Recenzijos, anotacijos

 

 

Giedrė Kazlauskaitė. Meninos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 104 p.

 

Neretai tenka girdėti: šiandienė poezija degraduoja, literatūros lauke tvyro nuobodulys. Tačiau nuobodulys skatina ir iššūkius, verčia ieškoti naujų kūrybos žaidimų. Jis paskatina paimti į rankas ir Giedrės Kazlauskaitės eilėraščių knygą „Meninos“ – mažus iššūkius nuobodulio kasdienybei.

Be 2009 m. drauge su Juliumi Sasnausku išleistos knygos „Postilės“, G. Kazlauskaitė yra apysakų knygos „Sudie, mokykla“ (2001) ir poezijos rinkinio „Heterų dainos“ (2008) autorė. Naujausias eilėraščių rinkinys sukėlė dvejopą įspūdį: tarp poetų, literatūros kritikų ir skaitytojų be didesnių ginčų sutarta – tai įdomu ir verta skaityti knyga. Tačiau ji susilaukė palyginti mažai recenzijų.

Literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė svarsto: „<…> G. Kazlauskaitės rinkinys stiprus. Tinkamas analizuoti per paskaitas, pritaikyti įvairias literatūros mokslo teorijas, ne tik psichoanalitinę, leidžiančią atpažinti šiuose eilėraščiuose paskiras susiskaidžiusios asmenybės dalis – vaikiškąją (infantės), paklūstančiąją (meninų) ir represuojančią galią (karalių, žvelgiančių iš į rinkinio intertekstus įtraukto D. Velásquezo veidrodžio), atstovaujančią visuomenei, nuo kurios taip stengiamasi atsiriboti neigiant ją narciziškai hermetiškais eilėraščiais. Ir tas hermetiškumas sukrečia“ („Literatūra ir menas“, 2014 07 18). Tad kaip paaiškintume šį „Meninų“ nutylėjimo faktą?

G. Kazlauskaitės poezija išsiskiria savitu ir subtiliu kultūrinio konteksto, švelnios autoironijos, buitinių detalių ir intymios intonacijos deriniu: „Mergaitė balta suknele Europos aikštėj / bėgioja aplink tuos antkapius, ant kurių architektai / turėjo užrašyt Konstituciją ar bent jau simfoniją Nr. 9, / bet paliko vietos grafičiams ir sąmonės riedlentėms. / Stebiu ją iš terasos, aukštai, nors šalta, ir vėjas / kedena jos plaukus, piktokai vartydamas mano lakštus, / lyg norėtų sumerkti Eratos rūbus į atšalusią sriubą“ (p. 9). Šie tekstai yra naratyvūs, pasakojantys, atsiduriantys greta „beveik ne-poezijos ribos“. Rinkinyje veriasi pasaulis, įsikūręs kultūros – ir aukštosios, ir populiariosios – sferoje. Eilėraščiai gracingai rafinuoti, juose viena kitą dengia daugybė kontekstinių gijų, neretai ateinančių iš daugelį amžių apimančios Europos kultūros. Todėl eilėraščius nėra lengva „perskaityti“, neretas tampa intelektualiniu žaidimu, iššūkiu skaitytojo išsilavinimui, jo kultūrinio išprusimo patikrinimu.

Daugelis eilėraščių kreipia žvilgsnį į patį rašymo procesą, į kūrinio genezę („Mane įkvepia gyvi žmonės, pašnekesiai, jausmai. Meno kūrinius ir kitą kultūros produkciją vartoju kvėpavimui, ne įkvėpimui“, – iš autorės pokalbio „Bernardinų.lt“ portale, 2014 11 05). Pagrindinė „Meninų“ mintis – tai autoriaus tapatybės klausimas. Ši tapatybė lipdoma iš daugybės detalių, tikrovės nuolaužų, patirties siūlų. „Tai, ką patiriu, kas mane ištiko, ką prisimenu iš vaikystės ir ką išgyvenu dabar, – užrašau poezijos kalba. Kalba, atsisakiusia žinomų poetizmų. Eilėraščiai turi pasakojimo elementų, bet jais nesiriboja“, – rašoma anotacijoje. „Demonstratyvių ryšių su tapyba stengiuosi neturėti, bet CV jų nuotrupų yra (nebaigta Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, nepradėtos studijos Vilniaus dailės akademijoje).“ Tai ir yra šio rinkinio raktas: „Meninų“ tekstuose viskas susiję, tvirtai surišta ir sumegzta, kiekviena eilėraščio detalė yra būtina ir nevienareikšmė, galima tik bendroje skirtingų patirčių pynėje.

Taigi susidūrus su tokiais daugiasluoksniais tekstais darosi sunku kalbėti konstruktyviai ir susilaikyti nuo aptakių formuluočių, tinkančių beveik kiekvienai knygai. Reikia esminių apibrėžimų, o dėl ypatingo „Meninų“ kontekstualumo juos suformuluoti nėra paprasta. Veikiausiai tai ir yra tikroji tylos, gaubiančios „Meninas“, priežastis.

