už akių mane jis vadina Vikingu. Arba tiesiog – Laukiniu.

Kiti keturi nerūko.

Įveikę ketvirtį kanjono atsisėdame ant akmenų ir išsitraukiame sumuštinius.

Džo sako, kad tokio vaizdo pietums nėra gyvenime turėjęs. Dėl vaizdo sutinku, dėl pietų – ne visai. Tai tik storas, amerikietiškas sumuštinis su barbekiu mėsa. Pusę suvalgau, kitą įsidedu į kuprinę.

Hagar ir Lidžija pareiškia, kad toliau nesileis. Olandė ir kinė. Tai puiki netektis. Hagar didelė ir nevėkšla, o elgiasi lyg jauna pritrenkianti gražuolė. Meta nejuokingą sąmojį ir juokiasi pati viena tuo vis augančiu nenatūraliu juoku. Ne pagal amžių ir sudėjimą naivi. Puikuojasi savo naivumu.

Lidžija – kitas kraštutinumas. Negali sustoti kalbėjusi apie save. Jau žinome mintinai, kiek kartų ją kalbino BBC, CNN, „New Your Times“. Ir visiems ji kalbėjo tą patį – kaip jauna dirbo raketų fabrike. Šios raketos buvo skirtos naikinti JAV.

Neskanu, kai žmogus kartojasi. Daug sykių kartojasi.

Panašu, kad senatvėje, jei sulauksiu, būsiu nepakantus. Bjaurus, raukšlėtas žmogus, spjaudantis skreplius savo kelyje ir nemaloniai burbantis.

Bet dar ne senatvė. Liekame penkiese ir sprendžiame, kaip toli eisime.

Didysis kanjonas – klastinga vieta. Iš esmės tai didžiulė duobė, kurios dugnu teka Kolorado upė. Daugiau nei mylios gylio duobė. Leidžiantis uolėtais takais susidaro septynios mylios kelio. Grįžtant duobė virsta mylios aukščio kalnu. O tai jau yra mėgėjiškas alpinizmas.

Visi kanjono žinynai ir vietiniai reindžeriai stengiasi atkalbėti lankytojus nuo kelionės iki dugno ir atgal per vieną dieną. Užrašai kelyje skelbia: „Nežudyk savęs leisdamasis žemiau, nei paskui įstengsi pakilti. Keliaujant iki upės ir atgal per vieną dieną patiriamas didesnis fizinis krūvis nei nubėgus maratoną. Kasmet keletas žmonių tai darydami miršta, o šimtams prireikia gelbėtojų ir medikų pagalbos. Prieš keletą metų kopdama kanjone mirė 24 metų maratono bėgikė. Sustok ir blaiviai įvertink savo jėgas, kildamas į viršų bet kurią akimirką tu gali mirti nuo širdies smūgio arba dehidratacijos. Nedaryk to per vieną dieną.“

Bet mes kaip tyčia turime vieną dieną. Ir šie atbaidantys užrašai daro dvejopą poveikį. Jie gąsdina, bet ir vilioja. Išbandyti save. Išsemti visą kanjoną. Iki dugno.

Mintis sustoti kanjono viduryje, nenusileisti iki pat dugno pamažu tampa sunkiai pakeliama.

Aš eisiu iki dugno, sakau Džo. Jis bando mane atkalbėti. Klausia, ar turiu kalnų patirties. Neturiu. Bet negaliu sustoti. Ge Fei pareiškia eisiąs su ma nimi. Džo siūlo tai aptarti nuėjus dar ketvirtį kelio. O. K., sakau, aptarsim pu siaukelėje.

Bet pakeliui į pusiaukelę Džo ir Visentė beviltiškai atsilieka. Ge Fei su savo popieriniu maišeliu užduoda neblogą tempą ir mudu su Keti vos spėjame paskui jį.

