Apie kūrybą ir save

– Psichologai yra sugalvoję daugybę žmogaus kūrybiškumą aiškinančių teorijų. Kodėl žmogus kuria, kas jį verčia savaites, mėnesius, metus sėdėti prie rašomojo stalo, molberto, fortepijono? Gal tai nerimas, kylantis iš vos juntamų sielos virpesių, o gal patirtas stresas, neteisybė, pažeminimas ar kokios nors socialinės suirutės, neleidžiančios kūrėjui praeiti pro šalį... Kas konkrečiai Jus jau daugelį metų laiko prie rašomojo stalo ir verčia aukotis nedėkingam ir visiškai nepelningam rašytojo darbui?

– Atsakinėti galima ironiškai: prisimenant netolimus laikus, kai atsakant į bet kurį klausimą reikėjo remtis gyvais bei leisgyviais klasikais, bet galima bandyti suformuluoti ir savo požiūrį. Kadaise, kai buvau jaunesnis ir karštesnis, rėžiau iš peties: rašau tai, ko negaliu išsakyti, kas kliūva už dantų. Patetiškas tonas, iš kurio mėgino juoktis vienas savimi besižavintis laikraščio apžvalgininkas. Gal jam pavyko, nes nustojau kalbėti patetiškai ir sakau: kūryba – tai bandymas patirti akimirksnio malonumą, kada tau pasirodo, jog pagavai už uodegos mintį, idėją, žodį, nors po tos akimirkos girdi sardonišką juoką, mat tai tebuvo iliuzija – delnas tuščias. Surišus galus būtų galima teigti, kad kūryba – kančia ir iliuzijų mirksniai. Balansavimas. Vargas labiau savimi pasitikintiems! Savimi besižavintiems kūrėjams visą laiką atrodo, kad jie patiria tik malonumą, kaip, beje, ir jų kūrybos vartotojai. Ilgainiui prie to priprantama ir afišuojamasi, kad „nerašyti negaliu“, nes rašymas tapo tavo savastimi. Kad galima išsigydyti nuo tokios priklausomybės, išbandžiau savo kailiu ir už sutartą mokestį galėčiau ne vienam padėti. Nerašau, ir dangus negriūva, net žmona nepalieka. Kūryba – ne malda kasdienė, ne nustatyta kalorijų ir angliavandenių ar kitokių medžiagų norma, be kurios nustotų veikti organizmo varikliukas. Kūryba yra pašalinis užsiėmimas, užklasinė veikla, jeigu taip norite. Šviesaus atminimo Juozas Aputis, kada naiviai jam priekaištaudavau, kodėl nerašo, irzliai atšaudavo: niekas nevertė kadaise pradėti, niekas neprivers dabar tęsti. Klysta manantys, kad rašyti juos verčia aukštesniosios jėgos, nesvarbu – likimas, Viešpats ar Komunistų partijos politbiuras. Tiesa, šiam priversti žmogų kurti (čia geriau tiktų „kurpti“) buvo nesudėtinga, nes turėjo tam tikslui skirtus svertus, o įsitikinimas, kad esi likimo išrinktasis (ar paskirtasis) kurti, tėra rožinė iliuzija. Niekas tavęs nepaskyrė, niekas tavo kūrinių nelaukia, bet niekas nedraudžia bandyti gaudyti už uodegos tą pradžioje minėtą idėją, mintį, žodį. Ir nereikia verkšlenti, kad pritrūkai popieriaus...

Ir dar, „nesitraukiant nuo kasos“: kada svajoji, kad kritikas tavo kūrinyje įžvelgs šedevrą, pamiršti elementarią tiesą: vieną rašai, kitą skaitai. Tad belieka tikėtis sukurti universalų tekstą, kuriame vertintojas matys ne tik tai, ką tu nori, o pirmiausia šedevrą. Aišku, jeigu vertintojui imponuos tavo pavardė. Juk ne paslaptis, kad Lietuvoje vertinimas prasideda nuo pavardės, pats objektas, jo žanras ir pavadinimas – kažkelintoje vietoje. Galimybė, kad nieko nesakanti autoriaus pavardė arba autorius, nieko nesakančia vertintojui pavarde, pateiks netikėtumą, yra nulinė, nes veikia išankstinis nusistatymas, besiremiantis nenuginčijamai teisinga tautos išmintimi: tam tikri žmonės virš bambos neiššoks, o štai kitiems tai padaryti pavyksta kaskart, vos praveria burną ar paviešina asmeninio kompiuterio kietojo disko turinį. Ir taškas.

