Recenzijos, anotacijos

 

Eglė Gudonytė. KARTA NUO SIBIRO. – Vilnius: Mintis, 2013. – 192 p.

Kultūrinės atminties tyrinėtoja Aleida Assmann yra konstatavusi, kad atsiminimas ir užmiršimas visada neatskiriamai susiję. Šis santykis, regis, rūpėjo ir Eglei Gudonytei, išleidusiai pirmąjį romaną „Karta nuo Sibiro“. Sibiras ir visi pasakojimai šia tema gali būti vertinami kaip lietuvių tautos trauminės patirties XX a. eidosas. Laikydamasi tokios minties autorė ir parašo knygą, kurią ketvirtajame jos viršelyje skaitytojui rekomenduoja istorikas, literatūrologas, rašytoja ir Altajaus krašto lietuvių kultūros draugijos pirmininkė. Visi jie kūrinio realijas akcentuoja savaip, tačiau jas dar kitaip vertinti skatina pačios autorės požiūris, išsakytas knygos atvarte, kur, be viso kito, sužinome ir apie romano pasakotojas, ir apie atmintį, ir apie istorinių įvykių įtaką ištisoms kartoms. Ten pat autorė nusprendžia duoti skaitytojui romano supratimo raktą: „Kiek šiandien mumyse Sibiro – pagrindinis knygos klausimas.“ Tačiau tenka konstatuoti, kad pasakojimas neatsako į šį bendro pobūdžio klausimą, nes visi pateikiami atsakymai priskirtini tik knygos autorės giminei: romane dėmesys skiriamas individualiai asmeninei atminčiai, o kolektyvinė atmintis yra tik fonas. Todėl ši autobiografinė atmintis neveda skaitytojo prie tokių universalių turinių kaip, pavyzdžiui, Vlado Kalvaičio romane „Sustiprinto režimo barakas“ (2011).

Subtilus knygos dizainas sukuria gyvenimo trapumo ir laiko tėkmės įspūdį, o nuotraukos pateikia Sibirą ir kaip estetinį objektą (koks jis yra jaunesnės kartos atstovei E. Gudonytei), ir kaip šiurkščią socialinę bei trauminę tikrovę (taip jį mato vyresniajai kartai priklausanti Asta Gudonienė). Įsivaizduoti Sibirą yra viena, jį atsiminti – kita, o užrašyti atsimintą Sibirą – jau trečia. Todėl autorė pagrįstai perspėja skaitytoją nelaikyti jos autentiška aprašomų prisiminimų savininke, ji atlieka tik pasakotojos funkciją. Romano pabaigoje paaiškinama: „Viso to, kas iki šiol parašyta, aš neišgyvenau. Gimiau 1970-aisiais, „klestinčio socializmo“ metais“ (p. 153). Lieka paklausti: kam ta informacija romano atvarte apie tris pasakotojas? Gal tai tiesiog metaliteratūrinis žaidimas?

Kiekvienas rašytojas susiduria su žanro pasirinkimu. Knygos anotacijoje parašyta: „dokumentinis romanas“ (p. 191). Suprasti šį romano žanrinį tipą paliekama pačiam skaitytojui, tačiau aš abejočiau ir dokumentinio romano, ir romano apibrėžimais. Keletas arešto dokumentų suteikia tekstui tikrumo, tačiau jie nėra integruoti į romaną. Tas pats pasakytina ir apie tikrai dokumentinį „Epilogą“, kuris išryškina kontrastą tarp šiuolaikinės Barnaulo tikrovės ir Lietuvos. Dokumentikos patikimumą eliminuoja skirtingų žmonių atmintys ir jų perteikimo naratyvinės technikos, nesukuriama ir to, ką Larsas Ole Sauerbergas yra pavadinęs „dokumentiniu realizmu“. Autorė išnaudoja autobiografijos diskursą, todėl E. Gudonytės kūrinį būčiau linkęs pavadinti atsiminimais. Tiesa, fiktyvumo matmuo leistų kalbėti ir apie dokumentinę fikciją. Bet kokiu atveju autorė leidžia sau šiuolaikiškai maišyti žanrus.

