Akis

Motina sakėsi niekada nieko nepastebėjusi mano akyje.
Kaip visada – sėdi gale stalo ir žiūri į senkantį gėlėtą kavos puoduką. Šį pavasarį ji vėl nusprendė visus apdovanoti megztiniais, kad vasarą neperšaltume.
– Kam šitas bus? – paklausiau.
– Tavo seneliui, – atsakė ji nepakeldama akių. – Tėvo dienos proga – sugalvojau pasveikint.
– Vincui? Tavo tėvui?
– O kiek senelių tu turi?
– Aišku.
Senelis nebeatvažiuos. Motina serga. Turi kažkokią šalčio baimę, todėl neina iš namų ir nuolatos mezga. Mieste visą pirmą aukštą aprengiau jos dovanotais megztiniais, todėl namo bendrijos pirmininkė nurašė man lifto mokestį, vis tiek juo niekada nesinaudoju.
Vis galvoju jos darsyk paklausti – noriu sužinoti, ar ji tikrai nieko nemato.
– Gal išgersi arbatos? – ir motina nelaukdama atsakymo pakilo nuo kėdės. Nuleidusi galvą nuslinko prie kriauklės, pakišo virdulį po čiaupu.
– O tau visko užtenka ten? Drabužių turi? – paklausė grįžusi į vietą.
– Užtenka, ačiū.
Žinojau, kad jei atsakysiu priešingai, gausiu dar vieną megztinį. Ji megs per naktį ir po savaitės paskambins, kad atvažiuočiau pasiimti.
– Kur švęsi gimtadienį? – šyptelėjo lūpų kampučiais. – Gal namo parvažiuosi?
– Pati žinai, kad nešvenčiu, – atsakiau sukdamas tarp pirštų šaukštelį, – gi visad parvažiuoju.
Sušvilpė virdulys. Pašokęs iš vietos atlenkiau švilpuką ir garai plūstelėjo į veidą.
– Neapsišutink tik, – atsisukusi motina sugriebė mano ranką – pirmą kartą šiandien pamačiau jos akis. – Man ant tirščių užpilk – dar pritrauks, – akys vėl įsmigo į puoduką.
Ji viską mato, tik nenori apie tai kalbėti. Kai būdamas vaikas parodžiau jai savo akį, ji mane išbarė, išvadino kvaileliu, o paskui, visą išglosčiusi, išsiuntė į darbus. Antraip jie būtų mane suėdę – sustoję žerdavo grūdus man į akis, šaukdami išsigimėliu. Turėjau pelnyti jų pasitikėjimą.
Visą laiką laukiau, kada pasakys. Tačiau ji nugrimzdo į tylą palinkusi prie savo mėlynų mezginių. Prietemoje girdėjosi tik sunkus šnopavimas ir susiliečiančių virbalų galiukų caksėjimas. Retkarčiais ji siurbtelėdavo kavos.
Sėdėdamas galustaly stebėjau ją, storais surambėjusiais pirštais narpliojančią vilnonius siūlus.
– Kodėl tu niekad nežiūri man į akis, motin? – pagaliau išdrįsau paklausti.
Motina mezgė kaip mezgusi.
– Prisigalvoji... – po akimirkos ištarė ramiu balsu.
– Tai atsakyk, jeigu klausiu.
– Kad nėr ko sakyt, – dirstelėjo į mane, – sakau, kad prisigalvoji.
Atsistojęs priėjau ir pasilenkiau jai prie pat veido.
– Ar matai? – paklausiau dviem pirštais praplėšęs kairę akį.
– Ką aš turiu matyt? – grąžydama rankas graudinosi motina. – Ko tu mane pjauni metai iš metų?
– Nieko, – atsakiau ir atsistojau jai už nugaros. – Tavo galva vėl visa balta.
– Žinau. Turi ateit Valdonė ir nudažys – matysi.
Už lango nuraudo dangus, vėjas nugulė liepose ir visa aplinkui nutilo.
– Naktis ateina, – nutraukė tylą motinos balsas. – Tu uždarei gyvulius?
– Uždaryti, – atsakiau, kad nusiramintų, nors abu žinojom, kad tų gyvulių jau seniai nebėra. – Keliausiu, motin.

