Recenzijos, anotacijos

 

Alma Lapinskienė. ATĖJĘS VILNIUN: RAŠYTOJAS IR PUBLICISTAS RAPOLAS MACKONIS. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. – 214 p.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tinklalapyje šalia naujausių leidinių – Almos Lapinskienės monografija „Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis“. Turbūt ne vieno, ypač jaunesnės kartos žmogaus, pirmasis klausimas, išgirdus apie šitą knygą, yra toks: kas tas Mackonis? Trumpas atsakymas galėtų būti toks: rašytojas, publicistas, redaktorius – tarpukario Vilniaus lietuvių kultūrinio gyvenimo vienas svarbiausių organizatorių, telkėjų ir kūrėjų. Jis buvo atkaklus kovotojas už lietuvių teises okupuotame Vilniaus krašte (dėl to buvo kalintas visų trijų okupacinių valdžių: lenkų, vokiečių, rusų), nugyveno įvairių išbandymų kupiną gyvenimą ir, be grožinės kūrybos, paliko vertingų ir įdomių savo gyvento laiko liudininko užrašų. Rapolas Mackonis (1900–1982) iš tiesų yra vertas ir monografijos, ir skaitytojų dėmesio.

Kad A. Lapinskienė savo tyrimo objektu pasirinko R. Mackonį, nieko stebėtino: ji jau kuris laikas gilinasi į tarpukario Vilniaus lietuvių kultūrinį gyvenimą. Pradedant 1996-aisiais, surengė aštuonias daugiataučiam Vilniaus kultūriniam gyvenimui skirtas mokslines konferencijas ir jų pagrindu parengė spaudai septynis straipsnių rinkinius. Paskutinė knyga, užbaigusi ir apibendrinusi Vilniaus kultūrinio gyvenimo 1900–1945 metų laikotarpį, buvo skirta tautų polilogui. Galima sakyti, kad tyrinėtoja per du dešimtmečius nuoseklios, kryptingos veiklos sutelkė gausų būrį kultūros žmonių, besidominčių daugiataučio Vilniaus praeitimi.

Šias savo studijas autorė yra apibendrinusi ankstesnėje knygoje „Vilniaus lietuvių literatūra 1920–1940 metais“ (2008). Joje tarp kitų monografiškai pristatytų tarpukario Vilniaus literatų – Onos Miciūtės, Albino Žukausko, Juozo Kėkšto, Juozo Kanopkos, Marcelino Šikšnio–Šiaulėniškio, Stasio Matjošaičio-Esmaičio, Antano Valaičio, Jono Skruodžio, Vinco Zajančkausko, Jono Karoso, Vlado Radziulio, Valerijos Čepulytės, Mykolės Krinickaitės – esama skyrelio ir R. Mackoniui.

Naujoje knygoje skaitytojui jis pasirodo visu ūgiu: rašytojas, lietuvių viešojo gyvenimo, lietuviškos spaudos organizatorius ir dalyvis, galiausiai – memuaristas. Iš stulbinamai gausaus, įvairiažanrio R. Mackonio kūrybos palikimo publikuota nedidelė dalis: tarpukariu buvo išleistos septynios apysakos, tarp jų stambiausia – „Pilkieji didvyriai“ (1929), kritikos įvardinta kaip epopėja apie knygnešius. Atgavus nepriklausomybę, jau po autoriaus mirties, dukros Birutės Mackonytės, rašytojos ir žurnalistės, pastangomis buvo išleista keletas atsiminimų knygų („Iš kavinės į kavinę“, 1994; „Dvylika Vilniaus kunigų“, 1994; „Senoji vilniečių karta“, 1999; „Amžiaus liudininko užrašai“, 2001). Monografijos autorė aptaria ne tik spausdintus R. Mackonio tekstus, bet ir didžiulį rankraštinį jo palikimą. Grįžęs iš sovietinio lagerio, per du dešimtmečius iki mirties jis parašė keturis romanus, dvi apysakas, apsakymų, pjesių. Stebina rašytojo darbštumas, poreikis rašyti, net ir nesitikint pamatyti savo tekstus išspausdintus.

