Kertinis akmuo, tad ir kertinis skiemuo. Nedaug lietuvių kalboje tokių žodžių, bet jų grupei priklauso ir žmuo; tikėtina, kad tokia galėjo būti pirminė žodžio „žmogus“ forma. Rimvydas Stankevičius eina nuosekliai – nuo svarbaus prie svarbesnio, neaplenkdamas svarbiausio, vis matydamas jį prieš save. Svarbiausio nepaliesi, bet matysi, jei pajėgsi matyti, išgirsi, jei įstengsi girdėti.
Arnas Ališauskas naująją R. Stankevičiaus knygą „Kertinis skiemuo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015) jos tamsiai mėlyname viršelyje pristato taikliai ir patikimai. Užbaigia klausimais: „Dievoieškos nėra, nes Dievas jau atrastas, įvardytas ir įtikėtas, saviieškos nėra, nes savastis jau atrasta, įvardyta ir įsisąmoninta. Kas lieka? Kas ta stiprioji jungtis?“
Kas? René Descartes'o esame įtikinti, kad visur ir visada lieka abejonė. Abejonė ir tuo, kas atrasta, įvardyta, įtikėta, įsisąmoninta. Visi sąmoningieji žmogaus sielos judesiai ir veiksmai iš šviesos ir šviesoje. Bet nėra sielos, juolab kūrybingos, kurios neištiktų tamsa. Abejonė yra tamsos palydovė, pati švelniausia, kol nepereina į ardančias, griaunančias galias. Abejodami teigiame šį pasaulį, teigiantį mus pačius, amžinus ir laikinus tą pačią akimirką. Viskas greta, greta tikėjimas ir abejonė, gėris ir blogis. Bet juk renkamės – ir pasirinkimo galimybė sustiprina žmogaus būties tragiškąjį momentą.
Kas verčia pasitikėti R. Stankevičiumi, jau įžengiančiu į brandos laiką, kas verčia nuo jo kūrybos nenuleisti akių? Tai, apie ką kalba ir A. Ališauskas, postmoderniuoju arba postpostmoderniuoju laiku beveik nebelauktas ir nebesitikėtas poezijos sąmoningumas, kadaise ištartas Česlovo Milošo, savitai, labiau konservatyviai nei liberaliai, atsišaukęs iš Vytauto Kavolio „Sąmoningumo trajektorijų“. Išskirtinio poetinio (arba estetinio) sąmoningumo, visa suimančio, apglėbiančio, nes kur nėra estetikos, nieko nėra: „Su Dievu bendraujant estetiniu lygmeniu, / Nekyla nepatogių klausimų“ („Ką many tu pasėjai, o broli“). Iš estetikos kyla ir santykis su tradicija, su tais, kurie perneša, prineša iki mūsų visa, kas buvo, tad ir lieka reikšminga. Pirmiausia reikšminga tau pačiam ir tik dėl to, tik iš to gali būti reikšminga ir kitiems. Žiūrint, kaip įveiksi tą kelią nuo savęs iki kito, kaip nueisi jį žodžiais lyg akmenimis, kūlgrindomis. Tradicija įpareigoja tik pačius gabiausius, sąmoningiausius, visi kiti yra laisvi. Jie neprivalo pasirinkti, tad jų neištiks ir tragedija, tas baugus aukštis, dėl kurio žmogiškoji būtis ir graži, ir rizikinga.
Knyga pradedama eilėraščiu „Egzorcizmo seansas“. Įsikertantis pavadinimas: tiesiogine prasme – religinė apeiga, skirta blogio galioms įveikti, dvasioms piktosioms. Blogis yra, egzistuoja, gal labiausiai pačiame žmoguje. Netiesiogine (arba poetine) prasme – eilėraštis iš tiesų gali būti suprastas kaip apeiga, skirta įveikti būties erozijai, nors trumpam, nors akimirkai, nors tiek, kiek trunka eilėraštis, sustiprinti gyvenimą, nors kurią jo kertę. Reikia rašyti eilėraščius, kad pasaulis ir baigdamasis nepasibaigtų, nors tolima, bet vis dėlto aliuzija į Aidą Marčėną. Kol rašomi eilėraščiai, žmogaus pasaulis dar turi galimybių.