Iš kur atsiranda talentas? Ar tai įgimtas, ugdomas, puoselėjamas bruožas? Ar iškilūs nūdienos kūrėjai gali perduoti savo talentą genetiškai? Gal jau laikas būtų susigriebti ir steigti jų spermos banką? Ar kūrybinio rašymo dirbtuvės, seminarai ir kitokie renginiai ugdo talentus, o gal vidutinybes? Kas geriau jaunajam talentui, nusiuntusiam savo pirmąjį kūrinį į redakciją ar leidyklą? Griežtas, nevyniojant į vatą, ar aptakus, mandagus atsakymas, tuščia panegirika? Pataikymas iš pirmo karto gimdo žvaigždžių ligą, plačiai paplitusią mažoje Lietuvoje, kada nieko nesukūręs, nieko nesugebantis ir nieko niekada nesukursiantis yra viešai paglostomas paplaukiui, ir laimės kūdikiui staiga pasirodo, kad visas pasaulis suklupo po jo kojomis. Iš tikrųjų iš tokio nieko nederėtų laukti, nes jis pats, pardon , tie geradariai, glostę paplaukiui, parašė jo galbūt paslėptam talentui mirties nuosprendį. Tad, manyčiau, tikrai talentingo kūrėjo net kritiškas pirmųjų darbų vertinimas neturėtų žlugdyti, atvirkščiai, turėtų grūdinti. Nors čia negali būti universalių tiesų, kiekvienas atvejis individualus. Tik redakcijų darbuotojai, rašantys laiškus autoriams (ar nesuklydau? gal tai atgyvena?) turėtų pasverti savo žodžius. Išvada: talentą sunku ar net neįmanoma išugdyti, bet „užgesinti“ galima lengviau nei degtuką.

Dar apie tą patį, tik iš kito šono: kiek vienas rašytojas gali per gyvenimą parašyti knygų? Absurdiškas klausimas, nes nėra jokių institucijų, kurios tai reguliuotų. Bet neseniai, išgirdęs vyriausiojo vyriškų reikalų specialisto, profesoriaus patikinimą, kad bet kuris vyras per gyvenimą gali moterį pamylėti nustatytą skaičių kartų, suklusau. Tie vyriški reikalai, jei dar nesupratote, yra žemiau bambos. Vadinasi, jeigu ir tai yra reguliuojama, tai kaip galima nereguliuoti kūrybos? Vyriausiasis kūrybos specialistas, nebūtinai profesorius, rodo pirštu į tave ir sako: limitas baigėsi, dėk plunksną (galima kompiuterį, planšetę) ant lentynos šalia dantų ir lauk, kol Rašytojų sąjunga „na chaliavu“ palaidos. Bet gyvenime yra kitaip. Vieni stirtas, kilogramus, lentynų metrus knygų prirašo, nes jiems niežti ir neapleidžia idėja fix , kad jie ne tik turi, bet ir privalo šį tą pasakyti tautai, nes jei nutylės, padarys genocidui prilygstantį nusikaltimą. O kad bent nujaustų, jog jų tvariniai numiršta jau ant darbo stalo ar nespėjus užgesti kompiuterio monitoriui ir bibliotekų ar knygynų lentynas jau pasiekia su atitinkamu kvapu, kad būtų palaidoti. Bet žvelkime gilyn. Kiti daug rašydami yra vedami kitos idėjos fix : pagaliau parašyti šedevrą. Treti tai daro dėl pinigų, tegul ir kuklių, bet vis į nuosavą kišenę. Ketvirti... ir t. t. Bet kaip sau norit, matau akivaizdų tiesioginį ryšį tarp kūrybinio ir lytinio akto.

– Visais laikais literatūra, jei ir nebūdavo dorovės autoritetas, tai bent jau brėždavo daugiau ar mažiau aiškias moralės gaires, literatūriniai herojai tapdavo ištisų kartų siekiamybėmis, mėgdžiojimo, diskusijų ir įvairių aptarinėjimų objektais. Tokių rašytojų kaip Williamas Shakespeare ’ as, Miguellis de Cervantesas, Knutas Hamsunas, Thomas Mannas etc. veikalai, keldami amžinuosius žmogaus būties klausimus, iki šiol jaudina žmonių protus, yra geriausi pavyzdžiai, rodantys, kokį milžinišką vaidmenį žmonių ir tautų gyvenime vaidina literatūra.

Tad knieti Jūsų paklausti – ar šiuolaikinė (gal reikėtų sakyti „dabartinė“) literatūra nesusmulkėjo, ar rašytojas, vaizdžiai kalbant, nepasiklydo savo paties pasodintuose soduose, neįklimpo į keistų pajautų ar net patologinių būsenų aprašymus, mėgavimąsi blogio ir nešvankumo apologetika, amoralumo kėlimu ant pjedestalo?