Keti iš Naujosios Zelandijos ir ji man patinka labiausiai. Jai keturiasdešimt su trupučiu, rašo knygas vaikams. Ir ji nekalba apie leidėją. Visi kiti frazę my publisher vartoja gerokai per dažnai. Kalba apie tą savo leidėją kaip apie svarbiausią gyvenimo asmenį, kuriam jie yra pavaldūs. Jis daug iš jų reikalauja ir kartais jie nepaklūsta, vėluoja atsiųsti romaną ir panašiai. Rašytojai yra vaikai, nepaisant lyties ir amžiaus.

Keti nekalba apie leidėją. Mudu kalbamės apie pasakas. Aš noriu rašyti vaikams, penkerių metų mergaitėms (tokia yra mano dukra), ir klausiu Keti, kas joms rūpi tokiame amžiuje. Princesės, atsako Keti. Bet tai nuobodu, sakau. Ji sutinka: šiek tiek nuobodu.

Priekyje einantis Ge Fei radęs šešėlį sustoja, prisėda ir užsirūko. Toli apačioje jau matyti upė. Jis klausia, ar upė yra pabaiga? Aš suprantu jo klausimą. Taip, sakau, upė yra pabaiga. Eisime iki dugno? Ge Fei žiūri į apačią. Ge Fei, pakartoju, mes eisime iki dugno? Jis atsisuka. Purto galvą. Sako, toliau nebe is. Aš jo nesuprantu.

Pasižiūriu į Keti. Ji gundosi leistis. Bet nėra tikra. Aš, sakau, eisiu dar ketvirtį, toliau žiūrėsiu. Tu – kaip nori. Einam, atsako. Bet aš tavęs nespaudžiu, sakau, galiu nueiti ir vienas. Ne, sako, aš pabandysiu.

Mudu einam toliau. Ge Fei lieka šešėlyje, surūko savo brangią kinišką cigaretę, griebia popierinį maišą ir pradeda kilti į viršų. Juokingas su tuo maišeliu. Lyg per klaidą nuklydęs į kalnus.

Ar tu tikra? – sustoju ir perklausiu Keti. Nes nuėjus dar ketvirtį liks tik ketvirtis iki upės. O sustoti likus tik ketvirčiui bus jau nepadoru. Matysime, sako Keti.

Pakeliui mes prieiname ženklą. Tai pusiaukelė. Trys su puse mylios iki viršaus ir tiek pat iki dugno. Keti sunerimsta. Ji tikėjosi, kad pusiaukelė buvo ten, kur užsirūkė Ge Fei.

Apsispręsk, sakau, Keti. Ji sako šiek tiek dar paeisianti, o tuomet apsispręsianti.

Mudu einam toliau. Eiti lengva. Jokio nuovargio. Visą laiką žemyn. Aš jau eisiu, matyt, iki dugno, sakau. Esu kvailokas, Avinas pagal zodiaką. Suprantu, kad tai neprotinga, bet negaliu sustoti. Bet tu, Keti, neprivalai.

Aš irgi turiu kvailumo, sako. Dar šiek tiek paėjėsiu.

Nusileidus į trečią ketvirtį ji nusprendžia dar paėjėti už uolos kampo, pažiūrėti, koks vaizdas ten atsivers ir kaip toli iki upės.

Atsivėrus vaizdui Keti nusprendžia grįžti.

Atsisėdę šešėlyje sukertame maisto likučius. Keti fotoaparate likęs tik vienas kadras. Ji nori nufotografuoti mane, juokauja, kad tai būtų paskutinė mano nuotrauka, jei kartais negrįžčiau. Bet ji ilgai krapštosi su tuo fotoaparatu ir aš sakau jai – tiek to. Pasilik tą nuotrauką sau. Saulėlydžiui ar panašiai.

Aš turbūt lipsiu lėtai, sako Keti, tu mane pasivysi.

Ji lieka. Seka mane akimis, pamoja. Paskui atsistoja ir dingsta už uolos kampo.