Kertinė (arba pamatinė) šio ilgo eilėraščio mintis – iš naujo ir iš naujo reikia mokytis kalbėti, iš naujo „aptikti save šiam pasauly...“ Arba pagal Vytautą Mačernį: „Išspręst gyvybės ir mirties lygtis / Su begale nežinomųjų“ („Rudens sonetai“, 7). Poeto lemtis: knyga (parašius) ir komunija (priėmus) – du slenksčiai, už kurių būtina atsinaujinti. Tų būties slenksčių sąmonė tarsi perkeliama kitur, tad atnaujinama patirtis. Kertinę eilėraščio ašį, suvokiamą ir kaip atsinaujinimo, naujo aptikimo savęs pasaulyje pastangą, perkerta klausimas „Kas gi įvyko? Kas čia dėjos visą tą laiką, kol manęs nebuvo?“ Kaip poetas, R. Stankevičius jaučia žmogaus laiką iki gimimo ir laiką po mirties. Ciklo „Vėlių duonelė“ pradžioje laikas iki gimimo irgi pasirodo. Nesi, bet laikas, kol tavęs nebuvo, vyksta, įkrenti į jį; nesame, kol nepradedame rinktis, pasirinkimais įžengdami į tragiškąjį meilės lauką. Klausimas „Kas gi įvyko?“, modifikuojant jo pavidalą, kartojamas, ir tuo būdu tvirtinamas eilėraščio karkasas. Atsakymo nuojauta tik antrojoje eilėraščio dalyje:

Visą tą laiką
Niekur manęs nebuvo.
Visą tą laiką
Niekur nebuvau dingęs. Rausiausi rankraščiuose,
Gėriau triskart per dieną po vieną
Valgomą šaukštą, kaip liepta,
Kaip patarta... Leista?..
Nieko neleista –
Vien akimis, pirštais, lūpom...

Įdomus (ir kalbos, ir prasmės požiūriu) supriešinimas: „Niekur manęs nebuvo“ ir „Niekur nebuvau dingęs.“ Nebuvau, bet ir nebuvau dingęs, buvau nebūdamas, bet ir būdamas gydančiais, palaikančiais kasdienybės veiksmais, bet ir pasirinkimais. Rankraščiai – jau iš sąmoningosios būties, iš rašymo, iš studijavimo, iš to, iš ko tampama literatūros magistrais. Patarta. Leista? Štai ji – abejonė. Viskas tik pačios sąmonės valiai, patiriančiai sielai ir kūnui: „Vien akimis, pirštais, lūpom...“
Tai lyg išoriniai eilėraščio rėmai. O vidinės ertmės užpildomos gamtos vaizdinių, amžinai pasikartojančių: daug lijo, bangavo jūra, bumbsėjo už lango krisdami obuoliai. Ir iš žmonių akimirkų, gesinamų mirties. Bet gal ir karstas, „tuščias vidury kambario“, yra slaptos būties durys, pro kurias pareinama, sugrįžtama? „Tai – jokia mirtis.“ Gal pirmą kartą lietuvių poezijoje mirtis (kaip žodis gana dažnas) įgyja nežymimąjį įvardį – jokia, jokia mirtis. Viskas, kas gali būti pažymėta, gali likti ir nežymėta. Apeiginis (egzorcistinis arba poetinis) veiksmas – amžinosios gyvybės išplėšimas (išsiplėšimas) iš amžinosios mirties (arba iš vieškelio dulkių):

Lyg nieko nebūtų įvykę –
Vėl keliasi, stiepiasi žmonės iš
Vieškelio dulkių, vėl klibinkščiuoja tolyn,
Nelyginant kirvis būtų
Savus žodžius atsiėmęs...

Tekstą jungiantis klausimas „Kas gi įvyko?“ pereina į kertinį (arba esminį) paklausimą:

Nejaugi sielos šitam pasauly
Tik plaukia, kūnų it upių nešamos,
O kūnai, nešami laiko, tik nevalingai kartoja
Konvulsiškus judesius, skirtingam amžiui
Būdingas mintis ir ligas?