Struktūriškai romaną sudarytų trys susijusios dalys: istorinis 1941 m. birželis (trėmimai), kuris yra tarsi romano ekspozicija (p. 8–18), tremtinių gyvenimas Altajuje (p. 18–158), tai temos plėtotė, ir tų dviejų dalių autorinė refleksija (p. 160–179), kurią galima pavadinti kūrinio atomazga. Joje randame bendro pobūdžio minčių apie sielą, gyvenimą, tėvynę, tai jau sukuria dirbtinoko patriotiškumo įspūdį. Galiausiai visai nemotyvuotai parašomas „Epilogas, arba Kur yra Sibiras“, kurio medžiagą patyręs romanistas būtų įjungęs į ankstesnes dalis.

Romaną galima suvokti ir kaip atskirų fragmentų ar kadrų koliažą, grafiškai skaidomą punktuaciniais ženklais. Tai tarsi atminties blyksniai, kurie paaiškina alogiškus perėjimus tarp atskirų pasakojimo dalių. Atmintis juk neturi formos, bet tai, kas atsimenama, gali būti perteikta viena ar kita forma. Ši turi būti labai apgalvota, o autorės ieškojimus išduoda sprendimas vartoti būtąjį laiką ir nenaudoti dialogų. Jų atsisakymas leidžia sukurti atsiminimų srautą, į kurį įterpiami eilėraščiai rodo ne poetės talentą, bet kitų žmonių patirtą kančią.

„Šiek tiek susipainiojau dėl savo kelionės maršruto – ar vykstu į Sibirą per save, ar į save – per Sibirą?“ – klausia pasakotoja (p. 6). Skaitant aiškėja, kad vykstama per atmintį, dėl atminties ir pagal atminties mechanizmus. Todėl pradedama nuo birželio, „<...> kuriam epiteto nėra“ (p. 12) ir kuris sinekdochiškai primena tūkstančių šeimų likimus. Ludwigas Wittgensteinas teigė, kad jeigu nėra žodžių, nėra ir tikrovės. Birželio trėmimus istorikas nusako faktais ir užrašo žodžiais, bet žmogui, juos išgyvenusiam, tikrovė eliminuoja žodžius. Romane šeimos ištrėmimas vaizduojamas ir vertinamas iš laiko atstumo, o tai implikuoja autorės „moralės horizontus“. Visa ši tremties „ekskursija“ (p. 14) ir jos dalyviai pateikiami jausmingais primityviais vaizdiniais, nes norėta parodyti, kas tikrai buvo. Skaitytojas turi pajusti, kad „krito po dalge nesudainuotos dainos, nesektos pasakos. Daug pasakų“ (p. 18).

Kai romane panaudojama mamos ir močiutės atmintis, turime kitokį vaizdą, kuriame Altajaus kraštą ir jame ištremtus lietuvius matome kaip sovietinio teroro aukas, o jų išgyvenimo strategijos iš tiesų vertos atminties. Jų pagrindu knygoje tampa Astos Mockaitytės asmeninis „Aš naratyvas“, kuris prasideda 1942 metais, kai ji atsidūrė Altajaus žemėje. Asta sako: „Lietuvos žeme niekada nebuvau žengusi. Ir ką gi – ar gali prarasti tai, ko niekada neturėjai?“ (p. 21). Tai nėra tik retorinis klausimas, nes 1964 metais, kai Asta pirmą kartą žengė Lietuvos žeme, ji pajuto, kad Sibirą prarado tik iš dalies, o Lietuvos – neatrado. 1953 m. kovo 5-ąją – Stalino mirties dieną – mergaitei sukanka dvylika metų. Netrukus iš kalėjimo grįžta tėvas, kurio ji nebepažįsta. Vėliau aprašomos vaikiškos išdaigos ir gana detaliai studentiškos dienos Barnaule. 1964 metais Asta jau darda traukiniu Vakarų kryptimi, grįžta į Lietuvą. Tiksliau, grįžtama į lingvistinę Lietuvą, kurią žymintys žodžiai yra „saldesni už medų“ (p. 138). Ją merginai simbolizuoja senas metalinis litas, rastas tarp mamos sagučių. Tačiau Kaune jos laukia tik toks pasveikinimas: „Mums čia tremtinių nereikia!“ (p. 139). Ši istorinė situacija galėjo būti labiau išplėtota, nes grįžusių tremtinių išgyvenimai dar tebelaukia romanų.

