Kristijonui Donelaičiui – 300

Ne tik „Metai“, bet ir visi kiti išlikę Kristijono Donelaičio tekstai bei žinomi gyvenimo faktai liudija jį buvus įsitikinusiu liuteronu tiek išsilavinimo, tiek ir pasaulėžiūros požiūriu. Karaliaučiaus universitete teologiją K. Donelaitis studijavo Vokietijos ir Prūsijos liuteronų bažnyčiose plintant pietizmui, kurio ženklų galime matyti ir „Metuose“1 . Vis dėlto reikia pabrėžti, kad pietizmas buvo toks Liuteronų bažnyčios judėjimas, kuris nekvestionavo liuteronų dogmatikos, o tik ugdė glaudžiai su etika susietas bendruomeninio ir individualaus pamaldumo formas. Pietizmas neturėjo užmojų keisti doktrinos, todėl tiek XVI a., tiek XVIII a. pagrindinės liuteronizmo mokymo, pasaulėžiūros tiesos ir vertybės buvo tos pačios. Apaštalo Pauliaus tekstų pagrindu XVI a. protestantizmo tėvų suformuotas ir detaliai išplėtotas pamatinis mokymas apie išganymą ne dėl darbų, o per tikėjimą radikaliai modifikavo ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos socialinį veidą ir etiką. Išganymo idėja buvo išvaduota nuo sandėriškumo ir suvokta kaip grynoji religinė vertybė, dieviškoji tvarka, nepriklausanti nuo žmogaus nuopelnų. Žmogus suvoktas kaip savo pašaukimą vykdantis dieviškasis instrumentas.

Klasikiniu šios srities tyrimu tapusiame veikale „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“ Maksas Weberis įrodė, kad protestantizmas, atsisakydamas idėjos apie išganymą kaip užmokestį už atliktus darbus, paradoksaliai paskatino darbo kaip religinės vertybės suvokimą. Darbas, profesija, praktinė veikla buvo asmens išrinktumo žemiškuoju liudijimu: ne varginančia pareiga, bet pašaukimu. Todėl ir „Metų“ herojų padalijimas į viežlybuosius ir nenaudėlius – natūrali ir tradicinė liuteroniškojo pasaulio tvarka, kurioje vieni tobulai vykdo savo pašaukimą, o kiti yra pasmerkti pražūčiai ir „peklai“ 2 . „Metai“   liudija tai, kad gamta yra protingas ir tobulas Dievo kūrinys, ir kiekviena kūrėjui ištikima pasaulio esybė vykdo jai paskirtą funkciją. Gamtos metų laikai teikia žmogui įvairias gėrybes, paukščiai ir kiti tvariniai šlovina kūrėją, o žmogus, būdamas sutvertas pagal Dievo paveikslą, bet patyręs prigimtinę nuodėmę, veikla ir darbu liudija savo pašaukimą ir laukia savojo teismo. Jo gyvenimo būdas yra „viežlybumo“ (teisumo) liudijimas arba aplaidus „nedorėliškas“ buvimas. Tačiau liuteronų teologija visuomenės nemoko ir nieko neskatina teisti. Dar pirmasis lietuviškosios Biblijos vertėjas, liuteronų ortodoksijos Mažojoje Lietuvoje įtvirtintojas Jonas Bretkūnas XVI a. sukurtame pamokslų rinkinyje „Postilė“ (1595) teigė, kad krikščionių bendruomenė žemėje niekada nebus ir negali būti ideali (kaip siekė, pavyzdžiui, radikalios protestantų antitrinitorių, anabaptistų bendruomenės), šėtono veikimas pasaulyje yra kasdienis jo darbas, todėl gėris ir blogis žmonių gyvenime egzistuoja kartu ir šalia, o visuomenė yra padalyta į gerus ir į piktus:

Katarai, novacijanai ir anabaptistai, tati esti heretikai arba kleidūnai, pamoksle galėtų tarti, jog žmonės krikščionys visi turėtų geri ir šventi būti, kaip nė vieno pikto, tatai esti vagies, girtuoklės, kekšaujančio arba kitaip griekuosu gyvenančio neturėtų tarp krikščionių būti. Ach Pone Dieve, labai tatai ger’ būtų ir pačiam Dievui didei intiktų, kada nebūtų griešnikų ant svieto. Bet šioje Evangelijoje mūsų Ponas Jėzus Kristus per prilyginimą išroda, iki svieto galo būsiančius gerus bei piktus krikščionystėje3 .

