Apie kūrybą ir save

– Pirmąją knygą „R aktai“ išleidai dar 2007-aisiais, antrosios rankraštį parengei ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai pateikei 2011-aisiais, tačiau knyga „Paukštuko liudijimai“ pasirodė tik po trejų metų. Ar sunku žiūrėti, kaip kolegos leidžia knygas, o tavoji vis laukia eilės? Ar tikėjimas savo eilėraščiais nebuvo susvyravęs?

– Man tas laikas apskritai buvo labai sunkus. 2011 m. ne tik nunešiau rankraštį, bet ir išsikrausčiau į Vandžiogalą. Jaučiausi atskirtas nuo pasaulio, žmogus, gyvenantis kažkokiose paraštėse...

Kai staiga pamatai, kad negauni finansavimo knygos leidybai, aišku, tikėjimas savimi susvyruoja. Imi galvoti, gal tikrai esi nereikalingas, niekam tikęs, kad užtenka žmonių ir be tavęs, kurie rašys puikią poeziją ir patenkins jos poreikį. Bet dabar galvoju, kad visas šitas laukimas buvo naudingas ne tiek man, kiek knygai. Per tą laiką buvo parašyta nemažai naujų eilėraščių, vien rankraščio struktūros variantų – daugiau nei penkiolika.

– Jei palygintume 2011 m. rankraštį ir 2014 m. išėjusią knygą – ar rastume daug skirtumų?

– Rankraštis labai pakito ir, manau, į gerąją pusę. Kai pirmą kartą sužinojau negavęs paramos, per Poetinį Druskininkų rudenį Donaldas Kajokas nuramino, kad tai tik į naudą – bus laiko peržiūrėti eilėraščius, išsigryninti. Pavyzdžiui, neįsivaizduoju šios knygos be tokių tekstų kaip „Berniukai žaidžia karą“ ar „Kitas gyvenimas“. Spragos, kurios buvo pirmame rankraštyje, labai gražiai užsipildė.

Žinoma, yra pavojus sudėti į knygą viską, ką esi parašęs. Reikia negailėti savo eilėraščių. Net jeigu jie neblogi, bet netinka rankraščiui – nedėti. Galbūt atsiras kita knyga, kuriai senesnis tekstas tiks ar taps netgi pats svarbiausias. Parašyti eilėraštį yra daug lengviau nei sudaryti knygą.

– Esi minėjęs, kad per vieną Panevėžio literatūrinę žiemą poetas Aidas Marčėnas priėjo ir pasakė du tuo metu labai reikalingus, svarbius žodžius: „Tu poetas.“ Praėjus keleriems metams jis tapo tavo knygos redaktoriumi. Ar svarbu kūrėjui pagyrimai, paskatinimai, gauti iš autoritetų? Kokie poetai lietuvių literatūroje tau artimiausi, palikę žymę tavo rašymo stiliui?

– Na, aš įsiklausiau į antrąją pagyrimo dalį, kad „viskas priklausys nuo paties Veiknio“. Nesu koks Stevenas Kingas, negaliu ir nenoriu nusisamdyti dvidešimties talentingiausių jaunų poetų ir mokėti jiems pinigus, o vėliau šį tą pakoregavęs publikuoti jų kūrinius savo vardu... Visą darbą, tą Sizifo akmenį, teks ridenti man pačiam. O juk gali būti, kad daugiau apskritai nieko neparašysiu...

Kalbant apie svarbius poetus, tai pirmiausia paminėsiu Rimvydą Stankevičių, kuris manim patikėjo, kai literatūros pasaulyje buvau visiškas „niekas“, dirbau Elektrėnuose katilų apmūrytoju. Taip, kai kurie su piktdžiuga sako, kad „Stankevičius už rankutės atsivedė Veiknį į Rašytojų sąjungą, paprašė jam leisti paskaityti“ ir panašiai. Tebūnie. Man brangūs kiti dalykai. Pamenu, pėsti koja kojon žingsniuojame iš darbo ir kalbamės – tokie pokalbiai man labai daug davė... A. Marčėnas man svarbus, nes jaučiu, kad sutampa mūsų kraujo grupės, poetinis pulsas. Aišku, čia slypi didelis pavojus nesąmoningai pradėti kopijuoti.