Suprantu, kad darau kvailystę ir vargu ar užlipsiu atgal, bet jau negaliu sustoti. Į viršų nuo upės pusės lipa jaunas amerikietis. Su lazdomis, kaip įprasta kalnuose. Veidas šlapias, raudonas, išmuštas dėmėmis. Jis klausia manęs, ar dar toli viršus? Penkios mylios, sakau. Nors iš tikrųjų – šešios. Matau, kaip vaikino veide išryškėja kančia. Dar netikiu, kad ši kančia netrukus laukia manęs.

Ajovos Sityje, kuriame laikinai apsistojau, prieš kelias savaites turėjau susitikimą su studentais, pasirinkusiais literatūrą. Manęs tuomet paklausė, ar yra knyga, padariusi mano kūrybai didžiausią įtaką? Atsakiau, kad tokios knygos turbūt nėra. Bet yra knyga, pražūtingai paveikusi mano gyvenimą. Žiulio Verno „Kapitonas Hateris“.

Kapitonas Hateris, ieškojęs Šiaurės ašigalio, vertęs įgulą tempti per ledus laivą, be vilties sugrįžti atgal. Galiausiai pasiekęs ašigalį ir ten išprotėjęs.

Man turbūt nepavyko suaugti. Nes sekti paskui kapitoną Haterį į Didžiojo kanjono dugną, kasdienybėje surūkant pakelį cigarečių, nesportuojant ir apskritai retai pakylant nuo rašomojo stalo, yra jau netgi ne vaikiška. Ir tai anaiptol ne beprotiška, tai tiesiog labai neprotinga.

Aš skylu į dvi dalis. Į tą, kuris dabar leidžiasi ir jaučiasi pilnas jėgų. Ir į aną, kuris kils ir klaus sutiktų žmonių, ar dar toli viršus. Penkios mylios, atsakys man kažkas, žvaliai besileidžiantis.

Kelionė kanjonu žemyn užtrunka keturias valandas. Aš pasiekiu dugną. Kitoje upės pusėje nedidelis smėlėtas paplūdimys. Ten braido žmonės. Dar toliau – turistinė ranča, kurioje braidantys apsistoję nakvynei. Ten yra geriamo vandens.

Kanjono dugne karšta kaip pragare. Ir sausa.

Nueinu iki vandens kolonėlės, atsisėdu ant akmens, užsirūkau ir staiga pajuntu žvėrišką nuovargį. Aukščio ir temperatūrų skirtumai savo padarė. Tas kvailas Aš, kuris leidosi, dingsta kartu su visu kapitonu. Dabar aš tas, kuris kils. Apgautas ir apgailėtinas.

Išgeriu visą butelyje likusį vandenį. Paskui dar ilgai stoviu apžiojęs kolonėlę. Bandau prisipilti į save kuo daugiau skysčio, nes kita vandens kolonėlė tik pačioje kanjono viršūnėje. Tada pripildau butelį. Jis mažas, tik vieno litro talpos. Jau žinau, kad man jo neužteks. Bet tai ne didžiausia bėda. Man neužteks jėgų. Ir šviesos. Net sparčiai eidamas (kas yra neįmanoma) nepakilčiau iki saulėlydžio. O sutemos čia yra žiaurios. Kyla vėjas ir temperatūra staigiai krenta į minusą.

Palendu po kolonėle. Pakišu galvą ir nugarą. Vanduo atgaivina. Bet kol nueinu iki paplūdimio, išgaruoja.

Žaliame Kolorado upės vandenyje suvilgau savo raudoną kepurę su snapeliu. Mane užkalbina braidanti amerikietė. Klausia, iš kur ir į kur einu. Sakau jai, kad nusileidau, o dabar žadu kilti. Tai neįmanoma, sako. Likit nakvoti rančoje. Negaliu, atsakau, turiu eiti. Jos žvilgsny matau užuojautą. Jums pavyks, netvirtai mane drąsina. Pavyks, pakartoja.

