Stasio Žumbio nuotr.

Į vakarėlį Maestro irštvoje nuėjai iš smalsumo. Dūmai, daug alkoholio, šūksniai, muzika. Kažkas trepsi, kažkas verandoje tenkina savo aistras, daili mergina šoka ant stalo jau tik su stringais. Publika spiegia, kaukia, dūžta stiklai, trinksi durys.

Kaip niekad jautiesi svetima. Sėdi prieblandoje, geri vyną, tyli apsupta įvairiausio amžiaus, įvairiausių profesijų žmonių. Aplink liulanti, banguojanti, gliti, karštai alsuojanti masė. Ne kūnai, o kūnynas, kaip pelkė, kaip spurdančių žuvų pilnas tinklas, tik tos žuvys atsiduoda ne vandens žolėmis, ne gelmių dumblu, o salsvu, su visa moteriškų ir vyriškų kvepalų gama sumišusiu prakaitu.

Žvelgi ir klausaisi abejingai, net jau nesvarstydama, ką čia veiki ir kuo visa tai baigsis. Širdies gilumoje turbūt norėtum išsilaisvinti iš savo kiauto. Gal norėtum kaip kad ta mergina užlipti ant stalo ir lėtai išsirengti, pagal Koeną arba Ginsburą, bet žinai – niekados nepajudėsi iš savo kampo.

Norėtum kaip anoji moteris su didele iškirpte nugaroje apsivyti šlaunimis liemenį kad ir štai šio vyriškio, kuris dabar tau glosto pečius, prisitraukti jį taip arti, kad neišsprūstų, kad įsisiurbtų į tave, kad imtumėt banguoti už Maestro molberto ritmingai ir gašliai, taip, kad akimirką viską pamirštum, jausdama tik vieną vienintelį troškimą – pasiekti finišą, saldų kūną išlaisvinantį finišą. Bent kūną. Bet to vyriškio drėgnas delnas, nesvarbu, iš susijaudinimo ar dėl jo prigimtinių fizinių savybių, kelia tik pasišlykštėjimą, o ne geismą.

Anas vyras žilstelėjusiais smilkiniais tau primena tėvą ir gal todėl mielai įsitaisytum jo glėbyje, paprašytum, kad apkabintų visą visutėlę, stipriai, saugiai, ir tada sakytum jam, kad norėtum būti mažu vabaliuku, gal net utėle ar blusa, kuri gyventų jo gyvaplaukiuose ant krūtinės, kur būtų nuolatos šilta, jauku ir gera ir girdėtųsi tik mylimos širdies plakimas...

Bet tas žilstelėjęs vyriškis kaip tik kiša ranką daug už jį jaunesnei studentei tarp kojų, viena ranka laiko taurę, o kita glosto merginos šlaunį vis aukščiau ir aukščiau, smiliumi jau liesdamas tai, kas ją priverčia dar labiau prasiskėsti, bet tai jam visai netrukdo varinėti kalbų apie postmodernistinio meno privalumus.

 

Juokingiausia, kad juos dėsto griežtai argumentuodamas priešais sėdinčiam seniokui storo stiklo akiniais, pro kuriuos spitrijasi ano didelės, apvalios akys į merginos tarpkojį, ir iš šalies neįmanoma suvokti, ar žilstelėjusysis tenkina savo lytinius poreikius, ar meninius, ar leidžia pasitenkinti garbaus amžiaus profesoriui, kurio drebančios rankelės vargu ar jau šitaip sugebėtų praskėsti jaunas šlauneles, bet jo širdis vis tiek dar geidžia tų saldžiųjų pojūčių ir akys godžiai ryja besikilnojančią merginos krūtinę ir lįste lenda kartu su pašnekovo ranka gilyn ir gilyn į tarpkojį.

Užsimerki. Kraujas, o gal vynas muša į smegenis: Lyg komuniją priimk viagrą, / Spindesys toks nuodėmės saldus. / Impotento varge, meilės verge, / Palydėk nutolstančius gandrus. / Jau tušti lizdai ir bergždžios įsčios. / Ir sudie, giedojęs vytury. / Tik ruduo tarsi šunytis inkščia, / Tiktai kraupūs lietūs krapuos kris. Velniai žino, kieno ir iš kur šios eilutės. Tapydama prisiklausai radijo, vakarais prisiskaitai kažkokių nuotrupų vartydama knygas... Kad ir kaip įtemptum atmintį, neatseksi.

Staiga sunkus ir didelis kūnas žnegteli šalia. Iš gerų kvepalų atpažįsti: Maestro. Jis pasilenkia prie tavo ausies:

– Maranta. Sakei, jų būna įvairių rūšių. Rudai dėmėtais lapais, šviesiai žaliais lapais rožinėmis gyslelėmis, su lapais, kurių apačia vyno raudonumo... Tai išgerk, ilgakase, išgerk, – skaudžiai timpteli tave už plaukų. – Sakei, marantai būdingas bruožas – kad dieną jos lapai gražiai išsiskleidžia, o temstant užsilenkia viršun į vadinamąją miego padėtį. Kelias minutes marantą apšvietus ryškia šviesa, galima priversti lapus vėl išsitiesti visu gražumu.

– Sakiau, nes pati mačiau.

– Maranta, tu esi mano maranta, įkaitusi – vyno raudonumo, nuliūdusi – užsiveri kaip ankštis, jeigu jėga norėsi ją atverti – išbyrės visos pupelės ir liks tuščia, niekam nereikalinga. Marantai reikia šviesos, šilumos, kad pati atsivertų visu gražumu. Argi ne taip?

– Ko prikibai? Eik savo svečių linksminti.

– Maranta, mano liūdnoji, tu esi mano brangiausias svečias. Bėda tik, kad esi čia, o iš tikrųjų tavęs nėra. Matau, užsisklendus, devyniais užraktais užsirakinusi, bijai save išleisti, bijai pasirodyti. Ko tu bijai? Kad vėl būsi įskaudinta? Kas tave įskaudino? Vaikystėje? Paauglystėje? O gal tik prieš metus, kitus? Tas – iš Paryžiaus? O gal Pijus? Kur jis, beje, kodėl neatėjo?

– Aš jo neganau.

– Pamanykit, aš jo neganau... Šypsaisi ne iki galo, juokiesi puse lūpų, klausaisi tik viena ausim arba tik žodžių viršūnėlėmis perbėgi, nes tau visai nerūpi jų turinys. Tavo klausa, rega, tavo pojūčiai pilni visai kito turinio – to, einančio iš vidaus, tave slegiančio, kaustančio, supančiojusio, surakinusio turinio, kuris neleidžia išsiveržti, apsinuoginti, išsisakyti, pasigerti, pasidulkinti štai kaip jie, o rytoj viską pamiršus vėl gyventi kaip niekur nieko. Ne nuoskaudas reikia rankioti, o malonumus, mieloji, kiekvienos dienos malonumus. Mes esam šiame pasaulyje tam, kad džiaugtumės ir džiugintume kitus. Jei tau bus malonu, aš galiu užlipti ant stalo šalia anos nuogos mergos ir visiems pasakyti, kad jau seniai su niekuo nesidulkinau ir nesidulkinsiu. Nori? Ir dar pridursiu, kad man – prostatos vėžys, kad esu nupirdęs senis, bet vis dar bandau vaidinti vakarėlių liūtą, todėl veduosi vieną po kitos čia esančias moteris į savo vienišo senio lovą ir tenkinu jas liežuviu ne todėl, kad, kaip jos mano, esu dieviškas jų tarnas, tobulas meilužis, o todėl, kad kitaip – neįstengiu. Ar nori šito? Ar būsi patenkinta?

– Atstok nuo manęs, tada būsiu patenkinta!

– Kurgi ne! O gal man sukarpyti gabalais savo baltąjį kostiumą, iš kurio tu ne kartą šaipeisi, ir išeiti į miestą su viena ilgesne, kita trumpesne kelnių klešne, užsivožus ant galvos ne skrybėlę, o naktipuodį ar kiaurasamtį? Galiu šitaip pasipuošęs nuvažiuoti į didžiausią prekybos centrą arba į parodų rūmus, jeigu tik tau tai patiks, jeigu tik suskils tavo stiklinis gaubtas, subyrės į dulkeles ir imsi kvatotis pilna burna, ir išsinersi iš apsauginių žvynų, iškilsi kaip undinėlė, nebijodama pasirodyti ne tik su savo išskirtine kasa, bet ir su žvynuota uodega, nes visi mes turim uodegų, patikėk, visi! Tai šen, tai ten slepiame savų žvynų lopinėlį, bet dėl jo neverta sėdėti kiekvienoje draugijoje susigūžusiai, sutrikusiai, tarsi jau būtum sugauta kieno nors tinklais, tarsi jau kas nors iš tavęs reikalautų išpildyti tris norus. Apsidairyk! – jis grubiai suėmė tavo veidą delnais ir ėmė sukioti į vieną, į kitą pusę. – Niekas nieko iš tavęs nereikalauja, bent jau čia, šiuose namuose, tarp dažų tūtelių ir paveikslų, kur oras persisunkęs terpentinu ir laisve, kur alkoholio išlaistyta daugiau nei vandens, kur buvo surūkyta kalnai cigarečių, į pypkes sukimšta maišai tabako. Ar matai?!

– Matau, matau, paleisk, juk skauda!

– Džiaugiuosi, kad bent fizinį skausmą jauti. Matai, jie čia ateina pabūti tokie, kokius juos Dievas sukūrė, su karpom ant nosių ir grybelio suėstais nagais, su pleiskanotomis žandenomis ir visai susiraukšlėjusiomis mašnelėmis. Praradę meiles, vaikus, iššvaistę turtus ir savo talentus. Mes čia mylim vienas kitą ne už grožį, ne už šmaikštų žodį, ne už akių žydrumą. Mylim savo luošą žmogiškumą su visais jo trūkumais. Bent tokį vakarą kaip šis. Taip visada buvo šiuose namuose. Todėl tiek norinčių patekti į mano vakarėlius. O ne todėl, kad čia susirenka snobai arba mergelės, kurioms reikia protekcijų akademijoje. Atsipeikėk, atsimerk ir pažiūrėk: štai čia, kaip žinai, visa mano pypkių kolekcija, aš jų neslepiu, nors ne viena tūkstančius kainuoja, ir per šimtus vakarėlių, kokie čia būdavo, niekas niekada nė vienos nepalietė manęs neatsiklausęs. Šitie žmonės neturi blogų kėslų. Jie žino: kiekviena pypkė turi savo istoriją, kiekviena skirta vis kitam dienos laikui, vis kitai savaitės dienai, kitai šventei, kitos moters vizitui, ir man visai negėda tau dabar pasakyti, kad štai šitą, pirmąją, mėgstu labiausiai, su ja elgiuosi labai švelniai ne vien todėl, kad ji jau tokia pat sena kaip ir aš, bet todėl, kad ją nusipirkau tavo kraštuose, tą vasarą, kai buvau su viena tokia pasiutusia kaimo merga... Ir sąmoningai visada ją prisikimšdavau, kai žinodavau, kad ateisi. Tik ją, o ne kitą.

– ??????

– Dar labiau susigūžei? Ir ko, velniai rautų? Ko tu gūžies? Ar tau savų nuodėmių negana, ko tu rankioji iš pakampių svetimas? Negi manai galinti išlukštenti kitų žvynus, kai savų nesugebi nusiplėšti?

Viešpatie, iš kur Maestro žinojo apie žvynus? Juk net ir tu dar buvai jų nemačiusi, tada dar tik rengeisi skristi pas Saulę. Dabar matai: keisto vaškinio blizgesio „žvynai“, dengiantys sesės dešinįjį petį ir ranką iki alkūnės, žvynine tapusi prie kaulo prikepusi oda, tarsi tas kaulas būtų sučiulpęs visus raumenis ir išlindęs per odą suragėjusiais mažais, besilukštenančiais žiedeliais...

Baugus, ne žmogaus, o tarsi žuvies šiurkštumas, bet jis tau nekelia pasibjaurėjimo, nes dygliuotas ešeriukų nugarėles lietei dar nemokėdama vaikščioti, vaikeis juos dar gyvus dubenyje, kurį motina padėdavo ant grindų, kad galėtum atsidžiaugti jų rausvų pelekų mirgėjimu.

Buvai nuolatos penima mažais, kruopščiai peržiūrėtais baltos jų mėsos gumulėliais, rijai skaniai kvepiančios žuvienės gurkšnelius, gaudei šnervėmis tą visus namus persmelkiantį poliaukos kvapą.

Visi Rekrūto vaikai, kaip kokie ežeriniai tarp žuvų kiauras dienas nardę, žuvimi penėti, gal net ir po vandeniu pradėti, o jau ypač judvi su sese, jūržolių moterys, labiausiai pasiilgdavot žvynais aplipusių tėvo kailinukų, jo storų, žiemos žūklei skirtų veltinių, motinos burbuliavimo, kad skusdama ešerius susibado rankas, tarsi jau kitų žuvų ežere ir nebūtų, ir tos visas ligas gydančios, iš lėkštės kylančio karšto, kvapnaus garo gijos, kuri suvienydavo visą šeimą tarsi koks šamano išburtas dūmelis, pripildydama trobą tylios, visus saugiai apglėbiančios meilės.

