Mano krantai neaukšti, jei mirtis pakiltų porą decimetrų,

       ji užlietų mane.

 

Viename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis, baimė ir viltis. Riba tarp kranto ir vandens, gyvenimo ir mirties – vos porą decimetrų. Netikėtai suskamba varpai (carillon – pranc. varpų skambesys) lyg koks dieviškas ženklas. Kalbėdamas taupiai, bet įtaigiai, poetas tarsi praveria duris į tai, ko neįmanoma nusakyti. Net jo eilėraščių knygų pavadinimai turi slėpiningą prasmę: „Paslaptys pakeliui“ (1958), „Nebaigtas dangus“ (1962), „Didžioji paslaptis“ (2004). Viliojantis slėpinio suvokimas, smalsumas, noras pažinti vidines savo galias ir sykiu neatsiejamas kasdienybės pajautimas. Lyg tuos nesuvokiamus būties pavidalus būtų įmanoma iššaukti savo pojūčiais. Pateiktos geografinės ar topografinės nuorodos tampa pradiniu tašku keliaujant į sielos pakraščius ir pasaulio sumaištį.
Skaitant proza parašytą eilėraštį „Mėlynas namas“ (1983), kurio veiksmas vyksta Runmario saloje, T. Tranströmerio vasarnamyje, apima keistokas jausmas, tarsi aplinka egzistuotų pati sau ir būtų susijusi su gyvaisiais ir mirusiais. Keli laiko sluoksniai, paraleliniai gyvenimai atrodo labai tikroviški: „Mes nesam tikri, bet jaučiam: mūsų gyvenimo laivas turi antrininką, kuris plaukia kitokia kryptim. O saulė vis dar liepsnoja virš salų.“
Debiutinėje savo knygoje „17 eilėraščių“ (1954) poetas sąmoningai arba pasitelkdamas vaizdinius sako, kad mirtis priklauso gyvenimui, jo eilėraščiuose nėra mirties baimės, tik pagarba gyvenimui.

 

       Per patį gyvenimo vidurį kartais ateina mirtis
       ir išmatuoja žmogų. Tą apsilankymą greit pamiršti,
       gyvenimas eina toliau. Bet patyliukais
       jau siuvamas kostiumas.

                                          „Juodi atvirukai“ (1983)

 

Poetui nei gyvenimas, nei mirtis nėra aiškios duotybės. Mirtis slepia kito gyvenimo sėklą, turinčią kitokių savybių. Netikėtas ir Dievo paveikslas. Eilėraštyje „Carillon“ skambant varpams „daktaras drebančiais pirštais parašė receptą, kurio niekas neperskaito, tik braižas pažįstamas“. Kai kurie kritikai poetą yra pavadinę Trancetrömeriu, o vienas airis – Transformeriu.
Mirtis, muzika, siela, kurios neriboja nei erdvė, nei laikas. „1827-ųjų pavasaris. Bethovenas pakelia savo pomirtinę kaukę ir nuplaukia.“ Ludwigas van Beethovenas mirė kovo 26 dieną. T. Tranströmeris taip pat. Vienos kapinėse šalia L. van Beethoveno palaidotas Franzas Schubertas, kurio muziką T. Tranströmeris ypač vertino, ji buvo jam tarsi „turėklas, vedantis per tamsą“. Šiam kompozitoriui jis yra paskyręs ilgą eilėraščių ciklą „Schubertiana“ (1978). Muzika gal yra vienintelis nesugriaunamas dalykas, gelbstintis nuo kasdienybės pragaro.

 

       Muzika – stiklinis namas ant skardžio,
       kur akmenys ritasi, akmenys skrieja.
       Akmenys skrodžia kiaurai,
       bet nė vieno išdaužto lango.

                                          „Allegro“ (1962)

 