Daug poetų yra ir mano bičiuliai, ir jų draugystė man svarbi ne mažiau nei jų poezija. Aš, pavyzdžiui, dabar jau neįsivaizduoju savo gyvenimo be Mindaugo Nastaravičiaus. Mes esame bendraamžiai, kalbam tomis pačiomis temomis, daug rašome apie vaikystę. Kartais, skaitydamas jo kūrybą, aš tiesiog matau save.

Tos nesumeluotos gyvenimiškos patirtys man svarbiausios. Tiek kito, tiek mano poezijoje. Aš nenoriu rašyti apie nieką, nenoriu rašyti, pavyzdžiui, vien apie rašymą, kaip kartais daro neturintys ko pasakyti jaunieji poetai.

– O ar buitis, kasdieniai rūpesčiai palieka laiko poezijai?

– Visada pirmenybę teikiu eilėraščiams. Esu „negeras“ – neįsivaizduoju, kad kasdien plaučiau indus, gaminčiau valgyti, siurbčiau kilimą – tai atlieka žmona. Kai dirbau lentpjūvėje, vis tiek mintyse rašiau eilėraščius. Tereikia išmokti viduje pasidalyti į du žmones – dirbantį ir rašantį. Tada tu dirbdamas gali rašyti, rašydamas dirbti. Tiesa, rašymas man nėra prisėdimas prie kompiuterio ir klaviatūros barškinimas. Galiu tiesiog eiti gatve ir mintyse rašyti, tikrai. Susikaupęs galėčiau perskaityti visą savo naująją knygą iš atminties.

Neseniai pastebėjau, kad pradedu pavargti nuo kelionių į Vilnių, Panevėžį, Druskininkus. Nors to reikia. Jeigu užsidarysi namie, niekur nedalyvausi, tai būsi labai greitai pamirštas.

– Galiniame knygos viršelyje palydimuosius žodžius rašęs A. Marčėnas pabrėžia kalbos svarbą poezijoje: „Poezijoje, kurioje savo darbą jau dirba kalba – o tai (visų eiles rašančių dėmesiui: tik tai) reiškia, kad čia kalbame apie tikrą poetą.“ Koks tavo santykis su kalba?

– Rašydamas negalvoju – kurti man pavyksta natūraliai. Iš kur tai ateina – sudėtinga suprasti, atrodo, pati kalba padiktuoja. Būna, rašai eilėraštį ir staiga pabaigoje tarsi smogia kažkokia pačiam netikėta eilutė. Aišku, elementariausius dalykus žinoti reikia – suprasti, kad, pavyzdžiui, žodžiai „lietus“ ir „kamuolys“ nesirimuoja.

– Ar pasitaiko, kad žodis, eilutė ar posmas „užstrigtų“ ilgesniam laikui?

– Žinoma, būna. Tarkime, turiu parašęs sonetų vainiką, bet yra taisytinų vietų ir pusę metų nesugalvoju vienos eilutės, tinkamo žodžio rimui. Tikiu – ateis savaime. Arba neateis.

– Turbūt rimuotame eilėraštyje rasti patį tinkamiausią, skambiausią, reikšmingiausią žodį sunkiau nei rašant verlibru. Poetas, prof. Tomas Venclova, neseniai skaitęs paskaitas Lietuvos edukologijos universitete, vartoja žodžių junginį „prasmingumo prezumpcija“ – esą kiekvienas žodis poetiniame tekste yra pavartotas prasmingai. Ar skiri daug dėmesio tokių „tikslingiausių“ žodžių paieškai?

– Tai yra siekiamybė, kuri turbūt šimtu procentų negali būti pasiekta. A. Marčėnas yra panašiai sakęs, kad tobulas eilėraštis yra toks, iš kurio išmetus bent vieną žodį tekstas visiškai sugriūtų. Tačiau parodyk bent vieną poetą, kuris yra parašęs tokį eilėraštį.

– Pavyzdžiui, ką tik minėti T. Venclova, A. Marčėnas?

– Na, rimuotas tekstas yra labiau suveržtas nei verlibras – pakeisi dviskiemenį žodį triskiemeniu, ir viskas sugrius.

Manau, poetams, ypač jauniesiems, reikėtų mokėti rašyti rimuotai. Kad jie pajustų kalbą, jos gelmę. Kalba yra tokia būtybė, kurios bet kur nenusivesi.

– Jei bandydami lakoniškai apibendrinti sakytume, kad anksčiau vyravo romantinis požiūris į poetinę kalbą – pakilią, dvasingą, harmoningą, šviesią ir t. t., tai šiuolaikinėje poezijoje, rodos, neretai dominante tampa paprastesnė, epiškesnė, netgi buitiškesnė rašymo maniera. Kaip vertini šį pokytį?