„Karta nuo Sibiro“ maloniai nustebino atida žodžiui, frazei, sakiniui ir gebėjimui sukurti menišką stilių (tiesa, ne visame romane jis tolygus). Pasakotojos kalbos ironija ir aforizmai sutaurina tikrovę, subtiliais atspalviais nudažo asmenines tragedijas, o stilistiškai išdailintas sakinys perteikia veikėjos sielos niuansus: „Mama liepė parnešt vandens. Kadangi pati norėjau bėgti ir paverkti, bėgdama verkti, verkdama bėgti, negalėjau nusėdėti vietoj, – užsiverčiau naščius su dviem kibirais ir nudulkėjau gerai pažįstamu takučiu. Takelis visada vertė mane galvoti. Myniau juo ir mąsčiau“ (p. 53–54).

Rusų kalbos žodžiai ir žargonizmai padeda kurti autentišką tikrovę, be kurios pasakojamos atmintys prarastų tikroviškumo įspūdį. Natūralu, kad rusiški žodžiai yra išverčiami ir paaiškinami: „sovhoze – tarybiniame ūkyje“, „leschoze – miškų ūkyje“ (p. 25). Knygoje parodoma, kaip Altajaus krašte funkcionavo lietuviškoji tapatybė, kuri buvo apibrėžta kalbos, religijos, papročių, tautosakos (dainų, pasakų, žaidimų), nacionalinių švenčių veiksniais. Slapčia švenčiama Vasario 16-oji, kuri suaugusiems turi idėjinę prasmę, o vaikams asocijuojasi su blynais, nes „blynai – tai šventė“ (p. 74). Tačiau kaip tik vaikai – lietuviukai ir rusiukai – svarsto, kodėl Sibiras nėra lietuvių namai. Lietuviukai aiškina, kad apie Lietuvą jiems pasakojo tėvai, bet Olia apibendrina: „Nesąmones šnekat, jūs ten net nebuvot“ (p. 103).

Įamžindama šeimos istoriją autorė neišvengiamai apmąsto ir visos lietuvių tautos moralinį veidą. Rašant apie tėvo išvežimą į Gorno Altajsko kalėjimą, svarstoma: „O juk išdavikų būta ir tarp lietuvių, būta ir parsidavusių NKVD, ne visi atsispirdavo, dažnas buvo viliojamas šnipinėti savus“ (p. 49). Tokie reiškiniai tik konstatuojami, išsamiau ideologiniai, politiniai įvykiai ir kontekstai nenagrinėjami, ir tai laikau viena neišnaudotų romano galimybių, nes šias temas galėjo plėtoti močiutė ar mama (kaip atminties mediatorės, reflektuotojos ir naratorės). Tiesa, šiek tiek ryškiau lietuviško charakterio bruožais atsiskleidžia zaimkoje gyvenusi Marytė Gudaitienė, vadinama Tarzanu. Tačiau išsamesnės politinės refleksijos knygoje kaip ir nėra, net politiniam kaliniui tėveliui nerūpi ideologijos klausimai, o mama tik netikėtai nusijuokia, kai vaikas pasako, kad mirė „Tėvelis Stalinas“. Tarsi teisinantis užsimenama, kad tėtis niekada nepasakojęs apie gulagus, todėl knygoje pateikiami tik keli „šiurpios tiesos“ štrichai (p. 112). Taigi liko neišnaudota individuali skirtingų kartų (mamos, tėvo, močiutės) patirtis ir žinojimas, tačiau jų susiejimas į vieną atmintį leido sukurti apibendrintą ištremtos šeimos istoriją. Vis dėlto reikia pripažinti – tokia istorija padeda suvokti, kad visos lietuvių tautos lemtis XX amžiuje – tai išbandymas netektimi, sąžine, krauju, mirtimi ir tyla. Todėl eiliuojama: „Kai raugo kubiliuką / Užmušė kirviu / Neaiktelėjom / Tik žole / Žole žalia / Užžėlėm“ (p. 172).