Saulės ranką žvynai surijo visą visutėlaitę. Ir dešinįjį šoną, ir dešinę šlaunį. Nelietė tik krūties, lopinėlio aplink bambą ir trikampėlio tarp kojų. Kai žvynai jau buvo nukeliavę blauzda iki čiurnos ir persikėlė į kairiąją kūno pusę, supratom, kad sesei liko visai nedaug. Jie greitai sučiulps ne tik visus jungiamuosius audinius, raumenis, nervus, bet užspaus plaučius ir širdį.

Ji mirė su švariu, bet visiškai sunykusiu kairiuoju klubu ir visai gražiai išlikusia koja: pusiau moteris, pusiau undinė. Viltė, tarp dangoraižių, ant grindinio užaugęs, mirties neregėjęs vaikas, ramiai linktelėjo galva, kai pasakiau:

– Nereikėtų tokio kūno atiduoti į svetimas rankas. Nuprausime ir aprengsime ją pačios.

Rimtas žmogus, pastaruosius mėnesius Saulę matęs tik iš tolo, su naktiniais marškiniais arba užklotą, sėdėjo pakraupęs už kambario, kuriame ją rengėme, durų ir pusbalsiu dejavo:

– Jūs ne kaip žmonės, jūs vis kitaip, čiagi ne koks Lenkijos ar Lietuvos užkampis, čia šitaip negalima, dar baudą sumokėsim... Ir dar jos nori gedulingus pietus kieme suruošti – beprotės, visiškos beprotės...

Galų gale neiškentė Almutis:

– Tėvai, už-si-čiaupk!

Palaidojome Saulę su alyvų spalvos suknele ir pirštinaitėmis. Kaip kad ji norėjo. Kaip kad prašė, apžiūrinėdama savo deformuotus pirštus. Aukšta, gofruota apykaklaitė dengė subjaurotą kaklą.

Velionės išgabenti atvykę Turner-Poter vyrukai buvo gerokai nustebę, bet paskui, matyt, net ir apsidžiaugė, kad dalį darbo mes už juos padarėme ir dabar reikės tik šiek tiek grimo bei atitinkamos temperatūros, o suma už laidotuves bus paimta ta pati kaip visada. Velionės kauleliai net ir per suknelę styrojo, taigi nebuvo ko baimintis, o neįprastai šviesus, mirusiems visai nebūdingas veidas, įrėmintas garbanų, net ir be grimo tiko ne tik laidojimo namams, bet ir kokiam holivudiniam filmui apie gražuolę vampyrę.

Apie tai pašnabždomis kalbėdamiesi, atsargiai įkėlė ją į plastiko maišą, o su juo – į savo furgoną ir išsivežė. Prieš tai, žinoma, įdėmiai nužvelgę palydinčiuosius. Jei būtum šyptelėjusi, gal būtų pamatę tavo kruopščiai slepiamas iltis.

Žiūri į sesės duotą vizitinę, atsimeni nurodymą, kad ta įstaiga visai šalia buvusios lietuvių bažnyčios, juk tu žinai, eidavom anuomet, kai pas mus gyvenai, bet anuomet, tą vieną vasarą po vidurinės, kurią sesė tau skyrė kaip dovaną už puikiai išlaikytus egzaminus, eidavot visur kartu, o dabar tu turi surasti viena. Privalai atkurti sesės prisakymą važiuoti pro Dover court parką, Kipling, Bloor arba 427 greitkeliu ir tada bus Callege. Juk prisimeni Little Italy, ten dažnai apsipirkdavome... Taip, bet dabar ne prekių ieškosi, o namų, kurie sesei buvo labai svarbūs.

Ji taip sakė, tačiau nepaaiškino, ką ten veikdavo.

– Tik nueik, būtinai nueik ir pranešk, tie žmooooooonės mane gelbėjo šitiek meeeeeetų, jie turi žinoooooti, – vienu atsikvėpimu išdainuoja sesė.

Tu irgi turi žinoti, kodėl sesė ten lankėsi dažniau nei bažnyčioje ar prie jos esančiame lietuvių bankelyje. Bažnyčią, tiesą sakant, nugriovė ir pastatė naują buvusios katalikių seselių mokyklos vietoje, prie greitkelio, kur paprastai važiuojama automobiliu, bet tyčia neprašei Eduardo, kad duotų raktelius. Slenki miesto transportu, nes nori būti valandai kitai nematoma, negirdima, išsirengusi neva išrinkti, kur sesei paskutinį kartą viešai atgulti: Bloor Chaptel ar Dundas Chaptel.

Iš tikrųjų ir vieni, ir kiti laidojimo namai (nes jokių koplyčių ten nėra) priklauso tai pačiai Turner-Poter, kurią visada pasirenka lietuviai, nes firmos savininkas buvo dosnus ir lietuvių slaugos namams paaukojo nemažą sumelę. Žinoma, ne šiaip sau, o tam, kad ten savo paskutiniuosius metus ramiai ir patogiai leistų jo motina.

Tau atrodo, kad sesei dabar jau bet kur bus patogu, ir koks skirtumas, arčiau ar toliau nuo namų, nuo lietuvių bendruomenės centro, slaugos namų, iš kurių, kas pajėgs, tas atvažiuos ir dvi ar tris stoteles, o kam jau liko telaukti, kaip sesei, kad išneš, visai nerūpi, kaip toli yra kapinės.

Į jas suveža iš visos valstijos, ir ne vien katalikus, ne vien tokias Kristaus pasekėjas kaip sesė, praėjusią tūkstančius kartų visas kryžiaus stotis ir nepraradusią nei Merlinos Monro šypsenos, nei savo balso švelnumo.

Apie jį tau pasakos nuo malonių prisiminimų tai prisimerkdama, tai klapsėdama priklijuotomis, ilgomis kaip voro kojos blakstienomis, ant daugybės pagalvių ir pagalvėlių įsitaisiusi tos įstaigos vadovė, maždaug pusantro šimto kilogramų sverianti juodaodė, viena ranka ilguose putliuose pirštuose grakščiai laikydama smilkstančią ploną cigaretę, o kita kas kiek laiko pakišdama neklusnią garbaną po čigoniškai apie galvą apjuostu ir virš kairės ausies surištu spalvingu šaliu.

Nusibraukdama nuo riestos nosies prakaito lašelius, pasitaisydama milžiniškas krūtis prilaikančią liemenėlę, ji nesiliovė dūsavus:

Sally, Sally, she was an angel... Mes būtinai ateisime. Visi palydėsime. Tokios mūsų tradicijos. Ji daug sielų išgelbėjo ir tu į ją panaši, jeigu kada prireiks pagalbos, žinoma, aš tau nelinkiu, kad susirgtum, bet, sakau, jeigu reikės – ateik, priimsim be bandomojo laikotarpio. Vėliau tau parodysiu, kaip mes čia puikiai įsikūrę, ir viskas – geradarių dėka, toks mūsų principas – paslauga už paslaugą...

Ir ji, pakvietusi tave pritūpti šalia, ant kilimais išklotų grindų, neprašoma ėmė pasakoti, kad daugelis neištveria, pabėga po dienos ar savaitės, nes juk negali rinktis, graži ir aukštas, plona ir liesas:

– Koks tuo metu yra, su tokiu ir eini, širdele, ir neklausi, kiek jam liko gyventi, nes kiekvieno ligą žinau tik aš. Kai Sally pirmą kartą atėjo, maniau, kad ji apsimetinėja, negalėjau patikėti jos diagnoze, maniau, kad yra nevisprotė, nes nuėjo švytėdama su tokiu – vien griaučiai, skrandžio vėžio suėstas, – ir išėjo švytėdama, žemės kojomis nesiekdama. Taip ji visus tuos dvidešimt dvejus metus vienus plaukti mokė, kitiems pėdas masažavo, į radono vonias palydėdavo, tretiems leido savo garbanas šukuoti...

– Kiek, kiek metų? Tai negi ji atvažiavo jau?..

– Gal tau vandens? Ne, turbūt geriau... Ei, Chosė, atnešk mums vyno!

Purpurinei užuolaidai prasiskleidus, prie juodaodės ant žemo staliuko nusileido sidabrinis padėklas ir dvi taurės. Jų turinys gražiai derėjo su priklijuotais neregėto ilgio nagais, spindinčiais virš padėklo kraštelio. Nuo jų tavo žvilgsnis kilo aukštyn grubokais pirštais, stambiu riešu, atsitrenkė į šilkinio chalatėlio rankogalį ir tada jau kilstelėjai akis aukštyn, netgi labai aukštai, nes prieš tave stovinti žmogysta buvo bene dviejų metrų su trupučiu: ryškialūpė vanilinės garbanotos blondinės šypsena kabėjo virš rytietiškais raštais išmarginto mėlyno drabužio kaip koks musulmoniškas mėnulio pjautuvas, o šokoladinės akys rėkte rėkė apie visuose kūno lopinėliuose dygstančius juodų juodžiausius plaukus, plaukelius, gyvaplaukius, kurie vis dėlto nebuvo idealiai nuskusti nuo Chosė blauzdų, kuriomis, išmatavusi visą „gražuolės“ stotą, jau leidaisi žemyn, iki rožinių pūkuotų šlepečių...

Sally mirė, o čia jos sesuo, pasakyk ir kitiems, eisim palydėti, kas galės...

– O my Goood, o my Goood, o my Good! – Chosė sucypė isterišku balseliu ir, užsidengęs veidą delnais, išsvirduliavo atgal už užuolaidos.

– Jis labai jautrus... labai geros širdies, jiedu puikiai tiko su Sally. Nedaug ir jam teliko, gal pusė metų, gal šiek tiek ilgiau ar trumpiau...

– Kaip sesuo jus surado?

– Kaip ir visi. Mes nesireklamuojam. Matei mūsų iškabą? „Spe salvi facti sumus – esame išgelbėti viltimi.“ O kur viltis, ten ir meilė, o kur meilė – kiekvienas yra laukiamas svečias.

 

Svečias į namus – Dievas į namus. Taip kalbėdavo tėvas, traukdamas iš spintutės buteliuką, kai tik kas nors peržengdavo slenkstį.

Vieną kartą iš anapus ežero valtimi atsiyręs smailialiežuvis Julius jį „pataisė“:

– O žinai, kaip lenkai sako? Svečias į namus – žmona nėščia.

– Nu, irgi neblogai, – nusikvatojo tėvas. – Vis tiek į namus, o ne iš namų... ir dar šitoks turtas! Už ačiū!

Kvatojo tik vyrai.

Tau buvo keista, kad motina nesijuokia, ir nors neša į stalą užkandos – lašinių, duonos ir svogūno – bet deda kažkaip nemandagiai, garsiai terkštelėdama lėkštes, beveik numesdama prie jų šakutes ir peilius.

Tiek jau tu, snargliukė, suvokei – netiko motinai vyrų kalbos, kaip kad dabar netiko susirinkusiai giminei staiga šarvojimo salėje pasirodęs naujas lankytojų būrys: pirmoji, kaip ir dera, įliūliavo juoda šilko suknia ir sniegenos pilvelio raudonumo trigubom eilėm nukarusių karolių vėriniu pasipuošus „Spe salvi“ vadovė. Šį kartą galvą susijuosus raudonu šaliu taip, tarsi tai būtų tiurbanas.

Šalia jos – kaip iš juodalksnio sukaltos plačios statinaitės, – slinko rožiniais aukštakulniais pakaukšėdamas, apsimovęs juodas timpas, trumpu rožiniu sijonėliu sudžiūvusį užpakaliuką aptempęs ir milžiniškas krūtis užsirioglinęs dvimetrinis Chosė – geltonos garbanos krito ant auksu pasiuvinėtos baltos palaidinės, ant rankos tabalavosi mažutė, auksinių žvynelių rankinė, o ausyse – kumščio didumo apvalūs, tuščiaviduriai auskarai.

Už jų ėjo kiek ramesnių tonų mėgėjai, įvairaus amžiaus, įvairių rasių, visai plikomis galvomis ir su perukais, baisiai perkarę arba priešingai – net paeiti nevaliojantys dėl savo liguisto storumo, todėl buvo kitų vežami rateliuose. Visi ramūs, besišypsantys, gal net pernelyg smagiai nusiteikę, tarsi būtų šventai įsitikinę, kad žygiuoja podiumu – vienas už kitą gražesnis, kiekvienas itin įmantriu drabužiu apsivilkęs, demonstruojantis pasauliui pačias naujausias madas, Kūrėjo išmonę ir originalumą.

Sėdintys salėje liovėsi kvėpavę, iš savo vietos ėmė keltis rimtas žmogus, bet tu spustelėjai jo šlaunį – sėdėk, ir jis leptelėjo atgalios ant suolo, niekaip neįstengdamas supadorinti iš netikėtumo ir nuostabos išsiviepusio veido, dar bandė kažką sakyti, tačiau liežuvis jo neklausė.