– Rimuotas tekstas turi labai griežtą struktūrą. Tačiau baltos eilės taip pat turi tam tikrą ritmą, kuris lengviausiai pajuntamas rašant rimuotai. Todėl ir reikia mokėti per kalbą save disciplinuoti. Jeigu žmogus sugeba parašyti rimuotą, ritmingą tekstą, tai praktiškai verlibru jis gali daryti ką nori. O dabar pažiūrėk, kaip yra – žmonės rašo... net nežinau, kas tai, bet tikrai žinau, kad ne poezija. Na, pavyzdžiui, daug kas giria Giedrę Kazlauskaitę už jos knygą „Meninos“ ir aš ją nusipirkau visų tų pagyrimų, galima sakyti, apgautas. Kai skaičiau tą knygą, radau joje žmogų, turintį savo patirtį, turintį ką pasakyti, tačiau poezijos ten, mano galva, mažoka. Panašiau į gražiom eilutėm sulaužytą eseistiką. Tegul Giedrė nesupyksta, bet man taip atrodo.

– Kodėl tai, tavo nuomone, „ne poezija“?

– Štai galiu pasiimti kurį nors prozos tekstą, sukarpyti jį eilutėmis, sudėti – ar tai jau bus eilėraštis? Mano poetinį skonį formavo kitokios knygos.

Žinoma, žmonės turi savo nuomonę – kas vienam lėkštoka, kitam gali būti prasminga. Keičiasi pirmiausia ne poezija, bet žmogus, jo kalba, žodynas... Jei atsuktume laiką geru šimtmečiu atgal, tai mūsų kalba buvo visai kitokia, netgi šnekamoji. Ir jeigu tą žmogų dabar atkeltume čia, abejoju, ar lengvai jis mus suprastų.

– Ne paslaptis, kad dėl Jaunojo jotvingio premijos tvyrojo konkurencija, ypač – tarp trijų bičiulių: Mindaugo Nastaravičiaus, Vytauto Stankaus ir tavęs. Jau atslūgus Poetinio Druskininkų rudens emocijoms, knygos „Paukštuko liudijimai“ pristatymą Rašytojų klubo salėje vedęs Mindaugas neslėpė: „...visi šiek tiek pavydėjom, bet jam to nesakėm.“ Kaip jauteisi sužinojęs, kad tu tapai laureatu? Kokios buvo bičiulių reakcijos? Ar konkurencija tarp draugų naudinga, skatina tobulėti, ar priešingai – stabdo, erzina?

– Būtų kvaila meluoti, kad nepagalvojau apie šią premiją... Dar iki paskelbimo dingtelėdavo, kas bus, jei gausiu, o kas bus, jei ne. Jeigu Mindaugas juokaudamas sako, kad šiek tiek pavydėjo, tai aš lygiai tiek pat būčiau pavydėjęs jam. Ir vargu ar būčiau labai norėjęs važiuoti į PDR, jei nebūčiau tapęs laureatu. Vis tiek daugiau ar mažiau visi esame egoistai, laukiantys aplodismentų. Tikiuosi, kad vienam ar kitam skirti plojimai nesuvirpins draugystės pamatų.

Išėjo trys geros knygos. Turbūt, jei jos būtų išleistos skirtingais metais, visos būtų rimtos pretendentės Jaunojo jotvingio premijai. Kai Valentinas Sventickas paskambino ir paklausė, „ar nieko tokio, jei tavo knyga išeis spalį“, atsakiau, kad ne. Pamaniau, kad bus dar geriau – neįsivelsiu į kovą. Nenorėjau kažkokių „pavydų“, „intrigų“ ir panašiai. Bet knyga išėjo rugpjūtį.

– Ir V. Stankus, ir M. Nastaravičius yra gavę Zigmo Gėlės premiją. Ar nemanai, kad kartais svarbiu argumentu skiriant (skirstant?) premijas tampa faktas, kad pretendentas „nuskriaustas“, „nieko negavęs“? Turbūt nėra ar beveik nepasitaiko tokių atvejų, kai vienas poetas per metus gautų visus įmanomus apdovanojimus...

– Premija yra kaip loterija – jei ištrauki vieną laimingą bilietą, sunku iškart ištraukti ir antrąjį. Tikrai nereikėtų to sureikšminti. Kartais pagalvoju, o jeigu staiga išnyktų visos premijos – kiek rašančių žmonių nustotų rašyti?