Dėmesio vertas rinkinio pavadinimas. Meninomis buvo vadinamos Ispanijos ar Portugalijos rūmų freilinos, lydėdavusios karališkąją šeimą, patarnaudavusios jų vaikams (infantams ir infantėms). Tačiau meninos mane, kaip ir daugumą bent kiek su meno istorija susipažinusių skaitytojų, visų pirma kreipia į Diego Velázquezo paveikslą „Las Meninas“ (1656). Reta šio pavadinimo interpretavimo išimtis – Viktorija Daujotytė: „Ką reiškia pats pavadinimas, negalėčiau tiksliai pasakyti. Praverstų kokia užuomina. Paliudijimų apie knygos kontekstus pateikta, gal netikėtesnis šis: „Svarbiu „Meninų“ rašymo kontekstu tapo vengimas rašyti disertaciją apie Vincą Mykolaitį-Putiną“ („Literatūra ir menas“, 2014 11 07). Su visa pagarba profesorei, tai yra gražus neperskaitymo pavyzdys. Iš tikrųjų manyčiau, kad šio pavadinimo iššifravimo kodas kaip tik yra garsusis D. Velázquezo paveikslas, o ne istorinės meninos ir jų vaidmuo rūmuose.

 

Tas nežinomas žodis, lyg nuo „menas“,

lyg reiškiantis freilinas, lyg mergaites portugališkai;

o infantė tai jokiu būdu ne paprasčiausia princesė –

veikiau nuo žodžio „infantili“, kuriuo

tiek buvo plojama,

kad be paniekos susitapatinta.

(„Meninos“, p. 47)

 

Paveiksle trinama riba tarp tikrovės ir iliuzijos, kuriamas ypatingas ryšys tarp žiūrėtojo ir sukomponuotų figūrų, čia vaizduojamas Alcazaro kambarys Madride karaliaus Filipo IV valdymo metu. Dvariškių, meninų, sargybinių, liliputų ir šuns apsupta infantė Margareta Teresa žvelgia į D. Velázquezo tapomą paveikslą. Pats dailininkas ir jo drobė yra visai greta infantės, tapytojas žiūri į erdvę už paveikslo ribų, į mus, jo suvokėjus. Tad iškyla klausimas: kas yra paveikslo žiūrovas: mes ar kūrinio autorius, D. Velázquezas? Panašus žaidimas žaidžiamas ir G. Kazlauskaitės knygoje: ar nesame paties teksto skaitomi, jo įklampinami? Fikcija nuolat perpinama su tikrovės medžiaga, tiek su autobiografine, tiek su naujausiais dabarties įvykiais: įtampa Ukrainos Maidane, techniniais šiandienos laimėjimais. Skaitydami knygą esame nuolat gluminami fikcijos ir „tikrovės“ įtampų.

Kaip ir D. Velázquezo paveiksle, G. Kazlauskaitės tekstuose nuolat žaidžiama su atspindžio, žvilgsnio (savo ir svetimo) motyvais, nukreiptumu į vidujybę, žvilgsniu į save patį:

 

Jeigu būčiau gimusi Senovės Graikijoje

gal dirbčiau puodų žiedėja

interpretuočiau akis, atgręžtas į pačią save.

(„Gyvenimo tikslas“, p. 87)

Gali mintinai (ir be veidrodžio)

nupiešti autoportretą, bet tebus

muliažas iš moterų pliažo.

(„Moterų pliažas“, p. 63)

 

Meninų“ tekstuose ryškus kultūros perdirbimas: iš įvairių kūrinių, laikotarpių, stilių perimti fragmentai, įvairialypiai praeities (tiek autobiografinės praeities, tiek daugelio tūkstantmečių žmonijos praeities) ženklai transformuojami, imituojami ir suplakami, jiems G. Kazlauskaitės tekstuose suteikiamos naujos prasmės, jie ir patys savaime tampa prasmingi. Naujuose kontekstuose šie ženklai egzistuoja atlikdami praeities atspindžių vaidmenį. Jų deriniai yra neutralus mėgdžiojimas, neturintis nei slapto parodijos motyvo, nei satyrinio impulso, nei pajuokos pamušalo:

 

Sumegzti visus siūlus, ne vien raudonus,

suvalgyti visą maistą, ne vien sugedusį,

toks, matyt, esti Minotauro ieškojimas.

(„Tangrama iš suplėšyto rankraščio“, p. 25)

Arkikatedrą globojo tik Dzeusas, o mus –

Paladė Atėnė.

Neturėjome jo antikinė skulptūros,

pelėdų, primenančių Harį Poterį,

neteisingai nubaustos Medūzos,

karo vežimų. <...>

Ji įplaukė didžiuliu laivu, priešakį puošė

Atėnės galva, o visuotinio sapno metu

abėcėlė sudiktuota mums buvo:

išmesti negalima, ko neturi.

(„Laikraščio mitas“, p. 23–24)

 

Kaip atsiranda kūrinys, kokie yra jo estetiniai pamatai? Skaitant Giedrės Kazlauskaitės eilėraščius vis labiau skverbiasi mintis: kiekvienas kūrinys yra ir sąskaitų su tikrove, su kultūriniais klodais, su kitais tekstais suvedinėjimas. Be abejo, kiekvienas eilėraštis yra savaip subtilus ir rafinuotas. Šiame rinkinyje itin rafinuotas, tačiau peršantis tą pačią išvadą: vienintelė poezijos tema yra pati poezija, poezijos genezė. Pradžioje buvo žodis. Pradžioje buvo tekstas.