Knygoje A. Lapinskienė apie savo herojų rašo su neslepiama empatija, pabrėždama šio žmogaus gyvybingumą, optimistinį, pozityvų žvilgsnį į Lietuvos ateitį, jo principingą, aktyvią poziciją, kovojant už okupuoto Vilniaus krašto lietuvių teises. Biografinėje knygos dalyje, remdamasi paties R. Mackonio bei jo dukters Birutės prisiminimais, ji dėmesingai aprašė jo, vargingo Lietuvos krašto valstiečių vaiko, sunkų kelią į mokslą, užsispyrimą siekti išsilavinimo, likti Vilniuje, rašyti. „Aštuoniolikmetis atėjęs pėsčiomis į Vilnių ir susiliejęs su juo visam gyvenimui, be išlygų mylėjęs Lietuvą ir visą savo veiklą, visus darbus skyręs, jo žodžiais tariant, ad maiorem gloriam Lithuaniae – toks buvo Rapolas Mackonis, rašytojas romantikas, aistringas, kartais net sarkastiškas publicistas, tikras patriotas“ (p. 43).

Lietuvių literatūroje jau yra viena legenda, kaip XIX a. pradžioje iš Žemaitijos į Vilnių mokytis pėsčias atėjo Simonas Daukantas. Po šimto metų į Vilniaus lietuvišką gimnaziją iš Dzūkijos pėsčias su būreliu likimo draugų atėjo R. Mackonis. Jo atsiminimuose ši kelionė traktuojama ir kaip simbolinis aktas (kai nuo kalvos atsivėrė saulės nušviesti bažnyčių bokštai), ir kaip daug pastangų reikalaujanti kasdienybė („Miesto gatvėmis mokytojas vedė mus lyg avinus ir vis dairėsi, ar kuris nors neliko. Vilkomės iš paskutiniųjų, lyg nesavomis kojomis, nes buvome visiškai išvargę“ (p. 51). Monografijos autorė šiai kelionei į Vilnių taip pat suteikė bendresnę prasmę, knygą pavadindama „Atėjęs Vilniun“. Ji pasirinko klasikinės monografijos modelį, kuriame išeities tašku tampa tiriamo autoriaus gyvenimas, kūryba, literatūrinis ir sociokultūrinis kontekstas. Joje nėra eseistinių improvizacijų – vyrauja dalykiškas, profesionalus pasakojimas, su kuriuo dera neornamentuotas, lakoniškas, vietomis šiek tiek patetiškas stilius. Apibūdindama R. Mackonio kūrybą A. Lapinskienė ne vienu atveju pasitelkia ano meto rašytojų ir kritikų vertinimus, jos publicistinę spalvą traktuodama ne kaip meninį trūkumą, o kaip specifinių laiko aplinkybių ir adresato nulemtą ypatybę.

R. Mackonio gyvenimas prasidėjo gražaus, simboliško pavadinimo Eišiškių apskrities Varėnos rajono Paąžuolės (dzūkai sako – Paūžuolės) kaime. Paminiu ir apskritį, ir rajoną, nes Molėtų rajone, prie Stirnių ežero, irgi yra Paąžuolės kaimas, ir Stasė Budrytė, ilgametė „Vagos“ redaktorė, kuri ten gimė, prisipažįsta, kad jai liežuvis nesiverčiąs sakyti Paąžuolė – tik Paūžuolė. Beje, ir Molėtų Paūžuolė turi savo literatūrinę aureolę: sovietmečiu S. Budrytės tėvų sodyba buvo tarsi kokia poilsinė žvejybinė oazė ne vienam vilniškiui rašytojui, pradedant Albinu Žukausku, baigiant Algimantu Baltakiu. Bet grįžkime prie R. Mackonio Paūžuolės, kuri, beje, Lietuvos kultūrai nusipelnė dar vienu Mackoniu, Rapolo broliu – tapytoju Jonu, turėjusiu ir kitų talentų: rašiusiu libretus operoms ir miuziklams (pvz., Vytauto Klovos „Pilėnams“, Balio Dvariono „Daliai“), meno teoretiku ir istoriku (monografijų „Antanas Žmuidzinavičius“, „Antanas Vivulskis“ autoriumi), palikusiu atsiminimus („Boružės odisėjos: paropinėjimai po laiko pievą“, 2003). Abu brolius (vyriausiąjį Rapolą ir jauniausiąjį Joną) skyrė dvidešimt dveji metai. Laiko skirtumas buvo bene svarbiausias veiksnys, kad jaunėlio gyvenimas, atrodo, susiklostė mažiau komplikuotai.