– Klausimas gana keblus ir turėtų būti perfrazuojamas: ar visuomenė turi tas moralės gaires ir dorovės autoritetus? Bepigu buvo tarybiniais laikais, kada, be moralinio komunizmo statytojo kodekso, kurį, beje, reikėjo iškalti mintinai, buvo visa plejada herojų: nuo Pavliko Morozovo iki Korčiagino ar Marijos Melnikovos. Ir rašytojams buvo kur kas lengviau, nes iš anksto žinojai, kokius bruožus privalo turėti herojus, kaip jam dera elgtis tam tikrose situacijose ir pan. O dabar? Moraliniai autoritetai pasimirę, kriminaliniai už grotų, tauta sutrikusi, rašytojai irgi. Koks šių dienų herojus? Laukinio kapitalizmo nesugniuždytas verslininkas, balansuojantis tarp kriminalo ir Dešimties Dievo įsakymų? Ar svajotojas, kuriam žemiški reikalai – dzin? Kur ieškoti įkvėpimo, kur rasti atspirtį, filosofinį akmenį? Bandom ir šitaip, ir kitaip, kartais pasiseka sukelti audrą stiklinėje, bet dažnai prašaunam pro šalį. Regis, literatūra, kaip veidrodis, turėtų patvirtinti, kad snukis kreivas, atsiprašau, „užnešė“. Iš pradžių literatūra turi koncentruotai atspindėti tai, kas be galo svarbu tautai, kas ją ugdo, kas ją grūdina, formuoja ar žlugdo. Tada galėsime nedrąsiai kalbėti apie jos vaidmenį. Apklausos rodo, kad televizija laimi prieš knygą. Tad džiuginti gali tik viena mintis – kad dabartinė lietuvių literatūra dar nepasiekė tokio nuosmukio kaip televizijos – visos be išimties, gal išskyrus LRT kanalą „Kultūra“. Tai jeigu visuomenė „grūdinasi“, žiūrėdama tokio lygio laidas, apie kokius dorovės ir moralės kriterijus mes galime svajoti? Ir ką turi rašytojai kurti? Skečus ir gagus apie antrąjį galą anekdotų karaliui ar nepakeičiamam telelaidų vedėjui?

– Kitų kultūrų poveikis literatūrai nėra blogis. Priešingai, praturtina ją, praveria duris į kitą erdvę, kitokį pasaulio matymą, kritiškesnį savo būties vertinimą. Lietuvių kultūra nuo amžių tarpo tarp dviejų dimensijų: lietuvių–lenkų, lietuvių–rusų, Mažojoje Lietuvoje – lietuvių–vokiečių, štai dabar – lietuvių–anglų (amerikiečių). Ar toks nepaliaujamas mūsų kultūros lenkinimas, rusinimas ar vokietinimas, gyvenimas amžinoje kryžkelėje, nesibaigiančios tapatumo paieškos nepadarė meškos paslaugos mūsų literatūrai, neleido atsirasti tam, ką dabar pasaulis galėtų įvardyti kaip „didžiąją lietuvių literatūrą“, kaip kad nūnai kalbama, pavyzdžiui, apie airių (W. B. Yeatsas, George ’ as Bernardas Shaw, Oscaras Wilde ’ as, Jamesas Joyce ’ as, Samuelis Beckettas) arba lenkų (Henrykas Sienkiewiczius, Władysławas Reymontas, Czesławas Miłoszas, Wisława Szymborska) literatūrą? O gal tai nulėmė visai kitos priežastys?

– Jūsų klausimas suponuoja atsakymą, tik jis yra neigiamas. Neturime išvardyto masto vardų pasauliniame literatūros panteone. Vilkimės, kad turėsime, tik kada? Ir nuo ko tai priklauso? Nuo mūsų pastangų ar lobizmo? Kone kasmet Nobelio premijos pretendentų šimtuke sumirga viena kita lietuviška pavardė, bet tai menka paguoda. Man regis, ne paskutinėje vietoje ir mūsų pačių savivertė. Nereikia norėti, kad mus pamiltų kiti, jei patys savų (ne savęs!) nemylim. Trūksta geranoriškumo, pavydas per kraštus drimba, todėl ir murdomės toje pačioje baloje. O juk turime kuo pasidžiaugti ir ką parodyti. Buvimas tarp girnų baigiasi galutiniu produktu – miltais. Džiugu, kad išsilaikėme, tegul ir ilgai gniaužti, gniuždyti, lenkti ir plakti, bet išsilaikėme. Atrodytų, turėtume būti užgrūdinti lyg granitas ir kurti neišdildomas eilutes. Kartais taip ir yra, tad iškyla klausimas, kodėl skaitantis pasaulis neatrado Sigito Gedos, Juozo Apučio, Antano Ramono ir kitų, to vertų? Kur jų akys? Kodėl randa Balkanuose, Afrikoje, o neranda Europos bamboje, pardon , centre esančios tautos literatūros? Kaip formuojasi (ar formuojamas) pasaulio skaitytojų dėmesys vienai ar kitai literatūrai, vieniems ar kitiems autoriams? Kas turi atsitikti, kad pritrauktume pasaulio dėmesį? To vertų autorių ir kūrinių turime. Ar Lietuvoje turi kraujo upės lietis? Tada pasaulio akys sužiurs į mus? Ar kad žalieji žmogeliukai imtų šokti ant mūsų protėvių kapų? Bešališku žvilgsniu palyginus pasaulio prestižines premijas pelniusius kūrinius su lietuvių rašytojų kūriniais, kyla nuostaba, kad daugeliu atvejų mūsų rašytojai toli „neša“ išgirtuosius ir premijuotus. Jūsų klausimas liks be atsakymo, bet vilties yra, kad pasaulis dar praregės ir išvys Lietuvą visu jos literatūros gražumu.

– XX a. pabaiga–XXI a. pradžia Lietuvai atnešė daug stulbinamų permainų. Fundamentalūs politiniai, socialiniai, ekonominiai lūžiai, milžiniškos, dažniausiai nepamatuotos viltys ir lūkesčių nepasitvirtinimas negalėjo nepaliesti ir lietuvių kūrėjų sąmonės. Kaip tai paveikė mūsų kultūrą apskritai ir literatūrą konkrečiai, o gal lietuvių kūrėjai dar neįsibėgėjo, didieji tų permainų inspiruoti kūriniai dar laukia savo valandos?

