Recenzijos, anotacijos

 

Jonas Kalinauskas. AR SPANGIS ATEIS. – Kaunas: VšĮ „Kauko laiptai“, 2014. – 88 p.

Keturioliktoji Jono Kalinausko eilėraščių knyga „Ar Spangis ateis“ mėgina užmegzti dialogą su skaitytoju: jau rinkinio pavadinimas implikuoja norą kalbėtis ir susikalbėti, nuspėjamo klausimo forma dažnai aptinkama ir eilėraščiuose. Panašu, kad tendencija ieškoti adresato, pašnekovo, noras dalintis tampa šiuolaikinės lietuvių poezijos norma. J. Kalinauską labiausiai domina egzistencinės patirtys – šioje eilėraščių knygoje ieškoma atsakymų kaip tik į būties klausimus.

„Ar Spangis ateis“ struktūra trinarė, ją sudaro trys pavadinimų neturintys skyriai, kuriuose dominuoja verlibras, o eilėraščiai dažnai taip pat be pavadinimų. Neaišku, ar autorius sąmoningai siekia vientisumo įspūdžio (tada kyla klausimas, ar apskritai reikėjo dalinti knygą į skyrius), ar skyrių sudarymas nebuvo iki galo apmąstytas, nes tekstai gana vienodi tiek formos, tiek turinio požiūriu, todėl skaitant ilgainiui atsiranda monotonijos pojūtis, eilėraščiai susivelia į vientisą vaizdinių masę, juolab kad ne visi išsilaiko svyruodami ant poezijos ir prozos ribos: štai, jeigu dvidešimtame puslapyje esantį eilėraštį perrašytume prozos forma, niekas jame iš esmės nepakistų.

Rinkinyje vyrauja lietuvių poetų jau pamėgta kūrybinė tendencija – rėmimasis į viziją panašiais vaizdiniais, kartais beveik kliedesį primenančiu kalbėjimu su pasitaikančiais „tikrovės“ intarpais. Viename pirmųjų tekstų rašoma: „man bandė įrodyti / kad gyvenu toj gatvėj kurios nėra / jis tyčia išplovė / raides dokumentuose / ištirpo gimimo metai“ (p. 13). Toks lyrinio subjekto išsisakymas rinkinio pradžioje ne tik struktūruoja skaitytojo suvokimą, bet ir nurodo kalbėtojo poziciją, kuria bendrą nuotaiką. Juo labiau kad knyga baigiama kalbėjimo į tamsą motyvu, kuris stiprina egzistencinio nerimo, netikrumo nuojautą.

Įdomu, kad kalbėtojo pozicija greitai kinta: jau eilėraštyje „Galilėja“ aptinkamas gana imperatyvus tonas: „taigi eikite / atgailauti / ir pasakykite tiems / antrą pusę / kaip mokiau“ (p. 9). Čia lyrinis subjektas jau ne klausiantis, pasiklydęs tamsoje, o pasaulio tvarką gerai žinąs ir ją valdąs asmuo. Toks įsakmus, kategoriškas tonas išlaikomas ir daugumoje kitų eilėraščių. Akivaizdu, kad lyrinis subjektas J. Kalinausko poezijoje dvilypis: viena vertus, tai – ieškantis individas, kita vertus, tai – savo vietą pasaulyje turintis ir vertę žinantis kalbėtojas. Jis kalba iš savitos tarpinės situacijos, klajoja gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio paribyje: „nudangstau gyvųjų ir mirusiųjų veidus“ (p. 13).