Margaspalvis būrelis jau apstojo karstą, kažką šnabždėjosi, kumščiojosi, keitėsi vietomis. Įtampa tarp sėdinčiųjų augo, vis garsiau krutėjo ir Saulės, ir Eduardo giminaičių ir bičiulių lūpos, linko galva prie galvos, čiūžčiojo užpakaliai tai kairėn, tai dešinėn, ėmė spragsėti nevalingai segiojamų rankinių magnetukai.

Viltė dairėsi it pašauta stirnaitė, nesuvokianti, kur link bėgti, ką daryti, o Almutis priešingai, nuleidęs galvą, žvilgčiodamas iš padilbų, nuoširdžiausiai kikeno, laukė šio nenumatyto cirko finalo.

Tu irgi nenutuokei, kuo visa tai baigsis, ar tik nereikės stotis ir aiškinti, kad Vilties reikia visiems, ne tik Saulei jos reikėjo, ir visai nesvarbu, kaip, kur ir su kuo jos einam ieškoti, juk ar ne šitaip pasakytų ir kunigas, kuris jau jau turėtų pasirodyti, bet kažkodėl neateina, gal įstrigo spūstyse.

Gal tau prieiti prie Chosė ir paprašyti, kad jau vestų savo būrelį sėstis, kad neužstotų visai giminei Saulės, nes juk giminė piktinasi, ji nežino, kad Saulė priklausė ne tik jai, bet visiems čia susirinkusiems, ir net nesusirinkusiems, visiems, ir ten – už Atlanto paliktiems, ir Taduliui, ir Rūkui, ir netgi baltagalviui, baltablakstieniui Angelui. Saulė neskirstė žmonių pagal kojų, gyvenimo ar blakstienų ilgį, pagal jų kalbos, sijonėlių ar veido gražumą, kaip kad neskirsto mirtis, kuriai nusispjaut į giminystės ryšius ar odos spalvą.

Pradėjo nerimauti šitokio vaizdo niekada gyvenime neregėjusios „Solidarumo“ laikais geresnio gyvenimo ieškoti išvykusios ir lietuvaičių žmonomis tapusios kraštietės, ėmė stotis ir garbaus amžiaus ponios, pokario lietuvių emigrantų-senbernių atsikviestos iš tavosios Dzūkijos kaimų (nes juk iš Sovietų Lietuvos negalėjo nuotakų parsigabenti) tam, kad būtų geromis namų šeimininkėmis, jų palikuonių gimdytojomis ir tik retkarčiais pargrįžtų į gimtinę kaip tikros damos su šviesiais krempleno kostiumėliais ir dailiomis skrybėlaitėmis, su dideliais lagaminais dovanų ir stebintų namiškius didmiesčio manieromis, kurių ir dabar, mirties akivaizdoje, nesidrovėjo pademonstruoti, nes juk jos, daugiau kaip pusę amžiaus čia nugyvenusios, žino, kas dera, o kas ne viešoje vietoje, ypač ten, kur susirenka tautiečiai. Jos visos, jaunesnės ir vyresnės, buvo šios bendruomenės druska, kuri vis dar teikė jai stiprybės, jos vis dar giedojo „atsivežtines“ gražiąsias savo krašto giesmes, džiugindamos ne vien kunigų širdis, teikdamos vilties, kad jas giedos ir jų vaikai, ir vaikaičiai. Ir iš tikrųjų, jų atžalos, o retkarčiais ir tų atžalų atžalos, nors tarpusavyje ir kalbėjosi angliškai, bet lankė šeštadienines lietuviškas mokyklas, šoko lietuviškus tautinius šokius, ir bent jau per Vasario 16-ąją traukė lietuviškas dainas.

Šios moterys rengė labdaros akcijas, rinko, skirstė, pakavo geros valios žmonių suneštus nereikalingus drabužius ir siuntė vargšams į gimtinę, jos organizavo muges ir surinktus pinigėlius aukojo tiems, kurie, jų nuomone, tuo metu labiausiai stokojo. Tarp vyresniųjų ponių netrūko ir tokių, kurios nepraleisdavo progos prieiti prie naujo bažnyčioje pasirodžiusio žmogaus ir be didelių ceremonijų paklausti: tavęs neteko matyti, iš kur tu? Kuo vardu? Kur apsistojai? Jų dėka naujokas iš karto pasijusdavo esąs ne vienišas. O dažnai po mišių būdavo paiimamas už parankės: einam, pavaišinsiu cepelinais, supažindinsiu su mūsų parapijiečiais.

Stojaisi ir tu, naujoji atvykėlė, nė kiek nebijanti susigadinti savo reputacijos bendruomenės akyse, nes buvai jau ne kartą vaišinta cepelinais ir kavute, svečiavaisi daugybės šių puikių šeimų namuose ir vasarnamiuose, negalėdama atsistebėti tuo nenuilstančiu troškimu išlikti, išsilaikyti iki grabo lentos su savo kalba, savo dainom, praeitim ir nusistovėjusia tvarka. Nelabai tau rūpėjo kartais iš kai kurių Saulės „bičiulių“ išgirstos užuominos, kad tavo reputacija ėjo iš tam tikrų lūpų į lūpas per Atlantą, vis labiau sujaukta, apseilėta, telefono laiduose ir skaipuose niurkyta, iš ausies į ausį sugrūsta, mat ji buvo nederanti prie padorių rimto žmogaus namų, kaip ir mintis į juos kviesti gedulingų pietų, o ne į salę prie parapijos bažnyčios. Ar verta apie piktus žmones galvoti, jeigu gerų, anot Tadulio, čia buvo iki valios?

Stojaisi ryžtingai ir jau turėjai eiti tetulytėms priešprieša, bet sustingai vos kelis žingsnius žengusi, nes stambioji juodaodė, visą „Spe salvi“ būrį išrikiavusi abiejose karsto pusėse, pati atsistojo jo kojūgalyje ir užtraukė žemu, vos ne Leonardo Koeno balsu Hallelujah... Užtraukė taip, kad sulinko ne tik tavo, bet ir tetulyčių kojos, ir jos tūpė, nutūpė atgalios, amo netekusios, prasižiojusios, juodų rankinių ir baltų nosinaičių įsitvėrusios, iki galo ir nesuvokiančios, kas atsitiko, kad nuo karsto ėmė plūsti tokia šiluma ir stiprybė, jog teliko užsimerkti, kaip kad dainuoja užsimerkęs Koenas, kurį vargu bau jos buvo girdėjusios ar mačiusios, bet jo giesmė vis tiek jas užliejo palaimos banga ir pradėjo virpėti visos giminės lūpos. Tik dabar jau ne iš pasipiktinimo, o iš gerumo, tokio lengvo ir šviesaus, koks būna tik Velykų rytą arba pagimdžius kūdikį, gerumo, kuris priverčia net ir visiškos klausos neturinčius kartoti su visa margaspalve „Spe salvi“ bendruomene paskui neįtikėtinai storu, juodu, kaip pasakytų motina, prarūkytu, bet nenusakomai melodingu balsu traukiančią juodaodę: Hallelujah, Hallelujah, Hallelujah, Hallelujah...

– Sek paskui mane, – sako Broliukas, švysčiodamas mažu žibintuvėliu. Stengiesi žengti pėda pėdon, bet vis atsilieki, lyg ant akių būtų užrištas juodas kandžių sukapotas raištis – pro mažytes skylutes prasiskverbia tolima šviesa, kurią protas perša vadinti žvaigždėmis. Brisdama gilyn į svetimą erdvę tik jas ir atpažįsti – tokios ryškios būna juodžiausią naktį, kai visiškai tas pats, ar eisi atmerktom, ar užmerktom akim, kelią randa tik kojos, apčiuopiančios akmenis, pakelės kupstus ar staiga išnirusį krūmą. Akių bejėgystę dar labiau padidina klausa: kažkur visai po kojomis šniokščia vanduo, jauti jo gaivalingą kritimą iš taip aukštai, kad nugarą lyžteli nuo šaltos srovės kylanti vėsa, pirmais baimės virpuliukais perspėjanti apie šalia tykantį pavojų, jei imsi ir nuklysi į šalį, pamesi blausios akelės nušviestus žemės lopinėlius, kviečiančius atkartoti saugius, dar šiltus kito žmogaus žingsnius.

Sustoji norėdama įsitikinti, ar tai tikrai vandens simfonija. O gal juodoji naktis groja pavargusiose smegenyse visais vaikystėje girdėtais instrumentais? Gal tai ji apvynioja šnerves labiau už mylimojo kvėpavimą jaudinančiais vandenų gelmės kvapais, gal ji, ta lapkritinė, gličioji, gervių balsų kaip smeigtukų į panages prisagstyta, atvedė tave dar kartą prie Rūko tėvų namų, kuriuose jau daugybę metų niekas negyvena, nes senieji jų šeimininkai išmirė, o paveldėtojai atvažiuoja nebent vasarą ir trumpam.

Taip tau pasakojo šios sodybos kaimynas Julius, dar sugebantis vos ne kasdien nutursenti iki savo laukų ribos, nušlepsėti liepteliu į kitą upeliuko pusę, pasižvalgyti, ar kaimyno daiktai savo vietose, ar kokie chuliganai neišplėšė spynų, neišgriovė durų, neišdaužė langų, ar neteks jaustis kaltam prieš vienuolį Broliuką, kuris vis dėlto nenori niekam parduoti tėvų gūžtos, atvažiavęs aplopo skylėtą stogą, išpjauna išsikerojusius brūzgynus, sutaiso supuvusias tvoras, vis bando gyvasties nepaleisti iš kiemo, per jėgą ją sugrąžina į išvėdintus namo kambarius, į voratinkliais apraizgytas palėpes, priverčia lįsti per kaminą ir skelbti visam kaimui malonią žinią: Dailidės Broliukas grįžo.

Ir lekia tada bedantė Juliaus moteriškė su duonos puskepaliu ir lašinių bryzeliu, o jeigu turi – ir karštos sriubos į kaniukę įsipylusi ar kokio rauginto pieno. Lekia per draugiškai gurgenančią upelę, o iš kito kaimo krašto atskuba Nevulienė ir Sendienė – visoms rūpi išsipasakoti ankstokai mirusios jų prietelkos vaikui, – ne šiaip sau kokiam, kaip visų kitų, o pasišventusiam, basomis po sodybą vaikštinėjančiam. Išberti ne tik viso kaimo naujienas, bet ir savus sopulius, savo vaikų ir vyrų sopulius, vaikaičių sėkmes ar nesėkmes.

Klausosi Broliukas, kantriai klausosi moteriškių, tarsi jis vienas vienintelis būtų visoje apylinkėje Dievo pateptasis. Tarsi moterys kiekvieną sekmadienį uoliai nelankytų bažnyčios ir neaukotų jos reikmėms, negirdėtų savo klebono mokymų, barimų ir joms skirtų atgailų. Tarsi tik šitas rudakis, gražiai pražilęs (visos numanė, nuo ko ir kada) vyriškis galėtų joms suteikti išrišimą ir palaiminimą iki kito karto, iki kitos dienos, kuri gal po pusmečio, o gal po metų bus ir vėl pažymėta iš Dailidės kamino kylančiu dūmu.

Tu tokią dieną nebuvai prie Dailidės namų. Nusiyrei prie jų Tadulio valtimi per tirštą lapkričio vėsą, kai nuo valties dugne supuvusių lapų kilo aitrūs mirties kvapai ir juodą ežero gelumbę kartais perdrėksdavo tik gailus dar užsilikusių ančių kryktelėjimas. Jos tau buvo nė motais, tu stengeisi išgirsti nors kokį garsą iš Žuvėdrų salos, įprastą jų klyksmą, nuraminantį, kad viskas kaip visada, tačiau ji skendėjo tyli rūkuose kaip pajuodęs grybas, prie kurio neužteko drąsos prisiirti.

Gal net tyčia darei didesnį lanką, kad jis greičiau išnyktų, kad neprisitrauktų tais gličiais čiuptuvais, kurie kankino tave kiekvieną naktį po sesers išėjimo, kurie siurbė tavo gyvastį, tavo miegą, tavo sapnus, tempė nuo tavęs antklodę ir pamėkliškai kvatojosi paryčiais virš sustirusio, į kamuoliuką susirietusio kūno.

Tau reikėjo pasiekti kitą krantą, Rūko krantą. Žengti pirmus žingsnius, kurių vengei jau kelis mėnesius, palikusi aną kontinentą ir rimto žmogaus namus. Palikusi klaikiai vienatvei liūdnas Viltės akis ir pusrūsyje tūnantį Almutį.

Šimtus kartų stovėjai ant kalvos ir žvelgei anapus ežero, net Tadulis ėmė klausinėti, kodėl šalti rudens vėjai vis gena tave iš trobos? Ko ieškai tarp jo žirgų? Ko glaustaisi prie jų šiltą orą išpučiančių šnervių? Kodėl negrįžti į miestą, kodėl nieko netapai, kodėl niekam nerodai iš ten parsigabentų drobių? Kam didini ir taip jau pritvinkusį sopulį? Juk visi jos ilgimės, visi, ne tu viena...

