Regimanto Tamošaičio nuotr.

 

Tokiais vakarais

 

Tokiais vakarais mėgstu tyliai panerti į tamsą,

į prieblandos zoną mėnuliui pro debesis šviečiant,

palangių rojaliais lietus tykiai skambina Bramsą –

klausyčiaus per naktį ir nieko daugiau negirdėčiau.

 

Žiūrėčiau į dangų – delčia savo debesis gano,

visatos prasmė, kurios šiandien vis tiek nepagausi,

o žodžiai šį vakarą taiklūs kaip kulkos nagano –

greiti ir kryptingi, vis lekiantys Dievui į ausį.

 

Žiūrėk, kaip rausvai vienas skruostas delčios nusidažo,

kaip gatvėje žmonės suklūsta ir glaudžias po skėčiais,

ir kūnai dangaus, jų nuogumas tėra tik miražas –

ir viskas gražu, per gražu, kad aš tuo patikėčiau.

 

Kai akys miglotos, o lūpos tavęs nesuranda,

lunatikai užverčia galvas į dangų ir stebisi –

nejau šitas vėjas paliks ir pamirš visą bandą,

kad vėlei pargintų tą vieną paklydusį debesį...

 

 

Balta ˜ i

 

Įkaitęs oras, nors beveik sutemę,

šviesiau jau sieloj – bulvės greit pražys,

lygia ežia per išpurentą žemę

pūškuoja sau po nosimi ežys.

 

Šviesa prieš tamsą liaujasi kovojus,

užmiega susikibusios kartu,

pamiršusios priešybes ir pavojų,

ir šiąnakt aš kažko nesuprantu.

 

Dreifuoju savo mintyse paskendęs

ir nepasiekiamybės, rodos, taip arti,

o praeitis tokia, lyg būtų šiandien,

ir tu taip pat kažko nesupranti.

 

Visas kaltes aš išpažįstu šiąnakt

ir pajaučiu, kad man už jas atleis.

Ir lyg palaiminimas leidžiasi ant žemės

karvutė Dievo debesų keliais.

 

Sugrįžta ten palikus savo bandą,

suglaudžia vėl pavargusius sparnus,

tik mano mintys atilsio neranda,

nors oras šitoks šiltas ir kvapnus.

 

Tiktai sapnai sugrįžt kažkur užtruko,

aš atmerktom akim guliu pernakt.

Jeigu dūmotum – nebraukyk degtukų,

į mano žvilgsnį karštą prisidek.

 

Kol rūkas kaip vagis taip tyliai smunka

pro apkarpytus tujų vartelius,

užgimęs šauksmas lyg paveiksle Munko

čia virsta tik atodūsiu tyliu.

 

Užgesęs langas, bet vis tiek nemiega

dar mano mintys. Kaip tu jas skaitai?

– –

Vasarvidžio nakty regėjau sniegą –

tai bulvių sielos, žydinčios baltai.

 

 

Čechovo motyvai

 

Mano senelis už 45 kapeikas

nusipirko vyšnių sodą  

telpantį į vidinę

palto kišenę

 

miręs paliko jį man

 

kad turėčiau kur pabėgt nuo savęs

 

aš irgi nešiojuos vidinėje

palto kišenėje

 

kad neiššaltų peržiem.

 

 

Pamestas

 

Vienaragis mėnuo

raitos rasoj

žvilga

sidabro šonas

 

pamestas litas

pernykštėj žolėj

 

žvilgėjimas tuščias

 

nenusipirksi

nei mažiausios vėjo atraižos

nei gramo sniego

 

šiugžda nakties satinas

 

viskas už dyką

 

žiūriu į

žibančias tavo

akių monetas

 

pakuždom man kartoji:

nesidžiauk radęs.

 

 

Budintys

 

Aš miegojau, bet mano širdis budėjo.

 

Ant staliuko prie lovos

laikrodis vis dar plakė

širdis buvo sustojus

ties puse penkių

 

kiek daug sutelpa

tarp tik ir tak

 

tarp tak ir tik

 

vidurnaktį delnu

glosčiau šonkaulį

 

iš kurio turėjo sutverti

tave

 

kuždėjau:

 

Įleisk mane, mano seserie, mano meile,

mano balande, mano tobuloji! Juk mano galva permirkusi nuo

rasos, o garbanos – nuo nakties miglos.

 

aš miegojau ir laikas buvo

budinti vaistinė

 

gydanti mano žaizdas

ir marinanti nuoskaudas

 

gramzdinanti į ten kur

miegas truputį gilesnis

 

balandėle koks

šiltas rasotas plyšys tarp

mano šonkaulių tik ir tak

 

prieš suskambant žadintuvui

dar nepabudęs

 

nuspaudžiau

atidėti signalą

 

– – – kitam gyvenimui.