K. Donelaitis tebėra tos pačios, pasaulio neišvengiamą pabaigą reflektuojančios tradicinės liuteroniškos pasaulėvokos atstovas: „Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams / Velnias vis baisiaus piktųjų suvelia kudlą“ („Rudenio gėrybės“, 867–868). Teisingo krikščionio pareiga – mokėti atpažinti blogio ženklus ir atsiriboti nuo jų, bet ne juos naikinti ar teisti. Tad K. Donelaitis, pateikdamas ne tik viežlybųjų, bet ir nedorėlių gyvenimo kasdienybės vaizdus, ne teisia, bet moko, rodo ir ragina, primindamas, kad žmogus yra silpnas ir nevisagalis. K. Donelaičio posakis „Kiekviens žioplys tur savo davadą“ („Žiemos rūpesčiai“, 543) reiškia įsitikinimą, kad kiekvienas sutvėrimas turi sau paskirtą lemtį, jo gyvenimą organizuojančią tvarką, kurią išmintinga yra pažinti, suprasti, vykdyti ir nesistengti jos įveikti. Taip kasdienio žmogaus gyvenimo detalės tampa iškalbingomis to „davado“, paskirtosios tvarkos ženklais. K. Donelaičio antropologijoje visi kasdienio gyvenimo aspektai įgauna vertybinį, etinį matmenį: kalba, elgesys, apranga ar net kasdieniai valgymo įpročiai yra teisingo ir neteisaus, viežlybo ir nedoro krikščionio etiketės.

 

Maisto ir valgymo paradigma

 

Gilinantis į Europos Apšvietos epochos poetinį kontekstą, K. Donelaičio „Me tus“ galima prisiminti tarp tokių XVIII a. Europos kūrinių kaip vokiečių poeto  E.Ch. Kleisto „Pavasaris“ („Der Frühling“, 1749), anglo J. Thomsono poema „Metų laikai“ („The Seasons“, 1726–1730), prancūzo J. Saint-Lambert „Metų laikai“ („Les saisons“, 1769). Vis dėlto nė viename iš jų valstiečiai, liaudies kultūra ir gamta nebuvo tapę konstruktyviu meninio pasaulėvaizdžio kūrimo principu. Valstietiškosios kultūros ir gamtos ciklo įamžinimas ir netikėta, išskirtinė poetinė lietuvių kalba, kuriai visai nebūdingas to meto Vakarų literatūroje dominavęs sentimentalumas, estetizacija ir dekoratyvumas, sudaro K. Donelaičio „Metų“ turinio ir formos integralumą. Valstiečiai, kurie XVIII a. Vakarų kultūroje vaizduojami kaip stilizuotos peizažo detalės, „Metuose“ išsiskiria savo socialumu ir sodria tipizuota charakteristika. Europos XVIII a. literatūros kontekste „Metai“ yra unikalūs kaip tik dėl to, kad pamatiniu poemos (keturių epinių giesmių ciklo) poetiniu principu tapo valstietiškoji, žemdirbiškoji gamtos ritmui pavaldi kasdienybė ir jos atributai. „Metai“   yra klasikinė gamtos filosofijos ir protestantiškųjų vertybių poetinė jungtis, atskleista kasdienio valstiečių gyvenimo vaizdais. Vertes ir idėjas reprezentuoja iki tol poetinio dėmesio nevertu laikytas žemdirbio kasdienio gyvenimo ritmas. K. Donelaitis vaizduoja dirbantį ir gamtos ritmui pavaldų žmogų, veikla ir kasdieniu gyvenimu liudijantį savo krikščionišką vertę.

Viena ryškiausių, „Metuose“ daugiausia dėmesio sulaukianti tos vertės liudijimo formų yra maisto ir valgymo paradigma4 . Valstiečio gyvenime tai itin svarbi paradigma – nes jis yra maisto kūrėjas ir gamintojas, su maisto parūpinimu yra susiję ne tik pagrindiniai jo asmeniniai, bet ir bendruomeniniai žemiškojo pašaukimo įpareigojimai. K. Donelaičio „Metuose“ valgio ir valgymo paradigma yra integrali jo kūryboje atsispindinčios gamtos filosofijos dalis.