– Tik tu viena gali jam nunešti mano raštelį, paskutinį kartą, daugiau neprašysiu, jis tau viską papasakos, ko aš nepasakiau, – sesė švelniai nuleido ant patalo, šalia tavo rankos, ne taip, kaip vaikystėje, ne kaip žiedą dalindama, ne giliai į delniuką įspausdama, ir ne raštelį, ne sulamdytą languoto popieriaus gniužuliuką, o baltutėlaitį voką su įspausta rūtele kairiame jo kampelyje.

Nuleido taip, tarsi pati būtų nutūpusi, paukščio plunksna pavirtusi. Tau pačiai reikėjo spręsti, ar pakelsi ją, ar nuneši, nuskraidinsi, nuplukdysi per juodą vandenų ertmę į tuščius namus, ar surasi išėjusįjį, ar užteks drąsos paklausti Juliaus, iš kur atvažiuoja jų visų laukiamas Broliukas?

Julius tavęs nepažino, net ir nelabai domėjosi, kurio tu kaimyno dukra ar vaikaitė, argi maža tokių aplinkui, o Broliukas tik vienas, vienas ne tik visame kaime, bet ir visoje apylinkėje kito tokio švento žmogaus nerasi, taigi ir nežinia, kaip čia dabar išeitų, ar blogai, ar gerai, kad jį kažkokia merga paliko, pragaro ratus berniokas praėjo, jau beveik iš proto buvo išsikraustęs, bet matai, dabar kokia laimė visiems, kai atvažiuoja, tai kaip koks alijošiaus lapas ant žaizdų – ir senų, ir jaunų veidai nušvinta, o, atrodo, paprastas vaikas buvo, kaip ir visų, bet argi žinosi, kas kam skirta?

Tu grįžai iš Amerikos, ko gero, šios pagrindinės priežasties genama: tau įsakyta nunešti baltą raudonu kaspinėliu kryžmai perjuostą voką žmogui, kurio adresą nusirašei nuo Juliaus ištraukto iš šėpukės stalčiuko lapo, nusirašei ir telefono numerį, bet nepamiršai, kad tik labai svarbiu reikalu galima Broliuką trukdyti. Julius irgi niekada šiaip sau iš dyko buvimo neskambina. Nebent vėjas Dailidės stogo gabalą nukelia ar šulinio dangtį kokie nors nedorėliai sukapoję įmeta vandenin.

Ilgai svarstei – skambinti ar važiuoti, o jei nuvažiuosi, tai ką pasakysi, – žmogui, kurio atsimeni tik akis ir balsą ir jo ėriukėlių vilnos švelnumą, kaip surasi jį tarp daugybės kitų su rudomis Nazariečio „suknelėmis“, kaip paaiškinsi savo reikalą žmonėms, kurie negali turėti raudonais kaspinėliais surištų paslapčių?

Kaip išsaugosi savo sesę, paukščio plunksnelę, nuo svetimų vyriškų pirštų, nuo smalsių prisilietimų, nuo pašalinių akių?

Tavo dienų dienom didėjantį nerimą išsklaidė… autoatsakiklis, prašantis broliams palikti žinutę. Malonus vyriškas balsas (tikrai ne Broliuko) staigiai sugrąžino tave į XXI amžiaus tikrovę ir privertė atsisėsti prie kompiuterio, kuriame nesunkiai atradai vienuolyno istoriją ir jo kasdienio gyvenimo abėcėlę. Dabar tu žinojai, kada reikia skambinti, kada atsilieps ne įrašas, o vienas tų, kurie avėjo sandalus.

Broliukas neklausė, nei kas tu, nei iš kur tokia atsiradai, nurodė valandą, mašinos markę ir numerius, įsisodino miestelio centre, vežė nekalbėdamas, nieko neaiškindamas, tarsi tu būtum ne Saulės sesuo, o moteris, puikiai išmananti, su kuo ir kur važiuoja, ko ji turėtų tikėtis po ilgos kelionės per miškus juodą lapkričio vakarą, kuris dar tamsesnis ir niūresnis išsiskleidė tau išlipus iš mašinos, nes:

– Toliau kelias nepravažiuojamas, reikia eiti takeliu, sek paskui mane, – žiburiukas nuo Broliuko sandalų (vos spėji pamatyti, kad jis vis dėlto ne basomis, o su kojinėmis) nušoka ant sumintos žolės, ir šlept švyst, šlept švyst keliaujate tarp pušų, o gal eglių šniokštimo, tik jau tikrai ne juodalksnių ir ne liepų.

Žinai, kad šitaip rudenį dejuoja tik spygliuočiai, aukšti, išlakūs medžiai, kurių šakomis kaip šviežiai surištomis šluotomis vėjas brauko per orą, lietų, rūkus, valo dangų, ruošia jį violetiniam žiemos speigui, valo sielas, sukdamas šiukšlių sūkurius, keldamas taip aukštai, kad atrodo, paspringsim, uždusim, nesugebėsim jų atsikratyti iki saulės grįžimo, bet negi apie tai pasakosi priekyje einančiam žmogui.

Kol kas stengiesi iš visų jėgų išlaikyti ramybę, ištverti ošimą, kol jis nepradeda gausti duetu:

– Ar mes dabar einame skardžiu? Apačioje šniokščia upė?

– Taip, čia upių sandūra, – Broliukas mosteli į gaudžiančią tamsą ir pasuka kairėliau, ir vėl šlept švyst, šlept švyst, jauti, kaip peršlampa zomšiniai bateliai, ima juose čiužinėti pėdos, bet nieko nesakai. Seki įsitempusi iš paskos, bijai, bet nežinai ko, ar slystelėt ir nugarmėti nuo skardžio, ar šitokio patiklaus savo ėjimo paskui visai nepažįstamą žmogų, kuris jau gerą pusvalandį veda dievai žino per kokį mišką, nes net nepaklausei, kokia čia vietovė, kur jis tave atsivežė, ką ketina daryti.

Ir pati savęs nesupranti, kodėl jam neatidavei voko iš karto, ten, miestelio aikštėje, kai susitikote.

Viešpatie, kažkokia beprotybė, kiek galima šitaip eiti, kiek gali klupinėti, slidinėti, tvertis už žolių, šakų ar oro, kad tik neiškristum iš ritmo, kad tik neatsiliktum, dar keli žingsniai ir nusisuksi sprandą arba išsinarinsi koją, arba iš baimės prarasi sąmonę, dar keli žingsniai ir... pastūmęs sunkias duris Broliukas įlenda tarsi į staiga atsivėrusį urvą, iš kurio kaip iš mirties nasrų pliūpteli geliantis šaltis.

Įslenki iš paskos jau nebevaldydama drebulio, iš visų jėgų spausdama glėbyje rankinę, su užrašų knygelėje gulinčiu baltuoju sesės voku, bet dabar apie jį negalvoji. Dabar mintys lekia ir stingsta vos užsimezgusios: tik draiskalai, voratinklių atplaišos, kuriuose sesės kasa ir Tadulio arkliai, ir motinos graudūs atodūsiai, baltas ežero spindėjimas ir penki ešeriukai ant karklo vytelės, ašakos, daug ašakų, nepasprink, vaikeli, tėvo balsas, tas, kurio aidą nusinešdavai į sapnus, su visomis „Graudžių verksmų“ melodijomis, su aukštais smuikės tonais, nes tie giedojimai nors ir gražūs, bet baisiai ilgi.

Ilgesni už vaikui skirtą dieną, už jo ištvermingą rymojimą prie žibalinės lempos, bet čia net ir jos nėra, tik tas mažas kišeninis žibintuvėlis: švieselė karpo tamsą, šokinėja po akmenines grindis, pinasi tarp Broliuko kojų, nučaižo kaip tylus žaibas dar vienas duris ir įneria į platesnę patalpą, nuslysta per žemo medinio suoliuko kojas, per supamąją kėdę ir malkų krūvą, kol sustoja ant jų padėta ir nurimusi apšviečia atvirą židinio angą.

Į ją vyriškis nuleidžia tamsoje spragtelėjusį degtuką ir pritūpęs laukia, kol pirmieji liepsnos liežuvėliai pradeda bėginėti nuo popieriaus gniužuliukų ant smulkiai suskaldytų sausų pakurų, apšviesdami vis didesnį ir didesnį plotą, išryškindami visą patalpą.

Dabar matai, kad tai yra paprasčiausias rūsys, kokį ir tavo tėvas buvo susilipdęs burokams, bulvėms ir visoms kitoms gėrybėms laikyti, tik tėvas rausėsi giliai į žemę, į šaltą cementinio ovalo skliautu užvožiantį požemį reikėdavo leistis stačiais laiptais, o šis buvo išraustas skardyje, taigi vis tiek po žeme, kaip koks karstas, be langų, su vienintele anga, kuri ką tik sunkiai užsivėrė tau už nugaros.

– Įsitaisyk arčiau ugnies, greitai bus šilta, – Broliukas parodo supamąją kėdę, bet tu pasirenki oda aptrauktą suoliuką.

Tokį mėgdavo tėvas, pasistatydavo jį netoli krosnies, nugarą atsukdavo į jos dureles ir skaitydavo laikraščius arba vydavo pančius, piktindamas motiną, kad riogso vidury trobos, bet jis iki mirties nekeitė šio įpročio ir neaiškino, kodėl šitaip elgiasi. Gal kad ta vieta troboje buvo šviesesnė nei kitos, o gal todėl, kad ant krosnies paprastai įsitaisydavo Lionė su Verute ar sušlapusias, pavargusias kojas pakišdavo po mituku dėdė Kazys ir tėvas nenorėjo užimti „jų vietos“.

Juk anie bėdžiai ir taip jau likimo buvo nuskriausti, o neburnojo, nesiskundė, tik vis stengėsi, vis nešė kaip pelytės po šapelį ne iš trobos, o į trobą, tai kokį audimo rietimą, tai vaikui naujai pasiūtas kelnes, švarkelį ar dar avide atsiduodančias ką tik numegztas kojines, tai inkabindavo ant liepos sūplaukes, kad mažukam būtų kur supcis, rideno į namus nukastas bulves ar sveikas, gražiai išaugintas kopūstų galvas, kurias jo Dominyka užraugusi laikydavo štai tokiame skliautuotame rūsyje, tik be židinio, be dailių akmeninių grindų, supamosios kėdės, be gilumoje stūksančio nudžiūvusio medžio – drabužių kabyklos – ir medinio stalo, su vynuogių kekėmis, sūrio gabalėliais ir... vyno buteliu.

Broliukas nusivilko striukę, pakabino ją ant vienos nudžiūvėlio šakos, klausiamai pažvelgė į tave, bet tu papurtei galvą. Šaltis dar nesitraukė, dar lekavo kaip gauruotas šuva prie pat kojų, pūtė drėgme ir puviniu atsiduodančius gūsius iš kiekvienos kertės.

Šaltis ginė mintį po minties, kad tau po žeme negali būti jauku, net ir įsiliepsnojus židiniui tu nesušilsi, nes esi erdvės moteris, sugebanti išsinerti iš kailinių, apsiaustų, iš visų įmanomų kiautų tik regėdama plačius horizontus, tolybes, kuriose visada riba tarp žemės ir dangaus neįžiūrima, bet kiekvieną kartą kitaip įsivaizduojama, kitomis spalvomis nutapoma, kitokius gyvenimus kurianti.

O ką sukursi šiame aklinai iš akmenų sukrautame „bunkeryje“? Pro kokį plyšelį sugausi nors vieną saulės spindulį? Durys storų lentų, su tvirtais geležies apkaustais. Ir ne vienos, juk už jų – dar siauras tunelis ir tik tada gali išgirsti į laisvę išlydintį antrųjų girgždesį.

Susigūži, palto skvernais apdangstai kelius, apkabini ant jų pasidėtą rankinę. Tupi ant žemojo suoliuko kaip naktyje sugauta pelėdžiukė, niekaip negalinti nuslėpti pašiurpusių plunksnelių, nesutinkanti lesti tau pakištų vynuogių nei įmerkti snapo į taurę raudonojo vyno, bet ir negalinti pakilti, nes po sparnais slepi baltą sesės voką vis labiau abejodama, ar iš viso atiduosi jį šiam numirėliškai ramiam žmogui, Broliukui, kuris, regis, nieko bendra neturi su tavo paveiksluose įamžintomis Rūko akimis ir balta ledo paklode tarp dviejų ežero krantų.

– Labai seniai nebuvau jūsų krante, turbūt viskas pasikeitę, nauji namai boluoja, nauji stogai...

– Kaimynų. Mūsiškių nesimato iš jūsų kiemo, tik Tadulio arkliai slankioja paežere... kaip visada, – pasakoji tai, ką visai neseniai regėjai pro belapes medžių šakas.