Apie gimtąjį kaimą ir savo vaikystę, giminę, pradžios mokslus R. Mackonis atsiminimuose rašo pateikdamas daug etnografinių detalių, tarmiškai. Jis labai vertino valstiečių, kaimo kultūrą, jos gyvybingumą, pabrėždamas, kad, nepaisant skurdo ir vargo, tai buvo pagrindinis lietuviškos sąmonės ir inteligentijos šaltinis. Iš jo sėmėsi tvirtybės ir pats, kai apsisprendė plunksna ginti savo tautos teises okupuotame Vilniaus krašte. Kaip rodo tolesni biografijos vingiai, nepalaužė jo ir Štuthofas – drauge su kitais lietuvių inteligentais tapęs garbės kaliniu, ten parašė autobiografinę apysaką. 1952 m. sovietų saugumo buvo susektas Lenkijoje, kur gyveno pasibaigus karui, ir nuteistas dvidešimt penkeriems metams lagerio už karo metais rašytus dienoraščius ir straipsnius laikraštyje „Naujoji Lietuva“. 1956 m. grįžęs iš Kemerovo lagerio, atsidėjo atsiminimams apie prieškario ir karo metu redaguotų laikraščių leidybą, vėl grįžo prie gimtosios Paąžuolės žmonių, kūrė vilniečių portretus (Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos, Rapolo Jakimavičiaus, Tado Vrublevskio, Emilijos Vileišienės ir kitų), atkūrė Vilniaus kavinių atmosferą (buvo tikras kavos gurmanas). Tuo metu jis rašė ir grožinius kūrinius; norėdamas juos publikuoti, stengėsi, kad šie atitiktų socialistinio realizmo reikalavimus, bet vis dėlto ta kūryba nebuvo spausdinama. Monografijos autorė konstatuoja šį paradoksą, bet išsamiau aplinkybių nesvarsto. Čia galima pasigesti šiek tiek platesnio tuometinio literatūrinio gyvenimo konteksto, kuris galėtų paaiškinti kai ką daugiau.

Kaip žinome, panaši dalia ištiko ir daugelį kitų represuotų lietuvių rašytojų (pvz., Antaną Miškinį, Joną Graičiūną, Kazį Jankauską, Viktorą Katilių, Valį Drazdauską), chruščiovinio atšilimo laikais grįžusių iš lagerių ir tremčių. Jie taip pat stengėsi įsijungti į tarybinę literatūrą, buvo pasiryžę rašyti taip, kaip reikia, bet turėjo džiaugtis gavę bent vertimų. Juos, grįžusius iš „specevakuacijų“ (toks buvo oficialus terminas įvardyti tremčiai), valdžios stebėjo ypač budriai. 1956 m. grįžęs į Vilnių, R. Mackonis čia pasijuto nereikalingas: visą dešimtmetį negavo darbo, nesavas jautėsi ir tarp literatų. Jo nuomone, Vilnių ir Oginskienės rūmus, kur buvo įsikūrusi Rašytojų sąjunga, iš esmės „okupavo“ Kauno, laikinosios sostinės, rašytojai, kuriuos jungė asmeniniai ryšiai, draugystės, pažintys, ir kuriems, jo akimis, daug kas draugėje ėjosi lengviau.

Bet sovietmečiu visų likimas buvo panašus: nepaisant viešų tarybiškų pareiškimų ir kūrybinių pastangų, dauguma jų taip ir liko literatūrinio gyvenimo periferijoje. Viena iš priežasčių gali būti ir ta, kad jie rašė pagal stalininio laiko schemas, kurios, prasidėjus atlydžiui, t. y. sąlygiškai gyvenimo liberalizacijai ir literatūros modernizacijai, buvo atmestos. Visi literatūroje ėmė ieškoti naujų kelių – tai septintojo dešimtmečio kritikos klišė. Vieniems tai buvo leista, kitiems – ne. Daugeliui „specevakuotųjų“, tarp jų ir R. Mackoniui, neleista. Visa laimė, kad tuo metu, be socrealistinių grožinių kūrinių, R. Mackonis į stalčių rašė ir atsiminimus, tikėdamas, kad kada nors jie pasieks savo skaitytoją.

Ši R. Mackonio gyvenimui ir kūrybai skirta Almos Lapinskienės monografija yra svarbi dėl kelių priežasčių: dėl to, kad joje sukurtas ryškios, tvirtos, pilietiškos asmenybės portretas, kad pristatyta ir apibūdinta daugiažanrė kūryba ir daugialypė žurnalistinė veikla, ir dėl to, kad ją perskaičius, manau, ne vienam kils noras atsiversti ir pačius R. Mackonio tekstus, ypač jo atsiminimų knygas – kad ir „Senąją vilniečių kartą“ (1999) ar „Amžiaus liudininko užrašus“ (2001). Tų knygų vertė su metais tik augs.