Ne filosofijos, o poezijos lietuvių kalba esame sugrąžinami prie Platono ir Aristotelio, prie amžinųjų sielos klausimų. Kas neišnyksta, tas yra. Jei yra neišnykstanti sielos problema, yra ir siela. Visur ir niekur. Bet tai nėra atsakymas. Tik apeiginis gestas: mintis ir liga tikrai arti viena kitos – liga iš mąstymo ir mąstymas iš ligos. Nedaug laisvės (gal kaip tik todėl tiek daug apie ją kalbame): „Nė grūdelio / Iš savęs tegyvam tikėjimui / Palesinti...“ Ir pagaliau tai, kas neišvengiamai ištinka mus visus, – juodosios mūsų akimirkos, mūsų tikrieji nebuvimai, iš kurių taip sunkiai grįžtame, jei grįžtame: „Kieno kranksmo (vėjo laužomais kaulais) / Lig šiolei klausausi juodžiausiomis savo / Akimirkomis...“ Juodosiomis akimirkomis pasaulis nyksta, „<...> meilė – / Visai sulaukėjus, negenėtom šakom, nebetikinti / Pomirtiniu gyvenimu“. Taip, meilė yra pamatinis būties ryšys. Neišvengiamai tragiškas, bet – meilės laukas. Tik mylintys tiki, tik mylintiems priklauso pomirtinis gyvenimas. Gal ir gyvenimas iki gimimo. Mūsų patirtyje yra didelė dalis nepatirties, beveik nepasiekiamos.
Užbaigti eilėraštį, vadinasi, nemažinant įtampos nusileisti kitu šlaitu. Po kiekvienos knygos, po kiekvienos komunijos, po kiekvieno peržengto slenksčio patirti džiaugsmą, bet ir neviltį. Neviltį ir dėl savosios bendruomenės, dėl savųjų: „Kad manoji gentis / Jau seniai atnašauja dievams, / Kuriais niekada netikėjau, kad kalbà jos / Seniai jau ta, kuria nesusikalbu...“ Poetas savųjų ir laisvinamas, ir suvaržomas. Bet ir poetų kaltė, jei jų ir genties kalba skirtinga.
„Egzorcizmo seansą“ galima suvokti kaip bandymą susigrąžinti gyvenimą, jo tikėjimą, viltį ir meilę apeigišku, rituališku (giliai kūrybišku) sielos susitelkimu. Ar jis būtinas – pats egzorcizmo vaizdinys, ar sielos sutelktiniai, tad apvalantys veiksmai gali vykti ir kitais būdais? Sunku pasakyti, poeto valia, valia drįsti, valia rizikuoti, valia laimėti pralaimint ir pralaimėti laimint. Platesnis kontekstas visais atvejais lieka galioti: blogis yra ir yra tokių jo pavidalų, kurių neįveikia įprasti žmogaus veiksmai ir pasiryžimai. Ir todėl pasitelkiamos giluminės patirtys – religijos, meno. Kaip didžioji Prikėlėja „Egzorcizmo seanse“ pasirodo Jono Biliūno (poetui itin svarbaus rašytojo) „Liūdnos pasakos“ Juozapota. „Vienas Dievas težino...“ – tokia yra šios mūsų giliausios egzistencinės elegijos pabaiga, ištariama pasakotojo, Juozapotos sąmonei jau nugrimzdus į gyvenimo užmaršties miegą, budint tik vienam klausimui: „Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?..“

Visą tą laiką tylėjau.
Temačiau vieną
Kontūzytą sielą
Juozapotos veidu.
Suklupus ji traukė ir purtė po vieną
Kūnus iš bendro kapo: „Ar tu ne mano? Ne tu?“...
„Ne aš“, – surikau nubusdamas, sunkiai atgaudamas
Kvapą...