Vienas patraukliausių dalykų romane – vaiko sąmonės vaizdavimas ir adekvačios stilistikos suradimas. Duonos parnešimo epizodas, Sigitėlės kirpimas, ėjimas į Lietuvą, Dievo įsivaizdavimas, lokys avietyne, paršelio maudymas – visa tai vaikiška ir tikra. Pirmi vaiko – Astos – patyrimai atskleidžiami subtiliai, vėliau parodomas mąstymo pokytis: „Suprantu, kad viskas gali būti ir negerai“ (p. 46). Mergaitei augant ir patiriant vis kitokių patirčių ir išbandymų, kinta ir jos vaizdavimo principai. Pirmasis prisigėrimas, rūkymas – šie epizodai fragmentiški, nesusieti nei su visuma, nei su to meto socialine tikrove, kurią vaizduoja ankstesnis tekstas. Skaitydamas kai kurias vietas prisiminiau Antano Vaičiulaičio sukurtus vaikų charakterius, ir tai paskatino atidžiau sekti vaiko vaizdavimą knygoje. Kai kada skaitant džiaugsmo suteikė autentiškos vaikiškos jausenos (eglutės puošimo epizodas), o kai kada nuvylė šabloniški vaizdai: kirvio palaižymas ar žvirbliukų laidojimas. Reikia pripažinti, kad E. Gudonytė sukūrė įtaigų traumuoto ir refleksyvaus vaiko paveikslą, tačiau ne kartą kildavo įspūdis, kad istoriją pasakoja ne vaikas, bet suaugęs žmogus, pasakojantis iš įsivaizduojamos vaiko perspektyvos.

Knygos adresatas yra jaunoji Facebook’o karta, kurią siekiama supažindinti su Sibiro tremtinių atmintimi, nors pasakotojai kyla pagrįstų abejonių: „Vargu ar kas supras...“ (p. 34). Kad skaitytojas būtų lengviau pasiekiamas, knygoje įvedamos šiuolaikinio gyvenimo realijos („Mezym forte“ (p. 34), „Maisto bankas“ (p. 35), „lenorai“ (p. 63). Jos, papildytos šiuolaikinio jaunimo žargonu, turi sukurti mūsų dienų skaitytojui atpažįstamą tikrovę. Kitaip pasakius, šiomis priemonėmis bandoma priartinti mums pernelyg tolimą Sibiro tikrovę, tačiau, mano galva, tos šiuolaikinės realybės knygoje yra per daug. Ji, regis, pačiai autorei nepastebint įsibrauna ir į stilistinį pasakojimo audinį, ypač kai kuriami visokie palyginimai, kuriais Sibiro motyvai siejami su „makrofleksu“ (p. 97), „halogenu“ (p. 117), „Ariel“ (p. 168) ir kitomis mūsų buities realijomis. Kartais prisimenami įvykiai vertinami kaip „performansas“ (p. 38), tekste netikėtai atsiranda šaldyto koldūno įvaizdis, „Milkos pienelis“, „bactocach technologija“ (p. 93) „Dormeo“ čiužinukas“ (p. 170) ir pan. Nors taip mėginama konstruoti vertintojo dabarties poziciją, šios detalės vis dėlto nieko nesako apie praeitį. O apie ją kalbėti svarbu, nes tai, kas kadaise Sibire buvo deimantai, šiandien Lietuvoje virto anglimi, ir tai galioja ne tik iPod’ų kartai.

Eglės Gudonytės debiutas rodo, kad lietuvių prozoje atsirado dar vienas autentiškas balsas, sukūręs visuomeniškai prasmingą romaną. Rašymo subtilybių dar bus galima išmokti, bet pirmiausia, kaip parodo autorė, reikia būti tuo kedro riešuto gemalėliu, kuris supranta, kad „mes susitinkame su knyga, ir štai jau ima cirkuliuoti tai, ko nėra nei švine, nei celiuliozėje, nei tuose anglies atomuose, iš kurių ir aš, ir ji padaryta“ (p. 116).