– Šiek tiek suasmeninčiau klausimą ir mėginčiau paviešinti savo požiūrį į dabartinę lietuvių bei pasaulinę literatūrą, juk klausinėjate manęs, vadinasi, turiu teisę reikšti ne kolektyvinę, bet savo nuomonę. Atsakysiu atvirai, nors nuskambės begėdiškai: laikas lietuvių literatūroje man sustojo ties Broniumi Radzevičiumi, Juozu Apučiu, Jurgiu Kunčinu, Sigitu Geda, Justinu Marcinkevičiumi. Ne dėl to, kad nustojau skaityti naujas lietuvių autorių knygas. Nors iš dalies ir taip. Kažkas man trukdo imti į rankas išgirtas bei išgarbstytas knygas. Juk jei grįžtume atgalios, anei vienas iš paminėto penketo (jų būtų kur kas daugiau, tik šitie atsidūrė ant liežuvio galo), sukūrę savo šedevrus, nebūdavo taip garbstomi kaip dabartiniai autoriai. Kaip vadinti šį reiškinį? Piaro pažanga? O gal tai mano, seno niurgzlio, nesugebėjimas suvokti, kad nei S. Geda, nei Just. Marcinkevičius, nei B. Radzevičius, J. Aputis ar J. Kunčinas lietuvių literatūros padangėje daugiau nebepakils, kad jų vietas jau užima kiti, rašantys kitaip, ir, norint tai suprasti, reikia pareguliuoti savo skonio receptorius. Nelaukiu naujų „Priešaušrio vieškelių“, skambių Just. Marcinkevičiaus, mąslių bei tirštų S. Gedos posmų, perregimų lyg voratinklis ir šviesių J. Apučio novelių. Suvokiu, kad kiekvienas bandymas juos sekti yra pasmerktas nesėkmei, bet laukiu akimirkos, kai išgyvensiu tokį pat katarsį, kokį patyriau juos skaitydamas. O dabar negausioje ir bado dieta gyvenančioje kultūrinėje spaudoje matai gausybę panegirikų vienam ar kitam kultiniam (Lietuvos, deja, mastu) autoriui, bet nusvyra rankos, skaitant išgirtąjį kūrinį. Nežinau, gal man vienam taip atrodo, bet perlas pelenuose ir taip žiba, jam nereikia specialių pastų nublizginimui. Tikiu, kad Lietuvoje apstu talentingų autorių, parašančių talentingus kūrinius, bet tas fonas, kuriame vyksta literatūrinis procesas, mano klausai nepriderintas, nes tegirdžiu iškraipytus garsus.

Beprasmiška klausti apie pasaulinį literatūros procesą, nes kas jį gali aprėpti? Specialistai, iš to valgantys duoną? Abejotina, nes tai plati, srauni upė. Turime gausą vertimų, ne pastovėjusių, bet gana šviežių. Ar pasirenkami geriausi, iškiliausi, verti dėmesio? Kas žino. Juk leidyba – verslas, kur ne paskutinėje vietoje yra pinigas. Gal dažnai lemia nedidelė kaina už autorines teises, nekreipiant dėmesio į kokybę? Sprendžiant iš gausos knygynų lentynose, leidėjai tik apsimeta vargšais, reikalaudami lengvatų ir mūru gindami savo teises. Kam leisti tiek knygų, buriant iš ramunės: nupirks – nenupirks? Gal čia iš kitos operos, bet nesusilaikau nepasakęs, kad knyga dažnai paliekama pati sau, nes kelias pas skaitytoją užkertamas finansiniais užkardais. Bibliotekos nepajėgia ir skaitytojas nevalioja. Lieka knygynų lentynos, o paskui sandėlis, o kai išsivadėja spaustuvės dažų kvapas, lieka akcija, tarkim, „Knygų Kalėdos“ ar panašiai.

Sunkiai išdildomą įspūdį pastaraisiais metais paliko Juliano Barneso „Flobero papūga“ ir vieno mylimiausių mano rašytojų, Umberto Eco, „Prahos kapinės“. Tiek greitomis, kas buvo ant liežuvio galo. Du kartus per savaitę stabteliu ties naujų knygų lentyna ir kone visas perverčiu, nes man knygų vartymas yra savotiškas malonumą teikiantis ritualas. Ir tik kartą per mėnesį atrandu įtraukiančią knygą. Jeigu pasiseka...