Išvažiuodamas pabučiavau jos rankas, ji meldė grįžti per gimtadienį. Kieme dar sutikau Valdonę.
– Labą vakarą, taip greit išvažiuojat?
– Labą, jau pribuvau – gi žinot.
– Žinau žinau... – atsiduso ji, gniauždama rankose polietileninį maišelį su dažais.
– Jei ko reikės – pasukit.
Kai jau sėdėjau mašinoje, moteriškė pamojo ranka nuo laiptų, kad dar nevažiuočiau, ir greit priėjusi pabeldė į langą.
– Dievaži, būčiau pamiršus, – šnopavo Valdonė, – visai jau boba durna... Taigi su gimtadieniu! Sveikatos jums, būkit laimingas.
– Dėkui, Valdone.
– Na, tai dabar jau sudiev, – ji grįžo atgal, bet prie durų sustojo ir luktelėjo, kol nuvažiuosiu.
Laiptinėje motinos megztiniais aprengti kaimynai protestavo prieš gegužės mėnesį atkeliavusias šildymo sąskaitas. Dėkingai linkčiodami galvomis jie nulydėjo mane iki durų. „Jis jaunas, jis galėtų parašyt į savivaldybę!“ – sušuko kažkas iš minios, kai jau buvau viduje.
Nusiavęs batus pasilenkiau prie veidrodžio. Pirštais praplėšiau kairę akį, pažiūrėjau į šviesą, o tada vėl į veidrodį.
Ji meluoja, ji mato ir meluoja man.
Prieš pat miegą paskambino motina ir verkdama skundėsi, kad niekada neatvažiuoju. Paskui gyrėsi nauja plaukų spalva, klausė, ar nešalta. Sakė turinti man dovaną.