Iš sapno žmogus nubunda kaip iš kito gyvenimo. Arba kaip iš mirties, daug sykių pakartodamas prisikėlimą, bet to nesuvokdamas: „Kažkas čia gyveno, kažkas nakvodavo many, / Kol manęs nebuvo.“ Nežinome, kas yra sapno autorius. Gyvename mainydamiesi gyvenimais, sapnais, sielomis. Tame neapibrėžtame „kažkas“ telpa ir tamsos, blogio, grėsmės pavidalai. Netikėta (tokia ir turi būti meistrystė) pabaiga: manyje yra ir mano vilkai, kurie kaukia atkasę grėsmių pėdsakus. Aš pats esu ir tas, kuris į vilkų kauksmą savyje atsišaukia. Ratas, kuris sukasi, visa, kas prasideda ir po slenksčių peržengimo, neturi tokių užkirtų, kurie amžinąjį sukimąsi trikdytų ar stabdytų.
„Egzorcizmo seansas“ yra knygos įvadas. Kaip būdinga R. Stankevičiui, ir įvado įvadas, nes jam reikia pradėti iš toli, galima būtų sakyti, kad ab ovo. Pradėdamas iš pradžių, su pradžia ir susitinki – su pirmaisiais, sunkiaisiais, arba amžinaisiais, klausimais. Ir su tais, kurie tuos klausimus ir iki tavęs prineša, iš kurių juos perimi, – jau kaip savojo gyvenimo duotį ir užduotį. Tai ir yra tradicija, kas perimama ir pernešama. Pagal Sigitą Gedą, Lietuvoje dažniausiai miršta ir dažniausiai prisikelia Maironis; tai gilioji ir jo sonetų ciklo „Maironio mirtis“ šaknis. Vadinasi, Maironis ir yra gyvasis tradicijos mazgas. Ar bent vienas iš tų mazgų – ir silabotoninio eiliavimo, negraužiančio lietuviško žodžio kojų.
„Silabotonika“ – taip pavadintas pirmasis „Kertinio skiemens“ ciklas. Silabotonika – kaip atskaitos taškas, kaip eiliavimo dėsnių pajautimas, suderinimas su gimtosios kalbos prozodija. Slenkstis, kurį peržengė Maironis, lietuvių poezijai atverdamas kitą kelią. „Silabotonika“ pradedama epigrafu iš Maironio „Mano gimtinė“; tai tas pats laikas, kuriam priklauso ir Juozapota. Skaidrus, paprastas pirminio eiliuoto žodžio gražumas – kokie atviri vartai tragedijai: „Ten močiutė užlingavo / Raudomis mane, / Į krūtinę skausmą savo / Liejo nežinia.“ Maironis yra į savo gentį įsiliejęs ir iš jos išsiliejęs. R. Stankevičius tai gerai jaučia. Galima sakyti, kad poetas kaip kūrėjas subręsta tada, kai pajunta tradicijos balsus, į kuriuos atsišaukia. Poezija nėra vieno žmogaus reikalas, nors visų reikalu ją paverčia tik atskirieji. R. Stankevičiaus Maironio ciklas neišvengiamai skaitomas po Justino Marcinkevičiaus „Pavasario balsų Pasandravy (Maironis)“, parašytų 1987 metais, po Sigito Gedos sonetų „Maironio mirtis“ (1985–1986). Ir iš karto galima pasakyti, kad gerai skaitomas – atskirai, įsimenamai, kaip balsas tarp balsų ir kaip atskiras balsas. Nuostaba: kaip „Egzorcizmo seansas“ palaiko knygos junglumą, pritekėdamas iki Maironio ciklo ir prasiskverbdamas gilyn. Vienas geriausių ciklo eilėraščių – „Kaune, prie Rotušės“ prasideda tokia eilute: „Sunku patikėti – šitiek metų Mairony lindėjau!“ Maironio valstybiškumas, tad ir Lietuvos silabotoniškumas, dėsnių jutimas. Kirčio ir gal net kirčio dėsningo pasikartojimo. Šventumo ir profaniškų veiksmų kaita: „Gyvenimas kaip laikymas mišių ar skliauto...“ Persmelkiantis kreipinys: „Ką many tu pasėjai, o broli“, – taip, R. Stankevičiui pasiekiamos aukštosios, netgi ekstatinės būsenos. Bet jos ir suvaldomos – eilėraštis iš teiginių, formulių. Pagrindinė dar pakartotina: „Su Dievu bendraujant estetiniu lygmeniu, / Nekyla nepatogių klausimų.“ Estetinis gyvastingumas poezijos programoje iškilo pirmajame „Literatūros lankų“ numeryje. Tik estetika, tik meninis lygmuo įveikia nepatogius klausimus. Netgi bendraujant su Dievu, kas R. Stankevičiui yra esminga.