 

Mandagus“ valgymas ir „neviežlybas“ ėdimas

 

Vaizduodamas valstiečių gyvenimą K. Donelaitis pateikė daug iškalbingų XVIII a. valstiečių kasdienės aplinkos, susijusios su valgymo paradigma, poetinių liudijimų. Matyti, kad K. Donelaičio laikais valstiečių aplinkoje buvo žinomi du stalo įrankiai: šaukštas ir peilis. Abu jie ne kartą minimi „Metuose“, tai seniausi ir tradiciniai stalo įrankiai civilizacijos istorijoje. Nors šakutė Europos kultūroje atsirado jau viduramžių Italijoje, šis stalo įrankis iki pat XIX–XX a. išliko išskirtinis ir retai naudojamas. Ne tik K. Donelaičio „Metų“ valstiečiai, bet ir didelė dalis miestiečių ir diduomenės XVIII a. dar valgė be šakučių. Mėsa gabaliukais buvo atpjaunama peiliu ir rankomis dedama į burną. K. Donelaitis „Pričkaus svodboje“ didelių mėsos gabalų („stukių“) griebimą rankomis aprašė kaip brutalų ir nemandagų rijimą ir ėdimą:

 

Štai Enskys tuojaus ištraukęs didelį peilį,

Virtas ir keptas mėsas jau pradeda pjaustyt

Ir ant luobų ar lentelių pameta stukiais;

Nės apsirijęs jau nežino mandagiai elgtis.

O kitsai jau taip be peilio ėda iš rankų,

Kad lašinių taukai per barzdą varva nuo zūbų.

(„Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“, 47–50)5

K. Donelaitis užsimena, kad mandagiai pjaustyti („tranšieruoti“) moka ne visi būrai, tinkamiau tai daryti įpratę ponai:

Štai tuojaus Enskys, ištraukęs didelį peilį,

Virtas ir keptas mėsas padalyt pasisiūlė.

Bet, kaip ponai daro, tranšieruot nemokėdams,

Tuo su nagais kaip būrs lašinių šmotus nusitvėrė

Ir skvarbydams ant torielių sumetė stukiais;

Nės prisirijęs jau nenumanė mandagiai elgtis.

(„Rudenio gėrybės“, 163–168)

 

Apskritai galima manyti, kad mėsos valgymas tinkamai naudojantis peiliu būrams jau buvo įprastas, bet, kaip nurodo K. Donelaitis, tai dar buvo laikoma ponišku papročiu, todėl į didelį būrį susibūrę, o tuo labiau jau girti („brangvynių prisisiurbę“) būrai pamiršdavo stalo įpročius ir mėsą valgydavo ją dalindami tik rankomis. Tokį mandagaus saiko praradimą K. Donelaitis smerkia:

 

O kiti, taip jau girti, neturėdami peilių

Ir su rankomis apgniaužę, lašinius ėdė,

Taip kad jų taukai per barzdą jau nulašėjo,

Nės jie mislijo, kad būrs, pas Krizą sėdėdams,

Kloniotis ir poniškai pasielgt neprivalo.

(„Rudenio gėrybės“, 171–175)

 

Metų“ epizodas apie etiką prie stalo rodo, kad K. Donelaičio „Metų“ valgymo paradigma gali būti „mandagi“ („valgo“) ir gyvuliška („ėda“), taigi teisinga ir ydinga. Valgymo būdas yra dvejopas, jis gali būti gero, padoraus, krikščioniško ir negatyvaus, ydingo gyvenimo ženklas.

 

Darbu pelnyti žemdirbio valgiai – jo vertės ženklas

 

Metai“ yra kasdienio krikščioniškojo gyvenimo vertes įteisinantis kūrinys. Šiam verčių nusakymui tarnauja visi žmogaus poelgiai ir veiksmai, tarp jų ir maistas, jo ruošimas ir valgymas vienas iš pagrindinių itin gyvai aprašomų žmogiškojo gyvenimo malonumų:

 

O po tam abu tiesiog už stalo nukvietęs

Su Ilzbe, savo kukarka, pasenusia boba,

Daug skaniai keptų ir šutytų atnešė valgių:

Jautienos riebios, kiaulienos irgi žąsienos,

Plaučių ir kepenų, ir blėkų didelį puodą.

