Selma Lagerlöf; Carl Larsson paveikslas, 1909

 Ekonomikos globalizacija žadina praeityje etniškai idealios Švedijos vaizdinį. Ant dvidešimties švediškų kronų banknoto pavaizduota Nilso Holgersono kelionė po Švediją, aprašyta garsioje Selmos Lagerlöf (1858–1940) knygoje. Nilsas savo nuostabią, keletą mėnesių trukusią kelionę su žąsimis pradeda 1898 metais iš Pietų Skonės, kuri tuo metu dar nepriklausė Švedijai. Skonės ūkininkų namuose tada kabojo Danijos karaliaus portretas. Taigi vieningos Švedijos kontūrai, ypač jos pietuose ir šiaurėje, dar buvo neryškūs. Paskutiniuoju XIX a. dešimtmečiu prie Švedijos buvo prijungiamos šiauriau poliarinio rato esančios sritys – Laplandija, su ten gyvenančiais samiais ir finais.

Tad suprantama, kodėl Nilsas nuskrenda į labiausiai nutolusį Laplandijos pakraštį. Ir kai kurie žąsų vardai skamba samiškai. Žąsies vedlės vardas Akka, samiškai jis reiškia „sena, protinga moteris“. Taip vadinamas ir Laplandijos kalnynas. O Dalarnos krašte (Vidurio Švedija), prie Siljano ežero gyvenantys žmonės Nilsui atrodo kilnesni, stotingesni ir tvirtesni nei kiti švedai, tai tarsi kokie tautos sentėviai – aukšti, dailūs šviesiaplaukiai. Nilsas nė kiek nesisieloja, kad jis pats šiam tikrųjų švedų branduoliui kol kas nepriklauso, kaip ir kiti pietinių pakraščių, Blekingės ar Smolando, gyventojai. Būsimos vieningos Švedijos idėją S. Lagerlöf perteikia alegoriškai. Šiaurėje, beveik prie Norvegijos sienos, iš kalnų ežero išteka upelis, jis toks veržlus, toks atkaklus, jog vadinamas Didele Upe. Taigi pasakoma, kad ir iš to, kas maža, gali išeiti kažkas didinga.

1901 m. Švedijos mokytojų sąjunga paprašė, kad S. Lagerlöf parašytų mokykloms knygą. Tai turėjo būti tarsi koks geografijos vadovėlis, skaitiniai, parodantys Švedijos geografinę, kultūrinę didybę. S. Lagerlöf tuo metu buvo žinoma autorė, ir toks pasiūlymas jai atrodė kaip aukso gysla, gal net svarbesnė už Nobelio premiją. Beje, ji buvo pirmoji moteris, vėliau iš tikrųjų apdovanota Nobelio premija už „kilnų idealizmą, turtingą vaizduotę ir dvasingą pasakojimą, kuris būdingas jos kūrybai“. Visa tai randame ir dviejų dalių romane „Nuostabi Nilso Holgersono kelionė po Švediją“ (liet. „Stebuklingosios Nilso kelionės“). Knygos buvo išleistos 1906 ir 1907 metais.

S. Lagerlöf pavyko įkūnyti nacionalinės vienybės ir bendrumo dvasią. Kultūros ir gamtos, dangaus ir žemės, dvasinio ir materialaus pasaulio, dabarties ir praeities, žmogaus ir gyvūnų vienovė – visa tai tapo nacionaliniu mitu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą panašią mitinę tautinę vienovę išgyveno ir senosios Europos valstybės – Prancūzija, Vokietija, Italija...

Nilso kelionėje rašytoja sumaniai kaitalioja perspektyvą, pasakoja tarsi matytų įvykius paukščio (erelio, anties, žąsies) ar nykštuku paversto Nilso, lapės akimis. Toks vaizdo priartinimas ar nutolinimas (zoom) kine buvo pradėtas taikyti tik po poros dešimtmečių. Žmonės jos romane kalba tik tuomet, kai autorė nori mums priminti praeitį, istoriją.