Maironio ciklas svarbiausias knygoje, kertinis. Dar sykį nuostaba – jis labai tinkamas ir mokyklai, gimnazistams, kad žinotų, „kurlink / Augti / Žmonių vaikai“. Tinkamas jauniems žmonėms, tiesiog provokatyvus ir vieno ciklo eilėraščio pavadinimas – „Neskaičiau Maironio“. Net jei ir liksime Maironio neskaitę, jis pats mus perskaitys. Galiausiai poezija ir yra tam, kad mus perskaitytų. Ir padarytų tai, ką ir turi padaryti. R. Stankevičius tvirtina pasitikėjimą poezija. Tai programiška.
Silabotonika – sako poetas ir renkasi laisvuosius metrus bei ritmus, ritmą itin akcentuodamas („Ritmas“). Ir lygesnė silabotoninė eilutė lengvai įgula į intonaciškai laisvą sintaksę. Galima sakyti, kad R. Stankevičius atgaivina jambo alsavimą. Gali be rizikos (kaip Jonas Strielkūnas) sugroti eilėraštį rimuotu ketureiliu („Maironio gatve aukštyn“). Justi ritmą, vadinasi, justi kūno ir sielos neatskiriamus atsiliepimus į begalinį visatos alsavimą-ritmavimą (ir čia jau budi V. Mačernis), tvirtinti ir tvirtinti kalbos pylimus, žymimus ir rimais:

Nes čia viskas rimuojasi,
Jei tik drįsti pastebėti:
Žmonės miegantys,
Žmonės glostantys,
Žmonės, kalantys prie kryžiaus...

Mintis (kartu ir poetinė frazė) „Visa kita – tik ritmas, / Tik menas jam nesipriešinti“ tinka ars poetica antologijai. Poetui pasisekė tai pagauti ir tai pasakyti. Atrodo, kad vis turime priešintis, kad tik taip išsaugome atskirumą. Bet ne – yra ir menas nesipriešinti. Netgi glaustis. Kad galėtum ištarti: „Gražu lyg po mirties: / Mėnulio pjautuvas speiguotoje vaiskybėje“ („Po mirties“). Gražiai šiame eilėraštyje atsiliepia Maironio „Jaunosios Lietuvos“ gal žinomiausio posmo įspūdis – septintosios giesmės pradžia: „Ir kas do naktis!“ Grožis, grožio takas veda sielą anapus, estetinis jausmas, iš kurio atsiranda sąšauka su išmintinguoju Seneka, su jo ištartimi: „Post mortem nihil est.“ Niekas ir grožis gali susitikti.
Ciklu „Silabotonika“ R. Stankevičius dar kartą (po Vinco Mykolaičio-Putino, S. Gedos, Just. Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio...) perkelia Maironį į kitą krantą, į XXI amžių. Perkelia estetiniu lygmeniu, kad nekiltų jokių problemų. Ir ciklu – kaip Maironiui ir pridera, ir kad tokia tradicija. R. Stankevičiaus „Silabotoniką“ derėtų laikyti lietuvių lyrikos įvykiu. Poetas įsileidžiamas giliųjų savosios kultūros ritmų, kad į juos atsišaukdamas persikeistų, iš naujo aptiktų save pasaulyje, sustiprindamas savo atskirą balsą. Tik atskiras balsas yra poezijos balsas.