– Girdėjau, tapyti moki... Ar savam krašte parodų nedarai?

– Buvo kelios... Šiais metais daug nutapiau paveikslų, bet nežinau, ką su jais daryti...

– Kodėl?

– Juose visas Saulės gyvenimas. Saulės, mano ir... abu ežero krantai.

Broliukas pakyla nuo supamosios kėdės, įmeta vieną, antrą, trečią pliauską į smagiai pleškančią ugnį. Karštis pliūpteli iš masyviais akmenimis įrėmintų židinio nasrų, apsiveja tau apie kojas, kyla blauzdomis aukštyn, priverčia nusimauti pirštines ir prasisegti paltą, ištiesinti nugarą ir dar kartą atidžiai įsižiūrėti į čia pat ant vieno kelio priešais liepsną priklaupusį vyriškį, į jo pašėlusiai tapybišką profilį.

Jį, ko gero, norėtų nukopijuoti net ir pats Maestro, apvedžioti viso kūno kontūrus su mažu nuogo sprando lopinėliu tarp akinamai juodų plaukų ir pečius pridengusios kapucės. Siuvant abitą,pamatuoji brolio apimtį ir pridedi antrątiek. Jei medžiaga pusantro metro pločio, abitui pasiūti vidutiniškai reikia šešių metrų, o pats sudėtingiausias darbas yra sumodeliuoti kapucę. Kad gobtuvas būtų stangrus, dedami trys sluoksniai džinsinio audinio ir kas trys centimetrai nusiuvamos siūlės, – atsimeni vienuolių drabužius modeliuojančios moters žodžius. Tos, kuri kantriai aiškino tau kiekvienos klostės paslaptis, prašalaičiui nematomos kišenės rankovėje būtinumą, nes ir kur broliukai turėtų įsidėti nosinę, aliejų ir kitus reikmenis, kur įsikištų rašiklį, jeigu nebūtų dar vienos mažos kišenėlės priekyje?

Žvelgi į pranciškonišką strėnas juosiančią virvę su trimis mazgais, reiškiančiais tris simbolius: turto neturėjimą (o šitas rūsys – turtas ar ne turtas? Tavo ar ne tavo, Broliuk?), klusnumą (ar pranešei savo vyresniajam, kur ir ko išvažiavai?), skaistybę...

Dabar ir tu norėtum iš naujo, jau ne pagal siuvėjos pasakojimus, o palietusi žmogaus kūno šilumos, židinio ugnies šilumos prisigėrusį drabužį nutapyti dar kartą rudo audinio (vilna su lavsanu) atspalvius, sunkų jo kritimą nuo pečių, ant akmeninių grindų sugulusias klostes, nubrėžti klūpančiojo įsitempusių raumenų linijas, išriestos kairiosios pėdos kreivę ir išsišovusį dešinįjį kelį, atrasti ir aną, šešėlyje likusią veido pusę, tą, kurios visai neprisimeni iš kelionių per ežerą.

Tada dar nieko nenutuokei apie vyrų dailumą, jų raumenis, jų muskulatūrą, dar nebuvai nieko girdėjusi apie kompoziciją ir proporcingąjį Leonardo žmogų, apie žmogaus kūno skrodimus ir anatominius piešinius.

Dar nežinojai, kad Habitus non facit monachum (abitas nepadaro vienuoliu).

Tuomet tau kur kas svarbesnė buvo ne vidinė akis, o tos dvi rudosios, matomos, tie langai, pro kuriuos žvelgė į mažą mergytę sesės Rūkas, žvelgė siela, o ne žmogus ir pirmuose tavo piešiniuose.

Tik dabar supratai, kodėl Saulė tada nemokėjo skaityti tavo teplionių. Tada ji mylėjo puikiai sudėtą, tobulų proporcijų vyrą, o sielos ilgėjosi visą likusį gyvenimą.

– Turbūt ką nors svarbaus turi man pasakyti. Juk pirmą kartą susitinkam po dvidešimt dvejų metų, trijų mėnesių ir penkių dienų, – Broliukas pasuko galvą ir pažvelgė iš apačios: du tamsūs tuneliai atsivėrė visai čia pat ugnies nurausvintame veide.

Du tuneliai, kurių gale anuomet visada regėdavai švelnią šviesą. Tą, kurios taip geidė išeinanti sesė. Turbūt jos troškimas buvo pasotintas, nes tikėjimo galia yra pati stipriausia, ne veltui ji gali kalnus kilnoti.

Tačiau šį kartą tu neregėjai šviesos. Ji buvo užmūryta didesniais akmenimis nei tie, aplinkui tave, sukaustyti sienose. Ji pavirto juodų ratilų bedugne, traukiančia tarsi lava, siurbte siurbiančia, žadančia visas tamsybių paslaptis, visa, kas slypi mažoje neprinokusioje aguonos galvutėje, kas pasotina kiekvienos ląstelės troškimą pajusti tik dievams prieinamas erdves, kas akimirkai užgesina gyvulišką žmogaus aistrą, kas... kas tu esi?

Tobulas Dievo kūrinys? Atsiskyrėlio urve tūnantis Broliukas?

Betgi raštelį, paskutinį sesės raštelį, aš atnešiau Rūkui...

– Tu pernelyg į ją panaši, – Broliukas atsistoja, įsipila vyno, gurkšteli.

Tavo taurė veik nepaliesta, negalėtum nuryti net ir dievų nektaro. Dega gomuriu slystančios seilės, dega šnervėse oras, dega gyslose kraujas, regis, dega ir akys, kurių negali atitraukti nuo židinio.

Pakura plati, joje galėtum laisvai atsigulti, gražiu puslankiu apkabinti viduryje liepsnojančių malkų piramidę, priglusti nugara prie dar neįkaitusios galinės akmenų sienos, ant kurios... plazda sutūpusios tavo mintys, skrenda, suplazda, dingsta, vėl plazda, oranžinės, baltos, rusvos, taškeliais, šlakeliais nusagstytos, su juodais dryželiais, juodais nėrinėliais apraizgytos, skrenda iš vieno židinio kampo į kitą, skrenda, plazda, blaškosi, suvirpa, suplasnoja ir... dingsta...

– Dega, juk čia drugeliai dega! – pašoki, tarsi sviltų ne jų, o tavo sparnai, niekaip nesuvokdama, kada ir kodėl tas plazdėjimas atsirado. Juk rūsiai tinkami driežams ir varlėms, bet ne drugeliams!

Niekada tėvų rūsyje nebuvo drugelių, nebent kokia paklydėlė kregždė įnerdavo ir blaškydavos, kol surasdavo kelią į lauką, nebent apsunkusi musė atlėkdavo, ketindama padėti kiaušinėlius ant didžiuliame lovyje susūdytos mėsos, bet tuojau pat būdavo duodama motinos komanda visai šeimynai išvyti nedorėlę, vaikytis tol, kol bus užbaladota, kol rūsyje vėl įsiviešpataus agurkų, kopūstų raugo ir pūvančių burokų kvapo pritvinkusi tyla.

Tik ne šitokia, ne degančių sparnelių tyla. Ak, jie net nesuspragsi kaip šaltos ugnelės.

O gal tai visai ne drugiai?

Gal iš tikrųjų tai degančios tavo mintys?

Lapkričio akimirkos, kurias, nutvėrusi ilgesnę pliauską, mėgini išgelbėti, atbaidyti bent jau tas, dar lipančias išorinėmis židinio sienelėmis...

– Dilgėlinukai. Šiaip jau pramiega iki pavasario, bet šiluma juos išbudino. Nesuturėsi. Vis tiek skris į šviesą.

Drugiai stebėjo mus pro langą. Mus, sėdinčius už stalo, – prisimeni kažkokią eilėraščio atplaišą.

Bet čia nėra langų, – matai juos plazdančius ne tik ant židinio akmeninių atbrailų, matai ant sienų šalia židinio, kertėse prie lubų, dar tik ketinančius pakilti nuo sunkaus akmeninio skliauto, prie grindų, netgi per malkas ropojančius, vis ta pačia kryptimi, suskliaustais arba vos vos atsivėrusiais sparneliais, apsnūdusius, apgirtusius, nesuvokiančius, kodėl reikia nubusti ir kaip elgtis nubudus, ir kodėl šiluma tokia kaitri, kai imi prie jos artėti, kodėl reikia skristi virš liepsnos, blaškytis po tą pačią ryškiausiai apšviestą židinio vidinę sienelę, lipti aukštyn, aukštyn ir kristi, aukštyn ir kristi, kristi vos ne į žarijas kartą, kitą, trečią, kol nebepakyli, kol margos tavo plačiai išskleistų sparnų spalvos tampa viena ryškia – ugnine.

Acinešė tų kuodukų vylnos ir šasc in ugnį... – staiga per sąmonę perlekia motinos? Lionės? Verutės? skaitomos pasakos žodžiai, pavirsdami kaip ir visos kitos mintys į ugnį puolančiais drugeliais.

– Raštelį atvežiau. Paskutinį, – ištrauki iš rankinės baltą kryžmai raudonu kaspinėliu perjuostą voką ir paduodi abito rankogaliuose plaštakas paslėpusiam žmogui.

Akimirką stovit vienas prieš kitą: tavo akių lygyje virpantis jo Adomo obuolys, o virš kaktos vos vos juntamas kvėpavimo dvelksmas, – ne vyro, ne Broliuko, ne rūsyje tūnančio vienišiaus, o ėriukėlių vilnos švelnumu ir tėvo kepama duona persmelktos vaikystės.

– Drugelių? Drugelių čia nėra. Juk žiema ant nosies, kokie čia gali būti drugeliai? Nebent kokia pelytė ar žiurkė po gultais lizdą susisuko, – Tadulis brauko nuo pajuodusių balkių voratinklius.

Jų daug, daugiau nei metų, per kuriuos pirtis nebuvo kūrenama, daugiau nei plaukų Saulės kasoje, kurią ji čia mirkydavo ajerų nuovire, kai dar gyvenimas tekėjo savo vaga. Kai Tadulis nebuvo nutilęs, o tu nežinojai, kaip gelia mažas pėdutes po šaltais patalais nekūrenamam trobos gale, liesam vaiko kūneliui per daug plačioje lovoje.

Kai dar netgi nebuvo tos kraupios gruodžio nakties, kuri sutrikdė prieškalėdinę namų rimtį, sujaukė nusistovėjusį visų darbų ritmą, išgąsdino užmaišytą duoną kubile ir motinos ilgai minkytą mielinę tešlą, išrikiuotą trijuose dubenyse, nes duonai iškepus pats tas pašauti pyragus, – mielines bandas ir skaniuosius vyniotinius su aguonomis. Kalėdoms.

Tą kartą jie turbūt nebuvo skanūs, netirpo burnoje, o tik lipo prie dantų ir dantenų kaip rudens molis prie guminių batų, baisiai apsunkindamas kiekvieną lietum permerktą dieną. Tada permirkusios buvo pagalvės, permirkusios nuo ašarų, ir verkiančių buvo daugiau, nei tu manei, nes iš kur vaikui žinoti, kad ir pyktis pasibaigia ašaromis, kad gali verkti ir ta, kuri baudžia, ne tik nubaustoji, ta, kuri kerta ir kerta vadelėmis per krūpčiojančius pečius, o paskui, kai jau niekas nemato, kiekvieną kirtį iškaukia kaip šuva, įsikniaubusi į priplėkusias mergautinių pagalvių plunksnas.

– Ir tu niekada po to, kai išvažiavau studijuoti, nebuvai čia atėjęs? – atidarai pasmukusias, šleivai ant vyrių besilaikančias žemas dureles, įkiši galvą į pelėsiais tvoskiančią tamsą, vos galėdama įžiūrėti gultus.

– Nebuvo reikalo, – Tadulis nukerta kaip botagu.

Kažin ar tu jį prakalbinsi, ar kada nors pramuši jo kiautą, bet vis tiek mėgini. Žinai, kad po juo vien tik saldusis serumas, užslėptas, užspaustas, užkonservuotas kaip kokiame prieškariniame motinos iš vokiečių gautame stiklainyje, kurio sandarumu ji visada labiausiai pasitikėjo, nes vokecai karan ėjo cik su labai gerais daiktais, ir jau jeigu koks nors atiteko bet kuriam prie pasienio gyvenančiam žmogeliui, tai paskui tarnavo jam sąžiningai visą likusį gyvenimą, nesvarbu, butelis, stiklainis, siuvamoji Zinger mašina ar pieno centrifuga – liko kaip gerųjų, o ne blogųjų okupantų savybių įrodymas.

Liko nuomonė apie tą tautą, kuri buvo pernelyg turtinga, pernelyg išlepinta, kad laimėtų karą su laukiniais, nei šalčio, nei bado nebijančiais raudonaisiais, kurie, anot tėvo, plūdo kaip skėriai, kaip tarakonai, patys save traiškydami, viską pakeliui sumaitodami, surydami, sugriaudami.