Skaitydami knygą ne tik įsivaizduojame Švediją, bet ir sužinome, ką tarpusavyje apie tai šneka skrendantys paukščiai. Bendraudamas su gyvūnais, Nilsas išmoksta mylėti visa, kas gyva, saugoti ir tausoti gamtą. Vokiečių kritikai čia įžvelgia pažangaus, ekologinio nacionalizmo reikšmę.

Knygoje paliečiamos ir kitos XX a. pradžios aktualijos: skurdas, priverstinis vaikų darbas, emigracija, gamtos niokojimas, tuberkuliozė, žmonių sveikata ir higiena. Vis dėlto S. Lagerlöf, kaip daugelis to meto optimistų, tiki pažanga, viliasi, kad besivystanti pramonė atneš teigiamų poslinkių.

Prieš rašydama šią knygą, S. Lagerlöf apkeliavo šiaurinę Švedijos dalį, kurios gamta ją ypač sužavėjo. Pradėjusi rašyti, atskirus skyrius skaitydavo vaikams, kad pajustų, ar knyga jiems bus suprantama, ar patiks. Savo biografijos pirmoje dalyje (1922) rašytoja pasakoja, kad jos prosenelio pastoriaus laikais naminis žąsinas vieną pavasarį prisijungė prie šiaurėn skrendančių laukinių žąsų, o rudenį grįžo į Morbaką jau su žąsimi ir septyniais žąsiukais. Deja, visi jie buvo suvalgyti. Panašus likimas laukė ir Nilso kelionės draugo, žąsino Morteno, bet Nilsas, nors ir būdamas mažas, tam pasipriešina ir tą pat akimirką vėl tampa žmogumi.

Rašytojos tėviškė, Morbakos dvaras, romane pavaizduota kaip idealūs namai, kuriuose jauku ir saugu gyventi. Knygoje pasirodo ir pati autorė, kuri išgelbsti Nilsą iš piktos pelėdos nagų. Paminėtas ir neįvardytas Švedijos karalius Oskaras II, pasakojantis Stokholmo istoriją. Knygoje daug nuotykių, ir visi jie susiję su gimtąja šalimi. Keliaudamas Nilsas susipažįsta su savo šalies žmonėmis, miestais, vietovėmis, gamta. Iš tos kelionės pikčiurna ir neklaužada Nilsas grįžta jau kaip mandagus, pasitikintis savimi, gebantis kitiems padėti jaunuolis, jaučiantis pagarbą ir atsakomybę žmonėms, gyvūnams, gamtai. S. Lagerlöf nepamokslauja. Jos laikais tai irgi buvo nauja, kaip ir pats knygos stilius, paprasti, neįmantrūs sakiniai, dialogai. Autorė naudojo ką tik įteisintą sumodernintą švedų rašybą.

Pasirodžiusi knyga susilaukė didelio pasisekimo, vien pirmaisiais metais buvo parduota per šimtą tūkstančių egzempliorių. Bet mokymo įstaigoms knyga nepatiko, esą, tekstas pernelyg žodingas, turintis pasakos bruožų. Bažnyčia priekaištavo, kodėl Nilsas joje nesilanko. „Bet kaip nykštukas gali vaikščioti į bažnyčią!“ Knyga kaip geografijos vadovėlis nebuvo naudojama – autorė buvo pamiršusi įtraukti ir aprašyti Halando sritį.

Šiaip ar taip, Nilso kelionė – tai įstabus Švedijos paveikslas, pamargintas legendomis, pasakomis ir kasdieniškomis istorijomis. Knyga išversta į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Deja, daugelyje šalių ji buvo gerokai sutrumpinta, nuglaistyta. Net vokiečiai tik pernai išsivertė ir išleido ją visą. Jie pagaliau pripažino, kad Nilso kelionė po Švediją – moderni knyga, tikras atradimas globalizuotame XXI a. pasaulyje.

 

Zita Mažeikaitė