Vladas Braziūnas. STALO KALNAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 144 p.

 

Kiek Vladas Braziūnas yra parašęs poezijos knygų, sunku suskaičiuoti. Tokio sąrašo niekur nerasime, net enciklopedijoje. Todėl į naujausią poeto knygą „Stalo kalnas“ (2014) pažvelgsiu kaip į visetą, kuriame, tikėtina, sudėta gerai subrandinta meistro poezija (čia reiktų pridėti sąrašą V. Braziūnui skirtų tarptautinių, valstybinių ir vardinių nominacijų) su atpažįstamomis, tik šiam autoriui būdingomis pasaulio, ar veikiau pasaulės, šventenybės nuojautomis ir pagavomis.
Naujausioje poeto knygoje Skirmantas Valentas rastų apsčiai medžiagos poetinės etimologijos tyrimų tąsai (žr. studiją „Mė(lynojo)nulio lingvistika“, 2007). Tokie rašytojai kaip V. Braziūnas – tikras džiaugsmas literatūrologams, ieškantiems sakmiškos mitopoetinės žemės, kurioje laikas teka ratilais, ratais arba iš pabaigos į pradžią („pradėjau gyventi atgal“, p. 35, „bet žemei nebuvo galo“, p. 64). Tikriausiai nė vieno šiuolaikinio poeto kūryboje nėra tokio kalbos klodo daugiasluoksniškumo su aliuzijomis į mitologinę erdvę, į archaikos paieškas baltų kalbų prokalbėje („minimas kalbomis / mūsų kalvãrijų ratais / atverpki mūsų kaltes / mūsu Tēvs, kas esi debesīs“, p. 13). Teks pripažinti, kad tokių reveransų mūsų kalbai nesugeba ir nebesugebės atlikti joks jaunosios poetų kartos atstovas („pamiršęs Daukšą ir daug ką“, p. 86).
V. Braziūnas yra ne tik kalbos, bet ir verbalinės akustikos, kalbėjimo (parole) meistras, jo eilėraščiai dažnai skamba kaip šamaniški užkalbėjimai (žodžių ėjimai), neretai išsiliejantys eklektiškais minčių viražais, kuriuose keistai (ne)dera aliteracijų sujungti žodžių sąskambiai: „kapas kuoja kvepia“ (p. 62), „užėjo gysločiais / susmego gražuolių šukuosenos / šlaistos šešėlių šeškai“ (p. 61), „pamišėlių kikiliams kiniškai čiauškant“ (p. 100), „skrudintos skruzdės“ (p. 123) ir pan.
Visi nederėjimai gali būti pateisinami nebent sąmonės srauto (ne)logika, tikra ar tariama kalbos rekonstrukcija (raštologija), bet labiausiai teksto darna išryškėja eilėraščius skaitant balsu – čia ir slypi visa poeto gracija. Tada kūriniai intuityviai įteigia užkalbėjimo ar aukojimo ritualo prasmę. Beje, užkalbėjimas šiame V. Braziūno rinkinyje yra labiau atkalbėjimas, išreikštas priešdėliu at- (atmainytas, atrytas, atvirtę, atkosėja, atverpki, atsieti, atmigdyt, atliūliuoti ir t. t.) ir pajungtas knygos loginei struktūrai ir koncepcijai, kurios viena pagrindinių intencijų – grįžti į laiko pradžią: „avelės į gardą / ir žuvys į tinklą / ir žuvusie kelias / bevardžiai, beginkliai“ (p. 72); „ir aš, mirties atrytas“ (p. 41). Amžinojo sugrįžimo mitas nukreiptas čia ne tik į kosmogoniją, bet ir į savikūrą: „apako ežeras, aš pamiršau jo vardą / uola išniro, olos įsčios vėrės <...> buvau galva Adomo, aptaškyta / kraujais, bet dar turėjau velnio akį“ (p. 19).
Taigi V. Braziūnas labiausiai intriguoja gebėjimu kurti daugiaprasmį tekstą, nors kai kuriais atvejais galėtume papriekaištauti dėl minčių ir temų (remų) chaoso: antikiniai mitai, bibliniai motyvai, kasdienybės poetika ir kultūriniai artefaktai, oniriniai, mitiniai ir realūs laiko bei erdvės samplaikos pojūčiai. Viename tekste sutiksime ir laumes, ir Viešpaties žuvis (p. 11). Pavyzdžiui, eilėraštis gali būti pradedamas tikrovės vaizdu („ant pernykščių ražienų varnėnas / patvory priraišuojantis šuo <...>“), o baigiamas mitologizuotos sakralios erdvės vaizdiniu („naktį snigo, iš ryto patvino / gyvas vynas iš bado taurės / Hado pusėj mačiau: alavinė / ledo kurkulus leido varlė“, p. 97). Kitu atveju visas veiksmas gali vykti metaforizuotoje mitinėje plotmėje. Anot S. Valento, „Kalbos dailidė“ naudojasi didžiai archajišku laiko suvokimu: visa tai, kas buvo, yra ir bus, egzistuoja sinchroniškai, t. y. dabar. Praeitis poetui yra matoma, ji, kaip ir Homero modelyje, yra ne už nugaros (taip praeitį įsivaizduoja šiandieninis europietis), o prieš akis“ (S. Valentas, „Mė(lynojo)nulio lingvistika“, p. 257). Kadangi įprastinis laikas paprastai yra beprasmis, V. Braziūno pasirinkta strategija pasiteisina – dieviškojo laiko atkartojimas sakralizuoja bet kokį aprašomą veiksmą.
Ir vis dėlto, vieno eilėraščio žodžiais tariant, autorius tikriausiai jaučiasi „neskaitytas / it Rilkes Rožių ciklas“ (p. 59), nes, kito eilėraščio žodžiais tariant, „graudžiai gūdus grumėjimas / sakinių, kur gaubia ir glaudžia, nes skaldo / nesigviešia valdyti, tik šviečia viešas ir mėlynas // žydras kalbos gomurys“ (p. 70). Paliksime retoriškai atvirą klausimą, kiek V. Braziūno kūriniai įtraukia ne tik prie žodžių palinkusius tyrinėtojus, siekiančius įminti autoriaus užmintas mįsles („mįslių kūrėjas žaidė / laikais, daiktais ir žodžiais“, p. 120).
Įtaigiausi ir galbūt meniškai vertingiausi yra tie eilėraščiai, kuriuose esama kalbinės rekonstrukcijos ir archajinės etninės kultūros ženklų ir kurių struktūra ritmiškai ir vizualiai išbaigta su pulsuojančia vidine ir išorine „kraujo ritmodara“. Tačiau esama ir nevisiškai sklandaus kalbėjimo, kurio nederėtų praleisti pro akis knygos redaktoriui (pavyzdžiui, „o kada iš dainos sugrįšiu / į atskirą griežtą nuomonę / sueina žmonės ir metai / žmonėms ir žmonių vaikams“, p. 68). Siužetiškai įdomus eilėraštis „du idealiu: Pranciškus ir arkliavagis“, kurį vainikuoja išmintį teigianti pabaiga: „serafimas turėjo sparnų / triskart daugiau negu juodvarnis“ (p. 124). Norėtųsi ir daugiau refleksyviosios filosofijos, tačiau tuomet autorius veikiausiai prarastų savo rašymo braižą.
Rasime šioje knygoje ir elementarių būties pagavų, kurios savo stilistika artimos, pavyzdžiui, Donaldui Kajokui („stumiesi, delnais iri / iš gražumo liaujiesi iręs“, p. 107; „kalba ta ne mūsų / mūsų tik žodžiai, tik amžinas / susitylėjimas mūsų“, p. 57). Tačiau V. Braziūnui svarbu ne būtis per se (kaip D. Kajokui), bet šventenybės ieškojimas:

 

miškų ir pievų paukščiai, o miestè
ant kalno sukom lizdą, nuo dievų
altorių vogėm trupinius, besotės
jauniklių ryklės žiojosi, raudonos
aplinkui tryško sprogėlės, žilvičių
gležni žaltyčiai stiebėsi Dievop
ir upė šniokštė tarsi balso klostės
ir pieno putą taškė ant žolių

 

(p. 82)

 

Ne veltui ir rinkinio pavadinimas teikia nuorodą į aukojimo vietą, kuri žymi ir ledynmečių plokštikalnę, ir altorių, ir aukojimo stalą („tuščias aukojimų stalas / tu čia ir tėvas, ir motina / verpėja ir atverpėjas / artėji prie Stalo kalno“, p. 13), ant kurio aukojama visa tai, kas po saule – pasaulė. Knyga pradedama pasaulio pradžia ir baigiama skęstančia pasaule. Paskutiniai rinkinio eilėraščiai („raibojo gaidžio aukojimas“, „raudonos lapės aukojimas“) programiškai išpildo „aukojimo stalo“ sumanymą. Svarbų vaidmenį čia atlieka ir gamtos stichijos, visokios „Dievo blindelės“ ir kitokie paukštyčiai. Taigi ši knyga – lyg bandymas sukurti, t. y. atkartoti kosmogoninį mitą.
Šventųjų tekstų išmintis skelbia, kad archetipinių veiksmų kartojimas suteikia aukotojui nemirtingumą – aukotojas pasineria į dievišką nemirtingųjų pasaulį. Šiuo atveju sakytume – įžengia į lietuvių literatūros klasikos panteoną. Kita vertus, nežinia, kas čia labiau auka – autorius, skaitytojas ar visagalis tekstas – įmanusis raštologijos principas.


Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 12