Veronika

Stotelėje paklausi, kiek valandų. Šalimais stovinti moteriškė pliaukšteli mažam vaikui per veidą, nes šis ožiuojasi prašomas užsisegti striukę. Lyja.
– Gal nori eiti kartu? – paklausiu. Tu stebi žliumbiantį berniuką. Sutrinki.
– Kur?
– Į universitetą, – ir taip aišku, kad autobusas neatvažiuos.
Dėbteli su nepasitikėjimu ir tylėdama nedrąsiai palendi po mano skėčiu. Mums nueinant už nugaros kurį laiką dar girdisi vaiko bliovimas.
– Baisi boba, – ištari sau panosėje.
– Tas vaikas irgi šlykštus – nekenčiu tokių. Kažką praleisk, kažko nesužiūrėk, ir jau susišnekėt nebeįmanoma.
– Bet tai, ką matėm, irgi ne auklėjimas, – pasižiūri atlaidžiai kaip į gyvulį.
– Jos vietoj būčiau smarkiau jam plojęs.
– Pats nejauti, kaip nusišneki.
– Gal, gal ir ne.
– Sakau – nusišneki.
Einant per perėją įsikimbi man į parankę.
– Aš net tavo vardo nežinau, o tu jau lendi po mano skėčiu.
– Veronika, malonu susipažinti.
– Pats laikas. Linas.
Ne, vis tiek negerai, ne taip – kažkaip per greitai.
Būtų neblogai pavalyti stiklą – geriau matytųsi, bet šitaip jie nemato mano veido. Apverčiu rutulį, pastatau ant palangės ir laukiu, kol sniegelis nusės.
Štai pasirodo Vyras Juodu Treningu – visada pereina kiemą apie trečią popiet, nešinas dviem krepšiais, prikrautais pigaus alaus skardinių ir antrarūšio „Sumuštinių“ batono. Jis su tamsiais akiniais ir dėvi baltus marškinėlius, visada eina prasisegęs treningo švarkelį. Savaitgalio rytais Vyras Juodu Treningu kartais eina per kiemą drauge su Pagyvenusia Šviesiaplauke – tada ji neša vieną krepšį.
Čia pat ir Harpija – ji primena personažą iš vieno kadaise labai populiaraus kompiuterinio žaidimo. Harpija prieš porą metų turėjo sūnelį, kurį iš jos paėmė. Turbūt dėl veido. Visi vaikai aplenkia kioską, jei Harpija stovi šalia. Rodos, ji tuoj įsikibs kuriam nors į kaklą ir suplasnojusi sparnais nusineš toli toli į dykumas.
Anksčiau į šį mažą kaimelį dar atvažiuodavo Želatininis Žabtas. Iš autobuso ji išlipdavo apie šeštą valandą vakaro, pasėdėdavo stotelėj pusvalandį, pakalbindavo kiekvieną sutiktą, prašydama pažiūrėti autobuso grafikus, tada nesidairydama nerdavo per gatvę į vieno ikso „Maximą“, iš kurios išeidavo prieš pat darbo pabaigą, gniaužydama rankose gumulą polietileninių maišelių.
Arba štai ten – Jis – Vaiduoklis. Jis visada kieme, visada vienas, gunktelėjęs, visada krauju pasruvusiomis akimis, su ūsais, tylus.
Jis žiūri į Veroniką. Aš nenoriu, kad Jis žiūrėtų, man šlykštu, kai žiūri.
Mano mažoji Veronika – studentė su nutrintu odiniu krepšiu, vintažiniais juodais bateliais, tamsiai mėlynais džinsais ir chaki spalvos striuke su gobtuvu, apsiūtu dirbtiniu kailiuku. Pamačiau ją prieš dvejus metus. Ketvirtadienio popietę ji dažniausiai išvažiuoja.
Laukiam žalios priešais tiltą, kalbi telefonu, palaukiu, kol atsisuksi, tu išsigąsti, abu nusijuokiam.
– Atleisk, pamaniau, kad tu mano draugė.
– Tai?.. – sušnairuoji ir eini per gatvę.
– Tu labai į ją panaši, jūsų vienodi krepšiai.
– Mano krepšys į niekieno nepanašus – iš skuduryno.
– Koks tavo vardas?
– O koks skirtumas?
– Tik paklausiau, kad jau einam kartu.
– Aš einu namo.
Geras bandymas, tik būk vyriškesnis, atsipalaiduok. Ko bijai? „Jūsų vienodi krepšiai...“ – tu gal durnas?
Kitą kartą.
Vakare paskambino motina ir pranešė, kad autobusu išsiuntė man dėžę uogienių ir sūrį, todėl rytoj būtinai turėsiu važiuoti į stotį.
Veronika. Kol nenuėjau miegoti, sėdėjau internete ieškodamas užuominų, kokių nors pėdsakų, kurie padėtų man ją surasti.
Ji grįžo apie vienuoliktą valandą, išlipo kitoje gatvės pusėje ir rami nužingsniavo namo. Jis – Vaiduoklis buvo kieme ir visą laiką sekė ją akimis.
– Tai nori prikišti nagus?
Jis tylėjo, vis dar žiūrėjo ton pusėn, kur nuėjo mano mažoji.
– Tu žiūri, tu nori ją nuskriausti, ką? Geidi jos?
Vaiduoklis atsisuko, jo akys juokėsi.
– Kalbėk arba nyk iš čia!
Jis užsimerkė, išsišiepė ir išvertė kišenes, pilnas smėlio. Vėjas išpustė jį po kiemą. Juokas liovėsi.
Naktį išgirdau lietų barbenant į stiklą, neįstengiau praplėšti akių.
Noriu grįžti namo. Jau kurį laiką klaidžioju sode, klausydamasis, kaip ant žemės krinta obuoliai. Iš kažkur čia atklydo mažas vilkiukas – pašaukiu jį, jis atbėga lekuodamas ir įsikabina dantimis man į ranką. Trenkiu jam per nosį, ima tekėti kraujas, sumišęs su mano krauju varva ant žolės, vilkiūkštis urzgia, vis tiek laikosi įsikabinęs. Užspaudžiu jo šnerves, jis muistosi, pradeda inkšti ir galop paleidžia ranką. Nebėga šalin. Stebėdamas jį išsilaižau žaizdą, paskui nueinu prie upelio nusiplauti šaltu vandeniu, kad netintų. Vilkiukas seka iš paskos.
Žiūrėdamas į jo žalias naivias akis prisiminiau tėvą ir alyvinę obelį priešais mano langą, ant kurios jis sukabindavo lapes ir kiškius, kartais kaimynų šunis, palikdavo kaboti, kol šiems išvarvėdavo akys. Buvo žadėjęs motinai kailinius.
Sugriebiu vilkiuką už kaklo, panardinu jo galvą po vandeniu, rankos šąla, jis blaškosi, springsta, veržiasi įkvėpti oro, turiu užgulti jį visu kūnu, kad prigertų, kad neiškiltų, jis drasko man pilvą, bando atsispirti, išsilaisvinti, po minutės nurimsta, srovė neša tolyn juodą gniutulą su gailiai pravertais nasrais.
Į žolę nukrito dar vienas obuolys.
Visą rytą valiau batus, kad blizgėtų. Lauke lijo, todėl odą reikėjo gerai įtrinti tepalu, kad neperšlaptų. Paskui trumpam vėl pasidžiaugiau ta ramybe, aplankančia, kai užsivelki šiltus, tik ką išlygintus baltinius. Visad primena motiną.
Bandau iš naujo.
Stotelėje paklausi, kiek valandų. Autobusas vėluoja. Berniukas stovi prie motinos – ramus, šniurpščioja nosimi.
– Tokie jie patys gražiausi, – ištariu žiūrėdamas į vaiką.
– Nostalgija? – šypteli.
– Galbūt. O ką, tu nebenori grįžt?
– Nepyk, sentimentams neturiu laiko.
Imi dairytis autobuso, trypčioji vietoj kaip maža mergaitė.
– Tai apie ką tu galvoji? Apie ateitį?
– Apie daug ką.
– Pavyzdžiui?
– Apie daug ką, o tu?
– Aš tik noriu pasikalbėti.
Atsisėdau prie lango. Batai vis tiek peršlapo, judinau pirštus, kad kojos kiek sušiltų. Veronika pasiliko lietuje anapus stiklo. Ištirpo. Aš parvešiu jai stiklainiuką mamos uogienės. Visiems parvešiu. Vieną Harpijai, vieną Vyrui Juodu Treningu ir jo Pagyvenusiai Šviesiaplaukei, vieną Žabtui ir vieną Tapytojui, kuris liko nepaminėtas. Vis stebiu jį – aukštą, barzda apžėlusį tamsiaplaukį ilgu juodu paltu, o vasarą – mėlynais marškiniais, pareinantį iš nežinia kur, gyvenantį gretimame name. Kartais jis rankoje nešasi keletą teptukų – kai suvalgys uogienę, stiklainyje galės juos pasimerkti.
Susėsim visi kieme, supjaustysiu tą motinos įdėtą saldaus pieno sūrį, jie valgys patenkinti, šypsosis, mes kalbėsimės.