Derėtų užsiminti apie kitą šių laikų fenomeną: knygų leidybą už savas lėšas. Kitaip sakant, kūrybos ir jos realizacijos procesas pasisuko visai kita linkme. Buvo laikas, kai parašytas kūrinys turėjo atitikti ne tik ideologinius, bet ir meninius reikalavimus, o finansinis kūrinio realizavimo rūpestis gulė ant leidėjo, ne ant kūrėjo pečių. Dabar liko tik viena problema: turėk pinigų. O tada leisk, ko širdis geidžia: sapaliojimus, sapnus, nuojautas, gali tuščiame puslapyje padėti riebų tašką, niekas nevaržo – nei ideologiniai, nei meniniai reikalavimai, tik pinigų suma. Kartą žvilgterėjau į per savaitę išleistų knygų sąrašą: apie dvidešimt procentų – už savas lėšas. Daugiausia, be abejo, poezijos, juk esame dainių tauta. Toliau – giminių istorijos ir atsiminimai. Tuščia jo, nori žmonės patenkinti savo tuštybę ir turi už ką, tegu! Bet tos vadinamosios knygos nesipuikuoja vien dotuotojų salonuose, jos gausiai dovanojamos bibliotekoms, kurios, šiuo metu gyvendamos bado dieta, dovanotam arkliui į dantis nesidairo. Turime paradoksalią situaciją: Aido Marčėno, Kornelijaus Platelio ar Sigito Parulskio knygos guli knygynuose, nes autoriai, gavę varganą honorarą bei kelis autorinius egzempliorius, negali apdovanoti visų Lietuvos viešųjų bibliotekų, o štai autorius, už savo lėšas išleidęs paistaliojimus, gauna visą tiražą ir gali su juo elgtis kaip tinkamas: laikyti po lova, jei yra vietos, ar dovanoti bibliotekoms. Mažiau apdairus renkasi pirmąjį variantą, labiau praprusęs – antrąjį. O kaip bibliotekos lankytojai?

– Kiekviena karta turi savo literatūrinį skonį, kitaip tariant, literatūrinę srovę, geriausiai atliepiančią tos kartos poreikius, mąstymo stilių, emocinę raišką, stipriai veikiančią žmonių gyvenimo būdą. Mūsų laikais tokia srovė buvo Lotynų Amerikoje gimęs magiškasis realizmas, padaręs didžiulę įtaką viso pasaulio kultūrai. Gaila, bet Lietuvoje visa tai prasprūdo tarytum smėlis tarp pirštų, mūsų rašytojai, išskyrus Saulių Tomą Kondrotą, kaip buvo įsikabinę į realybę, taip ten ir liko. Žinoma, nemanau, kad visiems reikėjo pulti mėgdžioti Gabrielį García Márquezą, tačiau ar Jums neatrodo, kad mūsų literatūra, be socialistinio realizmo, taip niekada rimtai ir neįsiliejo nė į vieną literatūrinę srovę, t. y. liko kaboti tarp didžiosios literatūros ir saviveiklos?

– Bandymų yra visokių, tarkime, iš žinomiausių – postmodernizmas, kuriam ne vienus metus lankstėmės, ir nuolatos lietuviškoje viešoje erdvėje sumirgantys pranešimai apie lietuvių rašytojų norą sukurti euroromaną. Nežinia, gal tai tėra tik kritikų išmislas, gal tie rašytojai, kurdami savo romanus, galvoja apie Rytų ar Azijos rinkas, o gal tik apie meninę kokybę ar lygį, o ne apie mistinius europinius standartus. Juk tikriausiai lietuvio gyvenime neliko anei vienos, įskaitant ir tokį jautrų dalyką kaip privatumas, egzistavimo sferos, kuriai nebūtų pritaikyta eurodirektyva. Kažkas nevykusiai juokavo, kad eurobiurokratai dar nereguliuoja š... spalvos. Na, čia reikėtų prisiminti – ko nepadarė minėtieji Briuselio valdininkai, tą sėkmingai pabaigs (ir pribaigs) tautiniai. Bet tiek to, juk mūsų daina ne apie tuos didvyrius. Kita vertus, į pasaulinę ar europinę rinką mūsų rašytojų kūriniai kelią prasiskina. Ar dėl oficialių institucijų, pašauktų vykdyti lietuvių literatūros sklaidą, ar dėl lobistinių pastangų – neaišku, klausimas kitas: ar į užsienio kalbas verčiama tai, kas geriausio sukurta Lietuvoje, ar tai, kas tik KAI KAM atrodo kaip geriausia? Retorinis klausimas.

Tiesą sakant, „užnešė ant posūkio“. Bet, norint patiems sukurti srovę (kaip neprisiminti kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto sparnuotos frazės apie sroves!), būtina, kad mus žinotų artimas ar tolimas užsienis. Kitaip sakant, srovė turi būti nemenka ir pratekėti pro valstybinę sieną, pageidautiną tą, kur į Vakarus. Iš viso pokalbio aiškėja, kad to nepavyko padaryti iki mūsų, bet būkime optimistai ir vilkimės, kad po mūsų tikrai pavyks. O geresnių ar menkesnių sekimų madingomis literatūrinėmis srovėmis tėvyninėje literatūroje niekada nestigo.