Einu.

Grįžtu į pietinę upės pusę, pradedu kilti ir neįveikęs net šimto metrų sudrimbu ant akmens. Širdis daužosi po visą kūną. Visas kūnas tapęs vienu plakančiu raumeniu. Akyse juoda, plaučiuose trūksta oro, žvėriškai džiūsta burna. Geriu vandenį. Negaliu sustoti, nors žinau, kad šis butelis skirtas visoms septynioms mylioms (ir tai yra dešimt kilometrų), o aš dar nenuėjau net šimtosios kelio dalies.

Bet kada galima grįžti į rančą, sako tas, kuris kyla. Bus nedidelė gėda, mano šeši rašytojai rytoj išskris be manęs... Bet yra tokia išeitis.

Tik čia iš kažkur vėl atsiranda Hateris. Nėra tokios galimybės, sako. Kanjoną reikia įveikti arba jame numirti. Visa kita yra nesąmonė.

Iš lėto slenku į viršų. Nuo šešėlio iki šešėlio. Priėjęs šešėlį ilsiuosi. Baigiantis šešėliui vėl sustoju ilsėtis, kad atgaučiau bent kiek jėgų saulės kepinamai atkarpai.

Į dugną leidžiasi paskutiniai rančoje ketinantys apsistoti turistai. Kur tu eini, klausia vienas. Į viršų, sakau, nematai? Ar tu išprotėjai? – klausia. Ne, atsakau, tiesiog neturiu išeities. Leiskis į rančą, sako. Bandysiu pakilti, atsakau.

Išsitraukiu mobilųjį telefoną. Ryšio kanjone nėra, naudoju jį tik kaip laikrodį. Bet jis išsikrovęs. Bandau įjungti – neįsijungia.

Išsekęs pasiekiu akmenį, prie kurio išsiskyriau su Keti. Reikėjo leistis fotografuojamam. Bet ji per ilgai krapštėsi su tuo fotoaparatu.

Ieškau ritmo. Turi būti ritmas ir tempas, galvoju, kuriuo eidamas nepavargčiau. Tegu labai lėtas, koja už kojos, nedideliais žingsniais... Nerandu tokio ritmo. Kad ir kaip eičiau, kas dvidešimt žingsnių sudrimbu ant akmens ilsėtis.

Įveikiu pirmą ketvirtį. Žmonių nebėra, tik voverės ir elniai. Be jų, kanjone dar ganosi kojotai ir kalnų liūtai. Kelionių žinynas įspėja: jei sutiksite kalnų liūtą, kitaip dar vadinamą puma, leiskite jam pabėgti. Jei liūtas artės prie jūsų, iškelkit į viršų rankas, kad atrodytumėt didesnis, ir staukite, kad jis išsigąstų. Ir paskutinė instrukcija: jei liūtas jus puls – ginkitės.

Ant akmens prie tako aptinku sijoną ir liemenėlę. Drabužiai tvarkingai sudėti. Dairausi, kas juos paliko. Nieko nėra. Tik kanjonas.

Laukiu antro kvėpavimo. Turi įsijungti organizmo rezervas, skirtas ekstremaliems atvejams. Negali taip būti, kad nėra jokios atsargos. Ne kasdien save taip išsekinu, tiesą sakant, labai retai, o gal apskritai – niekada. Taigi rezervas yra. Tik kaip jį įjungti?

Bandau tvarkyti kvėpavimą, kvėpuoti lygiai, panaikinti švilpimą plaučiuose. Niekas nepadeda. Jau netgi vanduo nebesudrėkina burnos. Lūpos sausos ir kietos kaip žvyras.

Vis dažniau pagalvoju apie tą jauną maratono bėgikę. Kvaila žaisti atradėją seniai atrastoje vietoje. Minant turistų takais. Bet ar būčiau ramiai miegojęs, neįveikęs viso kanjono. Hateris sako, kad ne. Padarei, ką turėjai. Dabar reikia grįžti į viršų. Bet tai ne svarbiausia dalis. Svarbiausią jau atlikai.