Šviesa

I.

Senelis sėdi ant suolo netoli kolonos. Stebiu jį iš dešinės navos – su seseria sėdime prie sienos. Jau šiek tiek po dvylikos – tuoj turi baigtis mišios, kunigas, juokaudamas apie žmonių teisumą, baigia sakyti pamokslą, po kurio visi šiugždėdami stojasi maldai.
Senelis lieka sėdėti. Jis ir nesiklaupė, kai klaupėsi kiti. Nepakyla ir tada, kai visi išsirikiuoja į eilę prieš altorių.
Klauptai pamažu ištuštėja.
Rausva saulės šviesa pro šoninius vitražus krenta ant jo galvos – likęs kūnas pasilieka prieblandoje.
– Kaip gyvenat? – paklausiu jo, kai pagaliau susitinkame žmonių spūstyje prie durų.
– Nu kaip – gi negali žiemą basas, žinai, kaip sakant... krutu po biskį.
Kieme šaltas vėjas, žmonės, pažįstami ir nepažįstami giminaičiai, stovi grupelėmis. Netrukus važiuosime į kapines – šiandien keturios savaitės, kaip mirė Dėdė Alfas, senelio brolis. Reikia nunešti gėlių, pabūti.
– Atsimeni kelią? – paklausiu sesers.
– Atsimenu.
Prieky vis tiek važiuoja Alfutis, geltona mašina spindi saulėj – jo tikrai nepames. Senelis ir jo moteris važiuoja su mumis, abu tylūs, gal tik moteris kiek šnekesnė – užklausia apie mokslus, ateitį, papasakoja ką nors apie savo suvaikėjusių tremtinių chorą.

II.