Gavus premiją tikrai ėmė erzinti žurnalistų skambučiai, kvietimai į radiją ar televiziją, supratau – tai ne man. Vienintelis dalykas, ko dabar noriu – grįžti namo, atsikvėpti ir niekieno netrukdomas rašyti naują knygą.

– Galbūt – tai tampa populiaru tarp poetų – mąstai ir apie kitų žanrų, pavyzdžiui, esė, prozos knygos rengimą?

– Ne, tikrai nemąsčiau. Prozą man rašyti sunku. Tekstą apie patirtis lentpjūvėje parašiau, kai sulaukiau pasiūlymo iš Alvydo Šlepiko. Tikrai kol kas neplanuoju rašyti nei eseistikos, nei romano – tai ne man. Bent jau ne dabartiniam man.

– Po tuo esė („Trys metai lentpjūvės“) buvo toks skaitytojo komentaras internetinėje „Literatūros ir meno“ svetainėje: „Poetui norėčiau pasakyti, gyvenu toje pačioje Vandžiogaloje, bet vaizdas pro mano langą nuostabus, iš kokio lango bežiūrėčiau, medžiai, dekoratyviniai krūmai, gėlės, net tarp tvarto ir daržo šiuo metu skleidžiasi daugybė rožių žiedų. <...> Siūlau pasivaikščioti toliau savo namų ir pamatyti ne tik tokius vaizdus, kokius matote pro savo langą.“ Ir išties dažnai skaitytojai, klausytojai (renginių, radijo laidų metu) teigia, esą šiuolaikinė literatūra kupina negatyvių būsenų, tamsių spalvų...

– Nuvažiuok, pavyzdžiui, į Norvegiją, kur daug akmenų, daug sniego, ir paklausk vietinio gyventojo, ar jam jo šalis graži. Jis, žinoma, atsakys teigiamai, kad „gražūs ir tie akmenys, ir dangus, tie debesys, kertantys kalnų viršukalnes“ ir t. t. Man, lietuviui, nuvažiavusiam ten mėnesiui, viskas buvo labai niūru. Nes ne ten mano šaknys... Ir lygiai taip su Vandžiogala – taip, matau, kad žydi gėlės, tačiau man tas žydėjimas yra svetimas, kaip ir visa kita: parkas, bažnyčia, kapinės, turgus... Mieliau nuvažiuoju į daugiabučių miestą Elektrėnus, kur viskas atrodo daug žaliau.

Man gal net konteineris Elektrėnuose gražesnis nei žydintis krūmas Vandžiogaloj. Čia kalbama ne apie vizualų vaizdą, o apie dvasinę būseną, jauseną.

– Ne kartą per įvairius renginius iš vyresnės poetų kartos pasigirsta priekaištų, esą jaunoji karta yra pernelyg rami, vangi, abejinga, prisitaikanti, nemaištinga ir, palyginus su jų jaunystės laikais, mažai svaiginasi kuo kitu nei vien poezija. Kaip reaguoji į tokius vertinimus?

– Esu prisiklausęs pasakojimų apie mūsų klasikus, pavyzdžiui, Sigitą Gedą. Net sunku įsivaizduoti, kad žmonės taip linksminosi, šėldavo... Aišku, derėtų atskirti tuos laikus, kai galimybių, veiklų ir pasirinkimų buvo kur kas mažiau nei šiandien, kada jaunas žmogus gali laisvai siekti karjeros, keliauti. Tiesiog turime mažiau laiko švęsti, maištauti... Mūsų karta galbūt tolerantiškesnė, tačiau nenorėčiau absoliutinti. Kiekviena karta linkusi idealizuoti savo laikus.

– Atsakydamas į Ramūno Gerbutavičiaus klausimus PDR laureatams, teigei, kad „visas mūsų jausmingumas, emocionalumas, kurį gatvėje gana sėkmingai slepiame po abejingumo kauke, puikią vietą klestėti ir skleistis atrado virtualiame interneto pasaulyje“. Ne kartą esi savo naujus tekstus, prieš jiems pasirodant kultūrinėje spaudoje, publikavęs feisbuke. Ar socialiniai tinklai tampa nauja ir patogia poezijos sklaidos terpe?