Atsisėdu šešėlyje. Saulė žemai, bet dar ne saulėlydis. Žiūriu į visą tą grožį apačioje, ryškiai spalvotas piramidžių formos uolas. Ką aš galiu apie tai pasakyti? Nieko. Nuostabiai gražu. Tai ne pati blogiausia vieta mirti, sako mano kapitonas. Amžiai savo padarė ir žmogus čia nieko negali pridėti, – antrina JAV prezidentas. Nebent įveikti kanjoną, priduria kapitonas, arba jame pasilikti.

Jeigu būčiau sportavęs, galvoju, bėgiojęs kas rytą, vaikščiojęs į „džimą“, metęs rūkyti, argi sėdėčiau dabar ant šito akmens, taip beviltiškai įsipainiojęs neaprėpiamame kanjono grožyje? Nešiojantis viduje kapitoną Haterį, reikia ruoštis panašiems iššūkiams. Nežinai, kada sukvailėsi ir kur jis tave nuves. Jis beprotis. Reikia būti stipriam, turint įgimtą ligą eiti iki pat galo. O aš toks nesu. Anaiptol.

Bet tai ne blogiausia vieta numirti, – kartoja mano kapitonas, – įsilieti į visą šį grožį ir tapti jo dalimi.

Manęs link leidžiasi elnias. Prieina visai arti – per ištiestos rankos atstumą. Nemato, kad aš čia sėdžiu? Arba manęs jau nėra?

Aš žiūriu į jį. Jis žvalgosi į kanjoną. Jam irgi patinka vaizdas.

Nesuprantu, kaip taip gali būti? Jokios reakcijos į mane. Lyg būčiau to grožio dalis. Tada sakau jam: „Sveikas...“

Net pats išsigąstu, kai jis atšoka nuo manęs, lyg būčiau staiga prakalbusi uola. Skuodžia aukštyn kiek įkabindamas, po savim ištaškydamas akmenis. Tie darda žemyn nuo uolos.

Stebi mane per atstumą. Nustebęs ir sunerimęs.

Ir tą akimirką pajuntu, kad užlipsiu. Nauja nesuprantama energija plūsteli į mane. Elnio ar kanjono energija. Aš išgąsdinau žvėrį ir atėmiau jo jėgas – kitaip negaliu to paaiškinti. Pakylu ir einu. Tai antras kvėpavimas. Elnio kvėpavimas.

Daugiau nebedūstu, širdis plaka ramiai, troškina, bet galima kęsti. Jeigu užlipsiu, galvoju, mesiu rūkyti. Mesiu kapitoną Haterį ir parašysiu pasaką apie princeses ir princus. Jų rūmai bus tarp miškų, toli nuo visų tarpeklių. Aplink trykš šaltiniai ir upės. Bus daug gėlo vandens. Princesės ir princai gers tą vandenį, tarnai jį gers. Visi jį gers. Daug bus vandens.

Pasiekiu pusiaukelę. Trys su puse mylios į viršų ir tiek pat žemyn. Prieinu akmenį, ant kurio užsirūkė Ge Fei. Tolumoje matau žmogų. Jis irgi lipa į viršų, pasiremdamas lazdomis.

Pasiveju jį. Nežinau, iš kur tiek jėgų. Ar dar toli viršus? – klausia jaunas amerikietis. Nelabai, sakau, mylia, dvi, ne daugiau. Jis žiūri į mane didelėmis, kančios pilnomis akimis. Tai nejuokinga, sako. Tai fucking visai nebe linksma. Tas kanjonas toks fucking ilgas, kad aš jau galvojau – mirsiu.