Tuos valgius visus, svečiams į bliūdą supiltus,

Krizas su pačia meilingai ragina valgyt.

 

(„Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“, 40–46)

 

Metuose“ mėgaujamasi vardijant daržoves ir grūdines kultūras. Tai pastarnokai, morkos, ropės, repukai (griežčiai, sėtiniai), burokai, rauginti kopūstai (lapienė), pupos, bulvės ir įvairūs grūdų patiekalai, kepiniai ir papločiai. Vertinama įvairių naminių paukščių ir gyvulių mėsa (kiauliena, jautiena, aviena, paukštiena (šutintas gaidys, vištiena, žąsiena, antiena), vidiniai gyvulių organai (plaučiai, kepenys, žarnos, blėkai iš supjaustytų žarnų ruošiamas troškinys), paruošti fermentuoti gėrimai (alus ir vynas).

Nesunku pastebėti, kad „Metų“ scenos, kuriose aprašomas darbu užauginamo ir pagaminamo maisto ruošimas ir mėgavimasis juo, yra linksmos ir nuotaikingos. Valgymas ir mėgavimasis valgiu yra pagrindinis kasdienio gyvenimo džiaugsmo šaltinis:

 

Ak, – tarė, – liksminkitės, jau vėl česnis pasidaro.

Tikt girdėkit, kad Bendiksas žąsiną pjauja

Ir kaip Paikžentis pasiritęs aviną smaugia.

Vauškus savo namams vienragį bulių stekena,

O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį,

Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę,

Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin.

Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt,

Nės lašinių bei kumpių jau rūkyt pakabintų

Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba.“

 

(„Rudenio gėrybės“, 341–350)

 

Rūkoma, kepama ir „šutinama“ naminių gyvulių ir paukščių mėsa „Metuose“ vertinama itin pozityviai, jos valgiai dažnai įvardijami kaip „skanūs“, jiems skiriamas išskirtinis dėmesys tarp valgių. Darbu užaugintas maistas – pagrindinis žemdirbio džiaugsmas, juo žmogus apdovanojamas už kasdienį vargą:

 

Darbo reik, nės taip kožnam Dievs paliepė valgyt,

Valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų.

Taigi nečėdykim mušt, pjaut ir skerst savo valgį.

Vaike, numušk drąsa jautuką sau nupenėjęs;

Pjauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną;

Kišk žąsis, pyles, vištas į didelį puodą;

Skersk daglus paršus, pasiskersk nutukusią kiaulę;

Valgyk sveiks dešras, iš kruopo sau pasidaręs.

Imk raumens stukius, sukapojęs kimšk smageninę;

O kad dar negana, nusitvėręs didelę žarną,

Kimšk drąsa plaučius, n’atbok, kad plyšdama driksters,

Ir kepenų n’užmiršk, kad storą pridrebi dešrą;

Nės tokie daiktai tau gal didei susigadyt.

 

(„Rudenio gėrybės“, 376–388)

 

Užaugintą maistą reikia protingai paskirstyti („O kad čėrauji, reik su razumu čėraut“, RG 395). K. Donelaitis kritikuoja nesaikingumą ir viso išauginto maisto staigų suvalgymą per rudenį, kasdien pernelyg mėgaujantis (kasdien „vėdarą linksmijant“), o pavasario sulaukus valgant „valgius nedarytus“.

Todėl „Metai“ yra ne tik darbu uždirbto maisto pašlovinimas, bet mokymas apie saiko dorybę. K. Donelaitis pažymi, kad toks sotus ir linksmas valgymas ir mėgavimasis savo darbo vaisiais yra nekasdienis uždarbis. Pasakojimą apie sotų pasimėgavimą dažnai keičia mokymas apie kuklaus maitinimosi dorybę:

 

Mes besidovydami daugsyk kruopas nedarytas

Ir plutas menkas blogai kramtydami valgėm.

Tankiai mes tvanke prastai maišydami skinkį

Ir vandens malkus iš klano semdami gėrėm.