Kapinėse jau nutirpęs ledas – galima eiti greičiau, tačiau niekas neskuba, eina lėtai, šnekučiuodamiesi. Ore justi ramybė.
– Aš tau galiu papasakot, – paklaustas pirmąkart prabyla senelis. – Sykį, dar kai buvau už tave jaunesnis, išėjau į taigą medžiot. Sekiau paskui briedžius – vieną nušoviau prie upelio, paskui ir tą kitą netoli... Tada išsidarinėjęs suslėpiau mėsą ir einu atgal ieškotis, kas padėtų parsinešt. Einu einu ir žinau, kad turiu prieit tokią balsvą vėjo nulaužtą drebulę – nuo jos į šoną žemiau buvo kaimas. Einu, jau pradeda temt, aplinkui visokie neaukšti pušynėliai, krūmai... ir nerandu aš tos drebulės. Ir nė tu rėk, nė tu ką – niekas negirdės, kai toki plotai... Jau visai sutemo, pamenu, buvau dar toliau nuėjęs, kai išgirdau šunį lojant... Ir nuo tada viskas – nereikėjo nė saulės, nė vėjo – nieko. Galėdavau išeit kur noriu – žinojau, kad visad grįšiu. Vieno karto užteko.
– O briedžiai?
– Čia jau kita istorija, – šypteli senelis. – Briedžius parvilkom su tokiu ruseliu – tai jojo buvo tas šuo, kur išgirdau. Atidaviau jam visą gyvulį, tai jis man pažadėjo šuniuką, nes ta jo kalaitė kaip tik turėj vaikuotis. Laika. Geresnio šunio nesu turėjęs – atstodavo man dešimtį vyrų. Jei jau būdavo sulaikįs žvėrį, tai galėdavai prieit per kelis metrus – žinodavai, kad paimsi.
– Ir niekas nedraudė šautuvą turėt? – klausiu viskuo tikėdamas.
– Kas ten tau draus... Tik, aišku, jei norėdavai šaudyt, reikėj šovinių, o kad turėtai šovinių, reikėj pridavinėt kailiukus...
Netoli kapo atsisuka motina su pirštu prie lūpų. Senelis supratęs linkteli galva. Moterys kartu su Alfučiu padeda aptvarkyti žvakes – senas išmeta, dangstydamos nuo vėjo uždega naujas. Alfučio žmona, ragindama gražesnes žvakes statyti priekyje, jį vadina Alfonsu. Gal po tėvo mirties nuo šiol visi jį taip ir vadins?
Po keturių savaičių dar kartą suskamba „Marijos giesmė“. Senelio moteris kviečia visus pasimelsti. Regina – jos vardas. Motina sako, kad geras žmogus. Motina verkia. Girdžiu giedantį tėvą – kartu su kitais jo balsas skamba visai neblogai.
Senelis paėjęs kiek toliau nuo kapo – fotografuoja.

III.

Atgal einame šiek tiek greičiau. Kai visi susirenkam aikštelėje prie kapinių, pamatau senelį, vaikštinėjantį aplink sesers mašiną.
– ...anksčiau mašinas visai kitaip ir visai kitokias darydavo, – vos ne sau panosėje šneka jis. – Iš gryno metalo. Dabar jie viską perlydo, plieną perdegina, todėl ir nelaiko, rūdyja, vos baksteli. Būtum matęs mano pobiedą – grynas metalas, o sunki nežmoniškai...
– Ilgai laukėt ar kitaip kaip pavyko gaut? – klausia mano tėvas, tačiau senelis jau nuklydęs visai kitur, žiūri į kažkokio žmogaus išblukusius avilius, pastatytus visai šalia kapinių. Tas vienplaukis žmogus pritūpęs tyliai klausos, kas dedasi vieno avilio viduje.
Akimirką geltona Alfučio mašina man irgi priminė avilį. Joje sulipę laukia tėvų trys vaikai. Berniukai spaudžia nosis prie langų, tik mergaitė sėdi rami – jai gal nelabai įdomu, nes vyresnė.
Visi jau nori namo. Šąla. Ima trinksėti mašinų durelės. Vėl.
– Atvažiuok pas mane į sodą, – taria senelis pusbalsiu, kai atsisveikindami apsikabinam. – Dabar, aišku, ten nieko nėr, bet vasarą atvažiuok – pasidarysi atostogas.
– Atvažiuosiu.
Galbūt bus liepos antra pusė, gal rugpjūtis – senelis irgi turi porą avilių.
Atvažiuosiu, reikia – gi niekad nebuvęs.
Traukiny vėl visa rodos kitaip. Ne taip greitai pasimiršta.
Atrodo, kad kitąkart, kai sugrįšiu, motina su seseria gamins ką skaniai valgyti ir visi kartu lauksim atvažiuojant Alfų. Jiems įėjus vidun pasislėpsiu prigaravusioj virtuvėj po stalu, nes visad nedrąsu – jie tokie gražūs, iš miesto. Vėliau seksiu paskui Dėdę į lauką – tylėdamas jis apeis visus kampus, nueis prie upelio, galbūt ten pasodinsime kokį medelį, kuris mus visus jau seniausiai praaugo.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 12