Viena pagrindinių kūrybinių strategijų, kurias taiko J. Kalinauskas, yra vis pasirodančių „personažų“ įvedimas. Svarbiausias iš jų – pavadinime įvardytas Spangis, kuris „išnyra“ kone kas antrame rinkinio eilėraštyje: „gal sako / gali paskambinti Spangiui padėtų“ (p. 20); „gal tamstele ir esi Spangis / ar tik įkaušęs Pijošius?“ (p. 27); „laukėm Spangio / bet jo tądien nebuvo“ (p. 32); „Spangi padėk pagaliau susigaudyti“ (p. 44); „jau praėjo už parankės su Spangiu / ir jos daugiau nesutiksi“ (p. 59); „gal toks yra Spangio būdas / iš kur galiu žinoti senstu“ (p. 66); „artėja traukinys / atsitempdamas <...> gal ir mane su Spangiu“ (p. 71), „Spangis bus juos aplenkęs“ (p. 76) ir t. t.

Taigi tas Spangis J. Kalinauskui tampa savotišku Samuelio Becketto Godo atitikmeniu: tai neapibrėžtas, tarp gyvenimo ir mirties balansuojantis individas, žinąs atsakymus į visus klausimus, bet jo egzistencija tik nujaučiama, nes apie Spangį nieko tikro nesužinome. Spangio esatis tarsi pateisina tokį efemerišką jo buvimą, bet atrodo, kad personažas nesukoncentruotas, neišbaigtas, jo dominavimas rinkinyje nemotyvuotas. Tvirtai jis pasirodo tik kelis sykius, pvz.: „tai esu jau senas bitininkas / esi esi juokiasi Spangis man į akis“ (p. 62). Spangis eilėraštyje tampa pretekstu, stimulu kalbėti, tačiau tvirtesnės egzistencijos ar estetinės pozicijos neįgauna, viename paskutinių knygos tekstų pats lyrinis subjektas sako: „kas tas Spangis aš nežinau raustu <...> visas bėdas kraunu ant Spangio“ (p. 79).

Be Spangio, naujoje J. Kalinausko knygoje esama ir kitų pasikartojančių „veikėjų“: tai Onutė („o kaimynė Onutė viską verčia / į tris kalbas / durnelės / niekas negirdi“, p. 28), kuri, kaip vėliau paaiškėja, gyveno su Spangiu (eilėraštis „Visi žiūri...“, p. 75). Taip pat šmėsteli toks Pijošius („Bitė tamsoje“, p. 60), Anuprijus („Labas vakaras…“, p. 61) ir kt. Nepaisant tokios poetinio veiksmo dalyvių gausos, tampa aišku, kad šie „personažai“, kaip ir Spangis, kūrinyje įtaigaus buvimo neįgauna, o tarnauja kaip savitas pirminis, kiek išoriškas vyksmo judintojas – tikroji tų veikėjų funkcija ir jų tarpusavio santykiai lieka neaiškūs.

J. Kalinausko poezija „vyksta“ keliose įtampų erdvėse: beprotybės ir blaivaus mąstymo, praeities ir dabarties, folkloro ir modernybės. Tiesa, beveik visos šios įtampos neišlaikomos, neišvengiama dirbtinai archaizuoto kalbėjimo, pavargusio pamokslautojo tono, tekste daug ir stačiokiškumo, vulgarumo. Štai kad ir keistas noras socialiai angažuotis: p. 34 kažkodėl minimas Stalinas, eilėraštyje „Pabundu vienas naktyje...“ atsiranda išprotėjęs KGB pulkininkas (p. 44), kitoje vietoje prie lyrinio subjekto „prisliūkina saugumietis“ (p. 43), neilgai trukus pasirodo ir prūsai („O kažkas matys...“, p. 52). Blogiausia ne tai, kad tokių įvairių istoriškai žymėtų tekstų vienam rinkiniui gerokai per daug, o tai, kad nesugebama jų tinkamai suvaldyti: kalbama iš „burbančios rezignacijos gretų“, ir susidaro įspūdis, kad visos tos realijos gerokai nutolusios net nuo paties kalbėtojo, kad visa tai, apie ką kalbama, tėra tik duslus praeities aidas. Skaitytojui kyla klausimų: ar įvesdamas sociokultūrines konotacijas poetas nebando būti neva modernus ir pataikauti šiuolaikinėms tendencijoms, taip pat kodėl poetai apskritai taip karštligiškai mėgina eilėraščiu prisirišti prie konkrečios politinės ar istorinės realybės?