– Bet vis dėlto lig šiol nenugriovei... – dairaisi jau viduje, kai šiek tiek apsipratusios akys regi pažįstamus akmenis, stipriai apjuostus metaliniais lankais, ir bet kaip sulipdytą pakurą, su kreivomis, bet masyviomis durelėmis. Ar tik irgi ne vokiškos? Juk kai įkaisdavo, mėgindavai perskaityti ant jų esantį užrašą, bet jis buvo ilgas ir baisiai keistas, ir niekas iš namiškių negalėjo tau paaiškinti, kodėl šitie drugeliai nesusideda į jokį tau žinomą žodį.

Regi ant sienos vis dar kabantį samtį ir už baisiai surūdijusios bačkos kampe užsiglaudusią rėčkutę ir... Dieve mano, kubiliuką, kuriame patupdydavo tave motina visam vakarui, kol visos Rekrūto dukros išsiperdavo.

Argi gali būti kas nors geresnio vandens vaikui už vandenį? Už tą, kurio žiemą nėra, kuris po ledu, kurio ilgiesi kiekvieną dieną, skaičiuoji pirmadienius ir antradienius, susipainioji ir vėl skaičiuoji, ir klausinėji visų iš eilės, kada bus šeštadienis, kada bus pirties diena, kai bus daug ir ilgai vandens.

Laistys jį tau ant galvos visos seserys, vadins varliuke, medūza, vandens grybu, bet tu nepyksi, kad tik leistų kuo ilgiau taškytis kubile, įkvėpti ir iškvėpti salsvą, beržų, ąžuolų ir kartais – kadagių – vantomis pagardintą drėgmę, kad teptų tavo kaulėtus petukus tėvo paruošta medaus ir žiedadulkių saldyme, kad girdėtum, kaip jos aikčioja, kaip jos plaka viena kitą, kaip gulinėja, laistosi aplipusios tamsiais lapeliais lyg kokiomis didelėmis strazdanomis.

Kartais tau jos būdavo panašios į margas kates, o gal į jaunas telyčaites: putlios, juokingos, galvas sumerkusios į rėčkas, į kubilus, į geldas, ištraukiančios jas su šlapiais ilgais plaukais lyg jūržolėmis, vėduojančios juos dešinėn kairėn, dešinėn kairėn, kad pradžiūtų, kad nesuragėtų, kol parbėgs iki trobos, kol sulįs po patalais, kol Saulė prišildys savo glėbį, į kurį tave, susuktą į viršinę, įkiš namo parnešusi motina: Imk, aprišk galvų, o tai išmirko iki smagenų.

Ką reiškia išmirkti iki smagenų,nelabai suvokei, bet sesės neklausei, tik klusniai leidaisi apmuturiuojama minkštute perkeluko skarele su violetinėmis gėlytėmis, apaunama šiurkščiomis, Verutės raudonomis eglutėmis išmargintomis vilnonėmis kojinėmis ir kaip kokia vėl į kokoną sugrįžusi lėliukė laukei savo puodelio kakavos.

Po pirties motina tau virdavo šitą patį skaniausią pasaulyje gėrimą, apie kurį kasdien net pasvajoti nedrįsdavai, nes kakava stovėjo aukščiausioje spintelės lentynoje, šalia gvazdikėlių, kardamono, vanilinio cukraus, lauro lapų ir mažyčių pailgų kaip tavo pirščiukai buteliukų su įvairiais aromatais.

Jų lašeliai, jų šaukšteliai buvo kruopščiai skaičiuojami prieš Kalėdas ir Velykas, kai šalia mielinių bandų motina imdavosi kepti daug įmantresnius pyragus. Jų receptų mintinai ji nemokėjo ir vis vartydavo seną, sutrintą sąsiuvinį (irgi turbūt vokiečių palikimas) rusvais kietais viršeliais, su plonytėmis mėlynomis linijomis, kuriose buvo išsirikiavę užrašai apie pačius skaniausius kepinius, namuose valgomus tik per svarbiausias šventes arba gaminamus ypatingoms progoms: vestuvėms, krikštynoms, laidotuvėms, į kurias motiną išsiveždavo nepažįstami žmonės ir sugrąžindavo ją tik po poros dienų su visokiausių skanėstų likučiais.

– Gerai, kad kokie vaikėzai nepakūrė, – sakai pati sau, nes Tadulis, regis, tavęs negirdi: neša laukan visus rakandus, apžiūrinėja pakėlęs prieš šviesą, ar dar kam nors tinkami, ar visai nesukiužo, nesuskeldėjo, ar dar laikysis juose vanduo, ar geriau sukrauti iš jų laužą ir sudeginti kartu su visais prisiminimais, supleškinti saldžiąsias jaunystės dienas, kad niekas, ničniekas neprimintų jų skonio, kad neverstų gręžiotis atgalios.

Geriau, kad nebadytų akių ant sienos kabanti ragožė, kuria tą vieną vienintelį kartą trynė Saulei nugarą, o ji prašė dar ir dar, Taduli, aukščiau, žemiau, kairę mentę, dešinę, ir murkė iš malonumo, ir kvatojo sakydama, kad tekės tik už to vyro, kuris mokės taip nugarą kasyti kaip jos broliukas, kaip jos mylimiausias.

Ji prašė išperti su mėtų nuoviru: ir vėl šnypštė akmenys, o Tadulis braukė vanta per jos sėdmenis, per raudonai nukasytą nugarą, mirkė vantas karštam vandenyje ir kratė kvapnius lašelius, bet jai buvo vis negana, dabar išvanok mane kadagine, noriu, kad kraujas nubustų, ir vėl Tadulis pylė vandenį ant akmenų, vėl visu jo kūnu tekėjo prakaitas.

Jis dirbo iš peties, kitaip niekada nemokėjo, tik sąžiningai, tik iš visos dūšios, tuo labiau kad ne tėvo, ne brolių, o Saulės buvo prašomas.

Tos, kuri pirmoji atvėrė jam moteriškųjų tamsybių saldumą. Nors buvo vos šešiolikos sulaukusi, bet atbėgdavo žiemos naktimis tarsi lapė paskui save užšluodama pėdas, atbėgdavo į jo slėptuves šiene tokia įraudusi, įsiliepsnojusi, kad stverdavo ją kaip degtuką, gesindavo kaip įmanydamas, nemokšiškai, negrabiai, paskubom, tarsi bijodamas, kad ji nesupleškintų tėvo kluono su visais dar neiškultais javais, kad neužsidegtų smalingos, pajuodusios sijos.

Jis bijodavo ir čia, šitoje atokiai, už kalnelio nuo namų užsislėpusioje pirtelėje, kuri jiems tapdavo prieglobsčiu vasarą, tomis trumpiausiomis tamsos valandomis, kai galų gale Verutė, nuaudusi paskucinį metrį kartu su Lione įveikdavo visas rožančiaus dalis ir senatvinę nemigą, o motina leisdavo savo vidiniam laikrodžiui dar neskelbti ryto, kai Saulė, regis, varžėsi su savo bendravarde, norėdama užtekėti pirma – pilnut pilnutėlė šilumos ir meilės, spinduliuojanti kiekviena savo jau sočia ląstele, pasirengusi šviesti skaisčiu veidu visą dieną, džiuginti kiekvieno akį kaip ką tik atsivėręs žiedas.

Niekas, niekas, išskyrus Tadulį, nežinojo, iš kur Rekrūto dukros toks švytintis augimas, iš kur dainos ant lūpų ir banguojanti eigastis, iš kur ji semia kiekvienam gerą žodį, delnų švelnumą, kantrybę tiems, kurie pyksta ir burnoja, ir kas ji pati, be jokių paaugliškų durnysčių, be jokio irzlumo?

Iš kur atsiradusi tarp kitų, paprastų vaikų, vaikų kaip ir visų vaikai, lyg būtų kito sukirpimo, kito lizdo, tarsi joje sutilptų viskas kartu: plaukiantys rugiai ir sprogstantys akinamai ryškūs pušų ūgliukai, ir svaiginantis ievų šėlsmas, ir nenusakomas ką tik gimusio kūdikio kvapas, ir grakšti geidulio kupina katė, ir per Žolines į parapiją atvykstanti viena vienintelė iš šio krašto kilusi vienuolė, angelišku balsu išgiedanti iškilmingas atlaidų psalmes...

Su įtarimu stebėjo ją moterys, laižėsi vyrai išsižioję, apsiseilioję. O Tadulis tik akies krašteliu, tik kaip tolima šešėlio atplaiša vis kur nors netoliese, vis taip, kad sesė būtų regėjimo lauke, kad viena namo nuo autobuso stotelės neitų, kad parlydėjusieji iš mokyklinių vakarėlių atsisveikintų ties liepomis ir greičiau neštų kudašių. Jeigu kuris užsibūdavo, tai Tadulis kaipmat dirbtinai žiovaudamas pasirodydavo kieme ir lyg tarp kitko priėjęs tarstelėdavo: Ar jauti, Sauluže, kaip šienas kvepia?

Šieno kvapas jai buvo svarbesnis už bet kurio parlydėjusio šnabždesius, degančias akis ar karštus delnus. Šieno kvapą jie kol kas gėrė tik su Taduliu, kur tik įmanydami, pirties pastogėje, paežerės brūzgynuose Tadulio iš žolių kuokštų ir karklų suręstame namelyje, pačiose šieno kupetose atokiausiuose Rekrūto laukuose ten, kur tik traukinys ūkavo, kur per kilometrą nesimatė nė vienos sodybos, tik ramiai ganėsi karvės, laidė veršiukai. Kur buvo nebaisus lietus, nes žaginius Kazys su Jurgiu mokėjo taip sukrauti, kad įlindus į jų vidų šienas iš tikrųjų apglėbdavo ne tik savo magiškuoju kvapu, bet ir visais vasaros žolynais šnabždančia palaima.

Jie nevengė ir rugių rikių, nors jose buvo kur kas mažiau romantikos, nes ražienos badė šlaunis ir sėdmenis, o į storąją Saulės kasą pristrigdavo akuotų ir paskui jie ilgai ir kantriai turėdavo juos rankioti, kvatodami, suprakaitavę, subraižytomis rankomis, bet laimingi.

Dievulėliau, koks laimingas buvo tą naktį, tą paskutinį kartą Tadulis, kai po šešerių alkanų metų, po pragariško nuošalaus buvimo šalia savo Saulužės, kuri vieną vakarą išplaukė į Žuvėdrų salą ir daugiau pas jį nebegrįžo, jis vėl buvo taip arti, buvo pirtyje su pilnakrūte, švelnioje žvakės šviesoje gulinčia moterimi.

Ji visai nesigėdydama savo nuogumo prašė ant nugaros užpilti mėtų nuoviro, paskui ajerų nuoviro, o paskui prisitraukė prie savęs, beržų lapeliais aplipusios, žeme ir medžiais, ežeru ir dumbliais, pavasario gaivalu kvepiančios, ir leido įsikniaubti į plaukus kaip į samanas, kaip į dobilieną, kaip į vėją, kuris plazda jo mylimo Sarčio karčiuose, lekiant zovada per laukus, ir sukelia tokį sąmyšį galvoje, kad nebeatskiri žirgo raumenų pulsavimo nuo savojo, žirgo žvengimo nuo savojo balso, nes viskas tampa įtemptu, sąmonę nenusakomu pojūčiu užliejančiu šuoliavimu, kai, regis, ir raitelis, ir žirgas atitrūksta nuo žemės ir lieka tik skrydis į ten, kur niekada nesibaigia platūs horizontai, kur neegzistuoja jokie dėsniai, nei draudimai, nei nuodėmė, nei kaltės jausmas, tik baltas sielos bangavimas, tik ritmingas alsavimas, dvigubas alsavimas, tik stygos ir – strykas, tik aukščiausia smuikės gaida.

– Taduli, o kur tu tada buvai? Kur praleidai tas Kalėdas? Atsimeni, kai tau sugrįžus tėvas sudaužė savo smuikę... – bijai sakyti, kai motina išplakė Saulę, nes žinai, kad ir šiandien jis jaučia tuos kirčius skaudžiau, nei juos jautė sesė, su viskuo seniai susitaikiusi, visiems atleidusi, viską tau išpasakojusi ramiai, be jokios pagiežos, kaip kokį seniai skaitytą romaną apie nesutramdomos prigimties moterį.

Gaila tik, kad ne viską galinti prisiminti, nes kai kurie puslapiai jai buvo neprieinami, juos rašė Tadulis, o Tadulis niekam nieko nepasakoja, bet tu vis tiek bandai jį prakalbinti, nes tau reikia žinoti.

Jeigu jau privalai saugoti motinos įduotą lobį, tai nori turėti jį visą, visą su visomis smulkmenomis, visomis spalvomis ir atspalviais.

– Negi tu atsimeni, juk snargliukė buvai... Atsimeni tėvo smuikę? – Tadulis liaunasi ražu trynęs gultus, atgalia ranka nusišluosto kaktą ir žiūri netikėdamas.