(„Rudenio gėrybės“, 364–367)

 

Gerieji ir blogieji valgiai

 

Kaip ir valgymo būdas, taip ir visas maistas „Metuose“ yra gero, krikščioniško arba negatyvaus, ydingo, nuo susiklosčiusių papročių atitrūkusio gyvenimo ženklas.

Pozityvias reikšmes „Metuose“ turi tik pačių žmonių pagaminamas, kultivuojamas ar užauginamas maistas: naminių gyvulių mėsa, grūdinės kultūros ir daržovės – tipiški ir tradiciniai kaimo valgiai. Jie reiškia natūralų, padorų, teisingą ir krikščionišką žmogaus gyvenimą, kai maistas užsitarnaujamas darbu. Tokį maistą „Metuose“ valgo lietuviai būrai. K. Donelaitis jų – nuo amžių šią žemę dirbančių vietinių žmonių – gyvenimo būdu matuoja etines ir krikščioniškąsias vertes. Atvykėliai, imigrantai ir ponai siejami su kitokio, neteisingo, nedoro valgio ir valgymo būdo paradigma: ropliais, kirmėlėmis, laukiniais žvėrimis ir paukščiais, tai yra tuo, ką galima „pasiimti“ iš gamtos viso to neauginus, neužsitarnavus, dėl to nesidarbavus, bet tiesiog nušovus, sugavus ar kitaip nugalabijus:

 

Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą,

O kitsai, su nagais draskydams ištisą zuikį,

Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė;

Ale trečiasis, du bjauriu ryku nusitvėręs,

Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų;

Nės tas rupuižes mūsų ponai garbino skaudžiai.

(„Rudenio gėrybės“, 280–285)

Iš gamtos paimti laukinės prigimties maisto šaltiniai, kuriems užauginti nebuvo įdėta žmogaus darbo, „Metuose“ turi aiškiai neigiamą konotaciją. Toks maistas padoriam, „viežlybam“ žemdirbiui sukelia šleikštulį ir vėmimą:

Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo,

Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau.

 

(„Rudenio gėrybės“, 288–289)

 

Mėgavimasis darbu neužtarnautu, iš gyvosios gamtos (skirtos Dievo pašlovinimui) paimtu maistu „Metuose“ laikomas bedievišku dalyku. Žemdirbiai būrai tuo nesinaudoja (kaip išskirtinis atvejis „Metuose“ aprašytas epizodas apie maistui skirtų varnų šaudymą), neužsitarnautų gamtos gėrybių gviešiasi tik ponai. Todėl ponų maitinimosi būdas, kai „ryjama“ arba į „pilvą košiama“ be darbo, be „Dievo ir dangaus paminėjimo“ („Rudenio gėrybės“, 319), yra smerkiamas ir užtraukiantis nuodėmę ir net grasinimą. Ikrais (kabiar) besimaitinantys ponai perspėjami:

 

Ar nesibijotės užspringt, kad kabiar ėdat,

Ar kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?

(„Rudenio gėrybės“, 320–322)

 

Po nuodėmingos ponų valgymo scenos aprašymo Selmas ištaria savo mintijimą apie laikų ir gadynės pabaigą ir sugedimą: „Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga“ („Rudenio gėrybės“, 327).

Skirtingos vertės „Metuose“ suteikiamos laukiniams bei naminiams gyvūnams ir paukščiams. Laukinė gyvybė neskirta žmogui maitintis, tai Dievą garbinantys jo tvariniai, jų funkcija reprezentacinė, šlovinanti kūrėją. Ypač ryškiai tokią tvarinijos funkciją reprezentuoja „Pavasario linksmybių“ pradžioje aprašomi paukščiai. Žmogui valia naudotis tik savo darbo rezultatais – paties išaugintais naminiais paukščiais ir gyvuliais. Anot K. Donelaičio, tik tokių gyvūnų paskirtis yra utilitarinė – žmogui maitintis. Naminiai paukščiai, kaip užsimena „Metų“ pasakotojas, yra mylimi ir prižiūrimi, bet negarbinami dėl savo balso ar giedojimo (kaip, pavyzdžiui, yra garbinama lakštingala), nes auginami valgymui:

 

Ale nedingokit, kad mes dėl alaso mielo

Ar dėl jūs dainų šventų jus šeriame tvartuos;

Ne! mes dėl mėsos tiktai jūsų giriame balsą.

