Vietovardžiai

 

Ulytėlė virš upės – tai Viršupis.

Vingirykščiuos paskendę – Vingiriai.

O tarp smilgų paklydus – Smilginiškė.

O pro Paringį rangos Ringė.

 

O prie Lūšio prisnūdo Palūšė.

Dar toliau – ir Lūšykštis, ir Dringis.

Dar toliau – naujo ežero vingis,

O danguj – Laumės juosta, dringė .

 

Prie Ūkojo vaikystės ūkia,

Prisimerkusios iš gerumo.

O prie Pakaso raganos kasosi,

Raganiukėms pavydi jaunoms.

 

O ant aukšto aukščiausio Taurapilio

Dairos tauras ir džiaugias gyvenimu,

O už Tauragno dūmas kyla –

Kasdieninė auka dievams.

 

Tai aukokime, kolei tikime.

Tai tikėkime, kad išbūsime.

Tik tikėjimu gyvos gentys

Ir vietovardžių skambesy – – –

 

2013 11 22

 

 

Birželio idilė

 

Dar vieną gegužį šilai iškukavo.

Dar vieną birželį beržynas ošia.

Dar vieną Untaną Juknėnuose šventėm.

Dar vienas Jonines apvainikavom.

 

Dar vienos Petrinės kabo ant nosies.

Teks alų varvinti ar ką nors kita.

Dar kartą bandysim linksmi pabūti,

Nors to linksmumo nedaug beliko.

 

Eina praeina gyvenimėliai,

O juk galėtų ir nepraeiti.

Bet kuo pavirstų tada žemelė?

Diedukų rojum, šveplų bobučių.

 

Gerai Dievulis kadais pagalvojo,

Kai ėmė lipdyti viską iš nieko.

Tai sveikas, žmogeli, nekabink nosies!

Viskas o viskas – kaip turi būti.

 

Tai tegu būna, tai tegu lieka,

Kaip sumąstyta kadais Praamžiaus.

Kaip nulipdyta, kaip sudėliota,

Kaip gegužėlių raibų iškukuota – – –

 

2014 06 04

 

 

Vasaros elegija

 

Po debesynu, o ne virš jo

Dar vėjai ūlioja ir mergos gražios.

Per visą dieną beržynas oš,

Per visą naktį vaidensis miražai.

 

Per visą naktį žvaigždynai žėruos

Virš Aukštaitijos, virš Žemaitijos.

Dausų pasaulis kažkur vakaruos

Dar tavo vardo, atrodo, nežino.

 

Eisim bevardžiai, kiek leis dievai,

Kur akys veda, kur kojos neša,

Kolei pavirsim visai kreivais,

Degutais tepsim žemelės ašį,

 

Kad negirgždėtų, kad būtų tylu

Ir netrukdytų griežlei prieš rytą,

Kad amžinumą šitų šilų

Kiti išgirstų ir pamatytų – – – – – –

 

2014 06 11

 

 

*

 

Lyja. Be perstojo lyja,

Ant laktų migdo vištas.

Rugiai po lietum vilnija.

Kaip gera – lyg per Mišias.

 

Gyvenimas jau nugyventas.

Belieka mintim kartot –

Lopšiui obliuoti lentą,

Laukti naujos kartos.

 

Išlydėti Anapilin sūnų,

Nežinoti, į ką atsiremt.

Gal trenks pagaliau Perkūnas,

Pažadins bent išsiverkt.

 

Tai gražūs gyvenimai buvo.

Susapnuoti lig vieno visi.

Tai gražūs visi lietuviai,

Kai jau nežinai, kas esi – – –

 

2011 04 09

 

 

Paskutinis prisiglaudimas

 

Prie medžio, prie samanų, prie paglostyto balto kelio.

Jau tarytum juokais. Jei rimtai – apsijuoktum.

Per sapną, nors be sparnų, kažkas kartais į dangų kelia.

Per sapną išeini, jau su buvusiom, šokti.

 

Per sapną aplanko draugai. Pabundi – jie seniai jau išėję.

O tu lauki Kalėdų, Naujų metų, Velykų.

Švento Petro sulaukęs vėl džiaugiesi vasaros vėju,

Vėl skaičiuoji dienas, lig gimtadienio likusias.

 

Vėl dėlioji eiles. Tik dėl to, kad dėliotum.

Nes viskas seniai sudėliota. Ir geriau negu tavo.

Va vištelė raiboji, kiaušinį padėjusi, užkudakavo.

Va beržynėly raibajam gegužėlė raiboji vėl užkukavo.

 

Tai būtų gerai visa tai pamatyt iš Aukštybių.

Jei, žinoma, Jos dar yra. Jei iš viso Jos buvo.

O aš tikrai neišmanau teorijos tikimybių.

O aš nieko neišmanau, nors išgėręs dar smagus ant liežuvio.

Bet iš tikro – jau amen – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

 

2014 06 03

 

 

Finalinis triptikas

 

1.

 

Vėlės ant vėlių suolelio susėdo

Ir mąsto,

Kaip nugyveno savo gyvenimus

Margus.

Norėtų kai ką pakartoti,

Daug ką pamiršti norėtų,

Bet Praamžius kartoti neleidžia.

Pamiršti – taipogi – – –

 

2.

 

Vienas gerumas žiūrėti

Į bėgantį vaiką.

Vienas liūdnumas stebėti

Tekantį laiką,

 

Lygiai po vieną gyvenimą gavome.

Lygiai po vieną.

Kaip jį pabaigti, šitą gyvenimą?

Bent pačią pabaigą – – –

 

3.

 

Vėl kartoji:

Gražiausias metas – ruduo.

Šermukšnis už lango,

Kartu su sūnum pasodintas.

Žiūri ir prisimeni viską,

Ir nieko pakeist negali.

Vis kaltas jautiesi,

Net nebūdamas kaltas – – –

 

2014 08 26

 

 

Bemiegė naktis

 

Tokia vienatvė ir tokia tyla.

Tokia naktis, bekraštė ir beribė.

Juodam lange – tiktai galva žila,

Virš jos bevardė planetėlė žiba.

 

Tai mes planetom suteikėm vardus,

Tai mes visokių žodžių prigalvojom,

Sakmėmis pavertėm laukų garus,

Svajonę savo pavadinom rojum.

 

Tai mes sukūrėm pragarą savy

Iš juodo pykčio, keršto ir pavydo,

Tranus auginom savo avily

Ir dykaduoniams pilstėm alų midų.

 

Ir vis nedrįsom jungo nusimest.

Tai mes tiek metų buvome ne mes – – –

 

2014 10 07