– Atsimenu. Labai norėjau eiti kartu su motina jūsų ieškoti, nes nerimavau, kodėl Saulė negrįžta, bijojau, kad be jos nerasiu dovanų po egle, ir iš viso, labai troškau, kad viskas vyktų greičiau. Juk buvo Kūčių vakaras, o jos nėra, ir tavęs nėra, ir visi suirzę, ir kažkodėl jūsų parsivesti išsiruošė motina, o ne tėvas, lyg ką nujausdama. Kai priėjom prie pirties, nuvedė mane tolėliau už jos kampo, liepė pastovėti po egle, palaukti. Laukiau, buvo baisu vienai tamsoje, bet laukiau. Tik išgirdusi motinos klyksmą, puoliau prie durų ir pamačiau, kaip ji kerta ir šaukia: Užmušu, užmušu tavi, pasilaidėla... Tada nieko nesupratau, nebuvau girdėjusi tokių žodžių. Liko tik siaubas, apie kurį visą gyvenimą bijojau prasitarti. Sužinojau iš Saulės. Prieš iškeliaudama, tarsi kokį albumą, ji pervertė kartu su manimi daug savo gyvenimo puslapių. Ir dėl pirties – čia ne mano kaprizas, o vienas paskutinių Saulės prašymų. Žinai, kai dangoraižių papėdėje gyvenimą praleidusi mirštanti moteris sako – paprašyk Tadulio, tegul suremontuoja pirtį, tegul išmoko Angelą ir seserų, brolių vaikus vantas susirišti, nes kokie gi užaugs vyrai, jeigu išsiperti nemokės, iš kurgi bus panelių skaistumas, jeigu oda neprisigers kadaginių garų... pradedi nebesuvokti, ar iš viso ji kada nors buvo išvažiavusi iš savo kiemo...

– Tai ji tau ir apie pirtį, ir apie mūsų... – Tadulis nusisuka negalėdamas ištverti gėlos, o gal gėdos, gal nuoskaudos, gal to jam nesuprantamo atvirumo, kuris anksčiau ar vėliau atverčia ir pačias slapčiausias kortas. – Buvau pas dėdę Petrą, kurgi daugiau... Gėrėm abu, tris dienas gėrėm, verkėm ir dainavom, kai tik imdavau blaivėti ir sugrįždavo skausmas, dėdė ištraukdavo naują butelį. Paskui gal savaitę baisiai sirgau, pagiriojausi, ir nuo to laiko, kaip žinai, niekas nė vieno stikliuko nėra man įsiūlęs...

Atsimeni, gėrė ir tėvas. Paslapčiomis, bet tu viską matei. Tuojau po Kalėdų, kurios tau visai nebuvo panašios į įprastą šventę (motinos prigrasinta, niekam nieko nesakei, nepasakojai, kodėl tėvų nuotaikos kaip per šermenis, net Lionei neprasitarei, ką pirtyje matei), Saulę motina išsiuntė pas dėdę Juozą, prie Galadusio – iš ten neva arčiau jai važinėti darban į ligoninę.

Visi likusieji laukė dingusio Tadulio. Tėvas naktimis ramino raudančią motiną, o dienomis išeidavo pas arklius ir šukuodavo juos, kalbėdavosi su jais, glostydavo, o tu kartais tupėdavai ant šalinės užsislėpusi ir stebėdavai jį, traukiantį iš užančio metalinę kareivišką plėčkutę, ryjantį, kaip tau tada atrodė, tą bjaurų dėdės Petro pamėgtą skystimą mažais gurkšneliais, tarsi per prievartą, be jokio malonumo, ryjantį ir kosėjantį, šnarpščiantį nosimi, šluostantį ašaras.

Vieną vakarą tėvas nukėlė nuo spintos seniai pamirštą savo smuikę, ėmė krapštinėti stygas, sukinėjo, derino, braukė stryku – iš pradžių nedrąsiai, o paskui vis garsiau ir garsiau, griežė tau visai nepažįstamas melodijas, neprimenančias nei per vestuves, nei miestelio kultūros namuose girdėtų, nei bažnytinių giesmių, nei „Graudžių verksmų“. Jos buvo ir saldžios kaip pirmos pavasarinės žemuogės, ir pritvinkusios skausmo, kaip užpūliavęs, pašino pervertas didysis kojos pirštas.

Klauseisi jų įsitaisiusi šalia Lionės ant krosnies, glostei Murkio žvilgantį kailį ir stebėjai, kaip pamažu šviesėja motinos veidas, kaip ritmingiau ir lengviau pradeda alsuoti Verutė prie savo staklių, kaip giliau atsidūsta šlapius autkojus prie krosnies durelių džiaustantis Kazys ir, regis, viskas pamažu grįžta į savo vėžes, tereikia, kad atsivertų durys ir pro jas įžengęs Tadulis pasakytų ramiu gaspadoriaus balsu: Nagi, šeimyna, eisim pažiūrėti, kas pasaulyje dedas. Ir įjungtų televizorių, kuris po Kalėdų stovėjo kaip koks juodas griozdas svetainės kampe ir niekas nė karto nebuvo prie jo priėjęs, net tau pasakutės motina neleido žiūrėti, piktai burbtelėdama, kad ji nenorinti kišti nagų prie Tado daikto.

Tėvas turbūt iš viso pamiršo, kad dar esama ir pasaulio už jo namų, už jo kiemo, už jo nevilties. Tėvo nedrįsai prašyti, kad leistų įsijungti, anot Lionės, kalbančią dėžę, net ir tada, kai jis nieko neveikė, tik stovėjo ir žiūrėjo pro langą į ežerą, į ten, kur, numanė, turėjo būti sūnus, kur iškeliavo visai ne savo noru Saulukė ir iš kur vis tiek turėtų abu sugrįžti.

O kol kas jis griežė. Turbūt nepajėgė daug gerti, niekada nesijautė esąs vyras iš tų, kurie gali statinėmis maukti, o griežti galėjo valandų valandas. Ir šį kartą motina jo netramdė. Namų sienojai, katės ir šuva, varnelė Rožukė kaip ir žmonės, greitai įprato prie aukštų tėvo smuikės garsų, atrodė, kad be jų būtų pernelyg tylu, ypač tokiomis baltai užklotomis naktimis, kai tik mėnesiena ridenasi per kietą sniego plutą, kai nučiuožia ja tik koks nors išdykėlis zuikelis ar trakšteli maži lakšteliai po giliau įsmukusia lapės letenėle.

Vieną tokią naktį, o gal greičiau vėlyvą vakarą, kieme sugirgždėjo sniegas, iš džiaugsmo ėmė viauksėti šuva ir ūmai sunerimusi Verutės varnelė nukrypavo lovagaliu prie lango, karktelėjo kartą, kitą, o tada ir tamsoje besimeldžianti jos šeimininkė įtempė ausis.

Artėjo tas, kurio visi laukė, kuriam kelią į namus išgriežė sena smuikė.

Ne kartą jis jau buvo priėjęs, ne kartą jos klausėsi, uostė salsvą savų namų dūmų kvapą, inkštė iš skausmo ar iš graudumo, bet kieman eiti vis dar negalėjo – apsisukdavo ir vėl, kaip koks skalikų genamas žvėris, lėkdavo be kvapo per ežerą atgal pas dėdę Petrą.

Dabar vis dėlto sutrepsėjo ant laiptų, ilgai valėsi prie veltinių prilipusį sniegą, ilgai grabaliojo duris. O tėvas virkdė smuikę vis garsiau, vis aukštesniais tonais, motina, adydama tavo kojines, sunerimusi sekė stryką, perkreiptą tėvo veidą ir patyliukais kartojo: purpuras, vienas purpuras, ar cik iš proto neskrausto.

Tada atsivėrė durys ir jose pasirodė Tadulis. Galvotrūkčiais nėrei nuo mūriuko, išgąsdindama staiga nuo kelių numestą Murkį, ir puolei prie ištiestų brolio rankų. Nutvėręs iškėlė kaip plunksnelę, – kaip niekas kitas šiuose namuose, – apsuko ir priglaudė – tai buvo jauno, stipraus vyro glėbys, kuriame, rodės, taip saugu ir gera, kad net geriau nei Saulės apkabintai.

Tėvas atsisuko, atsistojo, ilgai žiūrėjo į savo pirmagimį, ilgai tyrinėjo jo sukritusį, pajuodusį veidą, paraudusias akis, paskui iš visų jėgų trenkė smuikę į savo žemą suoliuką. Tai, kas iš jos liko, pažėrė atgalia koja po krosnim ir tyliai tarė iš nuostabos prasižiojusiai motinai:

– Jau vėlu, einam ilsėtis. Eikit ir jūs, vaikai. O rytoj važiuosim Saulės parsivežti.

Šį kartą motina neprieštaravo. Gal jautėsi kalta? Nes juk ji tada pasiūlė Taduliui nueiti Saulės parsivesti. Kieno lūpomis nelabasis (o gal Dievas?) pakišo mintį, kad ta, jau į vėstančią pirtį sugalvojusi dar nulėkti mergiotė (grįžusi iš darbo pavakario autobusu, nes taip jau yra šituose Dievo ir valdžios užmirštuose kaimuose, kad autobusai iš Seinų į Suvalkus nori važiuoja, nori nevažiuoja, o kam jau čia norisi dažnai važinėti speiguotą Kūčių dieną?) viena bijos sugrįžti, dar ko nors nepadarys taip, kaip reikia, paliks per daug žarijų pakuroje ir, neduok Dieve, supleškės pirtelė, arba kokį kubilą su vandeniu pamirš lauke sušalti, nuaik, Taduli, sutvarkyk viskų ir parsivesk, cik pasiskubykit, ba graitai raikės prie stalo sėscis.

Jau eglutė papuošta, ir kalėdaičiai ant šieno suguldyti, ir baigia virti lazankos, ir mielinės bandos Kalėdoms beveik iškepusios.

Brido klusnusis Tadulis nesumodamas, kaip ims ir atvers duris, ir ką pamatys, ir labai troško, kad Saulė dar nebūtų išleidusi visų garų į paežerę, dar nesusivyniojusi plaukų kartu su rankšluosčiu į aukštą sultonišką kupetą ant galvos, dar nepasirengusi išeiti, ir kartu bijojo to geidžiamo reginio, tos nežinomybės, kuri slypėjo už vos iš tolo įžiūrimo blausaus pirties langelio. Prie jo priėjęs prikišo nosį, bet nieko neįstengė pamatyti, todėl ryžosi atsargiai praverti duris: prieangyje ant suoliuko tamsoje kūpsojo tik Saulės drabužiai, ant vinies užčiuopė jos kailinukus, užkliuvo už bet kaip numestų batų ir... tarsi jis nebūtų sau pavaldus, tarsi ne savais pirštais pradėjo atsiseginėti striukę, mautis megztinį, marškinius, sagstytis kelnes...

Jie neskaičiavo, kiek kartų šnypštė akmenys, kiek malkų Tadulis sumetė į pakurą, kiek varnų nubudo eglių viršūnėse nuo Saulės klyksmo, kai ji šokdavo į iškirstą eketę ir deganti lėkdavo atgalios per geliantį sniegą kaip per žarijas, kad vėl abu apsivytų kaip apyniai vienas apie kitą. Dabar jie jau nebuvo medų paslapčiomis lyžčiojantys paaugliukai, dabar tai buvo vyro ir moters giesmė, labai gerai derantis duetas, kai sugebi paimti visas – nuo žemiausios iki aukščiausios – natas, kai įmanomos visų melodijų vingrybės ir spalvos, kai gali mėgautis ne tik savo stygų, bet ir kito virpėjimu, ratilais, sklindančiais pro pirtelės plyšius, per ežerą, per pusnynus, per kaimą, kažkur iki horizonto ribos ir už jo, iki kosminių ūkų...

Bet šituos virpesius perkirto paklaikęs motinos balsas:

Sodoma Gomora! Sodoma Gomora! – ji stovėjo tarpduryje su aukštai iškelta liktarna, su ant pečių nusmukusia skarele... – O aš mislijau, kas ty jiem daros, kad tep ilgai negrįžta... Nu palauk, tu gyvuly neraliuotas!

Bet Tadulis nelaukė. Pakniopstom sustvėrė drabužius ir dingo naktyje.

Neatsimena, kaip įšoko į kelnes, veltinius, kokiais keliais ir per kiek laiko atlėkė į dėdės Petro namus. Jis iš viso nelabai ką suvokė tą naktį, nors vėliau šimtus kartų persvarstė savo elgesį, bet nerado nė mažiausio pasiteisinimo, tik gėdą, nepakeliamą gėdą dėl savo nuolankumo, dėl vaikiškos baimės? kaltės jausmo? dėl to, kas jį ginė kuo toliau nuo pirties ir joje likusios Saulės, kas neleido vyriškai suimti motinos už pečių ir pasakyti, kad ji eitų iš kur atėjusi, kad nieko nebepakeis, kad jis ŽINO, žino jos paslaptį, ir ji neturi teisės teisti ir barti.