– Matyt, nesuklysiu sakydamas, kad viena didžiausių lietuvių literatūros bėdų yra... prasta parašytų knygų reklama, tiksliau – visiškas jos nebuvimas. O verstinės knygos, dažniausiai prasto skonio skaitalas, yra išreklamuojamos taip, kad nekritiško proto skaitytojams atrodo pasaulinio lygio šedevrai (Dano Browno „Da Vinčio kodas“, E L James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ etc.). Vangiai, o ir tai dažniausiai specialiuose literatūriniuose leidiniuose, lietuvių autorių kūrinius aptarinėja kritikai, beveik išnyko viešos literatūrinės diskusijos per radiją, televiziją... Sakykite, kas lėmė tokią nepalankią mūsų literatūrai situaciją, kas turėtų rūpintis knygų reklama, ką reikėtų keisti, kad lietuvių autorių kūryba jei nenukonkuruotų, tai bent jau galėtų konkuruoti su verstine literatūra?

– Nenorėčiau sutikti su tokiu problemos traktavimu. Knyga – ne vaistai nuo viduriavimo ar skausmo, ne sargiai, ne šampūnas ar balinanti dantų pasta. Tai yra ne tie kasdienio naudojimo produktai, kurių reklamos televizijoje sukasi kas pusvalandį. Pirmiausia knygų autoriai ir leidėjai neturi tiek pinigų, kad galėtų nusipirkti eterio laiko, be to, žiūrintys televiziją neskaito knygų. Vadinasi, knygų reklamai belieka kultūrinės spaudos, kuri pamažu skurdinama, puslapiai. O čia dažnai būna perteklius panegirikų vienam ar kitam autoriui, užmušančių norą skaityti liaupsinamą knygą. Gal čia netiktų maksima: gera prekė pati save giria, nes knyga pernelyg specifinė prekė. Aišku, jei rašytojai būtų kviečiami į bulvarinių televizijų laidas ir ten lyg dangaus skliauto nepasiekusios žvaigždutės postringautų apie kūrybos planus, susidomėjimas naujais kūriniais šiek tiek pagyvėtų. Gal vienas kitas atitrauktų traiškanotas akis nuo televizoriaus ir paieškotų knygos. Ką gali žinoti. Visa kultūrinė aplinka yra nustekenta, nėra kultūros strategijos, yra tik strateginiai planai ir gausybė dosniai finansuojamų projektų, kurie stovi net ne šalia kultūros, bet užribyje. Kultūra Lietuvoje dūsta, net ne dūsta, o yra sąmoningai dusinama. Jei kalbama apie kolaborantus prie sovietų, tai kultūros dusintojai nepriklausomoje Lietuvoje kam atstovauja? Su kuo kolaboruoja?

Dar apie kritikus, kurie lydi knygas į gyvenimą, nuo kurių žodžio priklauso, ar knygai „išdygs“ kojos ir ji nukeliaus pas skaitytojus. Duokdie, kad klysčiau, bet sunku atsikratyti minties, kad senoji kritikų gvardija buvo platesnio akiračio nei dabartiniai, kurie lyg politikai, paremti rinkimuose neįvardytų asmenų, privalo atidirbti, todėl, įsižiūrėję vieną ir tą patį kūrėjų būrelį, nemato, kas už horizonto ar net šalia. Manyčiau, kad nuo to kenčia ne tiek nepastebėti kūrėjai, bet pats literatūros procesas, nes per siauražiūrius kritikus tampa vienspalvis. Tragiškiausia, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose humanitarų rengiama bene daugiausia, po kelis tūkstančiui gyventojų (čia fantazija, nes statistikos neturiu). Tik kur jie išnyksta? Anglijose, airijose? O kritikų užsiėmimas tikriausiai yra vienas pavojingiausių, todėl toks didelis mirtingumas.

– Ne paslaptis, kad didelė dalis verstinės literatūros yra detektyviniai romanai arba romanai su labai stipriu kriminaliniu užtaisu. Pats esi parašęs kelis tokius romanus, dabar štai, jau keletą metų – tyla! Nenoriai juos rašo ir kiti lietuvių autoriai, ir man neaišku kodėl, juk gera detektyvinė istorija yra neabejotinos sėkmės garantas. Skandinavų, rusų, amerikiečių į lietuvių kalbą išversti detektyvai ilgai neužsiguli knygų lentynose. Kas vis dėlto atbaido lietuvių rašytojus nuo kriminalinių temų, kurių, paimtų iš mūsų kasdienybės, užtektų ne vienam šimtui romanų, kodėl šis užsienyje toks populiarus žanras Lietuvoje yra trečiojo nebylio brolio vietoje?

– Manau, todėl, kad lietuviams atrodo: a) padaryti nusikaltimą ir apie jį rašyti – yra vienas ir tas pats, ir b) detektyvinė literatūra – antrarūšė. Pirmasis teiginys iš davatkiškumo, o antrojo teiginio absurdiškumą savo kailiu pajuto tie, kurie bandė sukurpti detektyvą. Man atrodo, neprotinga deklaruoti: aš detektyvų neskaitau! Arba: nerašau! Tarsi tai būtų privalumas ir prielaida kurti didžiąją literatūrą. Paprastai taip sakantys yra literatūros impotentai. Beje, jūsų minima kraujo prisodrinta Lietuvos kriminalinė kasdienybė nėra verta gero detektyvų rašytojo plunksnos, nes pernelyg aiški, pernelyg pilka: pinigai, pavydas, pinigai, pavydas. Tarsi ir viskas? Noriu pridurti: šiųmetinė Vilniaus knygų mugė buvo skirta detektyvinei literatūrai. Ar buvo pristatytas nors vienas detektyvas? Lietuviškas tikrai ne. Gal mūsų rašytojai pernelyg siaurai supranta savo pašaukimą? Arba mugės rengėjai nesugebėjo šia tema sudominti leidėjų, kurie galėjo skelbti detektyvo konkursą ar pan. Gal čia tas atvejis, kai kairė nežino, ką daro dešinė?