Po Maironio – M. Martinaitis, su jo poezijos alsavimu susietas ciklas „Vėlių duonelė“. Epigrafas iš „Atminčių“. Itin aukštą sąmonės akimirką išvystamo pasaulio grožis toks neįmanomas, kad: „Įmanomas buvo tik Dievas.“ Ir čia – estetinis (kartu ir etinis, moralinis) santykis, jau nukreipiantis į V. Mačernį, į jo aukštąsias akimirkas, kurios tik vienos jam ir teatrodė vertos dėmesio. Tai iš tiesų atvejai, kai pasaulis pakankamas sielai, o sielos užtenka pasauliui išsiskleisti. Savita martinaitiškojo ciklo pradžia – pirmieji du eilėraščiai, vėlgi suprastini kaip įvadai, susisiekiantys su „Egzorcizmo seansu“, su gimimu, įėjimu į laiką, buvimu iki buvimo. „Einu į gimtadienį“: įprasta, netgi banalia pavadinimo fraze pridengiamas savitas poetinis jutimas, kad esame ir iki užgimdami, kad turime prenatalinį laiką; dar nesame, bet jau ir esame tuo, kas yra iki mūsų, tuo, į ką įsigyvensime, kas mus perims ir persmelks. Juk tikrai atrandame save senoje muzikoje, seniai parašytuose eilėraščiuose, tame, kas egzistuoja post hominem memoriam, t. y. po atminties, nuo neatmenamų laikų. Galvojant apie R. Stankevičiaus poezijos visumą (nuo knygos „Laužiu antspaudą“ gal ryškiau), savaip plečiamas žmogaus laikas (iki gimimo ir po mirties, bendravimas su mirusiais gali būti esmingesnis negu su gyvais).
Sąsajos su M. Martinaičiu cikle „Vėlių duonelė“ prasideda nuo trečiojo eilėraščio – savito įžengimo į baladės ritmą ir intonaciją („Krikšto baladė“). Prie M. Martinaičio, aišku, jaukiau ir paprasčiau negu prie Maironio. Galima lengviau varijuoti artimesnį motyvą, taip pat ir lietuvių kalbos: „Mokantis šios kalbos būtina žinoti, / Kad svarbiausia čia – atodūsių sintaksė.“ Vis dėlto atskirųjų intonacijų šiame cikle mažiau. Pagrindinė problema, perimant kito balsą (pritariant, atitariant, varijuojant, diskutuojant...), kaip išlaikyti savo balso atskirumą, girdimumą. Galima pasvarstyti, kad vienoje knygoje gal ir sunkoka suimti keturis ryškius taškus – Maironį, Martinaitį, Mačernį, Marčėną.
Su V. Mačerniu susietas ciklas pavadintas „Asfalto spjaudymas ant asfalto“ – netikėtas asfalto akcentas, lyg negyvybės pergalės prieš gyvą vieškelio žolę ar dulkę. Žolės svajonė – peraugti kiaurai asfaltą, ir tą, kuris gali būti vietoj dangaus („Vėl paklaustas apie kilmę“). Ciklo epigrafas iš „Šeštosios vizijos“ – su svarbiu, į knygos poetinį įvadą atsiliepiančiu genties žodžiu: „Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę valdys. / Ir žemė taps lyg sodas žydintis, / ir bus graži genčių šalis.“ Kokie raminantys poezijos ištarimai – Maironio, M. Martinaičio, V. Mačernio, lyg iš kokio aukso amžiaus, iš labai kilnių svajojimų, įsipareigojimų saviesiems. V. Mačernis – jauniausias mūsų klasikas, buvo programinis poetas; jam užteko tragiškai trumpo gyvenimo programai parodyti, bet neliko laiko jai įrodyti. Bet ar poezijoje kas nors įrodoma? Mačerniškasis ciklas labiausiai randuotas (jei grįžtume prie rinkinio „Randas“): „Randais prasidedu metrikose“ („Gimimo liudijimas“), skaudus, bet ir laisvinantis atskirąjį balsą, kalbantį ir už kitus, bet ir atrandantį savo diagnozes kituose: „Mačiau, guli Mačernis kape – / Su ta pačia idea fixe, įstrigusia galvoj, / Su tokia pačia diagnoze, kaip manoji...“ („Akims apsipratus“). Žemaitiškoji „Kūlgrinda“ – kaip pažinimo kelias (mačerniškoji pažinimo aistra), kelias jaunų žmonių, ilgai nokintų „betoninėse įsčiose“:

Teko išmokti atrišti. Įgust atpažinti veidus
Po žeme ir po šypsenomis,
Kiaurai sandėlius pamatyti bažnyčias,
Freskas – po stingstančio tinko,
Žaizdas – po ciniško cinko
Sluoksniais...