Pradėtoje autobiografijoje „Prisiminimai regi mane“, kuri dėl ligos, 1990 m. ištikusio insulto, liko nebaigta, T. Tranströmeris pasakoja, kaip jį, penkiolikmetį paauglį, nuo naktimis kamavusios mirties baimės („ligos galios“) išgelbėjo skambinimas pianinu. Muzika, menas išgujo jo sielą apsėdusį velnią. „Atrodė, kad visa tai – Inferno, o tai buvo tik Purgatorio.“ Tos baimės naktys jam padėjo suvokti pasaulyje egzistuojančią kančią, vargą, suteikė jiems tam tikrą prasmę. Muzika poetui tapo paguodos, harmonijos šaltiniu. Iki pat mirties jis kaire ranka grojo pianinu.
Pastaruoju metu joks šiuolaikinis švedų poetas nėra taip stropiai nagrinėjamas kaip T. Tranströmeris. Švedai net juokauja, kad jo kūrybos analizei pasitelktos įvairios „įmanomos ir neįmanomos įžvalgos, sukurta ištisa kritikos industrija“.
Prabudimas, nežinomybė, didžioji paslaptis – šios lyrinės idėjos ženklina poeto kūrybą.
Prabudimas, ko gero, viena svarbiausių jo poetinių idėjų. Sekuliarioje, technologinėje visuomenėje žmogus nėra vien tik racionali, sociali būtybė, bet ir dvasinė, egzistencinė. Prabudimas liudija, kad žmogus nėra užbaigtas. Gnostikai vaizdavo žmogų kaip lunatiką, kurį būtina pabudinti, kad jis suvoktų tikrąją savo prigimtį ir paskirtį. Daugelyje eilėraščių miegas, sapnas, būdravimas, hipnozinė būsena baigiasi prabudimu, tarsi ragina mus gyventi autentišką gyvenimą. Pasaulis – labirintas, kuriame demiurgas yra įkalinęs žmogų. T. Tranströmerio eilėraščiuose poeto „aš“ dažnai patenka į koridorius, kurie primena labirintą, arba atsiduria gatvėse, kurios niekur neveda. Vienintelė išeitis – palikti miestą, modernios civilizacijos simbolį, išeiti į gamtą, kuri nevaržo sielos.
Prabudimas poetui praveria duris ir į didžiąją būties nežinomybę. Tarsi į kokį magišką kambarį arba draudžiamą zoną, kaip Andrejaus Tarkovskio filme „Stalkeris“. (Beje, šis filmas T. Tranströmeriui yra padaręs didžiulį įspūdį.) Tai vieta, kur neegzistuoja gamtos dėsniai, atsiveria nauji pojūčiai ir kitoks suvokimas. Eilėraštyje proza „Vietovė miške“ vaizduojama tokia magiška erdvė. Ten „stūkso aukštas trobesys, tarp sienojų – plyšiai“, ten traukos jėga veikia atvirkščiai: traukia ne žemė, o dangus, bet koks daiktas ten „krenta aukštyn“. Tas keistas namas, „į dangų nuleidęs inkarą“, tarsi savotiškas pasaulio medis, mitinis simbolis. Tokiame magiškame name įmanoma būti savimi be pasipūtimo ar melo.
Didžioji nežinomybė T. Tranströmerio kūryboje dažnai vaizduojama kaip mėginantis prisišvartuoti laivas ar valtis. Eilėraštyje „Carillon“ poetas guli išskėtęs rankas ant viešbučio lovos tarytum inkaras, laikantis begalinį kosminės nežinomybės šešėlį. Kitame eilėraštyje „Gedulo gondola Nr. 2“ didžiąja nežinomybe tapusi gelmė, ji tarsi kokia būtybė norėtų įsiskverbti tarp žmonių „neparodydama savo veido“. Eilėraštyje „Vermeras“ kalbama apie tuštumą, kuri „gręžia savo veidą į mus ir sako pakuždom: „Aš ne tuščia, aš atvira.“ Didžioji nežinomybė tarsi teikia egzistencinį pasitikėjimą. „Įkyrus GALBŪT“ neša poetą „per svyruojantį pasaulį“ („Trumpa pauzė vargonų koncerte“). Moderniame, turbulentiškame pasaulyje didžioji nežinomybė gelbsti nuo niūraus ir pesimistinio požiūrio.
Prabudimas, didžioji nežinomybė padeda įsisąmoninti gyvenimo užduotį.

 

       Užduotis: būti ten, kur esi. <...>
       Esu ta vieta, tasai taškas,
       kur veikia pati kūrinija.

                                          „Sargyboj“ (1973)

 

Lankydamasis Venecijoje, Šv. Morkaus bažnyčioje, T. Tranströmeris patiria stiprų išgyvenimą. Ten staiga pasirodo „beveidis angelas“, kuris poetui sukužda: „Nesivaržyk, kad esi žmogus, būk išdidus! Ir tavo viduje – nesibaigiančios arkos“ („Romėniškos arkos“). Bažnyčią poetas palieka su ašarom akyse, tarsi praregėjęs: juk apskritai žmoguje – arkų arkos, kiekviename glūdi dieviškoji kibirkštis.

 

Zita Mažeikaitė