– Paradoksas – lietuviai laiko save jūrininkų tauta, gyvename jūrinėje valstybėje, mūsų buriuotojai skersai išilgai išraižė pasaulio vandenynus, įveikė pavojingiausius sąsiaurius, o literatūroje, be kapitonų Sigito Šilerio ir Eimučio Astiko prisiminimų, visiškas štilis! Mes, skirtingai nei latviai ir estai, neturime nė vieno marinistinio romano! Nejau rašytojams ekstremalus, įvykių kupinas jūrinis gyvenimas atrodo nuobodus, primityvus, nevertas plunksnos?

– Iš tiesų, stengiamės sau ir pasauliui įrodyti, kad esame jūrinė tauta, o lietuviškos marinistikos lyg ir neturime. Vienu laiku garsėjo Vytautas Brencius ir Jonas Kantautas, Algimantas Polis, Vitas Žvirdauskas, Ignas Pikturna. Tuntas rašytojų plaukė su žvejų ir prekybinio laivyno laivais ir paskui prirašė „turistinių“ marinistinių kūrinių – prozos ir poezijos. Bet neliko laivyno, liko tik jūra be marinistų. Jeigu kas ir parašo, tai tik stovėdamas ant kranto. Tiesa, yra dar Rimtautas Rimšas. Jo „Ne Karibų krizė“ pretendavo tapti net Metų knyga, kurią gyrė Vytauto Kubiliaus premijos laureatas kritikas Marijus Šidlauskas, ne bet kam dalijantis savo panegirikas. Turėjome du užkietėjusius jūreivius, kuriems girgždėjo tarp dantų druska, – V. Brencių, bet per anksti pasimirė, ir J. Kantautą, pastarasis tik retsykiais nudžiugina mus marinistiniais posmais. Dar paminėtini keli tolimojo plaukiojimo kapitonai, susigundę ar sugundyti paimti plunksną į rankas. Ir ne veltui, nes E. Astiko, S. Šilerio ir Žydrūno Naujoko knygos negausioje lietuviškos marinistikos lentynoje užima garbingą vietą. Atrodo, viskas. Ar sulauksime lietuviškojo Josepho Conrado? Ar bent Juhano Smuulio?

– Esate Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, vaizdžiai tariant, visų Vakarų Lietuvos rašytojų viršininkas. Turint omenyje, kad rašytojai yra dideli individualistai, nemėgstantys suvaržymų, itin vertinantys laisvę, nepriklausomą bendravimą, sakykite, kaip sekasi organizuoti skyriaus veiklą, sutelkti juos ne tik asmeninių, bet ir bendresnio pobūdžio problemų sprendimui?

– Tiesiai sakau: sekasi nelengvai – dėl jūsų aukščiau išvardytų ir man neaiškių priežasčių. Kartais norisi su jais bendraujant griebtis ne tiek riestainio, kiek rimbo. Bet argi padės? Tik pakliūsi į VTEK. Galbūt, prisipažinsiu, nemoku jų sutelkti. Kita vertus, juk jų nereikia mobilizuoti ginti tėvynės, kasti griovių ar rašyti kolektyvinių kūrinių. Būna, net dažnai, kai rašytojai pamiršta, nesilaiko žodžio, o iš esmės elgiasi beveik pakenčiamai, bet trūksta bendrystės, iniciatyvų, noro padaryti ką nors kitiems, ne vien sau. Ramina nuojauta, kad ir kitur panaši situacija. Pagaliau, svarbu, kad jie rašo, juk jų pašaukimas yra rašyti, o ne susirinkimuose priiminėti rezoliucijas. Vis dėlto skyriaus rašytojai sukuria kūrinių, vertų premijų, belieka pasidžiaugti, kad per pastaruosius metus pelnėme vieną Nacionalinę, dvi Vyriausybės kultūros ir meno bei keletą vietinių premijų. Nesnaudžiame ir kituose frontuose. Maga pasigirti, kad pavyko atminimo lentomis pažymėti namus, kur gyveno ir dirbo iškilūs literatūros žmonės. Ant senojo pašto atsirado lenta poetui Henrikui Radauskui, o keturvėjininkui Saliui Šemeriui – ant namo, kuriame jis gyveno. Jau yra atminimo lenta poetui Pauliui Dreviniui, rudeniop planuojame sukurti atminimo lentą ilgamečiam Klaipėdos rašytojų vadui Rimantui Černiauskui. Kartu su ukrainiečių bendrija pasodinome penkis ąžuoliukus Taraso Ševčenkos 200-osioms gimimo metinėms ir Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Aktyviai dalyvaujame kasmetiniame Poezijos pavasaryje, praturtiname jį savais renginiais. Paminėtini Skulptūrų parke rengiami skaitymai „Išėjusiems“ bei „Eilės liejasi laisvai“, kur savo kūrybą skaito visi norintys. Kasmet rengiame rudeninius trumposios prozos konkursus ir skaitymus. Organizuojame respublikinius haiku konkursus. Kartu su Lietuvių kalbos gynimo draugija už rėmėjų lėšas I. Simonaitytės bibliotekos kieme įrengėme paminklą lietuvių kalbai – granito trinkelėse iškalti išnykę lietuvių kalbos žodžiai. Leidžiame almanachą „Baltija“, kuriam stuktelėjo jau trisdešimt metų. Vienu žodžiu, krutame, judame.