Mačerniškajame cikle veikia ir ankstesnės knygos programos – „Gražus pažiūrėti sonetas“ labiau martinaitiškas negu mačerniškas, bet diagnozė (mintis, liga, veidas...) nenustatoma tik iš paviršiaus. Mačerniškieji eilėraščiai ne dedikacijos ir ne interpretacijos. Tai – pagal S. Gedą – „slaptieji sielų suokalbiai“ (nebetaisykime, nebelaikykime klaida šio žodžio, veikiančio poezijos sąmonę ir savimonę).
Teisingas žingsnis – perkirsti tarp poetų tiesiamą taką „Europos laiku“ – intensyvių nakties būsenų kaita, nuo 0.01 iki 8.30, nemigų būsenos, jei ištartume V. Mykolaičio-Putino „Būties valandos“ skyriaus pavadinimą ir „Nemigos“ pirmąją eilutę: „Įkyrėjo sąmonės skaidri šviesa, / Minčių judrus gyvatynas.“ Skaidri sąmonės šviesa brangiai apmokama. Teisėta ištarti: „Neretai skaistykla ir nemiga reiškia tą patį.“ Bet budintis, tiksliai laiką fiksuojantis laikrodis rodo, kad sąmonė eksperimentuoja pati su savimi. Iš savo neužsimerkiančio skaidrumo ji bando išplėšti prasmę, arba eilėraščius. Ir jai pasiseka. Dargi pasiseka pasiekti sąskambių su knygos visuma, lyg viskas vyktų vienu kartu. Bet toks eksperimentas tegali būti vienkartis. Vis dėlto knygos pobūdžiui būtina, kad rašantysis iškiltų kaip jis pats; ir kaip tik būsenomis, kuriose pasirodo gyvas, skausmingas poezijos nervas, kuriuo pulsuoja ir ryšys su kitais.
„Sapno autorius“ – ciklas, susietas su Aidu Marčėnu; kalbėtis su gyvu ir dar gyvai kūrybingu, aišku, sunkiausia. Bet keičiama ir strategija – susitelkiama į kūrybos problemas, bet ne kokias teorines abstrakcijas, o kylančias iš gyvenimo (kaip ir A. Marčėno eilėraščiuose). Epigrafas – lyg būsimo, eisimo kelio nuoroda – iš „Ars poetica“:

Reikia rašyti eilėraščius
Net ir sekmadieniais, nes
Tai yra šventė, tai yra darbas,
Prilygstantis kunigo darbui.