 

(„Rudenio gėrybės“, 66–68)

 

Pabaigai – apie mėšlą

 

Darbu užtarnautas, o ne iš gamtos savo naudai paimtas maistas yra teisingas, liudijantis krikščioniškojo žemdirbio pašaukimo realizavimą. Kaip tik šiame vertybiniame kontekste pozityvią reikšmę įgauna ne tik malonūs darbo rezultatai (skanus, riebus iš gyvulių ir iš daržo gėrybių paruoštas maistas), bet ir visa, kas susiję su maisto pagaminimu nuolatos dirbant. Aiškiausiai tai liudija neliteratūriniai, žemosios retorikos ženklai – „mėšlas“, „mėžinys“, „šūdas“, kurie poemoje tarnauja ne kaip obsceniška retorika, bet kaip teisingo, savo darbu maistą pelnančio žemdirbio gyvenimo emblemos. K. Donelaitis tai įvardija trumpai ir aiškiai: „iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina“:

 

Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti,

Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti?

Puodui juk kasdien, kad kokį viralą verdi,

Druskos ne tiktai, bet dar ir uždaro reikia.

Kam nesisūdęs ir n’užsidaręs nesrebi sriubą;

O tu dar juokies, kad klapai mėžinį rauso

Ir pardovytoms dirvelėms uždarą taiso?

Taigi nutverk rykus, kurie tam yr padaryti,

O mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą!

Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro;

O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.

 

(„Vasaros darbai“, 267–277)

 

Metų“ vertybinėje sistemoje „mėšlas“ ir „pyragai“ priklauso tai pačiai paradigmai, tai yra retorinis apatinis ir viršutinis vertikalės dėmuo. Žmogus, kuris valgo neužtarnautą maistą („be mėšlo pyragų nori pavalgyti“), vertinamas kaip Dievo tvarkos niekintojas, išnaudotojas:

 

Tūls nusvilęs ponpalaikis rods juokiasi būrams

Ir besišypsodams jų darbus niekina bloznas,

Lygiai kad toksai be būrų gal įsiremti

Irgi be mėšlo jų pyragais gal pasivalgyt.

(„Vasaros darbai“, 278–281)

 

Taigi valgymas ir maistas „Metuose“ yra K. Donelaičio gamtos filosofijos ir protestantizmo tradicijos suformuotų vertybių kodai – gero (dirbančio ir taip pašaukimą atliekančio) ir ydingo (Dievo kūriniją išnaudojančio) gyvenimo rodikliai. Tvartas ir mėšlas yra teisumo, o kaviar (ikrai) ir rupūžės (austrės) – nedorumo ženklai. Dorai gyvenantis žmogus valgo tik savo darbu uždirbtą maistą. Nedorieji naudojasi savo triūsu neužtarnautais vaisiais ir taip pažeidžia dieviškąją pasaulio tvarką bei krikščioniškąją etiką.

 

 

1 Pietizmo įtaka K. Donelaièiui yra pastebėta daugelio jo kūrybà tyrinėjusių autorių. Plaèiau šį aspektà aptarė Leonas Gineitis veikale „Kristijono Donelaièio aplinka“ (Vilnius, 1998).

2 Liuteroniškoji ortodoksija, skirtingai nei šveicariškoji reformatų doktrina, formaliai neteigia predestinacijos, taèiau eschatologinis mokymas apie tai, kad darbai nenulemia žmogaus išganymo, suformavo suvokimà apie nuo žmogaus nepriklausomà dieviškàjà tvarkà.

3 Cituota pagal:Bretkūnas J. Postilė / Parengė Ona Aleknavièienė. – Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005. – P. 211.

4 Alimentarinės, t. y. valgius lieèianèios izotopijos, problematikà formaliuoju teksto struktūros aspektu svarstė Saulius Žukas straipsnyje „Donelaièio Metų rišlumo klausimu“. Žr.: Ž u k a s S. Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 92–109. Autorius darbe ieškojo formalaus semantinio sistemingumo, tad šiame straipsnyje, siekianèiame įvertinti alimentarinės tematikos vertybines reikšmes, minėtu tyrimu nepasinaudota.

5 Èia ir toliau cituojama iš: Donelaitis K. Raštai. – Vilnius: Vaga, 1977.