– Jau daug metų vadovaujate Klaipėdos I. Simonaitytės viešajai bibliotekai, pavertėte ją ne tik modernia informacijos saugykla ir jos skleidėja, bet ir bene didžiausiu Vakarų Lietuvoje kultūros židiniu. Visas Jūsų gyvenimas susijęs ne tik su knygomis, bet ir su informacinėmis technologijomis, jų populiarinimu ir sklaida. Sakykite, ar dalyvaudamas šituose projektuose nejaučiate pavojaus knygai, nešokate naktį iš lovos susapnavęs, kad kasate jai kapą? O gal daugelio informacinių technologijų entuziastų pranašaujama knygos mirtis yra tik nevykusi prognozė ir knygą žmonės rankose laikys dar ne vieną šimtmetį?

– Jeigu naktį ir šoku iš lovos, tai tik pabudintas minties: kas ir kada perskaitys jau parašytas ir bibliotekose sukauptas knygas. Sunku išvesti absoliutų dydį, bet tikriausiai bus netoli teisybės: kas šešta bibliotekų lentynoje stovinti knyga yra retai vartoma. Kita mintis, neduodanti ramiai miegoti: kaip pasiekti, kad kiekvienas, atėjęs į biblioteką, rastų tai, ko ieško, ir išeitų pasipuošęs šypsena, o ne surūgęs. O knygai kapą kasa jau seniai. Esu ne kartą sakęs, kad dabar gyvename tarsi Gutenbergo epochoje, kai spausdintina knyga išstūmė rankraštines. Kalbant apie pasaulinės literatūros tendencijas, tiesiog nuodėmė nepasvarstyti jos ateities, tik, kaip dainuoja viena rusų roko žvaigždė: kas aš toks, kad sakyčiau teisybę? Lietuviškoje viešojoje erdvėje neteko užtikti svarstymų, kas laukia literatūros, siaučiant informacinėms technologijoms. Apie tradicinių popierinių knygų išnykimą priskaldyta keliolika kubų malkų, o štai kas laukia dailiosios literatūros, nekalbama, arba aš praleidau pro akis ir ausis. Jeigu taip, tektų pradėti spekuliuoti, nes tai velniškai plati tema – yra kur pasireikšti ir kvailybei, ir išminčiai. Sakydamas, kad laikas apie tai prabilti, turiu galvoje vaizduojamąjį meną, kur tradicinę tapybą ir skulptūrą keičia instaliacijos su ar be žodelio „video“. Kalbama, nesidievažiju, jog tai teisybė, kad dabar menus studijuojantiems nedėstoma nei plastinė anatomija, nei piešimas, nei granito ar medžio apdirbimas. Belieka parankinės medžiagos. Kas tai – mada ar tendencija? Kodėl gi literatūroje taip nedrąsiai laužoma tradicija ir apsakymas lieka panašus į tuos, kokius rašė Jonas Biliūnas ir Petras Cvirka? Tiesa, dabar prozoje vyrauja žanras, kurį vieni įvardija „tekstu“, kiti „esė“, romanų forma irgi modernėja, buvo siūloma „nušauti siužetą“, o apie poeziją baisu ir užsiminti. Ten bandoma modernėti ne dienomis, bet valandomis, bet pagrindinė medžiaga, iš kurios „lipdoma“ literatūra, lieka žodis. O juk mene pasikeitė ne tik išraiškos priemonės, bet ir medžiagos. Neseniai Lenkijoje su kolegomis diskutavome ta tema. Žymus ir populiarus jų rašytojas išsakė nuomonę, kad literatūra su visais tradiciniais žanrais, taikydamasi prie spartėjančių informacinių technologijų virsmo, taps plačiu videožaidimų lauku, kur žmogus, užuot šnarinęs knygos puslapius ir įtemptai sekęs siužetą, keliais ekrano prisilietimais pats įsilies į veiksmą ir taps jo dalimi, gal net keisdamas siužetą. Taip, anot prelegento, literatai pritrauks prie savo kūrinių ir tuos, kurie dabar prisvilę prie mobiliųjų įrenginių bei kompiuterių. Ypač komentarų rašytojus. Pabandykime įsivaizduoti, kaip palengvėtų kolektyvinė lietuvio sąžinė, jeigu tokia egzistuoja, kai internete neliktų šlykščiausių komentarų apie viską. Todėl vien apie šią visuomenės grupę galvojant reikia skubiai kurti jiems patrauklų užsiėmimą.