Jau reikia ištarti mintį, kuri yra ir šio rašymo vidinis motyvas: R. Stankevičius „Kertiniu skiemeniu“ pristato savo poetinę programą, paremtą atviru įsipareigojimu saviesiems, kalbai, poezijai, tradicijai. Menkesnių pajėgų kuriantįjį tokie dideli užmojai sužlugdytų, paliktų deklaracijų dykvietėse. R. Stankevičius atsilaiko – turi gyvą ir skaudų poezijos nervą ir gerai jaučia atramas, kad neliktų vienas. Įdomu suvokti, kad lietuvių poetinės programos rodosi dėsningai (silabotoniškai, kaip kirčiuoti skiemenys tarp nekirčiuotų). Maironis, Kazys Binkis, Jonas Aistis (paraleliai ir Salomėja Nėris), V. Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, S. Geda... Tas programas galima aptarti ir kitaip, sieti su kryptimis, sąjūdžiais, su leidinių manifestais. Tarpai – maždaug du, trys dešimtmečiai. A. Marčėno „Ars poetica“ turi credo įtaigos: pasaulio likimas priklauso ir nuo poezijos: „Reikia rašyti eilėraščius.“ Aišku, kad R. Stankevičiui svarbus ir poeto darbo prilyginimas kunigystei. Galima mąstyti, kad V. Mykolaičiui-Putinui kunigystę (bent dvasinės pusiausvyros lygmeniu) kompensavo kūryba, ypač poezija. Kūryba vienu ar kitu būdu patvirtina šventumą, transcendenciją, kuri R. Stankevičiui iškyla ir kaip anoji pusė, vėlgi priartinama grožio: „Kad anoj pusėj / Būtų gražu“ („Gobelenas“). „Gobelenas“ gerai techniškai susmūgiuotas. Taip, su A. Marčėnu dera kalbėtis techniškai. Bet ir sapniškai, pasiskolinti įvaizdžių, situacijų – netgi su kaukole ir Šekspyru („Ties miegančiu“). „Spalvos“ – šiuo netrumpu eilėraščiu R. Stankevičiui pasisekė į gerą tekstą suimti Kūčias, prekybos centrų epochą, distancinį valdymą, garantinį laiką, brūkšninių kodų gailų inkštimą. Atrodo, kad eilėraštis baigiasi, kur iš tiesų baigiasi: „Nebepjaunama / Ir jau nebesėjama.“ Bet ir ilgas eilėraščio distancijas „Kertinio skiemens“ autorius bėga gerai, įsitempęs, bet nepersitempęs. „Delčios mete“ pasirodžiusi Sabos karalienė vėl primena M. Martinaitį – matyt, taip ir yra, daug jo ir išsibarsčiusio. Marčėniškame cikle ir eilėraštis „Kertinis skiemuo“, davęs pavadinimą ir visai knygai. Tai moralinio imperatyvo ir poetinio įsipareigojimo tekstas – kertinis pamatų akmuo: „Niekas už tave šių žodžių / Prasmės nepripildys...“ Tuščia todėl, kad ten nėra tavęs. Tai – laisvojo ištartis, laisvai pasirenkančio ir laisvai įsipareigojančio. Jei net neišvengiamai tragiškai. Arvydo Šliogerio mėgstamoji parabolė: į klausimą, kas turi atstatyti sugriautą šventovę, tik vienas iš kelių atsakė – aš. Tai ir buvo laisvasis, vienintelis tarp vergų. Antikos filosofijoje glūdi tos parabolės šaknys.
Knygos pabaigoje vėl grįžtama prie V. Mačernio, gal bendresne prasme – prie vizijiškumo. V. Mačernio vizijos – septynios, dar „Įžanga“ ir „Pabaiga“. R. Stankevičius parašo „Aštuntąją viziją“, pradžioje pakartoja „Penktosios“ puikiąją frazę: „Laukuose degė saulė.“ Trečiojoje šios V. Mačernio vizijos dalyje yra hermetinis įspaudas: „Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas, nemirštąs pasaulis“, greičiausiai svarbus ir „Aštuntajai vizijai“, lyg kokiam papildiniui, o kartu ir „Egzorcizmo seanso“ pratęsiniui – apie gyvenimą iki gyvenimo. Apie labai aukštos dvasinės patirties akimirkas, kurių prasmę ir tegali perteikti eilėraštis, leidžiantis ištarti: „Nenutrūkstantis / Mirusiųjų ir negimusiųjų bendravimas esu. / Amen.“ Tokiai aukštai ištarčiai reikia įgyti moralinę teisę – R. Stankevičius iki jos atėjo savo knygomis.
P. S. Kadaise Marina Cvetajeva kalbėjo apie penkis B rusų poezijoje (tarp kitų minėjo ir Jurgį Baltrušaitį). R. Stankevičiaus – keturi M. Įdomu, kad dar du M (V. Mykolaitis-Putinas ir Just. Marcinkevičius) šmėsčioja „Kertinio skiemens“ horizonte. Ir ne tik jie. Tai pačios poezijos arba jos tradicijos galia – tariant vieną skiemenį, tariasi ir kiti, kirčiuoti ir nekirčiuoti.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 12