– Tai yra mano didžiausia problema, asmeninė bėda, kad nesivaldau ir viską, ką parašau, dedu į internetą... Paskui jaučiuosi šlykščiai, tarsi išniekinęs savo tekstą. Ačiū Dievui, kad feisbukas nėra tikra knyga.

– O galbūt kuo nors šis reiškinys yra ir teigiamas? Gal eilėraščiai tame fragmentiškame kontrastingų naujienų sraute, jeigu juos tinklo nariai pamato greta įvairių tuštybės liudijimų ir perskaito, įgyja papildomą prasmę, funkciją?

– Gal. Bet tada geriau dėti iškart gerą, užbaigtą eilėraštį, kad ir Jono Strielkūno, o ne savo eskizą, juodraštį. Menininkas turi išlaikyti šiek tiek paslapties. O aš neišlaikau, atskleidžiu savo virtuvę. Taip neturėtų būti. Skaitytojas turėtų pamatyti galutinį teksto variantą.

Galvoju išvis išsitrinti iš feisbuko, bet tame tinklalapyje patogu greitai susirasti reikiamą informaciją apie renginius, kultūros įvykius.

– Buvai vienas svarbiausių jaunųjų rašytojų festivalio „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ sumanytojų ir organizatorių; pernai metų Poetiniame Druskininkų rudenyje organizavai ir vedei jaunųjų poetų skaitymus. Kaip manai, ar tokio pobūdžio renginių pakanka?

– Viskas gerai su jaunaisiais ir su jiems skirtais renginiais. Jų yra ir PDR, ir Poezijos pavasario, ir kitų festivalių programoje. Jaunieji tikrai turi kur reikštis. Juolab neišrankioje šių dienų kultūrinėje spaudoje.

– Ar seki lietuvių literatūros kritiką? Kaip vertini jaunų recenzentų vertinimus, nuomones? Štai ne taip seniai „Gintaro lašuose“ pasirodė, sakyčiau, neigiama Dainiaus Vanago recenzija apie Gintaro Bleizgio knygą „Kai sėlinsi manęs“, o „Literatūroje ir mene“ nemažai Virginijos Cibarauskės pastabų susilaukė Vytauto Stankaus ir Ilzės Butkutės naujausios knygos.

– Taip, skaitau. Aš manau, kad V. Cibarauskė yra labai protinga mergina, turinti puikų išsilavinimą, turbūt daug skaitanti. Bet kartais, mano galva, jos tekstams trūksta objektyvumo. Turbūt tai apskritai didžiausia mūsų kritikos problema – elementaraus objektyvumo stygius. Visi vieni kitus pažįsta, suvedinėja sąskaitas, atiduoda duoklę ir pan. Tikrai nesmagu skaityti recenziją, kurioje knyga vien tik kritikuojama. Geras kritikas turi įžvelgti ir teigiamų dalykų. Kitaip susidaro įspūdis, kad žmogus buvo iš anksto nusistatęs, kaip vertins vieno ar kito autoriaus knygą. Atrodo, kad recenzentas siekia netikėto „fejerverko“, apie kurį dar ilgai būtų kalbama.

Objektyvumo stoka Lietuvoje kuria kažkokius paranormalius reiškinius. Tarkim, knyga, kuri labai peikiama recenzijoje, staiga patenka į geriausiųjų penketukus, arba knyga, kuri išliaupsinama kritikų, nesusilaukia jokių premijų. Neretai į premijų skyrimo komisijas patenka tokie žmonės, kurių suvokimas, kompetencija, mano galva, abejotini. Jose trūksta tokių žmonių kaip prof. Viktorija Daujotytė, šviesaus atminimo Valdemaras Kukulas. Nežinau, gal kada nors situacija pasikeis...

– Ar nemanai, kad siaurame literatūros lauke (kuriame „visi pažįstami“, susiskirstę į „draugų ratus“) sunku būti objektyviam, atvirai išsakyti savo nuomonę, ją argumentuoti ir išvengti priekaištų?

– Na, dabar atsitiko taip, kad dažnai kritika skiriama ne knygoms, ne kūriniams, bet autoriams. Užtenka paskaityti Andriaus Jakučiūno apžvalgas, kuriose visada bus pagiriama Aušra Kaziliūnaitė, Jurga Tumasonytė, Marius Burokas... Arba kadaise A. Marčėno „Literatūroje ir mene“ rašytos apžvalgos, kuriose daugiau ar mažiau gerų žodžių būtinai susilaukdavo Sigito Parulskio tekstai. Žinodamas, kad jie yra bičiuliai, supranti, jog kitaip ir negali būti. Bet gal reikia kažkaip su tuo kovoti? Arba apskritai nerašyti?!