Vis dėlto blogiausia, ką J. Kalinauskas gali padaryti savo tekstams, yra vulgarybių vartojimas. Štai p. 34 atsiranda žodis „afigėnai“, o p. 46 užverda sunkiai suvokiamas marmalas: čia ir „captain“, ir rusai, ir Aneliutė, ir beždžionės, ir klitoriai, ir šlapinimasis... Galima tik įtarti, kad autorius tokiu būdu įmantrauja norėdamas atrodyti šiuolaikiškas, kažką pasakyti „kitaip“, tačiau taip tik žlugdo savo tekstus, jie tampa neestetiški, provincialūs ir atstumia skaitytoją. Tokios „sunkios“, konotuotos leksikos vartojimas literatūroje turėtų būti labai aiškiai motyvuotas, deja, poetas nesuteikia skaitytojui progos pajusti, kodėl pasirenkamas kaip tik toks neva poetiškas kalbėjimas. Juo labiau kad šios vulgarybės disonuoja su gerai sukurtais grynais, sakytume, tyrais kitų J. Kalinausko eilėraščių vaizdiniais ir tarsi juos užgožia, neleidžia poetiškai skleistis.

Tačiau verta paminėti, kad J. Kalinausko poezijoje, kad ir tokioje, yra nemažai gerų dalykų. Visų pirma, itin juntama kalba: pvz., „<...> nuryja tekstą palikdamas / tik kablelius nesuvirškintą mėsą / <...> prieveiksmį / bet ne veiksmą“ (p. 61). Autorius įtaigiai žaidžia pasikartojančiais motyvais (pvz., keliuose tekstuose kartoja konstrukciją „tamsai, tamsa, tamsoje“ ir jos variacijas), moka manipuliuoti metafora. Antai eilėraštyje „Turiu tris langus...“ (p. 23) meistriškai varijuojamas lango motyvas, deja, į pabaigą vėl nusivulgarinama, panašiai nutinka ir su p. 39 esančiu eilėraščiu. Bene pats svarbiausias šio autoriaus privalumas – sugebėjimas puikiai išjausti tyrą, gryną gamtos vaizdą ir autentišką pasaulio būtį: „lietus pareina iš miško“ (p. 13). Stiprus yra eilėraštis „Tušti pakabai svyruoja...“ (p. 19). J. Kalinausko knygoje aptiktume itin estetiškų vaizdinių, kaip „pasodinta po medžiais vienatvė“ (p. 22), „išklausyti gulančių rugių“ (p. 48), „mes atėjome jos [nakties – D. K.] apgauti“ (p. 59). Vis dėlto autorius neišnaudoja savo galimybių – nesugeba kalbėti vien tikrosiomis patirtimis, nemelagingomis gyvenimo jausenomis, nesistengia iki galo išskleisti gamtos vaizdo, kuris šiaip itin gerai pasiduoda jo vaizduotei. Kaip tik šie motyvai J. Kalinausko lyrikoje būtų tinkamiausi egzistencinių problemų išsakymui.

Regis, Jonas Kalinauskas savo rinkinį sudarė paskubomis – nespėjo išgryninti tekstų, atlikti kruopštaus redagavimo darbo, kuris būtinas kiekvienai knygai, neskyrė laiko apmąstymams, kiek ir kokių tekstų reikia šiai apie Spangį klausiančiai knygai. Lyrinis subjektas ir pats sako: „kartais naktimis ieškau kokio žodžio tinkamo kapstausi / niekaip nerandu“ (p. 54). Belieka viltis, kad autorius atras TĄ žodį, kurį jau, regis, seniai yra radęs, atras jį iš naujo ir pagaliau nebebijos jo tinkamai vartoti.