Kraujas yra kraujas, neperpilsi, nepraskiesi, motin, nesuturėsi jokiais prakeiksmais jo apytakos rato. Kraujo neužčiaupsi delnu, motin, kaip užčiaupei tėvą visam gyvenimui. Kraujas šaukia, jo balsas galingas, nesuturės jo nei pirties sienos, nei ežeras jį nuskandins, nes mūsų giminei geisti, gundyti, gimdyti yra gyventi. Nemanyk, kad tas ramus Saulės sėdėjimas ant gultų reiškė jos atgailą ar nuolankumą.

Kraujas liko toks pat ir tada, kai motina, pasišviesdama liktarna, tarp visokių pirties prieangyje ant sienų sukabintų rakandų surado senas vadeles, apsivyniojo jų galą apie didelę savo plaštaką, tvarkingai atokiau pasistatė žiburį ir, sugrįžusi prie plaukus besišluostančios, vis dar nieko į motinos burnojimus neatsakančios dukros, kirto iš visų jėgų jai per nugarą, paskui per sėdmenis, vėl per nugarą, per sėdmenis, strėnas, dar kartą ir dar kartą, ir dar kartą... Kol tarpduryje suspigo vaikiškas balselis: Nemuškit, nemuškit jos!!!

Skepetų sudėk kampais paskliundum, ale nerišk kap sanos bobos, cik užmesk kampukus an krūcinės... – motina aiškina, kaip turėsiu ją papuošti paskutinei kelionei. Tuos jos prisakymus esu girdėjusi daugybę kartų, bet vis tiek įdėmiai klausausi, o paskui paraginta einu prie spintos, atidarau ją ir linkčioju galva į motinos žodžių taktą:

Rožančukas, Marijos abrozdukas, kamašai, pančakos, apacinukas, maitkutių nepamirškit užmauc, ir grabi nenoru pliku subini gulėc, tadu šliobukė, nu ir toj baltais šilkucais atausta prūsinukė. Gerai da būtų kokia graži, baltai apmegzta nosinukė, paimk iš šėpukės – ty da yra tokių kelios, Verutės paliktos, šilkuco...

Visa tai ji pasiruošė dar tada, kai pati sugebėjo nuvažiuoti į miestą, išsirinkti medžiagą, nueiti pas galuežerėje gyvenančią siuvėją, aptarti suknelės fasonų ir pasisiūti taip, kad tiktų bet kuriuo atveju – net jeigu vidurai ir būtų iškelci, tai vis ciek klostukės gražai turėtų sukrisc. Gražiai turėtų vykti ir pačios šermenys, nes, regis, Dievas ją bus išklausęs, šį kartą jau tikrai pasiims per lelijų žydėjimą.

Ar papoterauji kasdzien, kap prašau, kad mani šitų vasarų Dzievas pasišauktų? – buvo jos vienintelis kiekvienos dienos klausimas. Visi kiti tavo pasakojimai, kas vyksta sodyboje, jai nerūpėjo.

Ir apskritai su gyvaisiais ji vis mažiau turėjo reikalų. Jau giaužukas numegztas, gali daryc pentukį – kreipėsi turbūt į Verutę ar Lionę, tiesdama neregimą kojinę ir virbalus, o tu tik linktelėjai galva – gerai, dabar jau aš užbaigsiu – nors gyvenime nebuvai numezgusi nė vienos kojinės ir ne kartą susilaukdavai pašaipių žodžių iš kitų seserų, kad buvai ir likai baltarankė, Saulės numylėtinė, net megzti neišmokusi, o ką jau kalbėt apie audimą. Visą gyvenimą vaikščiojai amerikoniškom drapanom aprengta.

Dabar tu turėjai „atlikti“ visus darbus, kokių tik motina paprašydavo, ir nesvarbu, antrą valandą nakties ar apie pietus liepdavo tau: imk bučų, aisim pažuvauc , tu klusniai eidavai jo ieškoti, o sugrįžusi išgirsdavai, kad jau lapūkai žydzi, pac čėsas – aik, prirink beržo bumbuorukųbus vaistam, ir nesvarbu, kad lapūkai jau buvo nužydėję prieš gerus tris mėnesius, eidavai tarsi kokia Sigutė našlaitėlė ieškoti beržo bumbuorukų, ir kai grįždavai su vienu iš motinos buteliukų, jai jau nereikėjo jokio antpilo, ji tau aiškino, ką buvo girdėjusi iš vokecų, kad prie viščienos cinka morkvienė...

Kartais šį šešėlių teatrą nutraukdavo Tadulis. Jį motina beveik visada atpažindavo ir susigraudinusi kartodavo:

– Tadulis, mano vaikucis, mano pamačnykas...

– Mama, o kas čia, ar pažįstat? – Tadulis mėgino į motinos atmintį sugrąžinti ir manąjį, ir savo žmonos veidus. Mes stovėjome abi ir laukėme.

Mažum kokios daktarkos, ale kiba gyvulių, ba be baltų kalatų...

Ar ji patikėdavo Tadulio aiškinimais ir pasakojimais?

Tu matai... Gali būc... Mažum ir pamiršau...

Trumpais atsidūsėjimais ji nei neigė, nei patvirtino iš sūnaus lūpų išgirstus žodžius ir, regis, jai visai nesvarbu buvo, kas prieina prie lovos, ką sako, ką aiškina, ko klausinėja.

Po akimirkos ji jau galėjo lyg niekur nieko paraginti:

Jurgi, paduok Vienuoliui šiečkos su užbėralu.

Arba:

– Kazy, kiaulinyki yra pacukų, pastacyk sląstukus arba trucyznos prikišk po pamuravonėm, ba ty pylna plyšų...

Pasaulis, kuriame stovėjo jos senoji vedybinė lova, švietė pro langą jos kiemo lopinys ir palinkdavo vis tie patys tavo, marčios, Tadulio ar kitų vaikų veidai, jau seniai jai buvo neįdomus.

Ji telaukė lelijų žydėjimo.

Jau net Saulės nebelaukė, – vis labiau buvai tikra, kad ji žino, kad jai nieko nereikia klausinėti, nes kartais jos šnabždesiai yra skirti ne kam kitam, o pirmagimei, esančiai taip arti, kaip ir visi kiti, iškeliavusieji į Anapus.

Tačiau jos jėgos seko, ji liovėsi prieštaravusi, kai ėmėte mauti jai sauskelnes, tik kartais sudejuodavo pervystoma, ir neįmanoma buvo suprasti, ar jai skausmingas buvo kiekvienas prisilietimas, kiekvienas pavertimas ant vieno ar kito šono, ar tik dejavo dėl savo bejėgystės, kuri jai buvo kokti, kaip ir penėjimas šaukšteliu, nes ji vis dažniau užčiaupdavo kietai lūpas ir nusukdavo galvą į šalį: nenoru, nekiškit, užteks.

Vis dažniau ji išeidavo iš savo lovos vaikystės takais su tau visai nepažįstamais žmonėmis, kuriuos ji šaukdavo vardais, jie buvo tokie pat vaikai kaip ir ji, ir jų ilgai nereikėjo įtikinėti, kad tam kvajinuki, už rėlių, būna daug grybų, nes jie visi jau buvo kitame kadre – tai vaikėsi po kiemą salazanių, tai varžėsi tarpusavyje, kurio kraitelėje daugiau yra uogų, tai irstėsi luotuku po Galadusį...

Kartais motina skundė savo motinai kažkurį brolį, kuris tribūnkšterė in aketį ir parėjo šlapias, o kartais bijojo pramigti rarotas ir čiupdama tave už rankos prašydavo: Verut, cik prikelk ir mani, nepalik namie kap anųdzien... Nepaliksim, pažadėdavai savu, ne Verutės balsu, kaip kad ir ramiai sutikdavai su jos nuostaba, kad nesusvietni dalykai dedas an dangaus: žūrėk, visų gyvenimų matiau vienų mėnulį, o dabar devyni kabo. Iš kur jiej ca acirado?

– Močiute, ten žvaigždės, o mėnulis vienas! – mėgino ją įtikinti Angelas, bet jai tai buvo tik kvailo vaikpalaikio pasakos, nes:

Kap buvo vienas, tai vienų ir matiau, o kap dabar yra devyni, tai devyni!

– Betgi visi mes matom vieną! – nepasidavė Angelas. – Galiu čia atsivesti visą savo klasę, visą mokyklą, kokį šimtą žmonių, ir visi pasakys, kad mėnulis yra vienas!

Tu man ir tūkstancį acivesk, o jei aš matau devynis, tai devyni ir yra!

Vediesi Angelą į kitą kambarį, prašai, kad nesiginčytų, nevargintų močiutės, kalbi apie senų žmonių regėjimus, apie pasaulį, kuriame ne tik devyni mėnuliai šviečia, bet ir ramiai sau gali gyventi visi, seniai mirę močiutės broliai ir seserys, jaunystės draugės ir kavalieriai, ir netgi gali linksmai kanopomis caksėti per jau nesamą Seinų miestelio grindinį jos turėtas arklys Vienuolis.

Angelas klausosi ramiai, Angelui patinka ne tik vadovėliuose užrašytos istorijos apie senovės Egiptą, faraonus ir imperatorius, keliautojus ir atradėjus, bet ir tos, kurias dar taip neseniai jam, būdama geros nuotaikos, pasakodavo ta pati močiutė. Po savo Kostelio mirties buvo tarsi perėmusi šiuose namuose „pasakorės“ vaidmenį ir tuo, žinoma, ne kartą tave nustebinusi, nes juk nebuvo tėvo durnų šnektų apie vaiduoklius, senuosius dvarus ir jų ponus gerbėja.

Sugrįžusi prie ligonės lovos radai ją nurimusią, jau turbūt pamiršusią tuos devynis mėnulius ir ginčą su anūku. Staiga ji prabilo visą gyvenimą jai būdingu griežtu tonu:

Kur tu usidugninai? Kiek aš galiu laukc?! Da imsiu ir numirsiu nepasakius.

– Ką, mama, norėjot pasakyti? – palinkai nustebusi.

Atnešk Saulės kasų ir padėk prie visų pakavonių.

– Saulės kasą?

Nu Saulės, Saulės... – motina buvo nepatenkinta tavo mykimu. – Jos šėpukėj visadu gulėjo padėta, o šėpukė an aukšto užnešta, aš niekam nelaidau prie jos lysc...

– Aš... aš ją išsivežiau ... aš iš jos paveikslą diplominiui padariau... – mikčiojai tarsi baisiai prasikaltęs vaikas, tarsi būtų ji tave sučiupusi keliaujančią per ežerą pas Rūką su Saulės rašteliu...

Pone Dzieve, kiba tau protas pasmaišė?! Svecimus plaukus su savim tampycis! Vaike, turėk viskam mierų! Toj kasa turi išaic su manim sykiu, aš jų turu Saulei aduoc, in grabų, sakau tau, in grabų turi jų indėc su visu tuom savo paveikslu!!! – ji išrėkė, užspringo pati savo žodžiais, ėmė riestis kaip atsisėsti besistengiantis kūdikis, pradėjo gaudyti orą ir, iš paskutiniųjų išskiemenavusi už-kie-cy-ta šir-dzis ne-a-ci-lai-dza, sudribo ant pagalvės, – lūpų kampeliuose pasirodė putos...

Tu stovėjai, lyg būtų užkiecytas ne tik tavo protas, bet ir kūnas. Nė pirštelio negalėjai pajudinti.

Stovėjai nejudėdama ir tada, kai ji ėmė gargaliuoti, vėl šaukė, ėmė blaškytis, mosavo rankomis tarsi nuo ko nors gindamasi, bandė sėstis, vėl krito ant pagalvių, dejavo...

Stovėjai, kol subėgo namiškiai, puolė laikyti motiną už rankų, už kojų, kad nesusižeistų, mėgino gaivinti, sugirdyti vaistų, kvietė greitąją.

Kitą dieną iškeliavai parsivežti „Kasa užveržto sapno“.

Motina, Tadulio liudijimu, akimirkai buvo atsigavus, bet turbūt tik tam, kad pasakytų:

Kokias ca braverijas darot? Uždekit grabnyčių ir duokit man ramiai numirc.

O gal ji to ir nesakė, gal Taduliui tik taip pasirodė, juk ne kartą buvo prigrasinusi leisti jai iškeliauti, kaip ir Kosteliui, iš savo namų, o ne iš kokių nors vaistais prismirdusių ligoninių, kur nei kryžalio, nei grabnyčios.

Parėjai iš traukinių stoties pėsčiomis, paveikslu nešina, gavai pylos nuo Tadulio, kam dingai niekam nieko nesakiusi, kodėl nepaskambinai, bet neturėjai jėgų aiškintis – buvai kelias paras beveik nieko nevalgiusi, – negalėjai nė kąsnio nuryti. Dabar jautei, kad, motinos žodžiais tariant, mėto in šonus kap gyrtų, todėl tik nuslinkai į savo kambarį ir kritai į lovą.

Dabar jau, motin, viskas: ir diplomas, ir kryžalis, ir grabnyčia, ir Saulės kasa... jau, regis, viskas atlikta...