Bent jau tai ne blogiausia vieta numirti, cituoju kapitoną Haterį ir pralinksminu amerikietį. Jis – Aleksas. Iš Ajovos Sičio. To paties miestelio Amerikos vidury, kuriame ir aš laikinai apsistojęs. Neįtikėtina. Mes abu iš Ajovos Sičio tuščiame, temstančiame Didžiajame kanjone. Jis nusileido iš šiaurės, eina švęsti draugo gimtadienio. Draugas jo lauks viršuje.

Aš, sakau, leidausi šiuo taku. Viršus jau tikrai netoli, ne daugiau kaip pusantros mylios. Aš mačiau tave, sako Aleksas, apačioje, sakei, kad dar penkios mylios. A, tai tu ten buvai, sakau. Taip, tai aš, atsako.

Mudu nutylame. Paskui Aleksas sako: Ajova Sitis yra fucking geriausia vieta pasaulyje. Taip, sakau, ten gerai. Baras prie baro, linksma, prisimena jis savo miestą. Eini per barus, geri alų...

Jis išbaigė savo vandenį. Nori gerti, todėl taip kalba.

Mano butelis irgi jau tuščias.

Temsta ir kyla vėjas. Bloškia smėlį į veidą. Eime, sakau pakeleiviui, sutemos čia yra žiaurios. Tu eik, sako jis, aš lėtas. Aš lipsiu paskui tave.

Jau beveik nestoju ilsėtis. Šalta. Vėjas žvėriškas. Laimei, dangus giedras ir pilnatis apšviečia siaurą kanjono taką, už kurio juoduoja bedugnė.

Toli apačioje šviečia Alekso žibintuvėlis. Jis eina. Lėtai, bet juda.

Aš pasiekiu viršų. Ieškau tamsoje geriamo vandens kolonėlės. Radęs geriu iš čiaupo. Neprisimenu, kada gėriau skanesnį skystį už šį.

Ar nesutikai ten vaikino, iš tamsos atsklinda balsas. Po medžiu sėdi vyras. Alekso, klausiu. Alekso, linkteli. Jis jau čia pat, netoli, sakau. Jau greitai pareis. Ačiū Dievui, dėkoja. Nes aš visas jau fucking čia pergyvenu. Plaukus baigiu nusirauti.

Atsisėdęs užsirūkau. Jau žinau, kad nemesiu rūkyti. Iš visų pažadų, kuriuos sau daviau kanjone, gal tik pasaka apie princeses buvo nors kiek rimtesnis.

Pasaka apie princeses, susiraukia kapitonas. Betgi tai taip nuobodu. Nuobodu, sutinku. Tai yra fucking turbūt nuobodžiausias dalykas pasaulyje. Vargu ar aš tai parašysiu. Tai patinka mergaitėms, bet yra taip nelinksma.

Traukiu dūmą ir užmirštu, kaip buvo sunku čia grįžti. Visos tos kvailos mintys apie mirtį tarpeklyje jau neatrodo rimtos. Aš žinojau, kad grįšiu, nebuvo jokios abejonės. Buvo sunku, bet įveikiama.

Didysis kanjonas jau dyla iš mano atminties. Dyla vaizdas, kurį mačiau, dyla jausmas, kurį ten patyriau. Po keleto dienų atsigauna kojų ir nugaros raumenys. Tik lūpos ne. Lūpos tebėra sausos, pūslėtos ir skaudančios. Keti su Ge Fei – tas pat. Ir Džo su Visentė. Netgi Hagar su Lidžija, nuėjusios tiktai ketvirtį, skundžiasi skaudančiomis lūpomis.

Kanjonas mus pabučiavo, sakau. Prieš paleisdamas.

Po savaitės ant pagalvės randu kraujo. Tai nuo mano žaizdotų lūpų.

Klausiu Keti, ar jai tas pat? Ne, jos lūpos O. K. Ir kitų jau sugijo.

Kanjonas juos pabučiavo, o man, atrodo, įkando.

2009