– Ar išleidus „Paukštuko liudijimus“ ir tapus Jaunuoju jotvingiu kas nors pasikeitė?

– Viduje jokių pokyčių nebūna. Tarkim, ar mes jaučiame, kada pasibaigia vaikystė ir prasideda paauglystė? Ne, viskas metai po metų dengiasi. Parašiau knygą, baigiau vieną etapą. Užritinau akmenį, kuris dabar, mums kalbant, rieda atgal.

– Kodėl akmenį?

– Na, poeto kelias nelengvas, poezija nėra pūkas, kurį paleidi iš delno... Aišku, ne tik poetui, kiekvienam žmogui, kuris į savo darbą žiūri atsakingai, kuriam rūpi, ką jis daro, – sunku. Priešingai nei žmogui, kuris žiūri atsainiai, pro pirštus...

– Visada daugiau tokių žiūrėtojų pro pirštus. Su jais tenka būti bendruomenėje, dirbti.

– Taip, labai sudėtinga dirbti su žmonėmis, kurių toks požiūris... Kodėl aš išėjau iš lentpjūvės? Nes į viską labai rimtai žiūrėjau. Nebijojau sakyti to, ką galvoju. Mačiau daug problemų, apie jas viešai kalbėdavau, siūlydavau bendradarbiams už savo teises kovoti, prašyti didesnių atlyginimų, laisvų dienų; valdžiai priekaištaudavau, kad prieš leisdami dirbti žmonių neapmoko. Būdavo ateina naujokas prie staklių, gamina parketą, o po mėnesio produkcija grįžta iš, pavyzdžiui, Vokietijos, dėl broko.

Esu šiek tiek perfekcionistas visose srityse (ne tik poezijoje). Jeigu gaminu parketą, noriu tai padaryti tobulai. Bet yra žmonių, kuriems tai nerūpi. Nerūpi kokybė. Šiais laikais žmonėms svarbiausia kuo greičiau parduoti ir gauti pelną. Negaliu tokių žmonių pakęsti. Manau, dėl to aš netekau darbo.

Šiandien visuomenė įprato į viską žiūrėti kažkaip neatsakingai. Jeigu tu su kuo nors sutari, paspaudi ranką, bet po valandos tas žmogus atvažiuoja ir pakeičia sąlygas – koks jis tada žmogus, jei nesugeba laikytis duoto žodžio. Tokių Lietuvoje netrūksta.

– Bet ar tokia neatsakinga gamyba, pavadinkim, „broko sistema“, neatmeta prieštaraujančių, kitaminčių?

– Be abejonės, atmeta, visose srityse. Ačiū Dievui, daugmaž sutariu su šeima – žmona, vaikais... Kadangi gyvenime turėjau puikų pavyzdį, kokia šeima neturi būti, stengiuosi kurti kitokią. Vaikams bandau įteigti elementarias vertybes, pavyzdžiui, pagarbą kitam žmogui. Kartais labiau pavyksta, kartais mažiau...

– Po poezijos skaitymų Elektrėnuose leidinyje „Elektrėnų kronika“ Julija Kirkilienė rašė: „Jaunieji XXI amžiaus kūrėjai tarsi nori atgaivinti tuos seniai praėjusius laikus, kai žmonės bibliotekose laukdavo susitikimų su poetais ir rašytojais. Žmonėms tada trūkdavo pramogų, todėl į tokius susitikimus gausiai rinkdavosi.“ Ar poezija gali būti laikoma pramoga (pvz., slemas)? Kas turėtų ištikti visuomenę, kad poezijos skaitymai įvyktų Žalgirio arenoje, o šiuo metu klestinti populiarioji kultūra pasitrauktų į paraštes? Ar toks scenarijus utopinis?

– Jeigu, neduok Dieve, prasidės karas ir Vladimiro Putino kariauna okupuos Lietuvą, manau, poezija vėl taps būtina žmonėms, norintiems išsaugoti savo tapatybę, tautiškumą... Tik ar dabar reikia, kad tūkstantinė minia eitų klausytis poezijos? Man užtenka ir tų keliasdešimties, kurie ateina. Vis dėlto poezija nėra masinis reikalas. Visais laikais poezija domėjosi mažas būrelis. Kitaip sakant, piemenys, o ne avys. Manau, taip ir turi būti.